Vladas Beleckas : „H.Daktaro neva nužudytą „Mongolą” buvau sutikęs gyvą ir sveiką

Gerbiamas ponas A. Drižiau, 

rašo Jums toks Vladas Beleckas, nuteistasis iki gyvos galvos iš Lukiškių kalėjimo… Gal Jūs mane prisiminsit?..

Perskaitęs Jūsų leidžiamam „Laisvam laikrašty“ str. 2015-04-25 Nr. 16, apie Henriką Daktarą, nutariau parašyti Jums apie tai, kas man neduoda ramybės pastarąjį laiką. Kada prasidėjo teismai, išgirdau, jog H. Daktaras teisiamas už Rimanto Ganusausko-Mongolo nužudymą, man kėlė nuostabą, kaip gali teisti už nužudymą, kai tas yra gyvas? Iškart apie tai parašiau H. Daktaro žmonai Jadvygai Daktarienei, kad ji susisiektų du advokatais ir ką nors darytų… Girdėjau, kad buvo Klaipėdos teismo prašyta mane iškviesti liudytoju, bet teismas atmetė jų prašymą ir manęs nieks nekvietė nei liudyti, nei apklausė… O aš turiu ką papasakoti apie R. Ganusausko-Mongolo išdaigas…

Ką aš Jums parašysiu apie tai niekas nieko ir niekad negirdėjo, tai gali kai kam ir nepatikti, net pačiam Daktarui, nes jis to irgi nežino. Beje, aš H. Daktaro laisvėje nepažinojau, tik girdėjau iš spaudos…

Dar nuo tada, kai „Vilijos“ kieme įsikūrė antikvarinė komiso parduotuvė „Viktorija“, jos savininkais buvo Viktorija ir Darius Voboliai, o juos kuravo po savo „stogu“ pats Mongolas. Šių dviejų jaunų žmonių pora, pirmieji Kaune, o gal ir visoj Lietuvoj, organizavo antikvarinių meno kūrinių aukcionius gavę leidimą iš pačios premjerės K. Prunskienės ir tuo labai didžiavosi, mat uždirbo fantastinius pinigus. Tada prasidėjo meno kūrinių ir antikvarinių daiktų prekybos aukso amžius, dar taip atvirai nieks negalėjo prekiauti menais, o nuo tada išlindo iš konspiracijos visi… 

Dar nuo sovietinių laikų Kaune žymesni kolekcionieriai buvo: S. Šertvytis, G. Damalakas, R. Mikutavičius, A. Arčvadzė, S. Nariukevičienė, N. Birgėlienė, Orenburgas, dar keli, na ir aš. Ir visi pirko, pardavinėjo, keitė, padirbinėjo, gamino meno kūrinius. Vos prasidėjus Lietuvos laisvei ir visiems apsireiškus kolekcionieriais, neužilgo prie mūsų pristojo Mongolas ir naglai pakišo beveik visus po savo „stogu“. Kas dar bandė priešintis po kelių Mongolo apsilankymų, sutiko mokėti „duoklę“. Mes tarp savęs šnekėdami supratom, kad žinias apie mus ir mūsų veiklą suteikė jam p. Voboliai, mat visi su jais bendravom ir savaip sukom biznį… Kai kuriuos mūsų sandėrius tarp kolekcionierių Mongolas žinojo iki smulkmenų, mat apie tai žinojo ir Voboliai. Kas su juo atsiskaitė grynais, kas daiktais, kas kas mėnesį, o kas ketvirčiui atidavinėjo „duoklę“. Sumos buvo įvairios, mat priklausė nuo to, kokį daiktą Mongolas nutardavo paimti.

Mongolas dalyvaudavo ir aukcionuose, ir pirkdavo pusvelčiui jam patikusius daiktus darymas spaudimą jų savininkams. Pavyzdžių šimtai ir istorijų kiekvienam atskirai daiktui, jau tada Mongolas įsijautė čiut  nepasivadinęs save kolekcionieriumi. Aukcionai buvo organizuoti ir Kauno „Muzikiniame teatre“, tas Mongolas sėdėdavo centrinėj ložėj su svita ir stebėjo eigą, kas ką perka ir ten atrasdavo naujų aukų… Ir taip tęsėsi ilgus metus…

O senieji kolekcionieriai ir meno mylėtojai nemėgo pasakoti, jog moka Mongolui, tik kartais išsprūsdavo prakeiksmo žodžiai jam… Iš vienos damos jis paėmė jos mėgiamą paveikslą, nors ir pusmetį ji nemokėjo „duoklės“, bet keikė, neva, tas buvęs dar iš gimtinės namų, tas paveikslas… Nors ir tai buvo netiesa. Juk visi vaidino esantys kilmingi, turtingi, protingi ir nenorėjo, kad kažkoks atėjūnas, nieko nesuvokiantis mene imtų ir presuotų visą žinančius… 

Kada, 1993 m. gruodį pasklido gandai, kad Mongolas nežinia kur dingo ir pletkai sklido gan greit su įvairiausiom versijom, mes vis dar netikėjom, bet palūkėję keletą mėnesių ir nesulaukę apsilankymo, supratom, jog tikrai Mongolo nėra, tik tada lengviau visi atsidusom ir pralinksmėjom. Pamenu, kaip užėjau pas p. Aldoną Arčvadzę, kuri gyveno Laisvės alėjoje ištaikingame dideliame, labai prabangiame bute, kur viskas tviskėjo, apkrauta buvo vien atikvariniais meno kūriniais… Ji mane sutiko pakilios nuotaikos ir užsiminė apie Mongolą, dėkojo Dievui, kad atsikratėm tokio šliužo, net konjaku vaišino ir delikatesais… Kai kurie sutarėm, jei dar atsiras panašus „stogas“, tikrai nemokėsim… 

1994 m. kovo mėnesio gale, pas mane apsilankė vyrukas, pasipasakojo, jog turi parduot antikvarinių vertybių ir nori man jas parodyt. Tą vyruką mačiau pirmąkart, pasivadino Dariumi, nors vėliau sužinojau, kad jis joks Darius… Smalsumo vedamas nuskuodžiau pas jį į 3 kambarių butą, netoli „Vitebsko“ parduotuvės. Kada išvydau daiktus, suvokiau, kad visi man yra matyti, žinomi ir net mano buvę, duoti Mongolui už „stogą“. Pilnas trijų kambarių butas užkrautas daiktais buvo lyg sandėlys, bet buvo ir didelė tachta, o šiaip baldų nebuvo. Sumėčiau mintyse, jog tikriausiai Mongolo šeima nori išparduot patyliukais. Nutariau pasinaudot proga ir ėmiau derėt daiktus menkom sumom, pralemenau, kad dabar nėr rinkos, kainos mažos ir t. t. Bešnekant, kažkas paskambino telefonu ir jis nuėjo šnekėt virtuvėj, ką ten šnekėjo nežinau, bet išgirdau, jog atsidarė buto durys ir kažkas įėjo… Neužilgo, atsidaro kambario durys ir matau įeinantį Mongolą… Nelabai aš nustebau, nes daiktai buvo jo ir gandai dar sklido neseniai… 

Likom mes kambary dviese ir šnekėjom apie jo dingimą, bet ilgai Mongolas nieko neaiškino, sakė, jog susiklostė situacija, jog jie su pusbroliu nebetelpa po vienu dangum, kad jam reik išbūt kurį laiką atokiai, kažkiek nematomam pabūt, bet jo laikas dar ateis ir jis pasirodys kai bus čia ką jam veikt. Apie šeimą sakė, kad visiems bus taip geriau be jo, nes savo buvimu gali aniems tik pakenkti, apie žmoną atsiliepė neigiamai… 

Prisaikdino mane, kad aš apie jį neprasižiočiau, kad jis tikrai išvyksta šiąnakt ir nori viską ką sukaupė parduot. Aišku, nuleis kainas, bet realiai. Visus daiktus: paveikslus, vazas, žvakides, statulas, veidrodžius, židinius laikrodžius, sidabrą, indus ir t. t. įvertinom, susirašėm kainas ir suderinom laiką, per kurį man teks kas mėnesį atsiskaityt. Pinigus paiminės Darius, mes su Dariumi iki vakaro suvežėm viską pas mane, ką pas mano žmoną… Daiktai buvo žinomi ir kai kas žinojo jų paskutinį savininką, todėl teko ieškot naujų ar tiesioginių pirkėjų, teko net Maskvon kai ką vežt, ten buvo geresnės kainos. Buvo nemažai ir vogtų daiktų iš butų, man net pats Mongolas nurodė, kurie yra „su vėju“, buvo ir apgaulės būdu už nemenką sumą gautų iš vienos Kauno garsios poniutės. Mongolas paprašė mane avanso už daiktus, mat kelionei jau reik pinigų, tai sumelę išdaviau iškart, mat realiai mačiau nemenką sau uždarbį… Atsiskaitinėjau su Dariumi įvairiai, esu keliskart telefonu šnekėjęs ir su Mongolu, ir 1995 m. gruodį jis man pasiūlė užbaigt sandorį, surinkt paskutinę likusią sumą ir jam atvežt į Prahą. Naujųjų Metų kelionę bei sutikimą Mongolas apmokėjo ir padovanojo man. Ir aš – 30 d. gruodžio buvau jau Prahoj, sutikau ten su grupe kelionės Naujus Metus ir jau po sutikimo išėjau į miestą. Dasikapsčiau iki senamiesčio ir netoli Karlo tilto, žymaus laikrodžio, užėjau į barą, berods, pavadinu „Feniksas“ ar „Sfinksas“. Salių buvo daug, bet kelias praėjęs suvokiau, jog aplink vieni vyrai supa mane ir neužilgo išvydau Mongolą su chebra švenčiantį Naujuosius. Jis mane sutiko, pasodino, ėmėm šnekėt ir aš jo užklausiau, ką jis čia veikia tokiam bare? Sako, matai, čia niekas niekas mane neieškos, čia net nelenda policija, o aš turiu savą liaudį, gerai laikaus. Atidaviau Mongolui pinigus, o jis iškart juos perteikė tam Dariui, pašaukęs jį Tomu. Mongolas sakė, jog neužilgo vyksta į Izraelį ir atvertęs parodė man pasą su savo foto ir ten parašyta: Roman Gutman, dar pasijuokė, kad dabar jis geras žmogus, išvertus… Pabuvęs gal dar pusvalandį aš atsisveikinau, Mongolas mane išlydėjo ir sakė, jog kada nors man paskambins… Dar kartą mane įspėjo apie jį niekam nieko nepasakoti… Bet jau labai knietėjo sužinoti ką šneka mūsų liaudis apie jį, tai papasakojau, o apie „mafukų“ gyvenimą jis matyt žinojo iš Dariaus-Tomo…

Džiaugiaus atsiskaitęs ir užbaigęs reikalus, nes Mongolas buvo jau labai slidus vyrukas… Bet 1995 vasarą, apie liepos mėnesį, sulaukiau telefono skambučio… Girdžiu šneka Mongolas – geros nuotaikos, sakė, apvažinėjo daugel šalių, gyvena Izraely, bet šiuo metu atostogauja Rumunijoj – Konstancoj, prie jūros… Ėmė mane šnekint atvažiuoti ir atvežt kuo daugiau senovinių papuošalų, yra geri pirkėjai ir galima gerai uždirbti… Sakau, jog šiuo metu neturiu norimų daiktų, o ilsėtis dar nėr laiko, tai pasijuokėm ir atsisveikinom… Daugiau žinių iš Mongolo nesulaukiau, mat pakeičiau ir gyvenamą vietą, ir telefonų numerius. Kaimynai minėjo, kad mane ieškojo kažkas, bet nežinau, ar tai iš to pasaulio?

Štai mano tokia istorija su žymiuoju Mongolu.

Ponas A. Drižiau, jei Jums kas neaišku ar bus įdomu, gal smulkiau ką sužinoti, ateikite, aš mielai susitiksiu…

Pagarbiai… Vladas Beleckas