Visi pareiškimai apie ekonomikos augimą yra niekas daugiau, o tik fikcija, „feikas“
Asilas
Jonas Kovalskis į
Skaitant šį ttekstą, reikia prisiminti du esminius dalykus.
1.Dabartinę siaubingą padėtį Lietuvoje sukūrė nuo 1990 metų sąjūdiečiai, „patriotai“, konservatoriai, liberalai, socdemai, nacionalistai, „laisvosios rinkos“ sorosiniai ekspertai „pavogiau ir turiu“ specialistai, tie patys 2008-2009 metais ją padarė kritiškai katastrofiška, tačiau šiandien valatkodelfinė melo propaganda, jų užsakymu, viską verčia ant jų pačių augintinių skverninių-karbauskinių – dėmesio nukreipimas, false flag operacija, yra pagrindinis JAV marionetinės kolonijos Lietuva administracijos kovos prieš savo tautą būdas.
2. Tai puikiai iliustruoja straipsnyje minima sorosinio rinkos pseudoinstituto „ekspertė“ Varanauskienė, kuri, dirbdama Švedijos banke, visai „atsitiktinai“ dar dirba Sodros liberalaus aferisto direktoriaus, niekada nedirbusio valstybės tarnyboje ir ypač socialinės apsaugos srityje, tačiau nežiūrint į tai konservatorių prakištas į Sodros direktorius, patarėja. Tada tampa aišku, kodėl Sodra už milžiniškas palūkanas skolinasi iš būtent Švedijos banko, kuriame savo „auksinius“ patarimus dalina Varanauskienė, kartu su sėbru sinkevičiumi. Tada tampa aišku, kodėl Švedijoje kapitalistinis „socializmas“, o Lietuvoje urvinis kapitalizmas
Lietuvos ekonomika išgyvena keliamų kainų sąskaita
Dauguma Lietuvos piliečių mano, kad situacija šalyje blogėja. Tokių žmonių skaičius kasmet didėja. Nauja priežastį pesimizmui pateikė Eurostat’as: agentūra paskelbė, kad Lietuvoje užfiksuotas didžiausias kainų kilimas ES. Metinė infliacija buvo 3,6%, o tai yra rekordas visoje Europoje .
Auga žemyn
Paprasti lietuviai šią naujieną sutiko ypač skausmingai ir pareikalavo paaiškinimo, bet ką padarė valdžia? Šalies vadovai vėl pareiškė, kad visa tai yra „ekonominės sėkmės“ rezultatas. Žmonės, neva, taip gerai gyvena, o darbo užmokestis auga taip greitai, kad tenka kelti kainas absoliučiai viskam.
Situacija yra visiškai nenormali, kadangi valdžios kabinetuose atkakliai nenori matyti arba sąmoningai atsisako pažaboti spekuliantus ir verslininkus. Pastarieji skaičiuoja pelną, o šimtai tūkstančių paprastų žmonių šalyje, gyvenančių nuo atlyginimo iki atlyginimo, yra priversti susikrauti lagaminus ir bėgti iš gimtųjų namų ieškoti geresnio gyvenimo ir darbo užsienyje, nes tiesiog reikia išmaitinti savo šeimas.
Žmonės išvyksta, o šalis praranda savo mokesčių mokėtojus. Jei anksčiau jie grįždavo į tėvynę ir kompensuodavo biudžeto pajamų nuostolius gausiai apsipirkdami vietinėse parduotuvėse, prekybos centruose, gamyklose, teikiančiuose įvairias paslaugas, šiandien į Lietuvą emigrantų grįžta vis mažiau ir mažiau.
Tiesiog dėl to, kad tai yra nenaudinga: kainos Lietuvoje ir Vakarų Europoje faktiškai susilygino, o artimųjų ir draugų namuose beveik nebeliko – jie taip pat paliko šalį. Todėl, grįžti nėra dėl ko?
Lemtingas melas
Centrinio Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas paskelbė oficialią valdžios poziciją dėl aukštos infliacijos. Pasak jo, tame nėra nieko blogo, kadangi darbo užmokestis Lietuvoje per metus išaugo, todėl ir totalinis kainų kilimas yra pagrįstas. Tačiau ką mums sako skaičiai?
Statistikos departamento ir Socialinio draudimo fondo „Sodros“ duomenimis, pajamos išaugo toli gražu ne visiems, o daugeliui net sumažėjo. Kaip jiems išgyventi tokio kainų šuolio sąlygomis, lieka paslaptimi. Keista yra tai, kad valdžios kabinetuose niekas to pastebi.
Darbo užmokestis padidėjo 60% visų Lietuvos dirbančiųjų. Tačiau, 20% iš jų nepasikeitė, o 5% visų darbuotojų – sumažėjo. Iš viso 2017 metais darbo užmokestis buvo sumažintas 188 200 darbuotojų.
20% ir 5% dirbančiųjų – tai ne mistiniai skaičiai, tai yra gyvi žmonės, kurie yra priversti kažkaip išgyventi kylančios infliacijos sąlygomis. Eiliniai piliečiai klausia savęs „ką daryti“, kadangi valstybė nenori matyti problemų ir žongliruoja skaičiais taip, kaip ji nori.
Smūgis vidurinei klasei
Vyriausia „Sodros“ direktoriaus patarėja Julita Varanauskene atkreipė dėmesį į tai, kad daugiausiai yra fiksuojamas darbo užmokesčio didėjimas tiems, kurie uždirba mažiau nei minimalus darbo užmokestis (MMA, t.y. mažiau nei 380 eurų – RuBaltic.ru pastaba). Tai reiškia, kad valdžia, kaip ir Lietuvos bankas, tiesiog manipuliuoja skaičiais, kalbėdama apie ekonomikos augimą ir sėkmę. Situacija pagerėjo tik bendroje dinamikoje: 60% darbuotojų, kuriems darbo užmokestis padidėjo, yra arba turtuoliai arba tie, kurie gauna minimalų darbo užmokestį.
Tuo tarpu viduriniosios klasės atstovai patiria nuostolius: jų atlyginimai išliko tame pačiame lygyje arba padidėjo nežymiai. Bet dėl to, kad padidėjo pragyvenimo išlaidos ir buvo panaikintas lengvatinis mokestis centriniam šildymui, kuris taip pat labai paveikė infliacijos lygį, vidurinioji klasė gauna mažiau pajamų ir turi daugiau išlaidų.
Iš esmės Lietuvos valdžia leidžia įstatymus, kurie yra naudingi arba labai turtingiems, arba labai nuskurdusiems. Iš viduriniosios klasės jau kelinti metai pinigai yra tiesiog atimami.
Visa tai skatina plačiuosius gyventojų sluoksnius emigruoti. Žmonės, kurie gauna vidutinį darbo užmokestį – tai didžiąja dalimi išsilavinusio perspektyvaus jaunimo atstovai, taip pat darbingo amžiaus gyventojai. Matydami, kokie sprendimai yra priimami vyriausybės lygmenyje, jie yra labiau linkę išvykti, nes kovoti su vėjo malūnais yra neįmanoma. Tuo labiau, kad susirasti darbą užsienyje jiems nėra sunku.
Valdžios institucijų visų veiksmų „gerinant gyvenimą“ rezultatas yra yra masinis darbingo amžiaus gyventojų nutekėjimas.
Priminsime, per pirmąjį 2017 metų pusmetį iš Lietuvos emigravo beveik 32 tūkstančių žmonių – tai 10 tūkstančių daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai. Svarbu pažymėti, kad tai yra tik tie, kurie oficialiai deklaravo savo išvykimą. Neoficialiais duomenimis emigrantų pirmą pusmetį skaičius gali siekti apie 40 tūkstančių žmonių.
Žaidimas į vienus vartus
Lietuva – labai unikali šalis ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Respublika yra lyderis pagal gyventojų išvykimo iš šalies mąstą, prekių ir paslaugų paklausa automatiškai krenta, bet tuo pačiu metu kainos toliau kasmet auga geometrine progresija.
Kyla maisto produktų kainos, kyla kainos už paslaugas, nekilnojamojo turto kainos taip pat auga. Praėjusiais metais Lietuvoje nusirito didžiųjų prekybos tinklų spontaniškų boikotų banga dėl staigaus kainų šuolio. Prekybos tinklų vadovai ir verslininka jaučiasi nebaudžiamais. Valdžia yra linkusi to nepastebėti. Bet kokie pareiškimai apie valstybinį kainų reguliavimą susilaukia aršaus pasipriešinimo.
Šalies vadovybė iš esmės aptarnauja stambiojo verslo interesus ir niekaip netrukdo visuotiniam prekių ir paslaugų kainų kilimui, nors kainų reguliavimas – visiškai įprasta praktika daugelyje Vakarų Europos šalių.
Prancūzijoje, pavyzdžiui, 20% kainų yra reguliuojamos. Valstybė reguliuoja tokių prekių ir paslaugų, kaip, pavyzdžiui, žemės ūkio produktų, dujų, elektros energijos ir transporto, kainas.
Ispanijoje šiuo metu valstybinis reguliavimas ir kontrolė apima 10% visų vartojimo kainų.
Šiaurės šalyse situacija yra dar griežtesnė. Švedijoje reglamentuojamos svarbiausių žemės ūkio produktų supirkimo kainos: grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir t.t. Vyriausybė nustato kainas derybų su gamintojais ir vartotojais būdu. Ir pagrindiniai kainų reguliavimo principus nustato pats parlamentas.
Panaši situacija yra Norvegijoje, Danijoje ir Šveicarijoje.
Ar galime sakyti, kad šios šalys nėra kapitalistinės ar kad joms yra svetimi laisvosios rinkos, konkurencijos principai ir „ES demokratinės vertybės“? Akivaizdu, kad ne.
Muilo burbulas
Lietuvos banko vadovo pavaduotojas Raimondas Kuodis jau buvo pareiškęs, kad Lietuvos ekonomika yra agonijos būsenoje. BVP augimas neatspindi realių tendencijų. Jo teigimu, šiandien valstybė lėtai miršta – užkirsti kelią šiam procesui beveik neįmanoma. Lietuvoje liks tik du su puse miesto.
Iš esmės, jis bando pasakyti mintį, kad visi pareiškimai apie ekonomikos augimą yra niekas daugiau, o tik fikcija, „feikas“. Lietuvoje yra kuriamas milžiniškas „muilo burbulas“, kuris gali sprogti bet kuriuo metu. Tai įvyks, kai šalį paliks kritinė masė žmonių ir mokėti už visas paslaugas ir daugybę prekių produktų išpūstomis kainomis tiesiog nebe bus kam.
Tai supranta ir verslo sektoriaus atstovai, kuriuos labiausiai jaudina, remiantis neseniai atliktos Citadele banko užsakymu Spinter apklausos duomenimis, masinė emigracija. Verslo sektoriui emigracija yra baisi visų pirma dėl tos paprastos priežasties, kad tai reiškia verslui paklausos mažėjimą vidaus rinkoje, kuri neišvengiamai nulemia ir pablogina jų derybines pozicijas su tiekėjais, stato juos prieš būtinybę didinti prekių ir teikiamų paslaugų kainas.
Dėl rinkos sumažėjimo į Lietuvą neateina nei vienas tarptautinio prekybinis ženklas, o keletas jau čia dirbusių per pastaruosius metus nusprendė nutraukti veiklą.
Rinkos sumažėjimas mažajam ir vidutiniam verslui yra dar labiau skausmingas, nes tai neišvengiamai reiškia ir mažesnes galimybes plėstis.
Atsižvelgiant į tai, kad pramonė Lietuvoje nėra gerai išvystyta o žemės ūkio produktų eksportas išgyvena sunkius laikus dėl Rusijos įvesto atsakomojo maisto produktų embargo, Vyriausybė gali susidurti su kur kas labiau bauginanča krize, nei buvo 2008-2009 m.
Šaltinis : http://www.rubaltic.ru/…/26072017-ekonomika-litvy-zhivet-z…/
