Visi dingusios antstolės Ramūnės Mikliušienės darbai šaukėsi keršto (žiemą į gatvę išmetamos šeimos su 7 vaikais, turtas parduodamas už grašius)
Mikliuse
Visi dingusios antstolės Ramūnės Mikliušienės darbai šaukėsi keršto (žiemą į gatvę išmetamos šeimos su 7 vaikais, turtas parduodamas už grašius)
Dingus antstolei Ramūnei Mikliušienei, redakciją plūsta žmonių laiškai apie šios valstybės tarnautojos darbelius. Keista, kad iki šiol niekas nebuvo įvertinęs šios antstolės darbelių.
Akivaizdu, kad antstolė Ramūnė Mikliušienė darbavosi su Jonavos r. apylinkės teismų pagalba. Darbavosi ir policininkas Stasys Grabažius (kalbama, kad dėl policininko St. Grabažiaus veiksmų pasikorė vienas tėvas, palikęs šeimą, nes tas prigąsdino, kad jis įžeidė antstolį ir keliaus į kalėjimą, kai antstolis „nematė” neteisingai priskaičiuotos sumos).
Rukloje sklando įtarimų, kad antstolė skolininkams griežta ne tik dėl išskirtinio uolumo. Tarkime, D.Mickevičienės, 7 vaikų mamos, butas buvo parduotas už 8 tūkst. litų žmogui, kuris, jos žiniomis, butą perpardavė už 40 tūkst. litų. Dar ji pasakoja, kad per kažkokį stebuklą pardavus butą jos skola neišnyko. Danutė vis dar moka antstolei.
Dar viena antstolės Mikliušienės auka – Antanas Šidlauskas. Jo butą antstolė pardavė už grašius dar 2008 m., ir jonaviečiui prireikė beveik dešimt metų pasiektų teisybę Europos žmogaus teisių teisme (EŽTT). Tik 2017 m. EŽTT pripažino, kad pagal šio teismo praktiką toks išmetimas iš buto šiurkščiai pažeidžia ne tik Tarptautines teises, kaip Vaikų teises, bet ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (Šidlauskas prieš Lietuvą (
Atlikta didelė žala Valstybei ir žmogui, KURIĄ nesumokėjo nei teisėjai, nei ANTSTOLIS ir nei vienas iš jų neišmestas iš paskutinio būsto, nei vienas neišmestas iš darbo, nei pas vieną iš jų neatėjo antstolis.
Atsakovė Lietuvos Respublika per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, turi atsakovui sumokėti toliau nurodytas sumas: i) 11 580 EUR (vienuolika tūkstančių penkis šimtus aštuoniasdešimt eurų) ir bet kokius taikytinus mokesčius turtinei žalai atlyginti; i) 6 500 EUR (šešis tūkstančius penkis šimtus eurų) ir bet kokius taikytinus mokesčius neturtinei žalai atlyginti; ii) 690 EUR (šešis šimtus devyniasdešimt eurų) ir bet kokius pareiškėjui taikytinus mokesčius bylinėjimosi ir kitoms išlaidoms atlyginti;
——————————
„Deja, tai seniai veikianti nusikaltėlių gauja net nieko nedarė tuo klausimu Jonavoje, o teisėja Jūratė Bučmienė (Ramanauskienė), kai A.Šidlauskas kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, Konvencijos pažeidimus pavadino kaip SIEKĮ PASIPELNYTI (praturtėti).
Ši teisėja taip pat sėkmingai darbuojasi iki šiol veikdama LR vardu ir naudinga Lietuvos teismų klanui. Visi jie galimai dalinosi pelnu iš parduotų būtų ir žmonių nelaimių.
EŽTT sprendimo dalis : On 17 June 2009 the Jonava District Court dismissed the applicant’s claim. It acknowledged that his debt had been below the required threshold of LTL 3,000 and that the bailiff had erred by calculating the debt together with the enforcement expenses. However, the court considered that this breach had not been such as to warrant the annulment of the sale. Accordingly, it dismissed the applicant’s claim for damages. The court also noted that the applicant had submitted his claim three years after the sale and on the last day permitted by the time-limit, when the market price of housing was several times higher than in 2004. Therefore, his claim for damages corresponding to the market price of the apartment at the time of the submission of the claim could be regarded as an attempt at unjust enrichment (vertintinas kaip siekimas nepagrįstai praturtėti).
Nuotr. : R. Mikliušienės darbas buvo itin sunkus – reikėjo grūsti vaikus iš namų į žiemos sniegą
Apie antstolės darbelius rašė žurnalistė Rūta Janutienė dienraštyje ‚Lietuvos žinios“ dar 2008 m. :
“Jas išmetė iš namų į gatvę. Baldus ir visa, ką rado bute, sukrovė prie šiukšlių konteinerio. Vaikams buvo atsiųstas automobilis – išvežti į vaikų namus.
Nė viena iš tų mamų nėra nei girtuoklė, nei narkomanė, nei kitaip asociali. Jos tiesiog nebeišgalėjo sumokėti mokesčių, nors dirbo, stengėsi. Tačiau tų uždirbtų pinigų nebepakako užmokėti už brangstančią elektrą, dujas, šildymą, vandenį.
Įstatymai numato, kad susikaupus skoloms už monopoliškai tiekiamas komunalines gėrybes jus galima išmesti net ir iš vienintelio būsto. Su visais vaikais. Kol kas antstoliai miklinasi skurdžiausiose Lietuvos vietose, tačiau, įsibėgėjus ekonominei krizei, monopolininkių kovos su nedrausmingais vartotojais „know how“ plis per visą gimtąjį kraštą.
„Kraukitės ir eikit“
Danutė Mickevičienė, 7 vaikų mama, pasakoja: „Vaikai sirgo, nėjo į mokyklą. Namuose buvo, nes temperatūros – 39 laipsniai. Bet jie atėjo ir nekreipė dėmesio, kad vaikai serga. Sako – į vaikų namus vaikus.“
„O antstolei sakėte, kad vaikai serga?“ – „Taip, sakiau. Aš, sako, nežinau nieko. Imkit, kraukitės reikalingiausius daiktus ir eikit“, – Danutė gniaužo rankas, subjaurotas sunkaus, bet iš skurdo negelbstinčio darbo. Jai dar pasisekė. Rado išsinuomoti nugyventą pirkelę Ruklos apylinkėse. Dabar ten ir gyvena. Ūkiškai, kaip ji sako.
Nors nuo tos siaubo dienos jau praėjo laiko, Danutę vis dar purto prisiminus, kad už skolas iš jos norėjo atimti ne tik namus, bet ir vaikus. Juk mūsų valstybė rūpinasi, kad vaikai turėtų stogą virš galvos. Neišgali jo suteikti pats? Gaus valdišką.
„Žiema buvo – vasario 9-oji, – pasakoja Danutė nuleidusi galvą. – Na, tada jau buvo šalta. Išėjome į gatvę. Na, paskui ką – pas tokią draugę, pažįstamą nuėjau. Pas Andželą. Nuėjom su vaikais, pasiprašėm pagyvent, kol rasim ką nors išsinuomot.“
Svetlana Krakenauskienė pasakoja panašią istoriją: „Ateinu pasižiūrėti, o ten toks vaizdas: žinot, vyrai nešioja, meta baldus prie konteinerio. Stoviu apstulbusi. Ir iš tiesų nė vienoj civilizuotoj valstybėj, aš manau, taip nėra.“ Civilizacija čia – niekuo dėta. Svetlaną ir jos dvi nepilnametes mergaites antstolė išmetė iš namų už tas pačias komunalines skolas. „Apsiverkiau. Ką aš galėjau daryt? Susirinkau kažkokius daiktus, knygas, o baldai taip ir pražuvo. O juk tai, kaip pasakyti, tai yra mano butas. Butas ir baldai – visas mano gyvenimas. Ką aš susikaupiau, ką uždirbau. Kai man šitiek metų – aš to dabar nebeužsidirbsiu“, – nors jau praėjo gana nemažai laiko, jis nuoskaudos ašarų nenudžiovino.
Jelena Grišajeva dar tik bijo netekti namų. Ji gulėjo lovoje – gydėsi po skaudžios avarijos (gatvėje partrenkė mašina, kaltų – nėra, pabėgo ir nesurasti), kai antstolė areštavo sąskaitą, į kurią pervedama jos invalidumo pensija. „Nuolat galvoju apie butą, kad, neduok Dieve, manęs neišmestų. Šį mėnesį vėl už jį nesumokėjau. Aš neturėjau – sumokėjau už dujas, už elektrą, o daugiau neturiu iš ko – yra baisu, baisu“, – pasakoja Jelena. Jos dukra dvyliktokė turėjo mesti mokyklą ir pradėti dirbti, kad išlaikytų mamą ir save, kai antstolė atėmė Jelenos pinigus
Kas nutiko tiems visiems žmonėms? Juk jie turi ne tik pareigas, bet ir teises. Įstatymas nenurodo antstoliams atimti iš skolininko visas, net ir gyvenimui palaikyti skirtas lėšas. Įstatymas taip pat leidžia jiems nesileisti išvejamiems iš paskutinio būsto. Ir dar su mažamečiais vaikais. Jie turi teisę gintis, tačiau kažkodėl nesigina. Kodėl? Bijo, kad bus dar blogiau. „Aš bijau pas ją nueit. Paklaust, kiek pinigų eina už mano butą, kiek pinigų eina jai… Bijau nueit. Manau, kad ji paskui pradės tą visą procesą prieš mane ir galų gale išmes iš buto“, – šitaip Jelena pasakoja apie simpatišką, bent jau kai tyli, ponią Ramunę Mikliušienę. Antstolę, kurios vardą su neslepiamu apmaudu linksniuoja visos mūsų herojės.
„Filmuojat, ar ne? Išjunkit kamerą“, – antstolės R.Mikliušienės delnas tiesiasi link filmavimo kameros objektyvo. Nei šią, nei kitą dieną ponia neturi mums laiko. Nurodo atvykti po savaitgalio jai patogiu laiku. Kai pagaliau susėdame sutarto interviu, žurnalistei Rasai Kalinauskaitei už nugaros įsitaiso dar viena ponia ir įjungia buitinę filmavimo kamerą.
Mums rūpi paprasti dalykai. Mums rūpi išsiaiškinti, kodėl ponia tokia kieta toms moterims. Juk įstatymas numato jai galimybę skolininką, jei jis nepiktybiškas, užjausti, skolų grąžinimą išskaidyti, kad tos moterys jas įveiktų. Juk nei Danutė, nei Svetlana, nei Jelena ir dar būrys kitų nebėga, dirba, neprageria.
„Ar jūs prisimenate tą dieną?“ – taikiai pradedame kalbą. „Ne, aš jūsų dabar klausiu: kurią dieną – mėnesį, metus, – belsdama į Visuomenės informavimo įstatymą atremia ponia Ramunė. – Imam interviu taip, kaip jums priklauso imti. Tai aš ir klausiu – kaip jūs patikrinote jos papasakotą istoriją?“
Jeigu jums tokia antstolės taktika atrodo neįprasta, tai ką jūs pasakysite apie šituos S.Krakenauskienės, tos su dviem vaikais išvytos iš namų, įspūdžius iš antstolės kontoros:
„Sako: „O, Krakenauskienė čia. Tai ko čia atvažiavai, ko čia atėjai ieškoti?“ Atsakiau, kad išsiaiškinsiu su (kitom) darbuotojom. Nusisukau nuo jos. O jinai rėkia, sako: „Ei tu, kukū, sako, skolininke, atsisuk. Ką, skolos man atėjai sumokėti? Klausyk, tu dar dirbi tame darbe ar ne? Tai nedirbsi greitai, nes aš tavo viršininkus šokdinu ir tave išmes iš darbo.“
Kodėl tiek jausmo? Svetlana mėgino pasipriešinti. Ji parašė skundą į Vilnių. Ne iš karto, kai buvo išmesta su vaikais iš namų. Kantrybė trūko, kai ponia antstolė uždėjo areštą jos pilnametystės sulaukusios dukros pinigams. Areštavo už tai, kad ši nemokėjo už socialinį būstą, kuriuo nesinaudojo. Tas būstas buvo labai apleistas, landynė, kurioje negyvensi. Tačiau mokesčiai buvo skaičiuojami. Vieną dieną priėjusi prie bankomato Svetlanos dukra Vita pamatė, kad sąskaita areštuota. Ten buvo pervedami Vitos dukrytės, Svetlanos anūkės, vaiko pinigai. O į juos antstoliams kėsintis – draudžiama.
Kai tik iš Vilniaus atėjo žinia apie Svetlanos akibrokštą, R.Mikliušienė ėmėsi veikti. Parašė skundą policijai, o ši iškėlė bylą už dokumento klastojimą siekiant gauti dokumentą. Bylos esmės mums nesugebėjo paaiškinti nei Alytaus komisaras, nei jo pavaldinys, įvaręs Svetlanai ir jos dukrai daug siaubo. Lankė jas darbe, reikalavo atvykti duoti parodymų, barė.
„Norėjau paklausti apie Svetlaną Krakenauskienę?“ – mėginome antstolės kantrybę ir mes. „Na, klauskit!“ Kaip čia yra su ta policija? „Kas? O jinai kreipėsi į policiją?“ – perklausia antstolė. „Ar nusikaltimas yra rašyti prieš jus skundą?“ – tikslinamės, bet gauname pasitenkinti tik tokiu pasiaiškinimu: „Aš jau atsakiau į jūsų klausimą. Tai policija nuspręs.“
Policininkas Stasys Grabažius, kuris, anot Svetlanos, buvo ypač uolus, dabar purto galvą: „Nusikaltimo tai ten, galima sakyti, nėra. Matote, žmonėms suteikta tokia teisė – ir skundus rašyti, ir apskųst tuos, kas skundžia.“
Biznis iš skurdo?
Rukloje sklando įtarimų, kad antstolė skolininkams griežta ne tik dėl išskirtinio uolumo. Tarkime, D.Mickevičienės, 7 vaikų mamos, butas buvo parduotas už 8 tūkst. litų žmogui, kuris, jos žiniomis, butą perpardavė už 40 tūkst. litų. Dar ji pasakoja, kad per kažkokį stebuklą pardavus butą jos skola neišnyko. Danutė vis dar moka antstolei.
„Kodėl butas buvo parduotas už mažiau negu 8 tūkst. litų?“ – klausiame R.Mikliušienės. „Todėl, kad butai iš varžytynių parduodami. Varžytynių kainą nustato patys pirkėjai – tiek, kiek pakelia, už tiek ir nuperka“, – gauname atsakymą. „Po kelių mėnesių tas butas buvo parduotas beveik 5 kartus brangiau…“ – neatlyžtame. „Tokios informacijos neturiu“, – abejingai atsako ši.
Svetlana irgi ieško pinigų ekspertizei, nes turi įtarimų, kad ir su jos turtu nutiko panašūs dalykai. Nenorėjusi būti įvardyta dar viena antstolės auka iškėlė tokią versiją: „Girdėjau, kad ir procentus ji didelius ima, ir taip apgaudinėja tuos žmones, kurie nesupranta tos sistemos, nežino visos procentinės sistemos. Jeigu reikėjo sumokėti 3500 litų skolą, tai ji išauga iki 6000 litų, beveik dvigubai. Tai kur eina tie pinigai? Sakiau, jeigu vienas jos laiškas kainuoja 20 litų – tai nežinau, čia gal auksinis popierius išeina.“
Antstolių darbą Lietuvoje prižiūri Teisingumo ministerija. Ten buvo tiriamas jau ne vienas skundas dėl R.Mikliušienės darbo. Nieko. Lietuvos teismuose kaip neteisėti buvo paskelbti keli antstolės sprendimai. Irgi – štilis.
