Vilnietis laimėjo bylą Jungtinių tautų invalidų reikalų komitete – Lietuvai į tai nusispjauti

Vilnietis laimėjo bylą Jungtinių tautų komitete – Lietuvai į tai nusispjauti

Aurimas Drižius

Vilnietis Borisas Makarovas dar 2015 m. kreipėsi į Jungtinių tautų (JT) Neįgaliųjų teisių komitetą, kuris pripažino, kad Lietuva pažeidė jo ir jo mirusios žmonos teises.

Skirtingai nuo Europos Žmogaus teisių teismo Strsbūre, kur Lietuvos piliečių skundus ir tų tinkamumą pirmiausiai nagrinėja Lietuvos atstovas – jis atmeta maždaug 90 proc. skundų, JT komitetų sprendimuose jokie Lietuvos atstovai nedalyvauja. „Šis komitetas specialiai nušalino Lietuvos atstovą, kai buvo nagrinėjamas mano skundas”, – pasakojo B.Makarovas.

Mat B.Makarovo žmona Glafira mirė po autoįvykio 2005 m., per kurį jai buvo stipriai sužalota sveikata, ir moteris tapo invalide, po kelių metų mirė. Avarijos kaltininkas – neatsargiai ir įžūliai vairavęs vilnietis Viktoras Mažeiva, statybos bendrovės „Virbarta“ direktorius – už avarijos sukėlimą buvo nuteistas bauda. Policija ir teismas traktavo avarijos pasekmes kaip “lengvą kūno sužalojimą”, nors dėl avarijos metu gautų sužalojimų moteris mirė.

Kai po JT komiteto sprendimo B.makarovas kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą ir paprašė peržiūrėti žmonos nužudymo bylą, gavo atsakymą, kad minėtas teismas rimtai žiūri į JT Žmogaus teisių komiteto, o ne Invalidų reikalų komiteto, sprendimus. Mat yra net įstatymas, įpareigojantis gyvendinti. JT Žmogaus teisių komiteto nutarimus

B.Makarovas Vilniaus miesto apylinkės teisme kelis metus įrodinėjo, kad jo žmona mirė dėl avarijos metu gautos traumos. Teismo ekspertizė ir medikai pateikė dvi visiškai skirtingas išvadas – pirmas pareiškė, kad “tai lengvas kūno sužalojimas”, o medikai – kad dėl jo “moteris tapo 60 proc. invalide”

Tačiau JT komitetas nebandė gilintis į šios bylos prieštaravimus, tik nurodė, kad “Makarovos sveikatos būklę, kuriais rėmėsi teismas, nors juos sudarė du medicininiai tyrimai, kuriuos B.Makarovas užginčijo kaip melagingus, neteisėtus ir prieštaraujančius nukentėjusiosios pageidavimams bei kitų medicinos ekspertų nuomonei”.

G.Makarovos sveikata buvo patikrinta jau trečią dieną po avarijos. Nors galvos sutrikimai gali pasireikšti ir po trijų mėnesių.

Be to, traumų visumą ir sunkumą, jei buvo galvos ar smegenų sutrikimas, turi įvertinti neurologas ir psichologas. Tai rašoma ekspertizių atlikimo taisyklėse Lietuvoje. Po medikų išvadų savo išvadą daro teismo medicinos ekspertas. Vyras teigia, kad be jokių kitų specialistų išvadų teismo medicinos ekspertas daro išvadą, kad visi sutrikimai sveikatai nesunkūs ir G. Makarovos sveikata bus sutrikdyta „daugiau kaip 10 dienų“.

„Ką reiškia „bus“? Jis ką – astrologas? Tai yra ekspertizė ar horoskopas? Kas gali išvis priimti tokią ekspertizę? Tik idiotas arba suinteresuotas žmogus, – įsitikinęs B.Makarovas. – Aš protestavau ir sakiau, kad ekspertizė falsifikuota. Kad yra invalidumo pažyma, kad žmona neteko 60 proc. darbingumo dėl galvos traumų. To jau negalima traktuoti kaip nesunkaus sužalojimo.“

Bet teismas, remiantis specialisto išvadomis nusprendė, kad 60 proc. darbingumo praradimas, tai G.Makarovos ligos pasekmė, kuri niekaip nesusijusi su eismo įvykiu. Galiausiai atlikti pakartotinę ekspertizę pradėjo reikalauti prokuroras. Tai įvyko jau tada, kai Makarovų šeima, vyro teigimu, turėjo pakankamai dokumentų ir įrodymų, jog moteris sunkiai susirgo būtent dėl avarijos. Vyras galvojo, kad įrodymų užteks net ir su tokia ekspertize, o prašyti antros – tai laiko gaišimas.

“Kreipiausi į Vilniaus apylinkis teismą dėl žalos atlyginimo, tačiau teismas įvairiais pretekstais atsisakydavo priimti ieškinį, – pasakojo B.Makarovas, – galiausiai apygardos teismas nurodė ieškinį nagrinėti. Galiausiai iešknį pradės nagrinėti gruodžio 18 d. apylinikės teisme.

Atsakovė šioje byloje – Teisingumo ministreija nurodė, kad Lietuva nepirvalo išmokėti kompnesacijos, nes anais laikais Lietuva dar nebuvo ratifikavusi JT konvencijos dėl invalidų teisių. Ir beva šalis nepažeidė jokių minėtos konvencijos straipsnių.

Autorius taip pat teigia, kad teisėjo ir prokuroro veiksmai pažeidė jo žmonos teises pagal Konstituciją ir tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnį. Komitetas neturi jurisdikcijos ratione materiae nagrinėti šias pretenzijas, todėl į jas neatsižvelgia. JT komitetas taip pat atsisakė vertinti įrodymus apie G. Makarovos sveikatos būklę, kuriais rėmėsi teismas, nors juos sudarė du medicininiai tyrimai, kuriuos B.Makarovas užginčijo kaip melagingus, neteisėtus ir prieštaraujančius nukentėjusiosios pageidavimams bei kitų medicinos ekspertų nuomonei.

. „Nepaisant visų gydytojų pažymų, nepaisant invalidumo, kur pasakyta apie 60 proc. darbingumo praradimą, prokuroras prašė teismo paskirti kaltinamajam patį lengviausią straipsnį – kaip už lengvą sužalojimą. Be to, kaltinamajame akte sakoma, kad pažeidėjas – vos ne idealus ir niekada nedarė net administracinių pažeidimų. Nors byloje yra išrašas iš policijos dokumento, kur sakoma, kad jis pažeidinėjo KET vos ne kasmet. Po paskutinio įvykio, kai jis buvo baustas už greičio viršijimą, nepraėjo net metai.

Pakartotinė ekspertizė nepadėjo. Galiausiai nauja ekspertizė buvo atlikta, pasak vilniečio, be jokios Glafiros Makarovo apžiūros, be svarbių dokumentų iš ligoninės ir poliklinikos ir padarant pažeidimus.

“Komitetas pripažino, kad buvo pažeistos mano žmonos teisės – jai buvo apribotos teisės dalyvauti teisme, ir buvo pažeistas JT konvencijos punktas, kad vis prieš įstatymus lygūs, – pasakojo B.Makarovas, – nors piliečių lygios teisės prieš įstatymą lygiai taip pat numatytos ir lietuvos Konstitucijoje, tačiau dabar Teisingumo ministerija teigia, kad Lietuvos teisėjai neprivalėjo vykdyti JT Konvencijos dėl invalidų teisių. Dar įdomiau, kad Teisingumo ministerija sako, kad nėra ryšio tarp manęs ir mano mirusios žmonos. Be to, neva jau suėjo senaties terminas. Teisėja Lidija Valentukonytė nagrinės ši bylą, tačiau aš neturiu jokių šansų – bylą nagrinės tas ats teismas, kurio JT konvencijos pažeidimus ir nurodė JT komitetas.

Jungtinės Tautos CRPD/C/18/D/30/2015

Neįgaliųjų teisių konvencija

Platinimas: Gyventojai

2017 m. rugpjūčio 31 d.

Išplėstinė neredaguota versija

Originalas: Anglų kalba

$C:\Users\User\AppData\Local\Temp\msohtmlclip1\01\clip image001$ style=’outline: 0px;font-variant-ligatures: normal;font-variant-caps: normal; orphans: 2;text-align:start;widows: 2;-webkit-text-stroke-width: 0px; text-decoration-style: initial;text-decoration-color: initial;word-spacing: 0px’ v:shapes=”_x0000_i1025″>

Neįgaliųjų teisių komitetas

Komiteto išvados remiantis Fakultatyvaus protokolo 2 straipsniu dėl pranešimo Nr. 30/2015*,**

Pranešimą pateikė:

Boris Makarov, mirusios žmonos Glafira Makarova vardu (advokatas šiuo atveju neatstovauja)

Tariamas (-i) nukentėjusysis (-ieji):

Pranešimo autorius ir jo mirusi žmona

Valstybė, Konvencijos šalis:

Lietuva

Pranešimo data:

2015 m. kovo 2 d. (pirmas pateikimas)

Dokumento nuorodos:

Sprendimas, priimtas pagal Komiteto darbo reglamento 70 taisyklę ir perduotas valstybei, Konvencijos šaliai, 2015 m. birželio 25 d. (nepateikiamas dokumento forma)

Išvadų priėmimo data:

2017 m. rugpjūčio 18 d.

Tema:

Teisė turėti teisinį veiksnumą lygiai su kitais asmenimis

Procesiniai klausimai:

Nėra

Esminiai klausimai:

Teisė į teisingumą, teisinio veiksnumo įgyvendinimas, tinkamas sąlygų pritaikymas

Konvencijos straipsniai:

12, 13, 22

Fakultatyvaus protokolo straipsniai:

1. Šio pranešimo autorius yra Lietuvos pilietis Boris Makarov, teikiantis pretenzijas savo mirusios žmonos Glafira Makarova (taip pat Lietuvos pilietė) vardu. Autorius teigia, kad Lietuva pažeidė jo žmonos teises pagal Konvencijos 12, 13 ir 22 straipsnius. 2010 m. rugsėjo 18 d. Lietuvai įsigaliojo Fakultatyvus protokolas. Autoriui advokatas neatstovauja.

A. Šalių pateiktos informacijos ir argumentų santrauka

Autoriaus pateikti faktai

1. Autorius nurodo, kad 2005 m. birželio 12 d. jo žmona pateko į nelaimingą atsitikimą, kurį sukėlė V.M. Jo metu autoriaus žmona Glafira Makarova patyrė įvairių kūno sužalojimų, įskaitant galvos traumą. 2006 m. sausio 9 d. vyriausybės medicinos komisija pripažino, kad G. Makarova prarado 60 proc. darbingumo. Vėliau G. Makarovai taip pat prasidėjo galvos skausmai. Autorius teigia, kad žmonos negalia, galvos skausmai, atminties ir gebėjimų praradimas yra tiesioginis eismo įvykio metu patirtos galvos traumos padarinys.

2. Autorius tvirtina, kad iki 2007 m. sausio 19 d. galvos traumos padariniai pablogėjo tiek, kad žmonai buvo nustatytas 80 proc. darbingumo praradimas. Jis nurodo, kad G. Makarovos būklė ir toliau blogėjo iki jos mirties 2011 m. lapkričio 24 d. dėl padarinių, kuriuos sukėlė galvos smegenų trauma.

3. Autorius taip pat teigia, kad dėl tokios sveikatos būklės, G. Makarova negalėjo asmeniškai atvykti į policijos nuovadą. Todėl 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. balandžio 15 d. ji išsiuntė prašymus ją informuoti apie baudžiamąjį tyrimą, pradėtą prieš V. M. Autorius tvirtina, kad valdžios institucijos prašymus ignoravo. Anot autoriaus, prokuratūros veiksmai buvo neteisėti, nes prokuroras nepranešė autoriaus žmonai apie 2006 m. gegužės 2 d. priimtą kaltinamąją išvadą, todėl iš jos buvo neteisėtai atimta teisė užginčyti prokuroro sprendimus ir išvadas.

4. Dėl blogėjančios būklės, Glafira Makarova taip pat negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose. 2006 m. birželio 30 d. laišku teisėjui P. buvo pranešta, kad autoriaus žmona negalės dalyvauti teismo procese, taip pat, kad ji finansiškai nepajėgi samdyti advokato. Autorius teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnis įpareigoja prokurorą ginti nukentėjusiojo teises ir interesus, jei šis nepajėgia samdyti advokato, o teisėją – suteikti šią teisę nukentėjusiajam.

5. Tačiau anot autoriaus, šie reikalavimai buvo ignoruojami, o teisėjas P. oficialiai atsisakė suteikti autoriaus žmonai teisinę pagalbą. Dėl to, autoriaus teigimu, iš jo žmonos buvo neteisėtai atimta teisė į teisingumą ir ji liko be teisinės pagalbos, todėl prarado teisę į lygiavertę įstatymo apsaugą. Taigi autorius yra įsitikinęs, kad valstybė, Konvencijos šalis, pažeidė jo žmonos teises pagal Konvencijos 12 ir 13 straipsnius.

6. Autorius taip pat teigia, kad teismo posėdžių Vilniaus miesto pirmajame apylinkės teisme metu teisėjas P. atskleidė (taip pat ir kaltinamajam) konfidencialią informaciją apie Glafiros Makarovos sveikatos būklę be šios sutikimo. Autoriaus teigimu, teisėjo veiksmai pažeidė jo žmonos teisę į privatumą pagal Konvencijos 22 straipsnį.

7. Autorius laikosi nuomonės, kad teisėjas P. ir prokuroras nuolat palaikė kaltinamąjį, taip pažeisdamas šalies ir tarptautinius įstatymus. Autorius ypač pabrėžia, kad teismas ignoravo jo žmonos neįgalumą patvirtinančius įrodymus ir V. M. administracinių pažeidimų istoriją, rėmėsi suklastotais įrodymais, mažinančiais kaltinamojo kaltę ir įvertinančiais jo žmonai padarytą fizinę žalą kaip „lengvą“ ir nesusijusią su blogėjančia sveikatos būkle. Todėl 2008 m. kovo 26 d. autorius pateikė skundus, kuriuose išreiškė abejones dėl prokuroro ir teisėjo nešališkumo, tiesa skundai buvo atmesti.

8. 2008 m. gegužės 22 d. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo teisėjas P. pripažino V. M. kaltu dėl eismo taisyklių pažeidimo ir, padaręs išvadą, kad G. Makarovos neįgalumas nebuvo susijęs su incidentu, paskyrė jam baudą. Autorius tvirtina, kad nepaisant to, jog jo žmona avarijoje buvo nukentėjusioji, jai nebuvo pranešta apie teismo sprendimą. Pats autorius apie priimtą teismo sprendimą sužinojo 2008 m. lapkričio 7 d. atvykęs į teismo kanceliariją.

1. Autorius teigia, kad tada apylinkės teismo sprendimą apskųsti jau buvo per vėlu. Nepaisydamas to, autorius pateikė apeliaciją Vilniaus apygardos teismui. 2008 m. gruodžio 4 d. apeliacija buvo atmesta, nes autorius nesugebėjo įrodyti, kad skundo pateikimo terminą praleido dėl sveikatos problemų. Nepaisant to, kad apygardos teismas atmetė autoriaus skundą ir kad šio sprendimo apskųsti nebuvo galima, autorius vis tiek bandė kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą bei kitas institucijas, tačiau nesėkmingai. Autoriaus teigimu, visos šalies įstatymuose numatytos teisinės gynybos priemonės buvo panaudotos.

Skundas

1. Autorius teigia, kad valstybė, Konvencijos šalis, pažeidė jo žmonos teises pagal Konvencijos 12, 13 ir 22 straipsnius.

2. Be to, autorius prašo, kad Komitetas rekomenduotų Lietuvos vyriausybei pradėti vidaus teisės aktų reformą, kad asmenims su negalia būtų suteikta veiksminga teisinė apsauga ir būtų besąlygiškai įgyvendinta Konvencija.

Valstybės, Konvencijos šalies, pastabos dėl priimtinumo ir esmės

1. 2014 m. balandžio 4 d. valstybė, Konvencijos šalis, pateikė savo pastabas dėl pranešimo priimtinumo ir esmės. Valstybė, Konvencijos šalis, informuoja Komitetą, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kaip vyriausybinė institucija, buvo paskirta koordinuoti Konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo nuostatų įgyvendinimą. Atsakant į šį skundą, informaciją pateikė Teisingumo ministerija.

2. Valstybė, Konvencijos šalis, teigia, kad minėtas ekspertizes reglamentuoja įvairios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos ir teismo ekspertizės įstatymas. Baudžiamojo proceso kodeksas suteikia teisę su išvadomis nesutinkančiam nukentėjusiajam užginčyti išvadų teisėtumą ir išsamumą. Tokiu atveju, tyrėjas ar teismas turi nuspręsti, ar reikalinga nauja teismo ekspertizė. Nukentėjusiojo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo informacija, įskaitant teismo ekspertizės išvadas, reglamentuoja baudžiamojo proceso kodekso 181 straipsnis.

3. Nukentėjusysis arba jo (jos) atstovas gali pasidaryti reikiamas kopijas. Prašymas susipažinti su tyrimo byla turi būti teikiamas prokurorui. Prokuroras tokį prašymą gali atmesti, jei mano, kad jis yra „žalingas“ vykstančiam tyrimui. Toks sprendimas turi būti priimtas raštu ir turi būti pagrįstas. Sprendimą galima apskųsti teismams per septynias dienas nuo jo priėmimo. „Derėtų paminėti, kad nukentėjusiajam taip pat buvo leista susipažinti su bylos medžiaga teisme“.

4. Vadovaujantis 286 straipsnio 5 dalimi ir 286 straipsnio 6 dalimi, ekspertų parodymai buvo paviešinti teismo posėdžiuose, o „posėdžio dalyviai“ turėjo galimybę teikti ekspertui klausimus žodžiu, kad išaiškintų „ar papildytų išvadas“. Be to, pagal Baudžiamojo proceso kodekso 312 straipsnį, „nukentėjusieji turėjo teisę apskųsti vykdytinus nuosprendžius ar teismo sprendimus“.

5. Vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 55 straipsniu, nukentėjusiajam gali atstovauti „advokatas“ arba „advokato pavedimu advokato padėjėjas“. Gavus ikiteisminio tyrėjo, prokuroro ar teisėjo leidimą, nukentėjusiajam taip pat gali atstovauti įgaliotas „aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis“ asmuo. Nukentėjusysis atstovus gali keisti. „Įstatymų, reglamentuojančių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, numatytais atvejais nukentėjusysis bei civilinis ieškovas turi teisę gauti valstybinę teisinę pagalbą“.

6. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato neįgalaus asmens teisę į „antrinę teisinę pagalbą“, jei asmuo atitinka keliamus teisinius kriterijus. Asmuo, pageidaujantis gauti tokią teisinę pagalbą, turi kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos biurą.

7. Įstatymai nenumato konkrečių teismo ekspertizės tyrimų terminų, tvarkos ar metodikos. Tai numato tyrimus atliekančių organizacijų „vidaus aktai“. Teisingumo ministerija nederina savo veiklos su Valstybine teismo medicinos tarnyba, todėl negali komentuoti dėl atliktų G. Makarovos tyrimų.

8. Galiausiai, valstybė, Konvencijos šalis, pažymi, kad „teisiniai reglamentai“ užtikrina, jog neįgalūs asmenys turėtų lygiavertes procesines teises teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų nagrinėjime, teikti prašymus ir ginčyti įrodymus, įskaitant ekspertizės išvadas.

Autoriaus atsakymas į valstybės, Konvencijos šalies, pastabas

1. 2016 m. vasario 26 d. autorius pateikė papildomą informaciją. Joje teigiama, kad valstybės valdžios institucijos neatsižvelgė į jo pareiškimus ir nepateikė Komitetui svarbių dokumentų, pvz., 2005 m. birželio 16 d. ir 2007 m. gruodžio 6 d. tyrimų išvadų, 2007 m. rugsėjo 4 d. Teisingumo ministro priimto sprendimo, 2008 m. gegužės 22 d. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo nuosprendžio ir teismo posėdžių, kuriuose buvo nagrinėjami G. Makarovos patirti sužalojimai, stenogramų.

2. 2016 m. sausio 25 d. autorius pats paprašė Vilniaus apylinkės teismo pirmininko pateikti šių dokumentų kopijas Komitetui. Teismas atsisakė ir nurodė, kad autorius gali kopijas nusipirkti. Autorius tvirtina, kad už šias kopijas sumokėti neturi iš ko.

3. Autorius teigia, kad savo pastabose valstybė, Konvencijos šalis, užsimena apie tam tikras nacionalinės teisės nuostatas, tačiau pačios bylos nekomentuoja. Autoriui susidarė įspūdis, kad valstybės, Konvencijos šalies, valdžios institucijos net neperskaitė baudžiamosios bylos, kurios pagrindu teikiamas šis skundas. Jo teigimu, teismo posėdžių įrašai aiškiai rodo, kad buvo pažeistos G. Makarovos, kaip neįgalaus asmens, teisės.

4. 2007 m. lapkričio 12 d. sprendime minima, jog autoriui suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba. Tačiau advokatas teismo posėdžiuose nepasirodė. Teisėjas P. nesiėmė jokių priemonių, kad apgintų G. Makarovos teises. Tuo tarpu į kaltininką, „visagalį“ V. M., teisėjas žiūrėjo labai palankiai ir jam buvo leista nedalyvauti teismo posėdžiuose bei vykti atostogauti.

5. Autorius palaiko savo teiginius: G. Makarovai nebuvo įteikta teismo nuosprendžio kopija; kaip nukentėjusiam asmeniui, jai nebuvo suteikta teisė pateikti skundą; jai nebuvo suteikta teisinė pagalba; prokuroras G. Makarovos vardu nepateikė civilinio ieškinio; teismo posėdžiuose buvo viešai perskaityta konfidenciali informacija apie sveikatą; teismo nuosprendyje nenumatyta kompensacija nukentėjusiajai; ir apskritai, valstybės, Konvencijos šalies, valdžios institucijos G. Makarovai „nesuteikė teisės į teisingumą“.

F. Komiteto svarstymas dėl priimtinumo ir esmės

Priimtinumo svarstymas

1. Prieš pradėdamas svarstyti pranešime pateiktas pretenzijas, Komitetas, vadovaudamasis Fakultatyviojo protokolo 2 straipsniu ir Komiteto darbo reglamento 65 straipsniu, turi nuspręsti, ar byla priimtina pagal Fakultatyvų protokolą.

2. Komitetas, kaip reikalaujama Fakultatyvaus protokolo 2 straipsnio c dalyje, įsitikino, kad nenagrinėjo šios bylos anksčiau ir kad ji nebuvo ir nėra nenagrinėjama pagal kitą tarptautinio tyrimo ar sprendimų priėmimo procesą.

3. Valstybė, Konvencijos šalis, neginčijo pranešimo priimtinumo dėl to, kad nebuvo panaudotos visos vidaus teisinės gynybos priemonės ir autoriaus pateikta informacija rodo, kad kartu su žmona jie panaudojo visas vidaus teisinės gynybos priemones. Todėl Komitetas daro išvadą, kad autoriaus pretenzijos yra priimtinos pagal Fakultatyvaus protokolo 2 straipsnio d punktą.

4. Nagrinėdamas autoriaus pretenzijas pagal Konvencijos 22 straipsnį, Komitetas pažymi, kad autorius nepateikia konkrečios informacijos. Todėl Komitetas laiko, kad autorius nepakankamai pagrindė savo teiginius pagal 22 straipsnį ir daro išvadą, kad jie nėra priimtini pagal Fakultatyvaus protokolo 2 straipsnio e punktą.

5. Nesant kitų priimtinumo kliūčių, Komitetas paskelbia, kad yra priimtinos tos pranešimo dalys, kuriose yra nurodytos autoriaus pretenzijos pagal Konvencijos 12 straipsnio 3 dalį ir 13 straipsnio 1 dalį. Todėl Komitetas pradeda šiuos teiginius svarstyti iš esmės.

Svarstymas iš esmės

1. Komitetas apsvarstė šį pranešimą, atsižvelgdamas į visą gautą informaciją ir laikydamasis Fakultatyvaus protokolo 5 straipsnio bei komiteto darbo reglamento 73 taisyklės 1 dalies.

2. Nagrinėdamas autoriaus pretenzijas pagal 12 straipsnio 3 dalį ir 13 straipsnio 1 dalį, Komitetas turi įvertinti, ar valstybės, Konvencijos šalies, sprendimai autoriaus žmonos atveju pažeidė jos teisę į lygybę prieš įstatymą ir teisę į teisingumą. Komitetas pažymi, kad G. Makarova buvo tiesioginė nukentėjusioji teismo posėdžiuose nagrinėjamame eismo įvykyje. Komitetas taip pat pažymi neginčijamą faktą, kad autoriaus žmona negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose dėl savo negalios ir kad ji nebuvo atstovaujama nepaisant jos prašymo gauti teisinį atstovavimą. Dalyvaudama teismo posėdžiuose arba tinkamai atstovaujama, G. Makarova būtų galėjusi užduoti klausimus liudytojams, prieštarauti ekspertizės išvadoms dėl jos sveikatos būklės ir tiesiogiai paliudyti dėl eismo įvykio.

3. Komitetas pažymi, kad autorius, veikdamas savo žmonos vardu, paprašė teismų pateikti apeliaciją po 2008 m. gegužės 22 d. teismo sprendimo įsigaliojimo. Komitetas taip pat pažymi, kad, visų pirma, apylinkės teismas šį prašymą atmetė 2008 m. lapkričio 12 d., o vėliau, 2008 m. gruodžio 4 d., Vilniaus apygardos teismas šį atmetimą patvirtino. Be to, Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tai patvirtino 2012 m. kovo 1 d. Nepaisant to, kad buvo pateiki tvirti įrodymai, kad autorius ir jo žmona negavo teismo nuosprendžio kopijos, teismai nerado „pakankamų priežasčių“ suteikti naują 20 dienų apeliacinį laikotarpį.

4. Be to, remiantis autoriaus pateiktais argumentais, Komitetui taip pat akivaizdu, kad G. Makarova prašė būti atstovaujama tuose teismo posėdžiuose, kurie tiesiogiai turėjo įtakos jos teisėms, kadangi dėl negalios ji pati dalyvauti negalėjo. Komitetas pažymi, kad pagal Komitetui pateiktus dokumentus, šis prašymas buvo oficialiai įteiktas pirmajam apygardos teismui 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. balandžio 15 d. laiškais, kuriuose autorius prašė apsaugoti savo žmonos, kaip nukentėjusiosios, teisėtus interesus.

5. Komitetas pažymi, kad valstybės, Konvencijos šalies, pastabose nėra atsižvelgiama į autoriaus teiginius. Šiame pranešime pateiktuose argumentuose, valstybė, Konvencijos šalis, išdėsto teisinę sistemą nemokamai teisinei pagalbai gauti, teigdama, kad nukentėjusioji turi teisę į „valstybės garantuotą“ teisinę pagalbą. Autoriaus pastabose taip pat aiškiai nurodoma, kad G. Makarovai iš tiesų buvo paskirtas advokatas, tačiau jis į posėdžius neatvyko.

6. Komitetas primena, kad pagal Konvencijos 12 straipsnio 3 dalį, valstybės, Konvencijos šalys, privalo „imtis atitinkamų priemonių, kad suteiktų neįgaliesiems galimybę pasinaudoti pagalba, kurios jiems gali prireikti įgyvendinant savo teisinį veiksnumą“. Jis taip pat primena, kad pagal 13 straipsnio 1 dalį, „valstybės, šios Konvencijos Šalys, užtikrina veiksmingą neįgaliųjų teisę į teisingumą lygiai su kitais asmenimis, įskaitant procesinių ir pagal amžių tinkamų sąlygų sudarymą, kad neįgaliesiems būtų užtikrinta galimybė kaip tiesioginiams ir netiesioginiams dalyviams, ir kaip liudytojams, veiksmingai dalyvauti visuose teisiniuose procesiniuose santykiuose, įskaitant ikiteisminį tyrimą ir kitus ikiteisminius ginčų nagrinėjimo etapus“. Komiteto teigimu, nors valstybės narės turi tam tikrą vertinimo laisvę nustatydamos procesines sąlygas, skirtas užtikrinti, kad neįgalieji galėtų įgyvendinti savo teisinį veiksnumą, šio asmens atitinkamos teisės turi būti gerbiamos. G. Makarovos atveju to nebuvo daroma, nepaisant to, kad būdama tiesioginė nukentėjusioji nagrinėjamame eismo įvykyje, ji aiškiai buvo atitinkamo teisminio proceso „tiesioginė dalyvė“. Komitetui taip pat akivaizdu, kad G. Makarova pageidavo, jog jos pozicija būtų išklausyta teismo posėdžiuose, tačiau tam padaryti jai nebuvo sudaryta sąlygų: ji negalėjo dalyvauti posėdžiuose dėl negalios; apie tai ji pranešė valstybei, Konvencijos šaliai, ir paprašė jai atstovauti pirmojoje bei apeliacinėje instancijose, tačiau parama jai suteikta nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, kad valstybė, Konvencijos šalis, G. Makarovai „tinkamai nepritaikė sąlygų“ dalyvauti teismo posėdžiuose ir vėliau vykusiame su jos byla susijusio skundo nagrinėjimo procese, Komitetas daro išvadą, kad valstybė, Konvencijos šalis, pažeidė G. Makarovos teises pagal Konvencijos 12 straipsnio 3 dalį ir 13 straipsnio 1 dalį.

7. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komitetas daro išvadą, kad valstybė, Konvencijos šalis, neįvykdė įsipareigojimų pagal Konvencijos 12 straipsnio 3 dalį ir 13 straipsnio 1 dalį.

H. Išvados ir rekomendacijos

8. Komitetas, veikdamas pagal Fakultatyvaus protokolo 5 straipsnį, laikosi nuomonės, kad valstybė, Konvencijos Šalis, neįvykdė įsipareigojimų pagal Konvencijos 12 straipsnio 3 dalį ir 13 straipsnio 1 dalį. Todėl Komitetas teikia valstybei, Konvencijos šaliai, šias rekomendacijas:

a. Autoriaus atžvilgiu valstybė, Konvencijos šalis, privalo:

ii. suteikti autoriui veiksmingą teisinę gynybą, įskaitant jo ir jo žmonos šalies lygmeniu vykdomose bylose patirtų teisinių išlaidų atlyginimą bei kompensaciją;

iii. suteikti autoriui galimybę susipažinti su teismo ir tyrimo dokumentais, įskaitant, bet neapsiribojant, visų teismo posėdžių stenogramas ir ekspertizės išvadas, taip pat visus susijusius dokumentus;

iv. paviešinti šias išvadas ir jas išplatinti prieinamais formatais, kad jas galėtų peržiūrėti visi gyventojų sluoksniai;

e. Apskritai, valstybė, Konvencijos šalis, privalo imtis priemonių užkirsti kelią panašiems pažeidimams ateityje. Šiuo atžvilgiu Komitetas taip pat remiasi savo rekomendacijomis, pateiktomis baigiamosiose pastabose (CRPD/C/LTU/CO/1), ir reikalauja, kad valstybė, Konvencijos šalis:

vi. priimtų būtinus įstatymų, reglamentuojančių teisinės pagalbos teikimą, pakeitimus, įtraukdama į juos nemokamą teisinę pagalbą neįgaliesiems bet kuriuo metu;

vii. priimtų nacionalinį veiksmų planą, kurio tikslas – stiprinti teismų ir teisėsaugos darbuotojų, įskaitant teisėjus, prokurorus, policijos pareigūnus ir kalėjimų darbuotojus, gebėjimus, stiprinti jų žinias apie neįgaliųjų teises ir užtikrinti procesinių ir pagal amžių tinkamų sąlygų sudarymą visuose teisiniuose procesuose;

viii. Skatinti, užtikrinti ir prižiūrėti tinkamą sąlygų pritaikymą neįgaliesiems visuose viešuosiuose ir privačiuose sektoriuose ir pripažinti atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas diskriminacija dėl negalios.

9. Pagal Fakultatyvaus protokolo 5 straipsnį ir Komiteto darbo reglamento 75 taisyklę, valstybė, Konvencijos šalis, turi per šešis mėnesius pateikti Komitetui rašytinį atsakymą, įskaitant informaciją apie veiksmus, kurių buvo imtasi atsižvelgiant į šias Išvadas ir Komiteto rekomendacijas.