Vilniaus apylinkės teisme pradedamas nagrinėti LL redaktoriaus A.Drižiaus 1 mln. eurų ieškinys prieš Lietuvą dėl teisėjų piktnaudžiavimo, sistemingo dokumentų klastojimo ir nusikalstamo susivienijimo teismuose ir generalinėje prokuratūroje

Vilniaus apylinkės teisme pradedamas nagrinėti LL redaktoriaus A.Drižiaus 1 mln. eurų ieškinys Lietuvos Respublikai dėl teisėjų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, sistemingo dokumentų klastojimo ir nusikalstamo susivienijimo teismuose ir generalinėje prokuratūroje

Rugpjūčio 3 d. Vilniaus apylinkės teisme bus pradėtas nagrinėti mano ieškinys prieš Lietuvos Respubliką dėl  

teisėjų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, sistemingo dokumentų klastojimo ir nusikalstamo susivienijimo teismuose ir generalinėje prokuratūroje.

Ieškinio suma – 1 mln. eurų, ir į šią žalą įeina ne tik daugiau nei 12 metų besitęsiantis neteisėtas persekiojimas, 38 baudžiamosios ir civilinės bylos, 8 kartai, kai buvau nuteistas taip vadinamų „teisėjų“ vien už tai, kad sąžiningai dirbau savo darbą. Kartu skaičiuoju ir turtinę žalą – antstolių užgrobtas mano žemės sklypas Vilniaus rajone dėl tariamų skolų A.Sadeckui, sugriautas gyvenimas, galų gale bandymas mane nužudyti, inscenizuojant autoavariją.

Savo kailiu patyriau, kaip dirba lietuviška „teisėsauga“ – tai yra tiesiog banditų gauja, tik tiek, kad jie apsivilkę sutanas ir pasikabinę lenciūgus ant kaklų.

Savo ieškinyje nurodžiau, kad daugiau nei dešimt metų esu neteisėtai persekiojamas vadinamos Lietuvos „teisėsaugos“ ir vadinamų „teisėjų“, kurie klusniai vykdo buvusio Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto Alvydo Sadecko neteisėtus ir nusikalstamus skundus ir parėdymus. Teismas pagal A.Sadecko prašymą įvedė cenzūrą, kurią draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas, ir net penkis kartus išgalvotais motyvais atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, sistemiškai klastodamas savo nutartis.

Dėl visos šios teismų ir prokuratūros nusikalstamos veiklos buvau nuteistas devynis kartus, „teisėjams“ ignoruojant bent kokius įstatymus ir Konstitucijos reikalavimus, buvo nusavintas mano ne mažiau 50 tūkst. eurų vertės 15 arų dydžio žemės sklypas Vilniaus mieste, man du kartus teismai neleido dalyvauti rinkimuose, taip paribodami mano žmogaus teises ir lūkesčius.

Esu neteisėtai nuteistas devynis kartus, teismams ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus :

2009- 02-23 Vilniaus m 2 apyl. teismo pagal LR BK 154 str. 2 d., BK 155 str.,

2010- 04-26 Vilniaus m. 2 apyl. teismo pagal LR BK 245 str.,

2011- 06-29 Vilniaus m. 2 apyl. teismo pagal LR BK 245 str.,

2011-09-26 Vilniaus m. 2 apyl. teismo pagal LR BK 154 str. 2 d.,

2011-12-21 Vilniaus m. 2 apyl. teismo pagal LR BK 245 str.,

2013-10-18 Vilniaus miesto apyl. teismo pagal LR BK 245 str.,

2013- 12-09 Vilniaus miesto apyl. teismo pagal LR BK 181 str. 1 d.,

2014- 03-06 Vilniaus miesto apyl. teismo pagal LR BK 245 str.,

2014-09-15 Vilniaus miesto apyl. teismo pagal LR BK 245 str.,-1 m 6 mėn. laisvės atėmimo.

Vadovaujantis LR BK 75 str. laisvės bausmės vykdymą atidedant 1 m 6 mėn., įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

A.Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. 

Vilniaus miesto apylinkės teismas patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia tiek Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas  yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”. 

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.

Be to, teismui buvo pateikti įrodymai, kad A.Sadeckas, reikalaudamas uždrausti jį sieti su AB „Mažeikių nafta“, buvo šios įmonės akcininkas, ką ir pats deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, tačiau ir asmeniškai keitė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymus, t.y. pats sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis gali būti parduotos valstybės valdomos „Mažeikių naftos“ akcijos. Be to, privati A.Sadecko firma „Ekskomisarų biuras“ ir jis pats asmeniškai kaip dividendus gavo milijonus litų iš „Mažeikių naftą“ privatizavusios „Williams International company“ ir jos atstovo, firmos „British and Baltic Vilnius“– visi šie pinigai buvo pervedami galimai kaip kyšiai, nes jokių paslaugų „Mažeikių nafta“ iš „Ekskomisarų biuro“ neužsakė, todėl net Valstybės kontrolė savo išvadose nurodė, kad visi „Mažeikių naftos“ pervedimai buvo neteisėti, padaryti be jokių užsakymų, todėl neteisėti. Tačiau visuose teismo procesuose A.Sadeckas, etatinis „Williams“ konsultantas, prisiekęs sakyti tiesą, teigdavo, kad jis niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, ir niekaip šiame privatizavimo procese nedalyvavo. 

Ši neteisėta ir pagal galimai melagingą A.Sadecko skundą įvesta cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimu“ ir aš vien už tai, kad pateikiau įrodymus ir toliau rašiau apie tai, kaip A.Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“ privatizacija, buvau daug kartų – net septyniose baudžiamosiose bylose teisiamas už „teismo sprendimo nevykdymą“.

Net pasiūlymas A.Sadeckui sudaryti taikos sutartį ir atlyginti man padarytą žalą buvo teismo įvertintas kaip „turto prievartavimas“, nes teisėjas O.Zaicevas nurodė, kad „A.Drižius, net būdamas daug kartų neteisėtai nuteistas,  neturėjo „teisėto pagrindo“ prašyti žalos atlyginimo“.

Visuose šiose bylose įrodinėjau, kad A.Sadecko skundas ir parodymai melagingi, o pats „prevencinis ieškinys“ yra niekas kitas, kaip tik cenzūra ir bandymas nutildyti spaudą. Teismai niekaip nevertino mano pateikiamų įrodymų, apie juos tiesiog nieko nepasisakydavo, kol galiausiai Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015, kurioje vėl buvau teisiamas dėl cenzūros, mane išteisino, nurodžiusi, kad negalima teisti už savaime teisėtą veiklą.

Remdamasis tuo LAT išplėstinės kolegijos išaiškinimu, vėl kreipiausi į teismą dėl cenzūros panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi pareiškėjo Aurimo Drižiaus prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.

Vilniaus apylinkės teismo teisėja Kasimovienė nurodė, kad Konstitucijai galioja senatis, ir kad jau suėjo penkeri metai, kai Konstitucija nebegalioja, todėl nurodė, kad  neva jau suėjo senatis bandyti atnaujinti bylą ir panaikinti cenzūrą. 

Nors skunde Vilniaus apygardos teismui nurodžiau, kad Konstitucija ir įstatymai galioja visą laiką, tačiau šio teismo teisėja

Kitaip sakant, bent 20 Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjų atvirai spjauna net į Aukščiausiojo teismo išplėstinės kolegijos išaiškinimą – jie pasiryžę bet kokia kaina tarnauti mafijai.

Tačiau tai ne mano kaltė, kad teismai daugiau nei penkerius metus vilkino šios bylos atnaujinimą, ir atmesdavo mano prašymus panaikinti cenzūrą išgalvotais motyvais, klastodami savo nutartis.

Dėl teisėjų nusikalstamo susivienijimo

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja Vancevičienė 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu įvedė cenzūrą ir uždraudė Aurimui Drižiui publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Teisėja Vancevičienė atsisakė nagrinėti mano pateiktus įrodymus, o taip pat tai, kad A.Sadecko dalyvavimas „Mažeikių naftos“ privatizavime buvo viešai žinoma informacija – apie tai viešai prabilo ir tuometis VRM sekretorius Jonas Liaudankas. Nors žiniasklaida neatsako už politikų žodžius, tačiau teismas vis tiek nusprendė įvesti cenzūrą o dėl viešų Liaudansko pasisakymų teisėjas Vancevičienė taip parašė : „Dėl šių pačių argumentų atmestinas atsakovo paaiškinimas, jog jis, rašydamas apie ieškovą, rėmėsi oficialaus asmens VRM sekretoriaus Jono Liaudansko išsakyta nuomone“.

Kai teismui šioje civilinėje byloje pateikiau pačio A.Sadecko pateiktą viešųjų ir privačių interesų derinimo deklaraciją, kurioje jis pats įrašė save kaip ‚Mažeikių naftos“ akcininką, todėl paprašiau panaikinti cenzūrą, pirmą kartą mano prašymą panaikinti cenzūrą nagrinėjęs teisėjas Zaluba atmetė mano prašymą nustatęs, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su AB „Mažeikių nafta” ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės”, todėl viešai žinomų aplinkybių skelbimas yra nusikaltimas.

Kai teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo „Mažeikių naftos” privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią bylą, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis”.

 Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą apie juos žinoti anksčiau, nei jie buvo įvykę, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.

Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta” privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A.Sadecko, nei prokuratūros”, kreipiausi dar kartą – jau trečią kartą –  kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos” privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią civilinę bylą, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. 

Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu”. T.y. teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad aš 2009 m., nagrinėjant šį A.Sadecko skundą, turėjau žinoti, ką 2013 m. nuspręs Vilniaus apylinkės teismas ir prokuratūra. Tokią pat nutartį surašė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Janovičienė 2013 m. kovo 14 d. nutartimi.

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir galimai melagingų A.Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta” ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime. Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime” – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas”. O Sadeckas asmeniškai atliko visus „Mažeikių naftos” privatizavimo sandorius ir per savo įmonę „Ekskomisarų biuras” valdė „Mažeikių naftą”, t.y. teikė valdymo paslaugas.

Kai pateikiau teismui skundą, prašydamas panaikinti cenzūrą ir nurodydamas, kad minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Z.Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos”. Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą. Teisėja Z.Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A.Drižiaus paminėtos aplinkybės, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio”.

Kai apskundžiau šį Z.Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja R.Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais. Ji suklastojo savo nutartį, nurodydama, kad dėl cenzūros jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas, nors to niekada nėra buvę.

Vilniaus apygardos teismo teisėjai Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka, priimdami 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį atsisakyti panaikinti cenzūrą, taip pat ją suklastojo, įrašydami į ją žinomai melagingus duomenis. Minėti teisėjai nurodė, kad teismas uždraudė man skelbti faktus, kurie jau kitų teismų buvo pripažinti melagingais. Tačiau tai vėlgi melas – priešingai, pati prokuratūra pripažino, kad A.Sadeckas „dalyvavo sprendžiant klausimus dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo. Be to, pats pilietis A.Sadeckas deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kad buvo „Mažeikių naftos” akcininku, o paskui melagingu skundu pareikalavo, kad man būtų uždrausta rašyti straipsnius apie jo ryšius su šia įmone.

Visos šios aplinkybės yra esminės, apribojančios mano, kaip žurnalisto teisės gauti ir skelbti informaciją. Atvirkščiai – esu persekiojamas dėl to, kad sąžiningai atlieku savo, kaip žurnalisto pareigą informuoti visuomenę apie tokius veikėjus, kaip jau minėtas A.Sadeckas.

Galiausiai už cenzūrą mane pasiuntė į kalėjimą

Vilniaus apygardos teismo „teisėjai“ R. Patackienė (nuotr. viršuje), V. Švedienė ir S. Punys galiausiai mane pasiuntė į kalėjimą vien už tai, kad aš parašiau straipsnį, kuriame buvo kritikuojamas teismų ir prokurorų darbas. Visas šis „nusikaltimas“ buvo įvardintas kaip „teismo sprendimo nevykdymas“.

O teismas buvo įvedęs A.Drižiui cenzūrą ir uždraudęs rašyti straipsnius apie A.Sadecką. Nors tas pats draudimas buvo neteisėtas, prieštaraujantis Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, ši teisėjų trijulė nieko savo nutartyje tiesiog išsityčiojo iš Konstitucijos, parašydami, kad „Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant saviraiškos laisvės ir teisės į asmens garbės bei orumo gerbimą konfliktą, prioritetas pagrįstai suteiktas pastarajai vertybei“.

Teisėjai taip pat paskelbė, kad cenzūra yra didesnė vertybė nei žodžio laisvė tokiam teisėjui, kaip Stasys Punys, R.Patackienė ir V.Švedienė.

Tačiau Aukščiausiojo teismo kolegijos nutartyje yra visai kitaip išdėstyta nuomonė apie spaudos laisvę : „bet koks draudimas skleisti informaciją negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į informacijos laisvę. Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. ..atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas, šiai bylai aktualaus teismo sprendimo negalima būtų traktuoti kaip draudimo publikuoti bet kokius rašinius, nes draudimas skleisti bet kokio pobūdžio informaciją, nepriklausomai nuo jos teigiamo ar neigiamo pobūdžio, nesuderinamas su įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisve.

Iš A. Drižiui inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo ir kartu iš jo paskelbtų publikacijų – pavadinimais: „Mafija visiškai užvaldė Generalinę prokuratūrą”, „Aukščiausiasis teismas dar kartą patvirtino – rašyti tiesą yra nusikaltimas”, „Mafijos teisėjai, prokurorai ir žurnalistai” – matyti, kad šių publikacijų esmė yra kritika prokuratūrai, teismams, tyrusiems bei nagrinėjusiems A. Drižiaus bylas. 

Antai: „Bet kokie A. Drižiaus bandymai atnaujinti bylą dėl draudimo sieti A. Sadecką su „Mažeikių nafta” ir jos privatizavimu atsimuša kaip į sieną. Prokuratūra ir teismai ignoruoja akivaizdžius įrodymus.” Taip pat publikacijose pateikiama informacija apie tai, už ką pats A. Drižius buvo nuteistas arba kokie sprendimai dėl jo yra priimti, pvz.: „[…] kaip žinia, teisėjas A. Pažarskis nuteisė LL redaktorių Aurimą Drižių […]“, „Kadangi teisėjos R. Vancevičienės sprendimas pasiekė redakciją jau po to, kai buvo suėjęs terminas apskųsti šį sprendimą, jis įsiteisėjo […]”; „Laisvas laikraštis” buvo uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis” publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta”, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu”; „Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismas patenkino šį nepagrįstą ir melagingą ieškovo Alvydo Sadecko ieškinį, ir vėliau A. Drižius buvo nuteistas net trijose baudžiamosiose bylose […]“; „Kaip žinia, „Laisvo laikraščio” redaktorius Aurimas Drižius yra nuteistas net trijose baudžiamosiose bylose dėl teismo sprendimo nevykdymo, nes savo straipsniuose aprašė, kaip A. Sadeckas ir jo bendrovė „Ekskomisarų biuras” dalyvavo nusikalstamame AB „Mažeikių nafta” privatizavime, ir kaip uždirbo iš to milijonus”. Taigi publikacijose A. Drižius, minėdamas arba neminėdamas A. Sadecką, komentavo ar reiškė neigiamą požiūrį apie teismų sprendimus, prokuratūros darbą, kai kuriais atvejais informavo apie faktus bylose (pvz., cituodamas teismo sprendimo dėl prevencinio ieškinio turinį), iš kurių ir išplaukia A. Sadecką liečiantys teiginiai. Vadinasi, informacijos, nuomonės skleidimas, pateikiant kritinį teisėjų bei prokurorų darbo vertinimą tiriant ir nagrinėjant tokias bylas, savaime nereiškia teisės pažeidimo ir teismo sprendimo civilinėje byloje, kuriuo uždrausta publikuoti rašinius apie A. Sadecką (siejant jį su akcine bendrove „Mažeikių nafta”, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu), nevykdymo, t. y. nusikalstamos veikos BK 245 straipsnio prasme objektyviųjų požymių buvimo. Pažymėtina, kad skundžiamuose teismų sprendimuose – pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje – iš esmės formaliai nurodyta, kad A. Drižius rašiniuose siejo A. Sadecką su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šio: bendrovės privatizavimu, tačiau nevertintas straipsnių kontekstas, turinys, jų tematika. Atsižvelgus : Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo prasmę ir tikslus bei įvertinus jame suformuoto draudimo abstraktumą, darytina išvada, kad šiuo atveju A. Drižiaus veiksmai, dėl kurių jis pripažintas kaltu, nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, sudėties“.

Todėl remdamasis išdėstytu, reikalauju : 

1. Priteisti iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, turtinę ir neturtinę žalą:  1 000 000 eurų. Tačiau teismas matyt mano, jog turiu prašyti nustatyti pareigūnų, atlikusių neteisėtus veiksmus, kaltę, todėl ieškinio dalyką patikslinu, ir suformuluoju taip:

Pripažinti pareigūnų Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų Vancevičienės, Faustos Vitkienės, Jolantos Vėgelienės, Zojos Monid, O.Zaicevo, Kasimovienės, Nidos Vigelienės, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka Rositos Patackienės, Virginijos Švedienės, Stasio Punio, prokurorų Gedimino Juknos ir Dariaus Čapliko veiksmus neteisėtais, ir priteisti iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, turtinę ir neturtinę žalą: 1000 000 eurų.