Vilniaus apygardos teismas iš naujo tirs Deimantės Kedytės parodymus apie prievartavimą ir mamos „raudoną piniginę“ (pildoma)
Violetos1
Vilniaus apygardos teismas iš naujo tirs Deimantės Kedytės parodymus apie prievartavimą ir mamos „raudoną piniginę“
Vilniaus apygardos teismas vasario 4 d. posėdyje, kuriame buvos svarstomas „Laisvo laikraščio“ redaktoriaus Aurimo Drižiaus skundas dėl nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas už Laimos Stankūnaitės šmeižtą, nusprendė atnaujinti šios bylos įrodymų tyrimą.
Kitame posėdyje teismas peržiūrės Deimantės tėvo Drąsiaus Kedžio padarytus vaizdo įrašus, kuriame Deimantė Kedytė pasakojo, kaip daug kartų buvo prievartaujama trijų pedofilų, ir kaip jos motina Laima Stankūnaitė dėdavosi pinigus į raudoną piniginę.
Apygardos teismo kolegija (pirmininkas U.Trumpulis, Kolyčienė ir Budrys) nusprendė atnaujinti įrodymų tyrimą, ir dar kartą apklausti nuteistąjį A.Drižių.
Pastarasis iš karto pareiškė nepasitikėjimą visa Lietuvos teisinė sistema, kuri jau dešimt metų persekioja A.Drižių už žurnalistiką – teismas yra uždraudęs rašyti A.Drižiui straipsnius apie Alvydą Sadecką ir jo ryšius su „Mažeikių naftos“ privatizavimu. Tokiu būdu teismas įvedė cenzūrą, kurią draudžiua Lietuvos Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau visų pakopų teisėjai jau daug metų šluostosi kojas į pagrindinį šalies įstatymą. „Šitie veiksmai rodo, kad visa Lietuvos teisinė sistema yra virtusi nusikalstamu organizuotu susivienijimu, ir aš juo nepasitikiu“, – pareiškė A.Drižius, sukeldamas prokurorės Kryževičienės nusistebėjimą.
Teisėjas U.Trumpulis pareiškė, kad tai nėra nušalinimas nė vienam iš kolegijos narių ir jeigu šis nušalinimas būtų pagrįstas, teisėjai jį svarstytų.
Tada buvo pereita prie bylos įrodymų tyrimo.
Kaip žinia, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ilona Mateikienė nuteisė A.Drižių už tai, kad jis leidinyje „Laisvas laikraštis“ 2018-09-29 išspausdino straipsnį „Pedofilijos bylos šaknys – Stasys Stankūnas girtas lupdavo savo dukras, varydavo iš namų, ir šios merginos vėliau jau savo dukras pardavinėjo pedofilams“.
https://www.youtube.com/watch?v=QY8sigPZRhA
A.Drižius buvo nuteistas už tokius teiginius, kad Laimutė Stankūnaitė, žinodama, kad jos dukra Deimantė prievartaujama, siūlė jai pakentėti, t. y. teigdamas: „Laima Stankūnaitė – nelaiminga moteris, nepatyrusi tėvų meilės, o tik smurtą, panašiai elgiasi ir pati – prievartaujamai dukrai siūlė „pakentėti“, nes ir pati kentėjo nuo vaikystės“, aiškindamas, kad Laimutės Stankūnaitės dukra buvo prievartaujama, bei, kad dukra pasakojo apie dėmę, t. y. teigdamas: „Kaip tik apie šią dėmę pasakojo ir prievartaujama Laimos Stankūnaitės ir Drąsiaus Kedžio dukra Deimantė, kuri buvo pagrobta iš savo namų ir S. Skvernelio nurodymu nežinia kur pradanginta“, aiškindamas, kad Laimutė Stankūnaitė ir jos mirusi sesuo Violeta Naruševičienė pardavinėjo savo dukras pedofilams, kad Laimutės Stankūnaitės dukra papasakojo, kad ji ir jos mirusios sesers Violetos Naruševičienės dukros buvo prievartaujamos mamos namuose, kad dėl prievartavimo Violetos Naruševičienės dukrai buvo išplatėjusi „storoji žarna“, t. y. teigdamas: „Ar gali taip būti, kad toks tėvų auklėjimas diržu ir smurtu vėliau sąlygojo tai, kad abi Stankūno dukros vėliau panašiai elgėsi ir su savo dukromis – jos galėjo pardavinėti savo nepilnametes dukras pedofilams? Juk Deimantė Kedytė pasakojo, kad jos abi buvo prievartaujamos mamos namuose, o tai, kad vyresniajai, prievartavimo metu sulaukusiai aštuonerių metų amžiaus V. Naruševičienės dukrai buvo išplatėjusi „storoji žarna“, ir mergaitė nelaikė išmatų, paliudijo ir medicininės išvados“, t. y. šmeižė Laimutę Stankūnaitę.
Nors A.Drižius teigė, kad visiems šiems teiginiams turi įrodymus – t.y. pačios Deimantės Kedytės parodymus ir pasakojimus tiek savo tėvui Drąsiui Kedžiui, kuriuos pastarasis nufilmavo, tiek prokuratūroje, ir teisme, o taip pat begalę kitų įrodymų, teisėja Mateikienė viso proceso metu tyčiojosi iš A.Drižiaus ir galiausiai jį nuteisė 2,5 metų kalėjimo, bausmę atidedant trejiems metams, ir įpareigojant jį sumokėti Stankūnų šeimynai bendrą 13 tūkst. eurų „žalai atlyginti“
Toliau skelbiamas teisėjos Mateikienės nuosprendžio ištrauka : „Teisiamojo posėdžio metu Aurimas Drižius savo kaltės nepripažino ir parodė, kad dvi mergaitės 4 ir 8 metų buvo prievartaujamos pačiu brutaliausiu būdu. D. Kedys ir L. Stankūnaitė kai išsiskyrė, anūkė papasakojo viską močiutei. Viskas, kas parašyta jo straipsnyje, yra tiesa. Mergaitės papasakojo savo tėvui, savo močiutei ir tetai. Po to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo atlikta mažametės liudytojos D. Kedytės parodymų turinio analizė, kurią atliko vaikų ir paauglių psichiatrė Sigita Lisinskienė, tos analizės tikslas buvo nustatyti, ar ji sako tiesą. Yra aiški išvada, kad ji nemelavo. Abi dukros (L. Stankūnaitė ir V. Naruševičienė) kreipėsi į vaikų teises, kad atimtų. Jos papasakojo, kad S. Stankūnas mušdavo ir liepdavo eiti „vodkės“ pirkti ir dėl to jis (kaltinamasis) ir pagalvojo, kad matyt toks elgesys ir išaugino tokius veiksmus. Savo teiginius apie pardavinėjimą pedofilams grindžia tokiu S. Stankūno elgesiu su savo dukromis. Tėvų meilės nepatyrusios merginos panašiai elgiasi ir su savo dukromis, t. y. pardavinėja jas pedofilams už pinigus. Tai žino, nes papasakojo D. Kedytė, kuri nemelavo. Su ta garsiąja, didžiąja byla yra susipažinęs jau seniai, stebėjo įvykius Garliavoje, žinojo apie juos. Teismų sprendimai jam įrodo, kad pedofilija buvo, jis žino tuos teismų sprendimus. Žino, kad teismų sprendimai yra įsiteisėję ir bus atnaujinti. Jis turi duomenų dėl atnaujinimo, yra kreiptasi į prokuratūrą. Kol kas nėra sprendimo dėl atnaujinimo, bet bus. Teismas turėtų juo tikėti vadovaudamasis įrodymais. Smurto ir prievartavimo bylose pagrindinis įrodymas yra nukentėjusiosios parodymai ir visos kitos aplinkybės. Šiuo atveju nukentėjusioji D. Kedytė pasakojo apie prievartavimą ir trys ekspertizės pasako, kad ji nemeluoja, tai nėra kaltinamojo išgalvojimas. Yra Jasinskienės parodymai, ekspertizė. Teismas, kuris nagrinėjo tą bylą, jos net neapklausė, o parašė, kad ji šneka nesąmones. Jos atmintis ištrinta. Iš kur jie tai žino. Jis ikiteisminio tyrimo metu švelnino savo teiginius į „galėjo būti“, kad prokuratūra neprisikabintų. Jis 100 procentų įsitikinęs, kad viskas taip ir buvo (kaip jis paskelbė straipsnyje). Blaževičiaus išvadoje parašyta, yra išplatėjusi storoji žarna. Taip, įsivėlė techninė klaida, turėjo būti „matyt“. Tai, kad pardavinėjo, ir matyt. Jis įsitikinęs, kad pedofilija tikrai buvo, kad tas mergaites prievartavo, ir pateikia visus įrodymus, teismų darbo analizę. Toks jo darbas (savo įsitikinimus teigti viešai).
Jis įsitikinęs, kad buvo prievartaujama. Abejotų, jei neturėtų įrodymų. Kokių dar reikia įrodymų, yra Kauno klinikų vaikų psichiatro daktaro Blaževičiaus išvada, kurioje aiškiai parašyta, kad storoji žarna buvo veikta kietu buku daiktu. Viskas sutampa su nukentėjusiųjų parodymais. Jis pats kreipėsi dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo, birželio mėnesį. Kreipėsi dėl pedofilijos bylos, tos pagrindinės, kurią nagrinėjo A. Cininas. Dėl nužudymų, dėl visų tų aplinkybių, kad D. Kedys paspringo, kad A. Ūsas nuskendo. Tai buvo bendro pobūdžio kreipimasis. Kadangi šita byla susijusi su ta byla, todėl mano, kad jis (kaltinamasis) yra (tos bylos) proceso šalis. Dar nežino, ar yra priimtas sprendimas dėl jo prašymo. Apygardos teismas dar nedavė atsakymo.
Jis nenorėjo nukentėjusiesiems pakenkti, visas šis tyrimas yra apie teismų darbą. Si byla yra geriausias pavyzdys vadinamos teisėtvarkos darbo. Pateikti visi įrodymai, tačiau galiausiai žmonės pradedami žudyti, nors prokuratūra viską nuleidžia į nelaimingus atsitikimus. Jis supranta, kad prokuratūra turi stogą, ir jo kaip žurnalisto darbas yra apie tai rašyti ir viešinti. Visi įrodymai yra patvirtinti ekspertizės aktais. Jeigu nebūtų visų įrodymų, ir taip teismai ir prokuratūra juos dengia visus šiuos nusikaltimus, tai jis suabejotų, kad jos nebuvo ir viskas išgalvota, tačiau yra ekspertizės išvados. Tas pats A. Cininas neapklausęs nukentėjusiosios parašo, kad jai yra ištrinta atmintis, nes nesugalvojo jokių kitokiif įrodymų, todėl parašė, kad atmintis ištrinta. Po to, praėjus 5 metams po atminties ištrynimo, D. Kedytė kartu su mamyte pasakoja viską. Įrašuose viskas pateikta, kad L. Stankūnaitė liepė savo dukrai pakentėti. Tuos įrašus įkėlė tą pusė, kuri nori tiesos. Jis tų įrašų neįkėlė. D. Kedytės parodymai yra patvirtinti psichiatrinės ekspertizės aktais, kad ji nemeluoja. Jis norėjo parodyti teisėsaugos darbą, o ne pakenkti ar paniekinti nukentėjusiuosius. Norėjo atkreipti dėmesį, kad tai yra tėvų atsakomybė.
- Naruševičienės kreipimasis į vaikų teises kaip tik ir sudėliojo pagrindinius akcentus, nuo ko viskas prasidėjo. Tėveliai muša dukras, varo jas iš namų, tuomet jos pabėga, kreipiasi į vaikų teises, žodžiu, jos nepatyrė tėvų meilės. Ir jis (kaltinamasis) tuomet daro išvadą, kad jeigu jos nepatyrė tėvų meilės, tai jos matyt savo dukrų nemylėjo. Todėl joms gal liepdavo pakentėti ir sakydavo, kad viskas bus gerai. Jis tiki įrodymais, yra įsitikinęs, kad taip buvo. Jis žino, kuo skiriasi nuomonė nuo fakto, nuomonė, kurią galima laisvai reikšti, turi būti pagrįsta faktais, ir jis dabar visus tuos faktus dėlioja. Iš faktų turi įsitikinimą ir rašo.
Su civiliniais ieškiniais nesutinka, kadangi jis, tarkime, vykdė savo pareigą. Nemano, kad padarė neturtinę žalą savo straipsniais. Nesutinka absoliučiai su civiliniais ieškiniais, o ne tik dėl jų sumos. Stankūnai nureketavo vargšę profesorę Bloznelytę, kuri papasakojo, kad pas juos atėjo Stankūnaitė, Naruševičienė ir Ūsas ir paprašė pašalinti dėmę nuo Ūso lytinių organų. O D. Kedytė minėjo apie dėmę ant Ūso lytinių organų. Ir tokia profesorė, kurios reputacija niekas nesuabejojo, ją teisė ir nuteisė. Tai yra gauja, kurioje dalyvauja ir teismas, tai yra organizuota nusikalstama grupuotė. Norėtų gauti teismo sprendimo kopiją, nežino, koks buvo sprendimas, ten turbūt viską užglaistė. Jam (kaltinamajam) yra faktas jau paties pareiškimo padavimas ir jame nurodytos aplinkybės, net jeigu jos neištirtos. Jis yra susipažinęs su Bloznelytės nuosprendžiu. Ji teisme patvirtino visas šias aplinkybes. Ją teisė teisėjas Lemežis, kuris girtas sudaužė automobilį, o teismai jį išsuko. Jeigu Bloznelytę nuteisė, reiškia, kad ji patvirtino visas aplinkybes. Ji neišsižadėjo savo žodžių, ji sakė, kad toks įvykis tikrai pas ją buvo. O po to ji pamatė, su kokia mafija susidūrė, ir bandė gal išsiginti. Prieš šią valstybę veikia organizuota teismų ir prokuratūros grupuotė. Ši sistema remiasi tuo, kad teismas sąžiningai atliks savo pareigą, tačiau nėra nei vieno saugiklio, kuris priverstų juos tai daryti.
Jis gali papasakoti apie teismų darbus, gali papasakoti, kodėl įsitikinęs, kad pedofilija tikrai buvo. Be jau paminėtų aplinkybių, yra byloje liudytojos N. Venckienės parodymai, ji nurodo, kad Deimantė jai pasakojo, kaip jos pusseserę prievartavo.
Jo cituojami parodymai nėra niekaip įvertinti. Vienintelės nukentėjusiosios Orintos apklausa vyko kartu su motina, tos apklausos metu vargšė mergaitė „apsikakojo“. Tai buvo prievartavimo pasekmė. Prokurorė apklausinėjo kartu su mamyte, kuri ją pardavinėjo, todėl apskritai kiekvienas prokuratūros veiksmas yra nusikalstamas. Panevėžio apygardos teismo kolegija teisėjai E. Gladutis, B. Vidzėnienė ir A. Šukaitis 2010 m. lapkričio 10 d. nutartyje nurodė, kad išanalizavus ikiteisminio tyrimo metu gautus A. Ūso, V. Naruševičienė, L. Stankūnaitės ir J. Furmanavičiaus telefoninių pokalbių duomenis, nebuvo nė vieno tiesioginio ar per kitus asmenis kontakto telefonu. Tai yra klastojimas, kadangi pats prokuroras Šileika pasakė, kad jokių telefoninių pokalbių jis nėra perdavęs. Šie teisėjai išsigalvoja, kad neva jie kažką analizavo, nors to nebuvo. Kuomet dėlioji tokią mozaiką, labai aiškiai matosi, kad buvo vykdoma organizuota nusikalstama veika. Teisėjas B. Varsackis, kuris priėmė nutartį grąžinti Deimantę jos motinai, kuri tuo metu buvo įtariama sąvadavimu, nurodė, kad nutraukdamas civilinę bylą teismas netiria ir nenagrinėja įrodymų. Tačiau nutartyje nieko nepasisakė apie psichologų, socialinių darbuotojų išvadas. Teisėjas sakė, kad įrodymus tyrė keletą kartų, tačiau apie juos nieko nepasisakė.
Iš išvados, kad storoji žarna buvo veikiama kietu buku daiktu, o R. Šileika rašo, kad storoji žarna išplatėjusi dėl ligos, nors jokių duomenų apie ligą nebuvo. Po to rodo nukentėjusiajai atpažinti įtariamąjį Ūsą ir pripiešia jam ūsus. Visa tai veikia kaip organizuota grupuotė. Byloje buvo apklaustas liudytojas G. Čereškevičius, R. Bagdzevičius. Nesupranta, kodėl tokie parodymai nebuvo vertinami. Taip pat remiasi 2009 m. lapkričio 3 d. specialisto išvada Nr. G4534/09(01). Žodžiu, tas įrodymas, kad išplatėjusi storoji žarna veikta kietu buku daiktu, ji atmeta bet kokias abejones, kad mergaitė nebuvo prievartaujama. Kad prokurorai sąmoningai slėpė tai, apklausė vienintelį kartą kartu su mama Naruševičiene, kas yra bet koks BPK pažeidimas, tai dar kartą patvirtina, kad veikia labai gera organizuota nusikalstama grupuotė. Visuomenės informavimo įstatymas aiškiai apibrėžia, kad nuomonė remiasi faktais. Ji gali būti reiškiama, tačiau ji turi būti pagrįsta faktais, todėl jis ir rašo, kad matyt pardavinėjo tas vargšes mergaites mamytės, kurios nepajuto tėvų meilės“.
Tačiau vasario 4 d. apygardos teisme kolegija susidomėjo A.Drižiaus pateiktais įrodymais. Teisėjas Trumpulis domėjosi, iš kur Drižiui žinoma šios subtilios ir neviešai nagrinėjamos bylso aplinkybės. A.Drižius paaiškino, kad tai žinoma iš Neringos Venckienės knygos „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“, teismų nutarčių ir kitų dokumentų.
Paaiškėjus, kad visi šie dokumentai jau buvo viešai paskelbti, ir A.Drižius nieko neiųgalvojo, kolegija domėjosi iš kur jam žinoma ir kaip jis įrodys, kad abi Stankūnaitės pardavinėjo savo dukras pedofilams.
Sužinoję, kad internetinėje erdvėje yra pilna vaizdo įrašų su Deimantės Kedytės pasakojimais, kuriuos ekspertai įvertino kaip patikimus, teismo kolegija nusprendė juos peržiūrėti – A.Drižius įpareigotas pateikti šiuos įrašus teismui.
