Nida Vasiliauskaitė : „Tėvynės sąjunga – blogiausia, kas galėjo nutikti Lietuvai”

Valdžioje – psichiniai ligoniai, priklausantys nuo vaistų

Taip mano filosofė Nida Vasiliauskaitė, kuri mano, kad dabartinės valdžios ir vyriausybės neadekvatumas, kai atsisakoma girdėti kitą nuomonę, ir sakoma, kad „laukite ketverius metus, jeigu kažko norite” yra sąlygota psichinių ligų. Pasak Vasiliauskaitės, konservatorių partijos nariai nėra tie žmonės, kurie elgiasi taip, kaip jiems pataria sąžinė ir protas, tačiau tai prisitaikėliai, kurie geba pritaikyti bet kokiomis sąlygomis. O tai sukelia didelių psichologinių problemų – labai sunku nieko negirdėti ir nematyti, kas vyksta aplinkui, todėl masiškai kreipiamasi į psichologus, ir vartojami įvairus antidepresantai.

N.Vasiliauskaitė atsakė į „Opt TV“ laidos vedėjos Rūtos Janutienės klausimus:

Kas darosi Lietuvoje su demokratija, nes net tokia intelektuale prisistatant Aušra Maldeikiėnė apie tuos žmones, kurie stojo už tradicinę šeimą atsiliepė taip : Kaip ir visi macho, kurie ramiai balsuos ir už tai, kad vaikus būtų galima mušti, ir saugos tradicijas padaužyti savo žmoną, jis vakar dar kartą pademonstravo korumpuoto bailio veidą (labai tikiuosi, kad Puidokas, dabar mane paduos į teismą už šmeižtą.

Maldeikienės replika manęs nestebina, nes ji daugelį metų sako tik panašius dalykus.  Tai tiesiog neadekvačiai besielgiantis žmogus, kuris nelabai gali ištarti kelis sakinius nesiplūsdamas. Tai, ką pasakė Maldeikienė, aš jai nepriskirčiau autorystės – tai viešųjų ryšių pagaminta klišė, kurią visi įvairaus rango alfiukai arba net eiliniai žmonės, kurie galvoja, kad jie mąsto patys, tai jie kartoja tą pačią klišę – kad yra dvi Lietuvos, ir kiekvieną iš jų apibūdina pažiūrų paketas. Tos pažiūros vaikšto paketais ir niekaip negali persisluoksniuoti .

Yra viena Lietuva, kuriai jūsų minimas asmuo priklauso, ir kuri įsivaizduoja, kad yra tolerantiška ir išsilavinusi, visus myli ir yra nepikta, pasisako už LGBT teises ir apskritai žmogaus teises, už vakcinaciją, už tikėjimą pandemija, iš esmės už viską, ką daro dabartinė mūsų valdžia – visa tai yra gerai ir teisinga.  Jeigu tu pasitikrini ir pamatai, kad irgi taip pat matai, tai reiškia, kad esi ta šviesioji išsilavinusi mylinti nepikta Lietuva. Kita pusė,  kuri arba gal būt remia šią vyriausybę, tačiau neremia kai kurių konkrečių aspektų, arba nieko prieš neturi prieš LGBT, tačiau nemėgsta politiko Raskevičiaus. Arba nemano, kad geras sprendimas didinti toleranciją yra dažyti suoliukus arba krėsti tuos juokingus dalykus su vėliavomis perėjose. Jeigu bent vienas iš šių pažiūrų punktų neatitinka, tai viskas – tu esi antroji Lietuva., kuri supraskime, yra tamsi ir neišsilavinusi, tiki plokščia žeme ir drakonais, nemoka taisyklingai rašyti. Įdomus dalykas, kad ta pirmoji Lietuva, mėgdžiodama įsivaizduojamą antrąją, taip pat nesurezga dviejų sakinių be gramatinių klaidų, kurios iš pradžių buvo tyčinės, tačiau dabar manau, kad ir jiems sunkiai sektųsi jų atsikratyti, nes tai tapo antrąją prigimtimi. Tai čia susėda vieši ryšininkai ir pasitaria, taip mes komunikuojame su kvailąja visuomene, kaip mes bandome vaizduoti, kas čia vyksta, ir tada jie sugalvoja tokią paprastą kaip taburetė schemą ir jie ją kartoja. Pagal tą schemą kiekvieną asmenį galima priskirti vienai ar kitai Lietuvai. Jeigu. Pvz., tu nemanai, kad reikia Stambulo konvencijos, tai reiškia, kad tu esi smurtautojas.

Maldeikienė taip ir sako – tu kovoji už teisę mušti vaikus ir daužyti savo žmoną, esu korumpuotas ir vagis? O ką galvojate apie Pavilionį? Jūs klausėte, kaip jis kalba? Ar tai irgi yra strategija?

Ne, bijau, kad tai ne strategija, tačiau leisiu sau pasakyti, kad tai klinikinis atvejis. Šis žmogus nežino, ką jis kalba ir regis, iki šios dienos net nesuprato, kas įvyko. Jam atrodo, kad vienintelė problema, kad jis kalbėjo su netikru Rusijos opozicijos atstovu. O ne tai, kad jis kalbėjo tai, ką kalbėjo. Ir jeigu jis kalbėjo tai, ką kalbėjo, tai jį galima pakviesti į bet kurią laidą, ir jis pasakys ne tik tai, bet ir daugiau. Nes Pavilionis, kaip sakė Seimo pirmininkė, visada taip kalba.

O ką galvojate apie Šimonytę – kai ji išgirsta kritika, tai ji atsako, kad sėdėkite ir laukite dar keturis metus? Kaip tą reikia suprasti?

Čia irgi bijau, kad tai ne jos asmeninis požiūris, nes ji tokių dalykų apskirtai neturi, ir tai yra požiūris partijos, su kuria ji siejasi. Aš dar prisimenu, kai premjeru buvo Andrius Kubilius. Ir jo paprastoji strategija, kaip atsakyti į tam tikrus klausimus, tai jis išsitraukdavo trafaretą ir sakydavo : „Nepasiduokite emocijoms“. Tai buvo paskutinis atsakymas, kuris turėjo pavaizduoti visus, kurie kažko klausia, kaip neracionalius ir emocingus, pasakančius nesąmones, ir juos tai turėjo nutildyti. Šis posakis „palaukite dar keturis metus“, sakyčiau iš to paties partijos arsenalo. Tai sakyčiau, yra partijos tradicija – rodymas, kad neketinama kalbėtis, kad nemanoma, kad yra su kuo kalbėtis, kad ta visuomenės dalis,  kuri kelia klausimus, yra sutrikusi ir nepatenkinta dėl to, kad ji neverta jokių diskusijų, jokių aiškinimusi ar leidimusi į kompromisus, Rodoma, kad mes konservatoriai, tiesiog paveldėjome šią visuomenę ir dabar keturis metus, o gal ir neribotai ir mes taip darysime ir nesitrauksime.

Jūs sakėte, kad Šimonytė neturi jokių pažiūrų?

Manyčiau, nes nepastebėjau, kad ji turėtų kažkokias pažiūras.

Jūs manote, kad specialistai parengia valdžiai žmones, ir kad juos psichologiškai apdoroja psichiatrai ir jie tampa tokiais monstrais, kaip Maldeikienė. Reikia patraukti nuo politikų tuos profesionalus komunikatorius ir psichologus?

Neteigčiau to apie visus, tačiau tokia tendencija pastebima. Didelė dalis tų žmonių yra psichologų ir kartais psichiatrų pacientai ir didelė jų dalis naudoja psichotropinius vaistus, pradedant nekaltais migdomaisiais, kurie irgi nėra nekalti. Be to jie negali išgyventi ir karantino sąlygomis jie ypač kentėjo, nes buvo apsukintas prieinamumas šių paslaugų.  O kas nutinka taip „besiterapinant“, kiek aš jų pažįstu, nes aš nepretenduoju į tyrimus, tai tie žmonės, kurie ilgiau ir intensyviau atsiduria aplinkoje, kuri jiems yra nepalanki, ir nėra imli tam jų pasidalinimui facekubiniams patiktukams,  jie nėra pajėgūs manyti kažko, ko nemano jų aplinka. Jie nėra pajėgūs mesti iššūkį savo aplinkai ir nėra psichologiškai pajėgus jai atsispirti ir pasakyti tai, ką jie mano esant teisinga. Paprastai tai ne tie charakteriai, o tie, kurie nori pritaikyti. Jie jaučiasi blogai ir yra kenčiantys nuo visokiausių depresijų, visokiausių fobijų ir panikos atakų. Jie patys apie tai dažnai pašneka. Kokiu būdu jie rekosntituojasi į tą patį nieko negirdintį ir nesiklausantį veikėją? Vienas iš atsakymų yra šis – jie tiesiog „atgauna save“ šiuo būdu ir psichotropikų vartojimas paaiškina dėmesio susiaurėjimą, kai tiesiog yra lengva negirdėti tų dalykų, kurių nori nesiklausyti. Mes galime matyti, kaip dažnai į konkrečius ir tiesius klausimus yra neatsakinėjama,  o sakoma kažkas kitas. Kaip vienas pavyzdžių tas  pats Žygimantas Pavilionis. Paklaustas konkrečių dalykų, šneka visai į šalį. Juk tai nėra normali sveiko žmogaus reakcija, bet tai vienas iš psichotripikų efektų. Tai sakyčiau, tikėtina, kad būtent todėl jie taip elgiasi – taip įžūliai pasitiki savimi, nebūdami realiai jokiomis stipriomis asmenybėmis ir nebūdami savarankiškais charakteriais ir tikrai nebūdami jokiais intelektualais, nieko savarankiškai nemanydami, ir matydami taip, kaip mano jų socialinis burbulas arba kas jiems naudinga. Toks charakteris negalėtų taip aklai  eiti toliau ir nevaidinti savos fronto linijos ir nesitraukti, tačiau jeigu jis yra įvairiais medicininiais ir psichoretapiniais būdais yra nuraminamas ir atstatomas, tai gal ir gali taip elgtis.

Kas yra ta jėga, kuri juos valdo, ir kuri jiems sako „nueik pas psichologą ir išgerk vaistuką“?

Nereikia įsivaizduoti kažko konkretaus – tiesiog veikia elementarus prisitaikymo prie savo socialinės aplinkos faktorius, ir kai žinai, kad ir kiti tavo aplinkos žmonės taip daro, ir kad taip daryti yra normalu, tai tikėtina, kad vidutinis žmogus taip ir darys. Didžioji dalis politinių veikėjų nėra mąstymo profesionalai, o savo funkcijas geriausiu atveju jie mato kaip administravimą. Administratorius nekuria įstatymų, jis tik žiūri, kaip gerai vykdyti įsakymus ir saugoti savo vietą. Veikia paprastas supratimas, kad pvz., nepasirašymas kažkokio potvarkio pakenks karjerai. Tie saugikliai veikia, o ne galvojimas, ar tai teisinga, ką aš darau. Tai nėra tie žmonės, kurie leidžia gyvenimą galvodami. Jie panašiai įsivaizduoja ir visuomenę – kaip gyvūnus ar mažus vaikus. Ir iš jų perspektyvų atrodo, kad palyginti su visuomene, jie yra gudrūs .

Vidas Rachlevičius neseniai parašė, kad jis labai bijo kitų Seimo rinkimų, kaip neprotinga liaudis šluos visus ir pati ateis į valdžią. Ir kas tada bus?

Jeigu taip bus, tai bus neabejotinai geriau, nei yra. Šiaip jau tokia schema yra vieša ryšininkų parengta jau daug metų naudojama, kurios dėka mes turime valdžioje Tėvynės sąjunga. Nes tas aiškinimas, kad už juos reikia balsuoti, nes nors mes ir esame netobuli, gal praeityje padarėme kažką baisaus, tačiau jeigu ne mes, tai tada ateis, jie, tie baisuokliai. Konservatoriai prisistato kaip amžinais saugikliais nuo tų pabaisų „jų“. Taip iš inercijos žmonės už juos balsuodavo, jie turėjo savo patikimą elektoratą, kuris galvojo, kad konservatoriai gal ir ne kažkas, tačiau kiti dar blogesni. Kiti gal prorusiški, gal ir tikrųjų, tačiau šitie amžini, jie mus saugos nuo kažko dar blogesnio. Tačiau dabartinėje situacijoje nieko blogiau už juos nėra. Bet kas yra geriau.

Bet įsivaizdavote, kad gali būti taip blogai – jie net administruoja šalį labai blogai, net vaikų nesugebėjo išleisti visus metus?

Čia reikėtų prisiminti, kad net sovietinių laikų komjaunuoliai, kuriais mėgstu pravardžiuoti dabartinius, tai jie nebuvo specifinis sovietinis produktas. Jie atsirado ankstyvųjų laikų sovietmečiu, nors buvo užaugę Smetonos Lietuvoje, ne kur kitur. Tai nėra specifinė žmonių rūšis, nors yra labai patogu manyti, kad dėl to, kad Lietuvoje kas nors yra blogai, tai dėl unikalaus laikotarpio – sovietmečio, ir jis sukūrė tam tikrą specifinį žmogų, kuris vienintelis gebantis skųsti ir visus eksptermaliai bjaurius dalykus. Neva sovietmetis išrado blogį ir kvailumą., Tikrai ne. Tas sovietmetis buvo bjauriausias pirmais dešimtmečiais, ne paskutiniais, ir patys aktyviausi jo veikėjai buvo tie, kurie išaugę nepriklausomoje Lietuvoje. Mes turime vadinamą Nepriklausomybės kartą, kuri  reprezentuoja „geriausias” su sovietmečiu siejamas tradicijas. Tai dar kartą įrodo, kad sovietmetis čia nieko dėtas.

 Vis dėlto šią kartą užaugino žmonės, kurie stovėjo ant Sąjūdžio barikadų?

Tai socialiniai procesai. Aš dar iš vaikystės prisimenu siaubą, kurioje niekas iš suaugusiųjų nesidalino – tai yra siaubą žiūrint į viešą erdvę ir ten esančias intonacijas. Pirmiausiai buvo diskursas „kai išmirs karta“. Vadinasi, turėjo mirti tie, kurie yra gimę iki 1990 m. Jie buvo vaizduojami kaip kažkuo užkrėsti, gal pažodžiui sifiliu. Tai reiškia, kad gyvenimas sovietinėje Lietuvoje buvo prilyginamas sifiliui ir nuo jo jau niekada nesveiksi. Mums buvo teigiama, kad visi, kurie gimė iki 1990 m., yra kažkokia brokuota populiacija. Vadinasi, tie, kurie gimė vėliau, jau bus savaime vertingi ir iš prigimties kitokie, protingesni ir geresni.

Aš irgi mokiausi propagandos ir stebėjau Hitlerio kalbas – pagrindinis jo akcentas  buvo kalbėti apie žydus kaip apie užkratą. Kalbėjimas apie kitą žmogų kaip apie užkratą?

Taip kaip žydai nieko negali padaryti, nes jie gimė žydais, tai ir homo sovietikai nieko negali padaryti, nes jie ten gimė, nors jiems pvz., tebuvo penkeri metai, jie vis tiek yra sovietai. Žmogaus prigimtyje yra visko, tačiau buvo tokia specifinė politinė valia taip vaizduoti šiuos įvykius. Tai girdėjosi jau Sąjūdžio laikais, tai sakė Vytautas Landsbergis, ir tai nuolat mums jau 30 metų sako konservatoriai. Žiniasklaidoje buvo visą laiką organizuojamos patyčios iš įvairių įpročių – nuo svarbių politinių iki buitinių. Buvo net toks žanras – kuo mes kitokie nuo kitų šalių žmonių. Mes vis rasdavome, kuo mes kitokie ir vis išjuokdavome tą mūsų kitoniškumą, priskiriant jį sovietmečiui ir vis save grauždavome. Vienas iš dalykų buvo taip pat laikomas sovietmečio yda – tai nepasitikėjimas valdžia. Šalia buvo statomas doras amerikietis, kuris tariamai valdžia pasitiki ir žino, kad jeigu žmogus sėdi kalėjime, tai jis neabejotinai nusikaltėlis. Šiaip jau anksčiau gyvenę žmonės puikiai žinojo, kad valdžia pasitikėti negalima ir nereikia, o paskui buvo dedamos pastangos sunaikinti šitą nepasitikėjimą valdžia ir atsparumą propagandai. Todėl ši nauja karta yra žmonės, kurie fanatiškai tiki, kad valdžia negali jais manipuliuoti arba elgtis piktavališkai. Ne , jie negali tuo patikėti ir tiki šia oficialia pasaulio versija ir mano, kad tas tikėjimas jau savaime yra jų kokybės ženklas. Čia yra priežastis, kodėl jie taip elgiasi.

Paaiškinkite man sąvokas – kodėl partija, kuri vadinasi Laisvės, viską draudžia? Arba liberalai, kurie baudžia žmones už absurdiškų reikalavimų nevykdymą – pvz., kaukių nedėvėjimą miške? Po to rimtais veidais juos baudžia teismai. Kas nutiko liberalai – juk jie bent kalbėjo taip, kaip rašoma vadovėliuose?

Dabartiniams liberalams nieko neatsitiko, jie tiesiog niekada nebuvo liberalais. Pasakytum, kad jie tyčia viską daro priešingai, nei parašyta jų programose. Sunku patikėti, kad tarptautinius santykius baigusi Armonaitė net nežino, kas yra liberalizmas. Matyt, kad žino, tačiau pasivadinimas Laisvė primena Orvelo knygą „1984“, kai tiesos ministerija reiškia propagandą ir t.t. Atrodo, kad jie norėjo padaryti taip, kaip parašyta toje knygoje. Tuos dalykus sunku paaiškinti, tiesiog vyksta realybės distrofija – realybė iš siaubo filmų scenarijų. Bent dalis procesų tikrai nėra vietiniai lietuviški – yra toks tikėjimas, kad negali klysti visa Europos Sąjunga ir jos struktūros. Arba nėra galimybės stabtelėti ir pagalvoti, kad kažkas čia ne taip. Nes žmogus galvoja – kas aš toks, kad kritiškai vertinčiau ES komisiją?  Jeigu kažkuo sudvejoji, galima dar pasitelkti „ekspertus“ ir „mokslą“. Ir sakyti – kas tu toks? Tu ne mokslininkas? O jeigu esi tos srities mokslininkas, tai jam galima pasakyti – tu neatstovauji visų, tu tik vienas. Ir taip jį irgi galima užčiaupti. Tokiu būdu mokslas virs politiniu įrankiu nutildyti bet ką ir paralyžiuoti bet kokią valią kitaip manyti. Mums sakoma, kad plačioji visuomenė iš esmės nėra pajėgi spręsti nieko, kad reikia atsisakyti referendumus arba juos labai apsunkinti, arba atsisakyti tiesioginių rinkėjų, nes piliečiai patys nesugeba išsirinkti savo atstovų. O kodėl tada galėtų išrinkti tuos, kurie išrinks?

Kodėl jūs taip stipriai pasisakote prie skiepus? Kodėl nepasitikite mokslininkų įrodymais?

Jis toli gražu nėra moksliškas. Patys vakcinų gamintojai vakcinas  laiko eksperimentinėmis, o tada iššoka koks nors influenceris, ir sako, kad jų nauda jau moksliškai įrodyta. Deja, ji nėra įrodyta. Vakcinų bandymai neperėję visų įprastinių procedūrų, teisinantis ekstremalia padėtimi. Vakcinų gamintojai nežada jokių dalykų, kuriuos žada mūsiškiai, besiremiantis mokslu. Tačiau aš nesakau, kad aš agituoju ką nors nesiskiepyti . Gal būt, tam tikros rizikos grupės ir pagrįstai tiki vakcinų nauda. Tačiau esmė yra tai, kad jau atimamam žmonių laisva valia spręsti, jiems skiepytis, ar ne. Kas būna su visais skiepais. Šis klausimas virsta valstybės politika, prievarta, vis dar pabrėžiant, kad nėra prievartos. Jau nestinga šaltinių, rodančių, kad ta prievarta de facto yra. Žmonės bijo prarasti darbus, nes jie yra spaudžiami. Prievarta nebūtinai yra grotos ir antrankiai. Valdžios teisinimasis kažkokiu bendru gėriu, kad individas privalo aukotis visuomenės labui, tai tokie veiksmai prieštarauja post Niurnberginėms Europos teisės normoms. Nėra tokio principo, kad individas turėtų pasiaukoti visuomenės labui. Nes pagal tokius principus galėtume įteisinti pačius elementariausius medicininius eksperimentus. Pvz., dėl visuomenės gėrio paimtume vieną žmogų, ir padarytume su juo kokius nors eksperimentus. Teisės į savo kūno neliečiamybę garantuoja Konstitucija, ir valdžia juos pažeidinėja. Tai yra esmė.

O ką galvojate, ar valdžia, įpratusi taip tvarkytis, taip lengvai bus pakeista? Tik maža dalis visuomenės kritiškai vertina valdžios veiksmus?

Nebus perdėta teigti, kad mes esame Lietuvoje vykstančio valstybės perversmo liudininkai. Tokio tylaus, kuris nėra formalizuotas, tačiau tas formalizavimas yra antraeilis dalykas. Matome, kaip viena po kitos yra eliminuojamos konstitucinės teisės iki pat valdžių atskyrimo principų ir laisvų rinkimų. Tai jau de facto vyksta žingsnelis po žingsnelio. Ir visi jie gražiai dėliojasi į vieną dėlionė. Tai, jie tikrai nežada niekur trauktis, kalba apie tai, kad po keturių metus bus galima išsirinkti kitą valdžią jiems kelia šypsena, nes keturi metai – labai daug. Nėra jokios valios eiti į kompromisą ar kalbėjimą su žmonėmis – kodėl jie beatodairiškai siekia savo tikslų? Kodėl jie ima gąsdinti tuos dalykus, kurie turėtų būti konservatorių ramsčiau – pvz., imti gąsdinti kariuomene skiepytis. Gal čia kalti tie patys psichotropiniai vaistai. Arba taikytis į vaikus – nes dabar eina kalba apie vaikus.