Valdžią užgrobę niekšai nedaro nieko, kad teisėjai dirbtų sąžiningai

Zigmantas Šegžda

Kad teisėjas galėtų ir norėtų sąžiningai atlikti savo pareigą, priklauso nuo teisėjo atlyginimo už kokybišką darbą, jo užimtumo (darbo krūvio) bei paties teisėjo „vidinio įsitikinimo“, kurį apsprendžia jo teisinės sąmonės lygis. Be to valstybės tarnautojas neturėtų pabėgti nuo periodinio teisėjo veiklos vertinimo. Dar viena būtina nešališkumo sąlyga ta, kad teisėjas neturi būti priklausomas nuo „pašalinio poveikio“, kas dažnai kai kuriems trokštantiesiems išsilaikyti gerai apmokamame poste yra tiesiog „misija neįmanoma.“

Savaime suprantama, kad dėl pernelyg didelio darbo krūvio drastiškai krinta teisėjo darbo kokybė, tad tokiu atveju teisėjas neturi jokių šansų tinkamai išnagrinėti bylas ir priimti teisingus procesinius sprendimus.

Šiemet 2 kartus prašiau Vilniaus apygardos teismo pateikti duomenis apie teisme nagrinėjamų bylų skaičių pagal atskiras bylų rūšis bei apie mane dominančių teisėjų darbo krūvius (užimtumą) per paskutinius 4 metus. 2017-06-28 atsakyme Vilniaus apygardos teismo laikinai einanti teismo pirmininko pareigas, Teisėjų tarybos narė teisėja Neringa Švedienė, deja, atsisakė teikti skaitytojus dominančią informaciją. Teismo pirmininko Vytauto Zeliankos pavaduotoja Neringa Švedienė gynėsi, esą teisme nėra parengtų duomenų, o prašomų duomenų surinkimas yra susijęs su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis. Kitaip tariant, kyla mintis, jog mano „neproporcingo“ prašymo patenkinimas yra tiesiog nepakeliama finansinė našta teismo biudžetui, kas galėtų nuvesti Vilniaus apygardos teismą į bankrotą.

Sprendžiant iš teisėjos Neringos Švedienės atsakymo, susidaro įspūdis, kad duomenys apie teisėjų užimtumą, jų išnagrinėtų bylų skaičių teisme apskritai nerenkami. Tuomet kyla klausimas, kas ir kaip gali kontroliuoti ir garantuoti tūlo teisėjo darbo kokybę? Jei kontrolės sistema neveikia, o tuo tarpu teisėjui suteikta teisė interpretuoti įstatymą pagal savo „vidinį įsitikinimą“, kodėl teisėjas turėtų būti motyvuotas nešališkai atlikti savo pareigas?

O gal teisėjas suinteresuotas dirbti sąžiningai, nes valstybė moka jam atlyginimą už kokybišką, nešališką bylų nagrinėjimą? Tačiau didelę nuostabą kelia faktas, kad pagal egzistuojančią teisėjų atlyginimo sistemą teisėjas nėra net specialiai skatinamas dirbti kokybiškai. Ko gero, netgi priešingai. Teisėjų atlyginimo įstatymas numato, kad teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už valstybei ištarnautus metus. Dar teisėjui priklauso vienkartinė priemoka metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas.

Tad įstatymas nenumato galimybės skatinti teisėją dirbti kokybiškai ir nešališkai. Pareiginė alga nėra tiesiogiai susieta su teisėjo darbo kokybe. Teisėjas gauna priedus prie atlyginimo. Tačiau ir priedų dydis priklauso tik nuo valstybei ištarnautų metų bei viršvalandinio darbo. Skatinimas „tarnauti“ kuo ilgiau arba motyvacija dirbti viršvalandžius antru galu skaudžiai kerta per teisėjo darbo kokybę, nes pervargusio arba toje pačioje kėdėje užsisėdėjusio teisėjo darbas nėra nei efektyvus, nei kokybiškas. Bet, pasirodo, valstybė moka net priedus už nekokybišką darbą.

Gaila, bet pirmininko Vytauto Zeliankos teismas atsisakė Zigmantui Šegždai teikti bet kokius duomenis apie atskirų teisėjų nuovargio lygį 2014-2017 metais. Nuovargio lygis gali būti nustatomas žinant konkretaus teisėjo išnagrinėtų bylų skaičių per tam tikrą laikotarpį. Gal būt Vilniaus apygardos teismo vedliai žino, kad kai kurių teisėjų nuovargio lygis yra neišmatuojamas arba teisėjų darbo krūvis per mažas, o gal būt – priešingai, teisėjo pečius slegianti darbo našta nepakeliamai didelė, tad nederėtų atskleisti duomenų apie į keblią padėtį patekusius teisėjus?

Tačiau teismo pirmininko Vytauto Zeliankos taktika slėpti duomenis arba neteikti skaitytojams informacijos yra bet kokiu atveju nepateisinama – tai tik dar labiau didina žmonių nepasitikėjimą teismų sistema ir kelia dar daugiau abejonių teismų ar atskirų teisėjų veiklos skaidrumu.

Gal būt periodinis teisėjų veiklos vertinimas, kurį kas 3 arba 5 metus atlieka Teisėjų taryba, galėtų paskatinti teisėjus dirbti kokybiškiau ir sąžiningiau? Teisėjų tarybos patvirtintame „Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos apraše“ nustatyti kiekybiniai ir kokybiniai teisėjo profesinės veiklos vertinimo rodikliai – vidutinis darbo krūvis, bylų nagrinėjimo trukmė, sprendimų kokybė (panaikintų sprendimų kiekis), teisėjo pastabumas, atidumas, elgesys su proceso šalimis ir kitais proceso dalyviais, gebėjimas išklausyti kiekvieną dalyvaujantį byloje asmenį, dėmesingumas vadovaujant bylai, kvalifikacijos kėlimas, Teisėjų etikos kodekso reikalavimų (pvz., nešališkumo) laikymasis.

Panašu, kad nuolat gresiantis periodinis arba, dar baisiau – neeilinis teisėjo veiklos vertinimas, gali pakirsti tūlo teisėjo nepriklausomumą, nešališkumą, atimti iš jo bet kokį norą atlikti darbą sąžiningai. Teisėjas, kaip bet kuris kitas normalus žmogus, turi įvairių baimių dėl darbe padarytų klaidų. Taigi, manau, kad valstybės tarnautojas gali paklusti „autoriteto“ telefoninei teisei – nurodymams iš viršaus išspręsti bylą pagal „zadaniją“ vien todėl, kad išvengtų nepagrįstai griežto veiklos vertinimo arba kad galėtų sėkmingai kilti karjeros laiptais. Karjera, gi, vėl priklauso žmogiškojo faktoriaus – nuo tų pačių „autoritetų“ rekomendacijų arba malonės. Neįtiksi – nevažiuosi.

Taigi, manau, kad riba tarp garsiai ištrimituoto teisėjo nepriklausomumo ir teisėjo patekimo į chronišką priklausomybę nuo aukštesnio pagal visuomeninę padėtį „įdarbinto“ asmens yra itin trapi.

Zigmantas Šegžda