skip to Main Content
arunas-valinskas-ir-andrius-tapinas-65608722a
Valdo Vižinio VIEŠAS LAIŠKAS ARŪNUI VALINSKUI.
Kažkodėl šiuo laišku dalintis neleidžia. Keista? Nepriklausomoje, laisvoje Lietuvoje, kurioje neatšaukta demokratija, kurioje laisvas žodis dar gyvas.
Kodėl? Ką TOKIO parašė Valdas?
Laiške juk nėra jokios karo propagandos, nėra neapykantos kurstymo, nėra terorizmo, nėra keturių raidžių, kurias parašius esi blokuojamas, nėra rašoma nei apie narkotikus, nei prekybą ginklais, nei apie raketų bazes.
Kokioje valstybėje tada mes gyvename?
VIEŠAS LAIŠKAS ARŪNUI VALINSKUI.
Žinai, žmogau, kiek su tavimi nesimatėm – bemaž 30 metų. Tas epizodas, kai mirė Ruplėnas ir mus Laisvė paskubino fotografuotis straipsniui apie „Dviratį“ – nesiskaito.
Tai buvo pernelyg greitas, paviršutiniškas. Vienas su kitu tada elgėmės mandagiai, sentimentus pasilikom sau. Iki kada nors. Paskui dar buvo mano skambutis tau per klaidą ir mes vėl sugebėjome persimesti keliais neįžeidžiančiais sakiniais.
Regis, būtų mažoka, tiek kartu išbuvusiems, tiek darbų sienoje „pridariusiems“, „legendomis“ laikomiems žmonėms.
Nors dėl „legendų“ iki šiol nesu tikras. Tiesiog, žmonės atsimena ir tiek.
Žinai, ir visą tą laiką karts nuo karto atsirasdavo tai vienas, tai kitas norintis įtraukti mane į karą prieš tave. O prieš tau kandidatuojant į prezidentus jau skambino ir TV laidų prodiuseriai, ieškodami kompromato.
Žinai, ką atsakydavau?
Arūnas buvo gyvenimo, kurį ir dabar laikai brangiu, ir mano jaunystės dalis ir savo rankomis viso to negriausiu.
Sekiau tavo viešą gyvenimą būnant “ vienu iš trijų.“ Šypsodavausi, žinodamas tikrąjį Arūną VALINSKĄ.
Niekada, nei vieno žodžio netariau apie tave. Nors taip knietėjo. Ir neišlaikiau.
Viešas laiškas…
Man nepatinka, kuo tu tapai: gniuždančiu žmones bestija, nuodijančia politinio monstro galią.
Tik nereikia kalbėti apie Lietuvą. Man nekalbėk.
Gytis, Ligitas, Selas…
Tai, ką tu dabar darai, su Lietuva nesisieja niekaip.
Per Gyčio sūnų tu stengiesi „išjungti“ Gytį. Ligitas – asmeninis politinis kerštas. O Selas niekada nebuvo tau pasiekiamas nei kaip atlikėjas, nei kaip asmenybė ir visados tau atsikirsdavo lygiai kaip ir tu – nesivaldydamas ir nebijodamas.
Štai ir visos žemiškosios priežastys, dėl kurių tau nesimiega. O gaila…
„Šitą žemę man likimas dovanojo, jos kalba mane užbūrė amžinai, ir tegul ją visos negandos aplenkia, mano žemė man vieninteliai namai“, – apie Lietuvą dainuoja Lietuvos priešu tavo paverstas Gytis.
„Jei tavęs nėra, į ką man atsiremti, kaip surasti ryto saulę languose, į kurią pasaulio pusę reikia žengti, kaip išsaugot tavo vardą vaikuose“, – „Mano kraštą“ dainuoja japonų choras.
Japonų choras dainuoja Lietuvą, Arūnai. Gyčio dainą.
„Mano kraštas“, „Draugams“, „Palankūs vėjai“ – ar suvoki, Valinskai, kokios galios Gyčio kūriniai. Kaip galingai jie veikia.
„Mes vėl susitikom, po šitiek metų, mylėję, tikėję ir daug ko netekę“, – gitara pritaria sau Gytis.
Juk buvot draugai. Nors… su visais tu buvai „draugas“ ir tavo versli asmenybė tuo nestebino.
„Už tuos, kurie kenčia, už tuos, kur išduoda“, – vyną „aukoja“ Gytis.
Jausmingi, širdį veriantys žodžiai iki širdies gilumų. Įdėtas į muziką eilėraštis Gyčio balsu veria kiaurai.
Gytis orus.
Žinai, kuo jūs iš esmės skiriatės? Gytis orus ir gerbiantis save. Tik oriam žmogui paklūsta tikroji kūrybos galia.
Orus, Arūnai.
O tu ar orus? Koks tu?
Užduok pats sau šį klausimą, pamąstyk ir atsakyk pats sau. Neprašau viešai. Tiesiog.
„Šiam pasauly visko būna, atsimerki vieną rytą ir dairaisi: ar čia juoktis, ar čia verkti – nežinai“, – Gytis dainuoja gyvenimą, kuriame dabar esi ir tu.
O „palankūs vėjai“. Kur tie „palankūs vėjai“?
Kokius išgyvenimus patiria lietuviai emigrantai, besiklausantys šios dainos? Jie išgyvena ir išjaučia žodžius – vieną po kito. Pasileidžia visu garsu ir iki skausmo jaučia kiekvieną Gyčio posmą.
Ar tu nebandei? Pabandyk – „nėra auksinio kalno, nėra švelnesnio delno, už tą, kuris man moja ant ilgo balto molo, tik man palankūs vėjai, visas duris atvėrė, namo – kryptis teisinga – namo ir aš esu laimingas“, – Erikos Drungytės eilėraščio žodžiai tiesiog kapoja pribloškiančio tiesumu.
Gyčio įtaigumas. Kaip jis tau?
Būčiau emigrantas – kaukčiau iš ilgesio tai girdėdamas.
O tu, Arūnai Valinskai? Ar tu gali bent kažką panašaus duoti žmonėms?
Va taip, kaip Gytis.
Jei negali, tai neatiminėk to iš kitų. Gyčio dainos – nėra tavo dainos. Jos išliks, nes tai – Gyčio. Ir skambės nemirtingumu.
O ką tu, Arūnai? Kame tu išliksi?“
Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));