V.Radžvilas : Ar tikrai šių dienų chunveibinai neatsakys už Mokytojo pjudymą?
prof. dr. Vytautas Radžvilas
Ar tikrai šių dienų chunveibinai neatsakys už Mokytojo pjudymą?
Taip jau būna, kad kartais gyvenimas taip ir nesuveda su žmonėmis, kuriuos būtum norėjęs sutikti ir išsamiai pasikalbėti. Iškeliavęs Anapilin B. Burgis buvo vienas iš jų. Tokios netektys neturėtų kelti vien skaudas ir bejėgiško praradimo jausmo. Iškilaus Mokytojo ir savo orumo neišsižadėjusio Žmogaus mirtis pagaliau turėtų paskatinti atvirai ir griežtai iškelti principinį klausimą: kada Lietuva liausis buvusi nors kiek iškilesnių – išmintingesnių, sąžiningesnių, savarankiškesnių, save ir kitus gerbiančių žmonių – tylaus žudymo lauku?
To žudymo tradicija – tamsios minios vykdomas moralinis ujimas ir psichologinis terorizavimas – ateina iš sovietmečio raudonųjų chunveibinų laikų. Chunveibinizmas – kiniškas tik savo vardu reiškinys. Iš tikrųjų chunveibinai – tai net nesuvokiantys savo nemokšiškumo bedugnės beraščiai ir mažaraščiai, dėl savo begalinio tamsumo įsijautę į pažangos avangardo vaidmenį. Įtikėję, kad jie turi teisę ir jiems turi būti leista trypti kultūros paveldą ir tradicijas, niekinti ir naikinti tūkstantmečiais žmonijos kauptus žinijos ir gyvenimiškos patirties lobius, galiausiai tyčiotis iš visa tai sukūrusių ir norinčių perduoti ateičiai žmonių, kuriems nėra verti paduoti net pieštuko.
Tokie pokario universitetuose ideologiškai pjudė, terorizavo nuolatinėmis smerkimo kampanijomis, atvirai ir slapčia skundė, o galiausiai vijo iš katedrų, siuntė į kalėjimus ir į tremčių bei tikros mirties lagerius iškiliausius Lietuvos šviesuolius.
Laikas atsitokėti – net ir atkūrus valstybę šie chunveibinai niekur nedingo. Tik kuriam laikui išsislaptė pakampėse ir pritilo laukdami savo valandos. O atėjus „reformuoti” Lietuvos švetimo ir mokslo steponavičiams, putinaitėms ir panašiems – visiškai okupantų spėtai sumankurtinti vėlyvojo sovietmečio komsomolo kartai – jie vėl išlindo į dienos šviesą ir prabilo visu balsu. Gyvuliška baimė ir akla neapykanta moraliniu ir intelektualiniu pranašumu pagrįstam autoritetui buvo ir tebėra pagrindinis jų vykdytų „reformų” motyvas ir varomoji jėga.
Mokytojas nuo šiol nėra joks mokytojas, savo žmogiškuoju ir moraliniu pavyzdžiu bei perteikiamomis žiniomis ugdantis savęs vertą pamainą – išsilavinusius, kultūringus, orius ir gerbiančius kitų orumą laisvus žmones ir patriotiškus savo Tėvynės piliečius. Jie nutarė, kad nuo šiol Mokytojas bus paslaugų teikėjas. Jam buvo įsakyta nuolankiai vykdyti kiekvieną tų paslaugų „pirkėjo” užgaidą ir tapti Mokyklą pakeitusio „darbo jėgos” ruošimo Fabriko klusniu sraigteliu. Ne mąstančių ir laisvų žmonių ugdytoju, bet tik ,,darbo rinkos poreikiams” pritaikytų žinių perteikėju ir neprotaujančių, nemąstančių apie gyvenimo tikslą ir prasmę būsimųjų vergų masės formuotoju.
B. Burgis pamėgino išlikti Mokytoju ir nepakluso. Už tai buvo negailestingai naikinamas. Nepamirškime šito. Ne už kalnų diena, kai tokios istorijos bus vėl iškeltos į dienos šviesą. Visa, kas gyva, naikinę ir tokius žmones „švelniai” žudę chunveibinai atpildo neišvengs.
Bronislovas Burgis. Kad vergai neugdytų vergvaldžių. 12 tezių mokyklai
Tiesos.lt redakcija 2018 m. gruodžio 4 d. 0:20
Švietimo sistemą galima apibūdinti vienu žodžiu: kontrastai. Dešimtys moksleivių kasmet pelno tarptautinių olimpiadų medalius, bet 40 proc. abiturientų neišlaiko valstybinio brandos egzamino. Trys keturi kandidatai į vieną vietą prestižinėse mokyklose, bet dešimtys mokyklų, kuriose nėra nei kam mokyti, nei ką mokyti. Potencialūs kandidatai Nobelio premijai gauti, bet vagis ilgai užsibūna universiteto rektoriaus poste.
Sąjūdžio laikais žmonės tuo nebūtų patikėję…
Kontrastus stengiamasi užmaskuoti. Užtektų nešališkai komisijai patikrinti, kiek pasirengę studijuoti tie, kurie jau įstojo į universitetus, – visi pamatytų stulbinančius kontrastus. Užtektų surengti 100–200 atsitiktinai parinktų mokytojų objektyvią atestaciją – pamatytume, kas jau seniai neturėtų dirbti mokykloje.
Aukščiausi šalies vadovai dažnai pabrėžia, kad švietimas yra prioritetinė sritis, bet tik pažiūrėkime, kas siunčiamas vadovauti Švietimo ir mokslo ministerijai… Blogą keičia dar blogesnis. Mažai kas Lietuvoje abejoja tuo, kad per trisdešimt metų švietimas nusirito į duobę, tai kodėl ministerijoje dirba vis tie patys žemutinės grandies tarnautojai? Broko „gamintojai“ turėtų būti baudžiami ar bent pakeičiami sugebančiais geriau dirbti.
Švietimo struktūroje yra įvairiausių komercinių prielipų, kurie kenkia švietimui. Nedelsiant reikia panaikinti Ugdymo plėtotės centrą, Švietimo aprūpinimo centrą, Nacionalinę mokyklų vertinimo agentūrą, Švietimo informacinių technologijų centrą ir dar keletą panašių institucijų. Yra švietimo skyriai – to užtenka. Ir pačios mokyklos gali susirasti, kas joms padėtų. Unifikuoti ir centralizuoti – ne XXI amžiaus stilius. Mokykloms turi būti leista laisvoje rinkoje pasirinkti, kas joms teiks paslaugas, įrangą, priemones ir pan.
Valstybiniai brandos egzaminai (VBE), be abejo, turi būti patobulinti, jų turinys turi būti skaidrus ir nuspėjamas, jų laikymas turi būti išskaidytas per keletą metų, rezultatų vertinimas negali būti politizuojamas, bet viena aišku: VBE turi būti patikimiausia ir svarbiausia moksleivių atestacija. Tokia, kaip tarptautiniai TOEFL, IELTS, GRE egzaminai. Bandymai egzaminus pakeisti, „papildyti“ kūrybiniais projektais, kaupiamuoju balu yra akivaizdžios pastangos užmaskuoti tikrąjį moksleivių neišprusimą, nemokytumą, atverti landas baigti mokyklas, įstoti į universitetus „pro užpakalines duris“.
Mokytojai visą gyvenimą turi mokytis bent keturių dalykų: lietuvių kalbos, užsienio kalbos, gebėjimo dirbti su informacinėmis sistemomis ir to dalyko, kurio moko. Mokyti turi tik atitinkamo dalyko profesionalai, turintys tinkamą išsilavinimą ir patirties, o ne įvairūs edukologai, vadybininkai, valdininkai. Mokytojai turi būti parenkamai tik konkurso būdu, bet tas konkursas turi būti tik toks: keli pretendentai surengia po vieną seminarą, klausytojai pasirenka, kuris lektorius turi tęsti darbą. Mokymosi rezultatai turi būti įvertinami objektyvia atestacija. Nuo atestacijos rezultatų turi priklausyti mokytojų atlyginimai. Tai realizuota daugelyje šalių, bet visam tam procesui reikia sąžiningumo ir teisingumo.
Švietime neturi būti nieko slapto! Negali būti įslaptinti egzaminų užduočių rengėjai. Kaip ir kur mokėsi tie, kurie vertina mokytojus? Turi būti žinoma, kokius atlyginimus gauna seminarų, mokymų vadovai, mokymo priemonių ekspertai, viešai skelbiama, kas dalyvauja švietimo sistemos konkursuose, kas juos laimi, kodėl. Ir netinka sakyti, kad labai norintys visa tai gali susirasti internete. Informacija turi eiti pas žmones, o ne žmonės pas informaciją. Mes juk norime šviesti, tiesa?
Mokykla – tiek vidurinė, tiek aukštoji – turi dirbti visą darbo dieną, visus metus. Nedideliame miestelyje žymiausi pastatai yra du: bažnyčia ir mokykla. Mokyklose yra bibliotekos. Prie daugelio mokyklų yra stadionai. Mokyklose yra aktų ir sporto salės. Mokyklose yra kompiuterių klasės. Nusikalstamas išlaidumas yra viso to nepanaudoti nuolat! Moksleiviams, mokytojams, visiems gyventojams. Taip galima užsidirbti ir pinigų. Mokyklos reikmėms. Į mokyklas, ypač aukštąsias mokyklas, turi ateiti verslas. Moksleiviai ir studentai turi iš arti matyti, kaip jie gyvens, dirbs ateityje. Vasara mokyklos turi būti prasmingų pramogų (krepšinio, futbolo, šokių, muzikos…), patrauklaus mokymosi (kompiuterijos, literatūrinės kūrybos…) centrai.
Būtina pakeisti mokymo planus, mokymo programas taip, kad žengtume koja kojon su laikmečiu. Tie mokymosi motyvai (baigti aukštąjį mokslą, gauti geresnį darbą, aukštesnes pareigas, geresnį atlyginimą), kurie neblogai veikė prieš pusšimtį metų, dabar nebėra efektyvūs. Jauni žmonės mato, kad nei versle, nei politikoje, nei valstybės tarnyboje karjerą labiausiai lemia anaiptol ne išsilavinimas.
Dabar svarbiausias mokymosi motyvas turėtų būti smalsumas. Giliai ir kantriai žmogus gali kuo nors domėtis vien iš smalsumo. Kitas motyvas turėtų būti toks: į studento klausimą „Kam man ta matematika?“ atsakydavau taip: „Tam, kad būtum labiau žmogus.“
Mums reikia parodyti, kokį pasitenkinimą gyvenime jaučia tie žmonės, kurie domisi ne atlyginimu, ne karjera, o giliu gamtos, technikos, visuomenės, meno, literatūros, muzikos supratimu. Moksleiviams reikia išsamiai ir suprantamai aiškinti, ką Lietuvoje sukuria lazerių specialistai, IT „guru“, kaip dabar operuoja širdies chirurgai, kaip laukai ariami nuotoliniu būdu valdomais traktoriais, kokia technika naudojasi grandiozinių koncertų rengėjai ir pan.
Mokytojai neturi įrodinėti, kad dirba. Visokių planų, programų, ataskaitų rašymas, lentelių užpildymas, vizijų ir misijų kūrimas yra akmens amžiaus atgyvena. Joks statybininkas darbo dienos pabaigoje neturi parašyti, kiek plytų įmūrijo į sieną, o mokytojas yra žeminamas, lyg jo darbo rezultato niekas negali įvertinti.
Joks darbo tikrintojas be mokytojo leidimo neturi teisės užeiti į klasę tuo metu, kai vyksta pamoka. Viešai tikrinti ir vertinti mokytoją yra labai amoralu. Kol mokytojas dirba, jis turi dirbti be jokių tikrinimų. Jei paaiškėja (o tai paaiškėja be jokių tikrinimų!), kad mokytojas dirba blogai, jis nė dienos nebeturi dirbti mokykloje. Mokytojas dirba su žmonėmis, ne su bulvių maišais…
Sąjūdžio žmonės norėjo sukurti tautinę mokyklą, bet nesugebėjo ar nespėjo paaiškinti, kad tautinė visai nereiškia katalikiška. Nuo tų laikų mūsų mokykla pasidarė tokia dvilypė, kad net moksleiviai supranta – juos moko veidmainiauti. Po tikybos pamokos yra biologijos pamoka. Sužinoję apie sutvėrimą, moksleiviai mokosi apie evoliuciją. Ar jiems kas nors paaiškina, kaip tai suderinama? Kaip suderinamos katekizme pateiktos maldos ir žymiausių pasaulio mokslininkų, mąstytojų požiūris į pasaulį?
Tas dvilypumas dar sustiprinamas mokymo ideologizavimu. Tai, ką moksleiviai randa vadovėliuose apie partijas, jų vadus, apie rašytojus, meno žmones, apie dabar gyvenančių žmonių nuopelnus, dažnai kaip diena ir naktis skiriasi nuo to, ką jie randa internete, pokalbių kanaluose.
O kur lieka mokykla?
Mokytojai skundžiasi: moksleiviai keikiasi, rūko, tyčiojasi iš mokytojų. Iš kur ateina tokie moksleiviai? Iš visuomenės, šeimos? Taip, bet jie ateina ir iš jaunesniųjų klasių! Iš ten, kur mokytojai jų neišauklėjo. Kodėl neišauklėjo? Todėl, kad mokytojai bijo. Sistema tokia, kad visada lieka kaltas mokytojas, o ne tėvai, ne jų vaikai. Vergai gali ugdyti tik vergvaldžius.
Reikia nedelsiant keisti valstybės požiūrį – mokytojas negali būti vergas!
Pirmą kartą paskelbta „Sąjūdžio Atgimime“ 2018 m. spalį
