V.Landsbergio panaudota žemės užgrobimo schema iki šiol puikiai veikia

Aurimas Drižius

Kaunietis Christian Nekvedavičius (nuotr. viršuje) apstulbo sužinojęs, kad jam gražintina žemė Kauno mieste yra jau parduota Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT).
„NŽT vadovybė Kaune (vadovė yra Alma Markuckienė) pardavė didelį sklypą ne man (dalinai), o gudriems verslininkams, nors sklypas (apie 80 arai) yra praktiškai priešais mano turtą Perkūno alėjoje 8, 8a, 10, 10a, – teigia C.Nekvedavičius, – man atrodo, kad tai yra korupcija, nes sklypas Vaižganto gatvėje (priedas) buvo ne pasiūlytas man, o slaptai parduotas verslininkams“.
Žmogus kreipėsi į NŽT, prašydamas pradėti tyrimą dėl šių sklypų pardavimą, ir paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis jis turi teisę į kompensaciją pagal sklypo Vaižganto g. rinkos vertę. Nes Europos žmogaus teisių teismas yra priėmęs įpareigojimą vyriausybei kompensuoti jam prarastą tėvų žemę, tačiau šis sprendimas iki šiol nevykdomas.

Neseniai paskelbta, kad minėtame žemės sklype Kauno Žaliakalnio rajone Vaižganto gatvėje, įgyvendintas daugiabučių projektas „Ąžuolyno namai“. Namus stato nekilnojamojo turto bendrovė „Egavi“.

Projektas pretenduoja tapti geriausiu metų gyvenamuoju projektu. „Ąžuolyno namai“ – tai šešių daugiabučių kvartalas įsikūręs centrinėje Kauno miesto dalyje. Greta Ąžuolyno parko statomuose namuose įrengti 84 1–4 kambarių 45–120 kv. m ploto butai. Visų statinių bendras plotas siekia 10 tūkst. kv. metrų. Visi butai turi balkonus arba lauko terasas. Pirmuosiuose aukštuose įrengtos lauko terasos, antrojo ir trečiojo aukšto butuose įrengti 4–14 kv. m ploto balkonai, o ketvirtų aukštų apartamentuose įrengtos 50–70 kv. m ploto stogo terasos. Daugiabučiai pradėti statyti 2017 metų kovą, o statybos darbai baigti šių metų kovo mėnesį. Bendros investicijos į projektą siekia 10 mln. eurų be PVM.

Chirstian Nekvedavičius jau daug metų siekia atgauti savo tėvų nuosavybę Kaune. Po ilgo bylinėjimosi 2015 m. lapkričio 17 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) paskelbė sprendimą pagal Konvencijos 41 straipsnį (teisingas atlyginimas) byloje Nekvedavičius prieš Lietuvą, kuriuo užbaigė šios bylos nagrinėjimą.

Dar 2013 m. EŽTT pripažino, kad byloje Nekvedavičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 1471/05) konstatuotas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimas dėl neįvykdyto 2001 m. lapkričio 27 d. Kauno apygardos teismo sprendimo, kuriuo Kauno apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į pareiškėjo tėvo iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą.

Dėl ilgo nuosavybės teisių į žemės sklypą neatkūrimo nei natūra, nei kitaip teisingai už jį kompensuojant konstatuotas ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio (teisė į nuosavybės apsaugą) pažeidimas. Minėtu sprendimu Teismas pareiškėjui priteisė 7 800 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 8 770 eurų bylinėjimosi išlaidoms ir kaštams padengti, o turtinės žalos atlyginimo pagal Konvencijos 41 straipsnį klausimą atidėjo, atsižvelgdamas į galimybę valstybei atsakovei ir pareiškėjui susitarti taikiai, nurodė per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį pranešti apie bet kokį pasiektą susitarimą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas reikalavo 920 702 eurų turtinei žalai atlyginti, kurią sudaro turto vertinimo eksperto 2007 metais nustatyta nacionalizuoto turto rinkos vertė ir papildomai 30 proc. už vertės padidėjimą. Vyriausybė su pareikštais pareiškėjo reikalavimais nesutiko.

Šalims taikaus susitarimo byloje nepasiekus, Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. atskiru sprendimu pagal Konvencijos 41 straipsnį teisingo atlyginimo klausimą išsprendė pats.

Teismas pabrėžė, kad sprendimas, kuriuo jis nustato pažeidimą, sukuria valstybei atsakovei teisinę pareigą nutraukti pažeidimą ir atlyginti už jo padarinius tokiu būdu, kad būtų kiek įmanoma labiau atkurta iki pažeidimo buvusi situacija.

Tačiau EŽTT nesutiko su pareiškėjo reikalavimu atlyginti visą žemės sklypo rinkos kainą, neįžvelgus priežastinio ryšio tarp konstatuoto Konvencijos pažeidimo ir pareiškėjo reikalaujamos turtinės žalos, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui tokios teisės negarantavo nei nacionalinė teisė, nei neįvykdytas 2001 m. lapkričio 27 d. nacionalinio teismo sprendimas.

Atsižvelgęs į tai, Teismas nurodė visų pirma turįs nuspręsti dėl sumos, kurią gauti pareiškėjas turėjo „teisėtus lūkesčius“ pagal nacionalinę teisę. Šiuo požiūriu Teismas vadovavosi Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. nustatyta indeksuota žemės verte, sudarančia 23 086 litų (apytiksliai 6 690 eurų). Toliau Teismas atsižvelgė į Vyriausybės pateiktus argumentus, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais – 4 017 eurų, ir kad jis turi teisę gauti naują žemės sklypą Kauno mieste.

Atkreipęs dėmesį į tai, kad pareiškėjui dar nėra suteiktas naujas žemės sklypas arba piniginė kompensacija už likusią 0,12 ha sklypo dalį, Teismas nusprendė pats išspręsti teisingo atlyginimo klausimą. Teismo vertinimu, jei nacionalinėms institucijoms ateityje tektų spręsti atitinkamus reikalavimus, pastarosios turės atsižvelgti į šiuo Teismo sprendimu pareiškėjui priteistą sumą todėl vadovaudamasis teisingumo pagrindais, pareiškėjui priteisė 11 600 eurų turtinei žalai atlyginti

Aldona Meilutytė : „Argi nematome kaip valdoma mūsų valstybė ?“
1991 m. birželio 18 d. Vytautas Landsbergis, tuometinis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas pasirašė įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Sveiku protu neįmanoma suprasti, kam reikėjo iš naujo atstatyti nuosavybės teises į žemę, kai tos teisės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 11 d. Aktu jau buvo atstatytos. Nepriklausomybės atkūrimo akte aiškiai pasakyta, kad “Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, nustojo veikę svetimos valstybės primesti įstatymai, kuriais okupacinė valdžia iš Lietuvos Respublikos piliečių neteisėtai atėmė jų turėtą turtą; kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą”. Teiginys, kad „įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“ pats savaime įrodo, kad žemės savininkai nuosavybės teisių į žemę neprarado, tik iš jų neteisėtai buvo atimtas turtas (žemė).
Kadangi žemės savininkai turi neprarastas nuosavybės teises į žemę, tai yra įrodymas, kad Nepriklausomybės atkūrimo aktu jie pripažinti turėtos žemės savininkais. Vadinasi, reikėjo priimti įstatymą dėl neteisėtai atimtos žemės grąžinimo, V.Landsbergis ir kiti negalėjo to nežinoti. Dėl kito nekilnojamojo turto, t.y. pastatų, turėjo būti priimtas atskiras įstatymas. Žemės grąžinimo įstatymas yra ypatingos svarbos įstatymas, jo nereikėjo suplakti su pastatų grąžinimu; pastatus galima nugriauti, iš naujo pastatyti, o žemės iš naujo nesukursi… (Ne veltui istorinė praeitis rodo, kiek karų kariauta dėl svetimų žemių užgrobimo).
Randu tik vieną paaiškinimą, kodėl buvo priimtas įstatymas iš naujo atstatinėti neprarastas savininkų teises: tik tam, kad valstybės valdžios pareigūnams specialiai būtų sudarytos sąlygos grobstyti Lietuvos žmonių žemę, paversti ją kilnojamuoju turtu ir t.t. Berods, ir paties gerbiamu tautos patriarchu tituluojamo pono V.Landsbergio šeimai atitekusi žemė skrisdama nuo Anykščių iki Vilniaus vieną kitą arą priaugo…
Būtent šio įstatymo priėmimu prasidėjo dar nespėjusios atsigauti nuo okupacinės priespaudos mūsų nepriklausomos valstybės sąmoningas smaugimas. Buvo įteisinta valdininkų savivalė, korupcija. Juk iki šiol vos ne per trisdešimt metų vis dar nebaigta vykdyti “Žemės reforma”, ne visi savininkai atgavo žemę. Kas ir kokia teise naudojasi savininkams negrąžinta žeme – valdžiai nerūpi. Valdžia melagingai įvardijo žemės savininkus “buvusiais savininkais”, tuo sutrypdama Nepriklausomybės atkūrimo aktu žmonėms suteiktas teises.
Įstatymas buvo daug kartų kaitaliotas, buvo priimami įvairūs potvarkiai, Vyriausybės nutarimai, kurie tik palengvino visagaliams pareigūnams grobstyti turtą. Pagaliau 1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas naujas “Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas”, pasirašytas Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko. Pasirodo, negana dar kartą atstatyti turimas savininkų teises, reikia jas dar ir “atkurti”.
Nepriklausomi Lietuvos teisėjai nei vienas nesuabejojo, kad įstatymai absurdiški; vykdydami “teisingumą”, teisėjai remiasi šiais įstatymais ir valstybės vardu priimtuose teismo sprendimuose tvirtina, kad tik iki 1940 m. nacionalizacijos Lietuvos žmonės buvo jų turėtos žemės savininkais, kad priėmus šventą dokumentą – 1940 m. liepos 22 d. deklaraciją, tą pačią dieną visų Lietuvos ūkininkų žemė buvo nacionalizuota. Teisėjams nusispjaut, kad Nepriklausomybės atkūrimo akte paskelbta, jog nustojo veikę svetimos valstybės primesti įstatymai, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas. Okupacinės valdžios deklaracija jiems aukščiau už viską – pats aukščiausias galiojantis šventas įstatymas. Teisėjai remiasi sovietine deklaracija net ir bylose, kuriose reikalaujama grąžinti 1948 m. gegužės 22 d. tremiant į Sibirą užgrobtą žemę. Trėmimai į Sibirą oficialiai pripažinti nusikaltimais, o visiems žinoma, kad nusikalstamais veiksmais užgrobtas išlikęs turtas privalo būti grąžintas. Tačiau teisėjai nusprendžia, kad tremiant į Sibirą ūkininkai žemės neturėjo, visa jų žemė 1940 m. buvo nacionalizuota… Teisėjai nebaudžiami klastoja mūsų tautos istoriją.
Absurdiški įstatymai ir dar absurdiškesni teismų sprendimai – štai pati didžiausia grėsmė mūsų valstybei. Perkami ginklai, valstybės prezidentas išdidžiai pozuoja užsilipęs ant tanko, skiriamos didžiulės lėšos gynybai nuo užsienio priešų, tarsi nematant, kad didžiausias priešas mūsų valstybei yra valdžios pražūtingi tautai veiksmai – korupciniai įstatymai ir teisėjų nevykdomas teisingumas.
Kai kas tikėjosi, kad prezidentas Gitanas Nausėda vykdys duotą pažadą “atstatyti teisingumą”. Pamatėme, kaip jis tą pažadą vykdo: spauda paskelbė atsakymą į Laimutės Kedienės ir Vytauto Kedžio prašymą. Tuo viskas ir pasakyta – komentarų nereikia. Šitokiu keliu vedant tautą, tikrai spėriai nužygiuosime į Gerovės valstybę.
Aldona Meilutytė