Už metų aferos – nacionalinio stadiono – Landsbergių šeima?

Nors pačios nacionalinio stadiono statyboms pilnai užtektų vyriausybės skirtų 50 mln. Eurų, tačiau meras Remigijus Šimašius sugebėjo šį projektą apauginti visokiais priedais – vaikų darželiais, bibliotekomis ir pan. R.Šimašius tikėjosi numelžti ES fondus, kurie tokiam projektui būtų skyrę lėšų, tačiau savivaldybė pavėlavo pateikti projektą, ir ES pinigai “nuplaukė”.

Nepaisant to, visi tie stadiono “priedai” liko, tik dabar už juos mokės ne ES, o vilniečiai.

Dar blogiau, kad visą projektą finansuos toks Baltcap fondas, kuris skolins savivaldybei pinigus už 9 proc. Metinių palūkanų. Nors vyriausybė leidžia obligacijas už 0,18 proc. Metinių palūkanų, Vilnius mokės 9 proc. tam pačiam ‘Baltcap”.

Tai tas pats “Baltcap”, kuris prieš porą metų nupirko iš Austėjos Landsbergienės 1,5 mln. Eurų vertės sklypą už vieną eurą, ir, manoma,  yra neoficialus Landsbergių šeimos šešėlinis fondas. Nes visi Baltcap fondo projektai susiję su tuo, kaip valstybės sąskaita praturtinti Landsbergių šeimyną.

Toks apsimestinis sandoris – Austėjos sklypo pardaavimas Baltcapui už vieną eurą sudomino Seimo Teisės ir teisėsaugos komitetą. Jo pirmininkė A.Širinskienė užklausė viešų duomenų apie šį sandorį.

„Komiteto posėdyje dalyvavęs BaltCap“ vadovas pasakė, kad to A.Landsbergienės sklypo vertė – 1,5 mln. eurų, tačiau fondas jį įsigijo už 1 eurą, – LL pasakojo Seimo narys Artūras Skardžius, – tai kur žiūri mūsų mokesčių inspekcija? Nes sklypas parduotas kartu su UAB „Krajama“. Reiškia, įmonės akcijų vertė nebuvo nustatyta. Jeigu įmonės pirkėjas turtą vertina 1,5 mln. eurų, o pardavėjas – vienu euru, akivaizdu, kad tai apsimestinis sandoris. Todėl VMI turėtų vertinti tokius sandorius, nes turtas yra 1,5 milijono kartų didesnis, nei parduotas“.

Kaip žinia, Gabrieliaus ir Austėjos Landsbergių šeimos privatų verslą – karalienės Mortos mokyklų tinklą finansuoja rizikos kapitalo fondas „Baltcap“, kuris visai neseniai labai brangiai pardavė savo turėtą vėjo jėgainę Jurbarko rajone Landsbergių šeimos kontroliuojamai UAB ‚Lietuvos Energija“.

Nors neva 100 proc. „Lietuvos Energijos“ akcijų valdo valstybė, tačiau samdomi šios įmonės klerkai priima sunkiai suvokiamus sprendimus.

Dar prieš trejus metus „Lietuvos Energija“ buvo pasirašiusi sutartį su Austėja Landsbergiene, kad ši įmonė savo lėšomis pastatys jai priklausančiame sklype pastatą Vilniaus senamiestyje, kurį išnuomos tam pačiam Landsbergių šeimos verslui. Visos išlaidos tokiam projektui būtų įskaičiuotos į elektros kainos tarifą, ir visi Lietuvos elektros vartotojai ne savo valia tokiu būdu remtų Landsbergių versliuką. Kilus skandalui, ar valstybinė energetikos įmonė gali verstis tokia parama privačiam verslui, minėta sutartis buvo nutraukta, tačiau ‚Lietuvos Energijos“ šefai pasimokė iš pamokos ir taip tiesiogiai nebefinansuoja privataus Landsbergių šeimos verslo.

Vietoj to sugalvotas kitas būdas – „Lietuvos Energija“ labai brangiai perka „BaltCapo“ elektrinę, o „BaltCap“ jau finansuoja energetikų numylėtą šeimą.

Tokios nuomonės yra Seimo narys Artūras Skardžius, jau senokai tyrinėjantis Landsbergių šeimos verslo ypatumus. Jis labai nustebo, kai Baltcap fondo vadovas Šarūnas Stepukonis į Seimo komisiją aiškintis atėjo apsirengęs savanorio uniforma (kaip žinia, pirmasis Lietuvos savanoris yra V.Landsbergis) : „Man keista, kad tas žmogus, atėjęs su savanorio uniforma, žaidžia tokius patriotinius žaidimus – apsirengęs savanorio uniforma, ateina aiškintis dėl apsimestinių sandorių“.

Pirmas apie Vilniaus stadioną, kaip didžiausią aferą, prabilo tinklaraštininkas, prisistatantis „teismų vikingu“, Donatas Raščius.

Mat dar 2017 m. Vilniaus miestas buvo parengęs nacionalinio stadiono projektą už 80 mln. eurų.

Dar 2017 m. kai nacionalinio stadiono kongrese dalyvavo du pretendentai, vienas buvo išmestas iš konkurso, ir tada paskelbia, kad viskas sutarta su šio konkurso laimėtoju – AXIS Industries pastatys kompleksą už 79,9 mln. eurų. Praėjus dviem metams, tas pats „Axis Industries“ stadiono kainą išaugino iki 155,9 mln. eurų.

„Ir tai – tik aisbergo viršūnė, nes bendra projekto vertė yra 338 mln. eurų, – sako gerai šį projektą išstudijavęs Donatas Raščius. Jis Vilniaus apylinkės teisme paprašė leidimo susipažinti su nacionalinio stadiono byla, ir perskaitė visus teismo dokumentus.

„Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad tai – ne joks nacionalinis stadionas, nes sprendimus dėl nacionalinio stadiono priiminėjo ne Lietuvos vyriausybė, o tik keli žmonės iš Vilniaus savivaldybės, – teigia D.Raščius, – tai joks jis ne nacionalinis, o Vilniaus stadionas, todėl pinigus už jį turi mokėti tik Vilnius. Tačiau mokės visa Lietuva – vyriausybė yra įpareigota mokėti 54,3 mln. eurų už šį stadioną. Jeigu šis stadionas nacionalinis, kodėl jame vietų mažiau, negu Kauno arenoje? Kauno arenoje yra 15415 vietų, o nacionaliniame stadione – tik 15 tūkst. vietų.

Mokėti už šį stadioną vilniečiams reikės artimiausius 25 metus, ir tai reiškia, kad dėl šio projekto sustos visi likę projektai. Negana to, už stadiono administravimą vilniečiai turės per 25 metus sumokėti 338 mln. eurų. „Tai kilpa, kurią savivaldybės taryba nori uždėti visoms ateinančioms kartoms, – mano D.Raščius, – nors dabar bankai skolina net už minusines palūkanas, tačiau Vilniau savivaldybė iš privataus fondo Baltcap skolinasi už 9 proc. metinių palūkanų. Tai jau beveik vartojimo paskola 25 metams su vyriausybės garantija. Dar įdomiau, kad šiai paskolai Vilniaus miestas nerengė jokio konkurso, o už paskolą vyriausybė suteikia valstybės garantiją.

Nors vyriausybė skolinasi už 0,18 proc. metinių palūkanų, Šimašius su kompanija skolinasi už 9 proc., ir sako, kad tai pats skaidriausias projektas.

Negana to, sutartyje numatyta, kad pastačius objektą, Axis Industries galės pasitraukti iš jo, sumokėjusi 2 ml. eurų baudą. Ankstesnėje sutartyje buvo numatyta 10 mln. eurų bauda, ir D.Raščius mano, kad tai ir nutiks – įmonė pasitrauks, pabaigusi statybas.

Nors statybos techninis reglamentas reikalauja, kad prie tokio objekto būtų statoma ne mažiau kaip 1,6 tūkst. parkavimo vietų, tačiau projekte numatyta tik 1 tūkst.

Kodėl šiam stadionui nebus skirti ES fondų pinigai? Pasirodo, kad įstatymai neleidžia ES lėšomis finansuoti sporto objektų, todėl savivaldybės klerkai sugalvojo tokį dalyką – įtraukti į projektą muziejų, darželį ir bendruomenės ugdymo centrą su biblioteka, ir neva ES lėšas bus galima panaudoti. Tačiau paaiškėjo, kad stadiono projektas su minėtais „priedais“ pateiktas per vėlai, ir ES lėšos tam nebus skirtos.

Tada Šimašius sugalvojo, kad vis tiek, nors ES pinigų ir nebus, stadionas bus statomas su visais darželiais ir bibliotekomis.  „Už mūsų pinigus statome objektus, kurių niekam nereikia, – dar vienas klausimas – kaip, pvz., tėveliai atvyks pasiimti savo vaikų iš darželių, kuriame numatyta prižiūrėti 300 vaikų, per reginius stadione, kai „Akropolio“ ir stadiono lankytojai bus užėmę visas vietas? Bus didelis chaosas“.

Dar vienas dalykas – stadiono architektūrine dalimi, statybomis ir operavimo teisėmis užsiiminėtų viena įmonė.

Dabar šalia „Akropolio“ pastatytus stadiono griaučius viena įmonė siūlėsi nugriauti už 1 eurą (nes jie suskaičiavo, kiek galima gauti metalo, perdirbus gelžbetonio konstrukcijas)  tačiau Šinašius nutarė, kad tam reikia skirti 2 mln. eurų.

Už panašią aferą – Profsąjungų rūmų griovimą Vilniaus savivaldybė privalės vienai įmonei sumokėti 55 tūkst. eurų – teismas savivaldybei skyrė tokio dydžio baudą už tai, kad savivaldybė juos išmetė iš konkurso.

Nors įstatymas reikalauja, kad didelių projektų, kaip stadionas, statyboms, turi būti skelbiamas architektūrinis konkursas, tačiau Vilniaus miestas ir čia pažeidė įstatymus.

Savivaldybės tarybos narys Žilvinas Šilgalis : „tai afera“.

„Pabandysiu trumpai argumentuotai paaiškinti, kas yra negerai su nacionaliniu stadiono, – redakcijai sakė Ž.Šilgalis, – tas nacionalinis megaprojektas atsirado tik todėl, kad gauti europinius pinigus. Jeigu tos ES lėšos būtų gautos, gal būtų tą projektą kažkiek ir galima pateisinti.  Nors ir tokiu atveju kiltų didelių abejonių – ar tai tinkama vieta tokiam dideliam projektui, nes tokių megaprojektų niekas Europoje jau seniai nebestato – dėl tų pačių infrastruktūrinių problemų ateityje. Tos problemos jau aiškiai ir moksliškai įrodytos, ir nieko čia nepadarysi. Jeigu tas projektas Vilniaus centre bus pastatytas, neabejoju, kad tai sukels daug papildomų problemų. Kitas, pats svarbiausiais dalykas – kai iš šio projekto dingo ES pinigai, tai tą stadioną ir buvo galima daryti toje vietoje. Tik reikėjo paredaguoti projektą, paskelbti normalų konkursą jo statybai, nes labai blogai, kai vienas konkursas skelbiamas ir stadiono statybai, ir jo valdymui. Nes jeigu konkursas būtų skelbiamas vien statybai, būtų daug dalyvių, ir būtų galima jame gauti geriausią kainą. Juk vyriausybė stadiono statybai pinigus yra skyrusi – tam nereikia nei ES lėšų, nei Baltcapo, nei savivaldybės pinigų. Nes stadionui statyti būtų užtekę vyriausybės pinigų. Už juos būtų galima pastatyti didelį stadioną, kuris turėtų konkurencinį pranašumą šiame regione – ne 15 tūkst., bet bent jau 20 tūkst. vietų. Nes iš tokio stadiono, jeigu jis mažesnis pagal vietų kiekį, negu Kauno arena. Įvertinus sezoniškumą, nėra galimybių tikėtis didelės tokio mažo stadiono apkrovos. Kita vertus, jeigu stadiono valdymu užsiimtų Kauno arenos valdytojai, tai kokia jiems prasmė perkėlinėti renginius iš Kauno į Vilnių. Nes dideliam renginiui 100 kilometrų ne problema. O dabar savivaldybė už 100 mln. eurų stato darželį, biblioteką, kultūros centrą ir kelias papildomas sporto sales. Nors kita statybos kompanija man nurodė, kad už 30 mln. eurų jie galėtų Vilniuje pastatyti 10 sporto objektų skirtinguose vietose – 4 dengtus futbolo maniežus ir šešias aikšteles kitoms sporto šakoms. Net žemėlapyje jie nupaišė, kaip tai galėtų atrodyti. Kitaip sakant, už 50 mln. eurų vyriausybės pinigų būtų galima pastatyti didelį stadioną, o už 30 mln. eurų – dar dešimt sporto objektų skirtinguose Vilniaus vietose. Vilniui to pilnai užtektų, ir dar galėtume sutaupyti didelę sumą.  Tačiau kai miesto valdžia kalba apie šimtus milijonų eurų, aš tai aiškiai ir sakau – tai ne nacionalinis stadionas, o nacionalinė afera“.

– Kodėl Vilniaus taryba balsavo už šią aferą?

– Už ją balsavo „šimašininkai“, o kiti Vilniaus tarybos nariai nėra laisvi savo apsisprendimuose. Nes šioje vietoje aiškiai matosi tik verslo interesas, o visuomeninio intereso nėra jokio. Nes žmonėms iš to stadiono nebus jokios, bus tik dideli kamščiai mieste. O didelių renginių ten daug nebus, ir stadioną bus labai sunku išlaikyti. Dar klausimas, ar investuotojas, pastatęs stadioną, po to iš jo neišeis, pasiėmęs pinigus? Nes tokia galimybę jam išeiti yra padaryta. Nes, kaip pvz., uždirbus 30 mln. eurų pelno, ar sunku sumokėti 2 mln. eurų baudą? Sutartis tai numato. O toliau stadionas jau liktų savivaldybės problema – jie turėtų ieškoti naujo operatoriaus. Kuris vėl diktuotų savo sąlygas? Visas sutarties laikas yra 35 metai, ir ten dar numatoma, kiek gali kainuoti operatoriaus kaštai per tą laiką. Nors turto sukūrimo kaina yra 156 mln eurų.

– Tačiau juk tas operatorius gali tame stadione nieko ir nedaryti, gaudamas fiksuotą atlyginimą iš savivaldybės?

– Jeigu jam užtenka, tai taip, gali ir neorganizuoti. Nes jeigu pakalbėtumėte su renginių organizatoriais, pamatytumėte, kad jiems sunku pritraukti didelius renginius. Net ir toje pačioje „Siemens“ arenoje reikia dirbti labai konkurencingomis sąlygomis. O toks nedidelis stadionas neturėtų jokio konkurencinio pranašumo. Nereikia pamiršti, kad vasarą Vilnius turi Vingio parką, kuriame telpa žymiai daugiau žmonių, negu stadione. Kitas dalykas – juk islandai ir norvegai padarė didelę pažangą futbole todėl, kad pastatė daug futbolo aikščių, kad visi galėtų žaisti. Tai yra pradžia, nes futbolas Lietuvoje neatsigaus, jeigu jam bus vienas stadionas. Reikia statyti daug aikščių, kuriame užaugtų nauja sportininkų karta. Bandžiau tai pasakyti per tarybos posėdį, ir priminiau, kad po penkerių metų tarybai bus labai gėda – aš tuo net neabejoju. Iš pradžių problemų nebus, kol bus pinigų. Nes viskas taip sudėliota, kad nacionalinis stadionas būtų atidarytas savivaldybės rinkimų išvakarėse. Šimašius galėtų pasakyti, kad pagaliau jis pastatė stadioną. Tačiau visuomeninio intereso aš čia nematau, tik politinius. O taryba taip balsavo, nes kai kurie tarybos nariai nėra laisvi balsuodami, o balsuoja taip, kaip reikia verslo grupei. Net kai kurie tarybos nariai kalbėjo prieš stadioną, tačiau balsavo už. Negaliu suprasti tokios dviveidystės.

Beje, dar derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog vienintelis derybų dalyvis „Axis” nustatė savivaldybei kainą, parinko investuotoją, jie sprendė, kurių Tarybos sprendimų laikytis, kurių ne (pav. stadiono pavadinimo klausimu), jų teisininkai dėliojo sutartis, o jų pjarščikai prižiūrėjo viešą erdvę, todėl būdavo net juokinga stebėti, kaip pav disusijose dėl šio projekto reikalingumo miestui dalyvauja ne meras ir kažkas kitokią poziciją turintis, bet meras ir administracijos direktorius Poderskis… 🙂

Dar dėl visko pridedu ir savivaldybės kontrolieriaus išvadą svarbesnes vietas išskyręs raudomai, kuri buvo parengta vasario 6 d., kai Taryboje dar buvo svarstoma šį projektą statyti už ES lėšas. Pridedu ir administracijos direktoriaus parengtą lentelę, kurioje buvo patikinta, kad savivaldybėje šis mega kompleksas kainuos viso labo tik 3 mln. eurų. Įdomu, kad projektui pabrangus net 100 mln. eurų, balsavusiu „už” buvo net daugiau, nei tuomet, kai dar buvo balsuojant su ES parama. Verslininkai matyt padirbėjo ir šiuo aspektu…

Taip pat faktas, kad „ICOR” grupės atvestas investuotojas „Balt cap” jau iš anksčiau turi sąsajų su „ICOR” grupe, nes „ICOR” grupė pardavė jiems (gal laikinai) vienos iš savo įmonių „City servis” akcijas. Kaip žinia, Vilniaus valdantieji sudarė galimybes praktiškai monopolizuoti atliekų vežimo rinką, dar po to padidino atliekų išvežimo tarifus ir sudarė galimybes „Balt cap” valdomai įmonei gauti net 2,5 karto didesnę kainą už šiukšlių išvežimą, nei buvo vežėjams mokama iki šiol. Susidaręs skirtumas taip pat jau kitų metų sąskaitose bus permesta ant gyventojų pečių, bet nuo to, kas akivaizdu, atliekų išvežimas nepagerėjo ir daugelis miesto vietų toliau skęsta šiukšlėse. Nereikia pamiršti ir fakto, kad ir miesto tvarkymo paslaugos pastaruoju metu taip pat pabrango apie 2,5 kartų. O šiuo sprendimu balsavę „už” ištauks dar virš 100 mln. eurų iš vilniečių kišenių. Pridedu ir savo pristatymą rengtą Tarybos posėdžiui, bet dėl riboto pristatymui laiko neparodyta, tik išsakytą žodžiais šio pristatymo pagrindu.