Tokio „parlamento“ ir tokios „vyriausybės“ net mūsų kolonijinė vidutinybių administracija neturėjo niekada

vytautas-landsbergis-ir-ingrida-simonyte-79492267

vytautas-landsbergis-ir-ingrida-simonyte-79492267

Piktas
___________
Tokio „parlamento“ ir tokios „vyriausybės“ net mūsų kolonijinė vidutinybių administracija neturėjo niekada. Net LTSR laikais kompartijos vadai ar strateginių „sąjunginių“ gamyklų direktoriai, su dešrų ir konjako čemodanais važinėdavę į Maskvą pramušti tiekimų ar sprendimų, NIEKADA nenusirisdavo iki to, kas jų administruojamai teritorijai, jos įmonėms ir žmonėms būtų iš esmės žalinga.
Pažeistas net pagrindinis ES principas, kad liekant absoliučiai lojaliu metropolijai ir įsisavinant trinkelizacijų europines lėšas nebūtų iš esmės pažeisti „populiacijos“ kontrolės ir teritorijos stabilumo principai. Nes piliečiai neomarkstinės LGBT imperijos teritorijoje seniai nebe piliečiai, o pilietiškumas prilygintas lojalumui sanitariniam-policiniam režimui.
Šį vakarą pagrindinis mano jausmas – šleikštulys. Vidutinybės ir prisitaikėliai komentuoja menkystas vyriausybėje, kudakuojančios vištos ir moraliniai išsigimėliai ekranuose, visuotinė politinės klasės prostitucija ir žlungančios Romos imperijos mentalitetas. Po mūsų nors ir tvanas.
Iki vėmimo traukulių šleikštus vilpišauskų ir kitų laižytojų noras išsukti nuo atsakomybės savo šėrėjus, susikompromitavusius valstybės ir tautos interesų pardavinėtojus, anūkų ir jų patelių šeimyninį biznį. Iki vėmimo šleikštus supratimas, kad šioje puvimo gleivių užlietoje teritorijoje tautos ir valstybės likimas kaip Stalino laikais priklauso nuo to, kiek dar mėnesių pratrauks vienas sukriošęs senis.
Tų, kurie pataikauja ir šliejasi prie nugalėtojo, nemėgsta niekas, net nugalėtojai, nes menkystos, tarnai ir vergai išduos ir parduos visada. Jie ir mus parduos tuojau pat, kai tik atsiras stipresnis šeimininkas ar sumokantis daugiau. Ir tada kitos „prezidentės“ galės važinėt ant kitų tankų.
Stiprieji į juos tiesiog nekreipia dėmesio, kaip į nekenksmingus vabzdžius ir, esant reikalui, deda ant stalo – kaip mainų objektą ar kaip magaryčias prie susitarimo. Tokių negerbia niekas, nes jie yra nuliai, bėgantys prieš traukinį, kuriems už nugaros normalūs susižvalgo, užverčia akis ir ironiškai kraipydami galvas šypsosi.
Kiek dar kęsime šias patyčias iš sveiko proto, žmonių, mūsų ateities ir savo valstybės? Kiek dar kęsime šiuos prekiautojus valstybe iš idėjos, užgulusius mūsų Tėvynę? Mus valdo laikini laimėtojai, dėl savęs parduosiantys viską – tokių pralaimėtojų niekas niekada neklausia, ko jie norėtų. Nes jie gerai žino šeimininko sėdmenų kvapą ir skonį.
Facebook komentarai
});}(jQuery));