Tirti organizuotos teisėjų gaujos nusikaltimus Agnė Širinskienė siūlo STT

Aurimas Drižius

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė man pasiūlė kreiptis į STT, kad būtų ištirta Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismą užvaldžiusios orgnanizuotos nusikaltamos teisėjų gaujos veikla.

Dar prieš mėnesį kreipiausi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos ir Nacionalinio saugumo komitetus, pateikdamas įrodymus, kad visą Lietuvos teismų sistemą yra užvaldžiusi nusikalstama teisėjų grupuotė.

Nuotr. : Daliai Grybauskaitei pavaldi teisėjų taryba mano, kad teisėjai turi licenziją daryti nusikaltimus

Agnė Širinskienė pripažino, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas negali ištirti masinės korupcijos Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismuose, nes „Seimo įgaliojimus nustato Konstitucija, Seimo statutas, taip pat ir kiti įstatymai. Seimo statute yra numatytos Teisės ir teisėtvarkos komiteto, kaip ir kitų Seimo komitetų, veiklos kryptys. Seimui (jo Komitetams) nei Konstitucijoje, nei kituose įstatymuose nesuteiktos jokios išskirtinės teisės būti teismų priežiūros institucija, vertinti teisėjų darbą, atnaujinti civlinę bylą ar panaikinti cenzūrą, kaip prašote“.

Tačiau A.Širinskienė pirmą kartą man pasiūlė kreiptis į STT, kad būtų ištirta nusikalstama teisėjų gaujos veikla : „Taip pat pakartotinai pažymime, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymą yra statutiniais pagrindais veikianti valstybės teisėsaugos įstaiga, kuri atskleidžia ir tiria korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, rengia ir įgyvendina korupcijos prevencijos priemones.

Ankstesnis Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas į mano analogiškus skundus atsirašinėjo „atpiskomis: „“neva teismai nepriklausomi, ir gali daryti, ką nori

Lygiai taip pat elgėsi ir taip vadinamo aukščiausiojio teismo pirmininkas ir teismų tarybos pirmininkas Norkus. Jo manymu, teisėjai turi privilegiją daryti nusikaltimus, nes „yra nepriklausomi nuo įstatymų”

Mano skundas Seimo NSGK ir TTK taip ir vadinosi :

Mafijos užvaldyti teismai – didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui

Teismų tarybai

2018 m. gegužės 16 d.

Pareiškėjas Aurimas Drižius, Konstitucijos per. 23 b, Vilnius

Sausio 19 d. kreipiausi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, jau šeštą kartą prašydamas nustoti klastoti dokumentus ir laikytis įstatymų. Teismo pirmininkas M.Kursevičius atrašė man raštu Nr. V2-460, kad jis nesupranta, ko aš noriu.

Todėl iš naujo rašau šj savo prašymą

Nurodau, kad dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių – masinės korupcijos šiame teisme ir dokumentų klastojimo -teikiu prašymą atnaujinti civilinę bylą Nr. 2-117-734-2009 ir panaikinti cenzūrą. Ir padaryti tai kuo skubiau, nes man dėl cenzūros kasdien yra daroma žala

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vancevičienė civilinėje byloje nr. 2-117-734-2009 įvedė cenzūrą ir uždraudė man savaitraštyje „Laisvas laikraštis” rašyti straipsnius, kuriuose pilietis ir buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta”, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

Nuo to daugiau nei 12 metų besitęsiantis neteisėtas persekiojimas, 38 baudžiamosios ir civilinės bylos, 8 kartai, kai buvau nuteistas taip vadinamų „teisėjų” vien už tai, kad sąžiningai dirbau savo darbą ir aprašiau ir pateikiau įrodymus apie tai, kaip Sadeckas vadovavo minėtam privatizavimui.

Kartu skaičiuoju ir turtinę žalą – antstolių užgrobtas mano žemės sklypas Vilniaus rajone dėl tariamos žalos A.Sadeckui, sugriautas gyvenimas, galų gale bandymas mane nužudyti, inscenizuojant autoavariją. Dabar dėl šios cenzūros antstolis yra paskelbęs mano akcijų varžytines, ir taip toliau didinama man daroma žala.

Tačiau absurdas, kad cenzūra iki šiol nėra panaikinta, visi teismo nuosprendžiai galioja, antstoliai toliau pardavinėja mano turtą.

Savo kailiu patyriau, kaip dirba lietuviška „teisėsauga” – tai yra tiesiog banditų gauja, tik tiek, kad jie f

apsivilkę sutanas ir pasikabinę grandines ant kaklų. Problema ta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai penkis kartus išgalvotais motyvais atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, sistemiškai klastodamas savo nutartis. Esu neteisėtai nuteistas devynis kartus, teismams ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.

Visos šios baudžiamosios bylos kyla iš neteisėtos cenzūros, kuri kažkodėl pavadinta „teismo sprendimo nevykdymu”. Vilniaus miesto apylinkės teismas yra įvedęs neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia tiek Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.

Be to, teismui buvo pateikti įrodymai, kad A.Sadeckas, reikalaudamas uždrausti jį sieti su AB „Mažeikių nafta”, buvo šios įmonės akcininkas, ką ir pats deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, tačiau ir asmeniškai keitė „Mažeikių naftos” privatizavimo įstatymus, t.y. pats sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis gali būti parduotos valstybės valdomos „Mažeikių naftos” akcijos. Be to, privati A.Sadecko firma „Ekskomisarų biuras” ir jis pats asmeniškai kaip dividendus gavo milijonus litų iš „Mažeikių naftą” privatizavusios „VVilIiams International company” ir jos atstovo, firmos „British and Baltic Vilnius”- visi šie pinigai buvo pervedami galimai kaip kyšiai, nes jokių paslaugų „Mažeikių nafta” iš „Ekskomisarų biuro” neužsakė, todėl net Valstybės kontrolė savo išvadose nurodė, kad visi „Mažeikių naftos” pervedimai buvo neteisėti, padaryti be jokių užsakymų, todėl neteisėti. Tačiau visuose teismo procesuose A.Sadeckas, etatinis „VVilIiams” konsultantas, prisiekęs sakyti tiesą, teigdavo, kad jis niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta” ir jos privatizavimu, ir niekaip šiame privatizavimo procese nedalyvavo.

Ši neteisėta ir pagal galimai melagingą A.Sadecko skundą įvesta cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimu” ir aš vien už tai, kad pateikiau įrodymus ir toliau rašiau apie tai, kaip A.Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta” privatizacija, buvau daug kartų – net septyniose baudžiamosiose bylose teisiamas už „teismo sprendimo nevykdymą”.

Visuose šiose bylose įrodinėjau, kad A.Sadecko skundas ir parodymai yra galimai melagingi, o pats „prevencinis ieškinys” yra niekas kitas, kaip tik cenzūra ir bandymas nutildyti spaudą. Teismai niekaip nevertino mano pateikiamų įrodymų, apie juos tiesiog nieko nepasisakydavo, kol galiausiai Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015, kurioje vėl buvau teisiamas dėl cenzūros, mane išteisino, nurodžiusi, kad negalima teisti už savaime teisėtą veiklą.

Remdamasis tuo LAT išplėstinės kolegijos išaiškinimu, vėl kreipiausi į teismą dėl cenzūros panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi pareiškėjo Aurimo Drižiaus prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.

Vilniaus apylinkės teismo teisėja Kasimovienė nurodė, kad Konstitucijai galioja senatis, ir kad jau suėjo penkeri metai, kai Konstituciją) nebegalioja, todėl nurodė, kad neva jau suėjo senatis bandyti atnaujinti bylą ir panaikinti cenzūrą. Nors skunde Vilniaus apygardos teismui nurodžiau, kad Konstitucija ir įstatymai galioja visą laiką, tačiau šio teismo teisėja Kasimovienė nusprendė, kad Konstitucija galioja ribotą laiką. Tai ne mano kaltė, kad teismai daugiau nei penkerius metus vilkino šios bylos atnaujinimą, ir atmesdavo mano prašymus panaikinti cenzūrą išgalvotais motyvais, klastodami savo nutartis.

Teisėjų nusikaltimų chronologija

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja Vancevičienė 2009 m. balandžio 10 d. civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 priėmė nutartį įvesti cenzūrą „Laisvam laikraščiui: t.y. uždrausti atsakovams Aurimui Drižiui. UAB „Laisvas laikraštis” savaitraštyje „Laisvas laikraštis” publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta”, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Teisėja Vancevičienė atsisakė nagrinėti mano pateiktus įrodymus, o taip pat tai, kad A.Sadecko dalyvavimas „Mažeikių naftos” privatizavime buvo viešai žinoma informacija – apie tai viešai prabilo ir tuometis VRM sekretorius Jonas Liaudankas. Nors žiniasklaida neatsako už politikų žodžius, tačiau teismas vis tiek nusprendė įvesti cenzūrą o dėl viešų Liaudansko pasisakymų teisėjas Vancevičienė taip parašė : „Dėl šių pačių argumentų atmestinas atsakovo paaiškinimas, jog jis, rašydamas apie ieškovą, rėmėsi oficialaus asmens VRM sekretoriaus Jono Liaudansko išsakyta nuomone”.

Kai teismui šioje civilinėje byloje pateikiau pačio A.Sadecko pateiktą viešųjų ir privačių interesų derinimo deklaraciją, kurioje jis pats įrašė save kaip ,Mažeikių naftos” akcininką, todėl paprašiau panaikinti cenzūrą, pirmą kartą mano prašymą atnaujinti civilinę bylą nagrinėjęs Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Zaluba atmetė mano prašymą nustatęs, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su AB „Mažeikių nafta” ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės”, todėl viešai žinomų aplinkybių skelbimas yra nusikaltimas.

Kai teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo „Mažeikių naftos” privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią bylą, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis”.

Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą apie juos žinoti anksčiau, nei jie buvo įvykę, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.

Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta” privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A.Sadecko, nei prokuratūros”, kreipiausi dar kartą – jau trečią kartą – kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos” privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgėlienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią civilinę bylą, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.

Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu”. T.y. teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad aš 2009 m., nagrinėjant šį A.Sadecko skundą, turėjau žinoti, ką 2013 m. nuspręs Vilniaus apylinkės teismas ir prokuratūra. Tokią pat nutartį surašė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Janovičienė 2013 m. kovo 14 d. nutartimi.

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir galimai melagingų A.Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta” ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime.

Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime” – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas”. O Sadeckas asmeniškai dalyvavo sprendžiant dėl „Mažeikių naftos” privatizavimo sandorių ir per savo įmonę „Ekskomisarų biuras” valdė „Mažeikių naftą”, t.y. teikė valdymo paslaugas.

Kai pateikiau teismui skundą, prašydamas panaikinti cenzūrą ir nurodydamas, kad minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Z.Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos”. Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą.

Teisėja Z.Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A.Drižiaus paminėtos aplinkybės, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio”.

Kai apskundžiau šį Z.Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja R.Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais.

T.y. Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Petkuvienė savo nutartyje melagingai nurodo, kad cenzūros jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas savo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi. Tačiau šioje nutartyje nėra nė vieno žodžio apie cenzūrą, net rašydamas skundą aš dar neturėjau Konstitucinio teismo išaiškinimo, kas yra cenzūra. Jį gavau tik vėliau, todėl negalėjau jo panaudoti ir tuo labiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje negalėjo nieko pasisakyti dėl cenzūros, nes ji nebuvo paminėta mano skunde.

O teisėja R. Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad negali paneigti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, melagingai nurodo, kad šie argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti. Tai yra sąmoningas dokumento klastojimas, įrašant į jį žinomai melagingus duomenis. Teisėja Petkuvienė intelektualiai suklastojo dokumentą, sąmoningai įrašydama į jį melagingą informaciją, ir tai patvirtindama savo parašu.

Vilniaus apygardos teismo teisėjai Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka, priimdami 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį atsisakyti panaikinti cenzūrą, taip pat ją suklastojo, įrašydami į ją žinomai melagingus duomenis – kad neva teismas uždraudė skelbti tik tą informaciją, kuri jau buvo pripažinta neatitinkanti tikrovės.

Todėl reikalauju:

Nedelsiant ištirti masinę korupciją Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismuose, panaikinti cenzūrą, atnaujinti civilinę bylą Nr. 2-117-734-2009. Turint omenyje, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas penkis kartus atmetė mano prašymus, klastodamas savo nutartis, reikalauju, kad šis teismas kaip visiškai mafijos užvaldytas būtų apskritai visiems laikams nušalintas nuo mano skundų nagrinėjimo. Nė vienas iš dokumentus klastojančių teisėjų nebuvo patrauktas absoliučiai jokiai atsakomybėn, ir toliau „vykdo teisingumą”.