Teismų ir prokuratūros vykdomi nusikaltimai priskiriami prie nusikaltimų žmogiškumui
0jankunui
T E I S Y B Ė – V I S K O P A M A T A S
Kiekviena tauta turi savo kraujuojančių žaizdų. Nepriklausomoje, tariamoje teisinėje Lietuvoje kraujuojanti žaizda yra teisingumas. Daugeliui Laisvo Laikraščio skaitytojų, kraupu skaityti kas darosi mūsų atkurtoje Lietuvoje.
Manau aprašomi faktai turėtų būti prilyginami ir prie nusikaltimų žmoniškumui, kuriuos vykdo teismai, prokurorai, antstoliai. Kodėl taip yra?
Dirbant Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto Gamybinės butų ūkio valdybos juriskonsultu, dažnokai prisieidavo ieškoti valdiškuose butuose registruotų, bet negyvenančių ir nemokančių mokesčių gyventojų. Leidžiantis komunizmo saulei, kartą parašiau Klaipėdos m. VRV 2-ojo milicijos poskyrio viršininkui Mečislovui Rimkui užklausimą, ar toks ir toks nėra sulaikytas represinių struktūrų. Kad prakišti raštą su žodžiu „represinių“, paruošęs pluoštą pasirašytinų dokumentų, nutaikęs momentą užėjau pas viršininko pavaduotoją Vytautą Kasparavičių. Kad neskaitytų, koks raštas ir apie ką, žodžiu paaiškinau apie kiekvieną. Pasirašė. Beliko sekretorei išsiūsti. Po kiek laiko gavau labai didelių priekaištų už žodį „represinių“, nes pavaduotojui iškilo grėsmė likti bedarbiu. Vėliau mano rašytus raštus visi akylai skaitydavo. Teko šio „represinio“ žodžio atsisakyti. Galvojau nepriklausomoje Lietuvoje jo nebereikės. Pasirodo klydau.
Po nepriklausomybės atkūrimo, praėjus pusmečiui, Klaipėdos m. apylinkės teismas, vis dar teisė žmones po SSRS cherbu, teisėjų kėdes tebepuošė tie patys cherbai, siunčiami vokai su kvietimais buvo tebesiunčiami su SSRS tankų papuoštomis iliustracijomis. Prisiėjo apie tai, ir ne tik, rašyti ir spaudoje. Kadangi buvau persekiojamas, ne mažiau kaip dabar, pasirašydavau ir Prano Pričkaus slapyvardžiu. Būdamas Sąjūdžio įgaliotiniu, susilaukiau nepakantumo ir iš Klaipėdos miesto Sąjūdžio kai kurių tarybos narių. Per sąjūdiečių susirinkimą, kuriame buvo keliami kandidatai į Klaipėdos miesto tarybą, esant sąjūdiečių pilnai Klaipėdos politechnikumo salei, tuometinis sporto komiteto pirmininkas, nieko man net nesakęs, a.a. Aloyzas Leipus pasiūlė mane į minėtus kandidatus. Už mane balsavo visa salė, prieš buvo tik vienas. Tas vienintelis, balsavo už mano tuometinį viršininką kolaboracionistą Andrejų Vaičiulį, visi likusieji prieš. Nors šis kolaboracionistas kiek įmanydamas kenkė mano įkurtai Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, informuota Sąjūdžio miesto taryba jį bandė bet kokia kaina prakišti į miesto tarybą. Viename laikraštyje, kaip kandidato į miesto tarybą saraše buvau aš, kitame kolaboracionistas. Kadangi komunistų- kolaboracionistų aš buvau nepageidautinas, vėliau užregistravau į kandidatus mano grupės iškeltą, kolaboracionistų užguitą A.Paužą. (plačiau skaitykite L.L. 2016 m. Nr.26.) A.Pauža dabar sėkmingai vadovauja Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai KLASCO.
Perskaičius praėjusios savaitės gerb. G.Tomkaus laikraštyje „Vakarų ekspresas“ interviu su vienu iš Klaipėdos m. tarybos nariu, mero pavaduotoju V.Čepu, apakau jo įžūlumu. Šiandien jis didžiuojasi mano iškeltu ir išrinktu į pirmąją nepriklausomą Klaipėdos m. tarybą A.Pauža, ir kažkodėl nutyli apie Sąjūdžio tarybos, kurioje pats aktyviai dalyvavo, keltą kandidatą kolaboracionistą A.Vaičiulį. O tyli todėl, kad A.Vaičiulis su kitais savo šutvėnais dabar jau sėdi kaltinamųjų suole, už 20 mln eur. žalą bendrovei „Klaipėdos nafta“ ir išvengus sumokėti per 2 mln eurų pelno mokesčio. Atkūrus nepriklausomybę kolaboracionistas A.Vaičiulis buvo paskirtas netgi Neringos meru, Valstybinio banko Klaipėdos sk. valdytoju, Šiaulių banko valdytoju, kur ir paaiškėjo kas yra kas. V.Čepo interviu vėl aukštinamas tuometinis Komunistų partijos 1-asis Klaipėdos m. partsekretorius V.Greičiūnas. Pas kurį, dar atgimimo laikotarpiu, teko prašytis pagalbos, deja jo sekretorė išklausiusi mano aimanas patarė į jį nesikreipti, nes V.Greičiūnas esąs jau sugadintas. Patarė kreiptis į jo pavaduotoją ką tik paskirtą Antaną Bučinską. Ką ir padariau.
Buvo sudaryta komisija ir nustatyta, kad aš iš milicijos atleistas neteisėtai. VRM ministras S.Lisauskas pats jiems slaptai atrašė: „dėl neteisėto Z.Volkovo atleidimo, kaltų asmenų atžvilgiu priimti atatinkamas priemones nėra galimybių, kadangi praėjo virš metų laiko“. Apie tai rašė netgi „Tarybinės Klaipėdos“ padoriausias žurnalistas Aldas Vabuolas. Kad Z.Volkovas jokių priemonių taikyti net neprašė, o tik prašė, kad būtų gražintas į darbą, kur išdirbo 15 metų, bei atstatyti į aukštąjį mokslą, kur mokinosi 5 kurse. Be to buvo antrą kadenciją vietinės tarybos deputatu. Deja, šiandien rašant apie kitas negeroves vėl tenka išgirsti iš Klaipėdos m. tarybos etikos komisijos, neteisėtai paskirtos pirmininkės A.Staponkienės, jau paneigtus tuomečius man kaltinimus „diskreditacija organov vnutriennych diel“. Kadangi V.Čepas globoja buvusį Klaipėdos komunistų lyderį V.Greičiūną, manau globoja ir buvusio kito partsekretoriaus V.Baublio seserį A.Staponkienę.
Esant tokioms aplinkybėms mums buvusio rėžimo saulė dar tebešviečia.
Jau pasimečiau skaičiuje, kiek už tiesos rašymą, yra iškelta b.bylų, šio tautos gerbiamo Laisvo Laikraščio redaktoriui, disidentui Aurimui Drižiui, jau nekalbant apie jo bandymą nužudyti. Renatas Jankūnas nuo 2008 metų nerandęs teisybės represiniuose organuose, bijodamas susidorojimo ir tapti nežinia kur dingusiu, į Kauno prokuratūrą, per langą įmetė fekalijų kibirą (žr. 2015 m LL Nr.45). Už tai, kad tariamai teisinei valstybei, kuriai R.Jankūnas norėjo atkrapštyti akis, savo veiksmais viešai pademonstravusiam ko ji verta, dabar jau ketvirtas mėnuo kalinamas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje ir niekas nežino kiek dar bus. Galimai kol taps daržove.
R.Jankūnas pakviestas režisieriaus Donato Ulvydo samoningai sutiko filmuotis jo kuriamame filme „Emilija“. Tai filmas apie Romą Kalantą, kuris po susideginimo 1972-05- 14 d. Kaune, tapo pasipriešinimo sovietinei priespaudai simboliu. Tai buvo pasiekta didžiausios aukos – gyvybės – kaina.
Gargžduose įboginusio fekalijų kibirą į teismą, kaltininko lyg šiol neranda, ar nenori rasti. Nepamirštu ir sovietmečiu Klaipėdoje susideginosio Vytauto Vičiulio, kurį keletą metų po mirties bandė padaryti psichiniu ligoniu. Deja nepavyko.
Jau užuomazga, kad 2015 -12 – 17 Zarasuose prieš savivaldybę susidegino auksinių rankų vadinamas Ramūnas Šileikis gim.1967-04- 29, kurio paskutiniai žodžiai, anot liudytojų buvo: „Aš už Lietuvą, Už Lietuvą“. Aš ir daugelis supranta, kad ne tokią, kokia jinai dabar. Po susideginimo norima a.a. R.Šileiką padaryti degradu. Šiaip Lietuvoje per metus prieš save ranką pakelia virš 1 000 savižudžių. Manau nevienas nusivylėlis gyvenimu, mintyse tikrai sakė „Už Lietuvą“ , tik netokią. Gaila tokios statistikos nėra.
Dabar Renatas Jankūnas galimai daromas daržove, dar gyvas, ir negi nėra tarp psichiatrų padorių gydytojų, kurie pasakytų, kad meno gyslelę turinčiam Renatui Jankūnui buvo depresija ir jam neterminuotas priverstinis gydymas nereikalingas. Deja visi tyli, kaip kiaulės myžančios į ausį.
Kodėl? Kadangi paleidimas kainuoja didelius pinigus. Mums žinomi konkretūs faktai.
Klaipėdoje gyvena ir dirba 75 metų Aldona Tunik, kuri jau virš 15 metų kovoja dėl savo turto ir darbo vietos t.y. mašinų stovėjimo aikštelės. Kurią, Klaipėdos kūnžmogiai, nori paversti galimoms miesto reikmėms t.y. kotedžų statyboms. Už pastovų jų savanaudiškų veiksmų demaskavimą, per mėnesį Aldonai Tunik jau pradėti du ikiteisminiai tyrimai. Kadangi pastaroji tyrėjai atsisakė duoti parodymus, kuriuos duosianti tik teismui, tyrėja pranešė, kad vieną tyrimą nutraukė, bet pradėjo naują. Deja Aldona Tunik laikosi savo ir prašo, kad byla būtų perduota teismui. Tuomet Aldona Tunik gavo informaciją, kad jos bylos bus perduodamos teismams, kurie yra toli nuo Klaipėdos. Tikimasi, kad liudytojų kurie viską metę važiuotų į kitą Lietuvos kraštą neatsiras, visos bylos bus išspręstos Aldonos Tunik nenaudai. Deja garbaus amžiaus sulaukusi Aldona Tunik rankų nenuleidžia. Jau surado ir transportą, su kuriuo pati ir liudytojai bus nuvežti nors į Briuselį.
Šiai, teisinės valstybės sistemai tarnauja neribotų galių turintys prokurorai, teisėjai, antstoliai.
Todėl jiems negalioja jokie kodeksai, į žmonių aimanas atsirašinėja įvairiausiais paistalais. Prezidentūra, vietoje pagrįsto skundo persiuntimo tarkim prokuratūrai ir priėmimo kontrolėn, įsigudrino rašyti: „ Su Jūsų skundu susipažinome, dėkojame už informaciją“. Aukščiausio laipsnio„pilotažas“.
Juk mes kiekvienas tam tikrose situacijose jaučiame, kas yra teisinga, o kas – ne. Šį jausmą jiems reikia kultivuoti ir neleisti, kad jį užgožtų teisėtumo raidė, nes teisėtumo raidė tėra kodeksas, dažniausiai prasilenkiantis su gyvenimo realybe. Tik vadovaujantis teisingumo jausmu įvertinta teisėtumo raide galima priimti teisingus sprendimus ir išvengti skaudžių klaidų. Reikia teisėjams, prokurorams, antstoliams nepamiršti, kad jie yra kitų gyvenimų lėmėjai ir negali būti ištikimi valdžiai ar kitų reprisinių struktūrų bendrais.
Tuo pačiu noriu priminti, kad apie teisėjų, prokurorų, antstolių savivales yra informuojama Tarptautinio Prigimtinės Teisės Tribunolo Rytų Europoje atstovė Lina Holstein.
Zenonas Volkovas
