Teismas nurodė, kad „Laisvo laikraščio“ redaktorius A.Drižius yra pamišėlis, išgalvojęs nebūtus dalykus

Teismas nurodė, kad „Laisvo laikraščio“ redaktorius A.Drižius yra pamišėlis, išgalvojęs nebūtus dalykus

Panevėžio apygardos teismo pirmininko pavaduotoja, pavaduojanti teismo pirmininką Daina Vaidachavičienė ( antra iš kairės) su naujais Grybauskaitės paskirtais teisėjais

 

 

Panevėžio apygardos teismo pirmininko pavaduotoja Daina Vaidachavičienė savo nutartimi nurodė, kad nebuvo nei „Laisvo laikraščio“ redaktoriui A.Drižiui įvestos cenzūros, kad nebuvo nei mažiausiai aštuonių baudžiamųjų bylų, jam iškeltų vien už tai, kad rašė straipsnius, kad A.Drižius už žurnalistiką nebuvo nuteistas mažiausiai septynis kartus, kad jo žemės sklypas nebuvo parduotas varžytinėse. Visi šie faktai yra A.Drižiaus liguistos fantazijos vaisius.

„Savo teiginius A.Drižius grindžia subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais faktais“, – nurodė teisėja D.Vaidachavičienė.

Tiesa, teisėja byloje matė visus bylos dokumentus – teismo sprendimus, kuriais buvo įvesta cenzūra, taip pat tai, kad A.Drižius nuteistas už cenzūrą mažiausiai šešis kartus. Teisėja taip pat žinojo, kad A.Drižius nuteistas už teisėtą veiklą, nes žurnalistika Lietuvoje dar nėra paskelbta nusikalstama veikla. Ji taip pat žinojo, kad cenzūrą draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas. Ji taip pat privalėjo žinoti, kad Konstitucija numato, kad „negalioja joks teisės aktas, kuris prieštarauja Konstitucijai”, ir kad Drižius buvo daug kartų „atlikęs bausmę“, o jo žemės sklypas parduotas varžytinėse „žalai atlyginti“, nes byloje yra tai įrodantys dokumentai.

Tačiau teisėja Vaidachavičienė, perskaičiusi, arba ne, visus šiuos dokumentus, man savo nutartimi nurodo, kad viso to nėra, o aš esu pamišėlis:

 

Čia pateikiama visa teisėjos Vaidachavičienės nutartis

 

vaidacha

Čia pat teisėja Vaidachavičienė man išaiškina, kad „papildomai skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad bylas nagrinėjantys teisėjai yra nepriklausomi, todėl kokių nors poveikio priemonių taikymas už priimtus sprendimus pažeistų esminį teisėjo veiklos garantą – teisėjo nepriklausomumą, kuris yra vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų“.

Kitaip sakant, dokumentų klastojimas, piktnaudžiavimas tarnyba ir nežabotas „teisėjų“ cinizmas, nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą yra „esminės demokratinės teisinės valstybės principai“.

 

Nebeturiu daugiau ką pasakyti, tik susikrauti lagaminą ir mauti kuo toliau iš šios Nausėdos sukurtos „gerovės valstybės“.

 

Tik dabar pasijutau, koks esu bejėgis prieš šią saujelę žmonių, kurie yra monopolizavę teisingumą ir atvirai tyčiojasi iš savo aukų.

 

Primenu Konstitucijos nuostatą : 110 straipsnis
Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.

Mano bylas jau dešimt metų nagrinėja „bešališkas” teismas, kuris man į veidą juokiasi, kai aš jiems pacituoju įstatymus. ‘Mes aukščiau įstatymo” – atvirai juokiasi šitie banditai teisėjų mantijomis.

O štaiu ir nuosprendis, kurio nėra ir visi jo autoriai:

cininas-2

 

Kreipiausi į taip vadinamą Vilniaus apylinkės teismą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų  Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo.

Skunde prokuratūrai nurodžiau, kad minėta Vilniaus apygardos teismo kolegija mane nuteisė už teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje  Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d.

T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.

Tokiu būtu piliečiai M.Striaukas, mane nuteisęs apylinkės teisme, ir A.Cininas, Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis – nuteisę apygardos teisme, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.

Vadinamieji teisėjai ilgą laiką vykdo sunkius nusikaltimus, naudodamiesi tuo, kad juos nuo atsakomybės išsuka kiti nusikaltėliai – jų kolegos teisėjai. Tačiau tokia praktika greitai baigsis, nes teisėjams nėra numatyta išlyga, kad jie yra virš įstatymo, ir kad jie negali būti teisiami dėl padarytų nusikaltimų.

T.y. byloje Nr. Nr. 1A-815-497/2014 buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą. Mat Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Vėliau, kadangi pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.

Jau minėti Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai net septynis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymui. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia,  daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros.  T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas  yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.

Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo  sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu,  tai pačiai „teismų“ sistemai  ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.

Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“.

Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.

Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos.  Konstitucijos 6 straipsnis sako :

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.

Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

7 straipsnis

Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.

Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

Dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie teisėjas Cininas, Pakalnytė ir Dzedulionis, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, ir tai įrašę net savo nuosprendyje, tačiau vis tiek mane nuteisęs realia laisvės atėmimo bausme.

T.y. buvau nuteistas už tai, kad :

Aurimas Drižius nuteistas už tai, kad jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y. jis, žinodamas, kad 2009-04-J0 priimtu ir 2009-05-10 įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 -jo apylinkės teismo sprendimu, nesusijusio su bausme, civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009, jam ir UAB ,Laisvas laikraštis“ uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu, būdamas UAB „Laisvas laikraštis“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“, kurio redakcija yra Vilniuje, Konstitucijos pr. 23, redaktoriumi, nevykdydamas minėto 2009-04-10 teismo sprendimo, 2013-06-08 savaitraštyje „Laisvas laikraštis (2013m. birželio 08-14 Nr. 23(430)) straipsnyje „Autoįvykis?“, Alvydą Sadecką siejo su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu, ir viešai paskleidė šiuos teiginius:

<…> „Ekskomisarų biuro“ steigėjas ne tik turi sąsajų su paminėta įmone, bet ir dalyvavo, sprendžiant „Mažeikos naftos” privatizavimo klausimus…

<…> „Laisvo laikraščio“ byloje prieš A. Sadecką teisėja J. Vėgėlienė taip pat nusprendė, kad jo negalima sieti su „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors Vilniaus apygardos teismas ir pasisakė, kad A.Sadecko dalyvavimas „Mažeikių naftos “privatizavime yra įrodytas….

Pseudoteisėjai puikiai žinojo, kad Konstitucija draudžia cenzūrą

Tai, kad vadinamieji teisėjai puikiai žinojo, kad daro nusikaltimą, ir tyčią ir sąmoningai jį daro, įrodo ir pats nuosprendžio tekstas : :Apeliaciniu skundu nuteistasis Aurimas Dūžius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Apeliantas skunde nurodo, kad spausdinti straipsnius teismas buvo uždraudęs UAB „Laisvas laikraštis”, o ne UAB „Laisvo laikraščio leidyba”, kuri juos spausdino…apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas yra įvedęs cenzūrą jam spausdinti atitinkamus teiginius, o po jų išspausdinimo taikė jam baudžiamąjį persekiojimą. Apelianto manymu, cenzūros taikymas neatitinka nei Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nei Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams, bei pažeidžia žurnalistų teisę informuoti visuomenę apie neigiamus reiškinius. Pasak apelianto, vien už tai, kad jis nepaisė šios cenzūros, ir toliau pateikdamas įrodymus rašė straipsnius apie A. Sadecko ir jo firmos .Ekskomisarų biuras” dalyvavimą „Mažeikių naftos” privatizavime bei valdyme, ir buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismas 2009-04-09 sprendimu šioje byloje. Anot apelianto, minėtu teismo sprendimu buvo siekiama kontroliuoti skelbiamos informacijos tūrinį iki jos paskelbimo, ir „Laisvam laikraščiui“ įvesta cenzūra, už kurios pažeidimą buvo nuteistas jau penkiose bylose, A.Sadeckui duodant šioje byloje melagingus parodymus. Tik Vilniaus apygardos teismas 2013-03-15 nutartimi nurodė prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingų A.Sadecko parodymų, tačiau Vilniaus apylinkės prokuratūra net neapklaususi A.Sadecko tyrimą nutraukė…“.

Pseudoteisėjai man nurodė, kad mano skundas atmestinas, nes…cenzūra yra įvesta, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-117- 734/2009 A. Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ buvo uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose A. Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu. Sprendimas įsiteisėjo 2009 m. gegužės 10 d. Tiek iš skundžiamojo teismo nuosprendžio, tiek iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantui yra žinoma apie minėtą 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimą ir jo draudimą (įpareigojimą). Apeliantas šį sprendimą vertina kaip neteisėtą ir kaip spaudos cenzūrą, tačiau šioje, baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra įrodinėjimo ar ginčo dalykas. Šis sprendimas įsiteisėjęs ir turi būti vykdomas įstatymo nustatyta tvarka. Šioje byloje įrodyta ir pats nuteistasis to neginčija, kad jis žinojo ir suprato šio teismo sprendimo nustatytą draudimą publikuoti minėtus rašinius, tačiau sąmoningai jo nevykdė.

Baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti jo įvykdymą civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis (LAT nutartys Nr. 2K-36/2012, 2K-219/2012). Šioje byloje tokių galimybių nėra, nes teismo sprendimo vykdymas pasireiškia susilaikymu nuo teismo uždraustų veiksmų. Tol, kol teismo draudimo laikomasi, sprendimas yra vykdomas. Draudimo pažeidimas pats savaime rodo, kad sprendimas jau yra neįvykdytas ir klausimas dėl jo vykdymo užtikrinimo civilinėmis ar administracinėmis priemonėmis nekyla. Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto kaltės pagal LR BK 245 straipsnį“.

Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, teisėjai A.Cininas, Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir M.Striaukas,  šioje byloje mane nuteisdamas už žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus :

Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis) :

Piktnaudžiavimas nurodo, kad :

                    Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas

)

 

Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos,

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

 

 

 

Dėl prokuratūros argumentų

Prokuratūra man savo nutarime nurodo, kad minėtų teisėjų grupės veikoje nėra nusikaltimų sudėties visumos, todėl jie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Su tuo kategoriškai nesutinku – tai, kad teisėjai suprato, kad nuteisia nekaltą žmogų už teisėtą veiklą, jie patys pripažino savo paskelbtame nuosprendyje, nurodę visus mano išvardintus argumentus, tačiau dėl jų nieko nepasisakydami.

Be to, minėtų teisėjų veikla yra ne tik pavojinga ir nusikalstama, tačiau tai yra ir labai pavojingi nusikaltimai, nes tai yra nusikaltimai teisingumui, kurie turi didelę visuomeninę reikšmę. Kadangi Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, tai jiems tenka didžiausia atsakomybė už teisingumo vykdymą, ir teisėjų piktnaudžiavimas tarnyba turėtų būti negailestingai baudžiamas. Tuo labiau, kad savo straipsniuose, už kurių išspausdinimą buvau nuteistas, buvo aprašyti  teisėjų nusikaltimai ir piktnaudžiavimas tarnyba.

Jau negana to, kad prokuroras Imbrasas eilinį kartą klastoja savo nutartį, nurodydamas, kad visų mano čia paminėtų įvykių nėra buvę, o tai tėra mano haliucinacijos ir prielaidos. Atimtas mano šeimos nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, kuriame norėjome su šeima gyventi – nėra mano haliucinacija, tai realybė, su kuria aš ir mano žmona iki šiol negalime susitaikyti. Todėl visiškai nepagrįstas prokuratūros motyvas, kad ikiteisminis tyrimas nepradėtinas pagal prokuratūros rekomendacijas.

Visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus.

Prokuroras man nurodo, kad mano išvardintos aplinkybės apie prokurorės Kisinienės, teisėjų Striauko, V.Pakalnytės, Dzedulionio ir Cinino nusikaltimus yra „formalios“ apie tai, kad teisėjai netinkamai vykdė Konstituciją ir įstatymus.

Taip pat prokuroras teisingai pastebi, kad tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo. Įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra. Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja.

Nors prokuroras nurodo, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-2025-716/2014 (apeliacinės instancijos Nr. 1A-815-497/2014 Nr. (lA-50-497/2015)(proceso Nr. 1-10-9-00039-2014-0) nesama duomenų, kad teisėjai priimdami procesinius sprendimus ar prokurorė, palaikydama valstybinį kaltinimą, peržengė savo kompetencijos ribas ir būtent dėl to buvo priimti neteisėti sprendimai, mano išvardintos aplinkybės kaip tik ir įrodo, kad buvo priešingai.

Prokuroras nurodo, kad visi teismų sprendimai neva buvo patikrinti aukštesnėje instancijoje instancine tvarka, ir net Aukščiausiojo teismo atrankos kolegija pareiškėjo kasacinių skundų nepriėmė, nutartys Nr. BlK-221/2015, BIK-247/2016, BIK- 513/2016). Tačiau šios aplinkybės kaip tik ir įrodo, kad visa prokuratūros ir teismų sistema yra kontroliuojama Alvydo Sadecko, visa „teisinė sistema“ paklūsta jo nusikalstamiems reikalavimams. Tai, kad aukščiausiojo teismo kolegija nusprendė, kad mano skunde nėra keliama aktualių teisinių problemų, kaip tik ir įrodo, kad net ir aukščiausias teismas paklūsta šiai nusikalstamai ir neteisėtai Sadecko įtakai.

Čia pat prokuroras melagingai nurodo, kad „jokie objektyvūs duomenys, su kuriais Pareiškėjas sieja teisėjų ir prokurorės netinkamai atliktas funkcijas ir kurie patvirtintų jų kompetencijos ribų peržengimą bei sąlygotų tokiais veiksmais padarytus nusikaltimus ar jam keliamą žalą, kartu su skundu nepateikti“. Yra kaip tik priešingai – visi mano pateikti dokumentai (nuosprendžiai tiek apylinkės, tiek apygardos, tiek ir aukščiausiame teisme) kaip tik nurodo, kad teisėjai veikė sąmoningai ir nusikalstamai, ignoruodami pagrindinį šalies įstatymą – Konstituciją, tiesiogiai taikomą teisės aktą.

Tiesa, prokuroras pripažįsta, kad teisėjai, priimdami neteisėtą nuosprendį, galimai padarė kažkokį teisės pažeidimą ir galėtų būti baudžiami administracinėmis ar drausminėmis priemonėmis.

Toks argumentas yra visiška nesąmonė, nes net teisėjų garbės teismas, nei teisėjų etikos komisija nenagrinėja konkrečių teismų priimtų sprendimų, ir tokią praktiką grindžia tuo, kad „teismas neva nepriklausomas“. Šiuo atveju teismas pasiskelbia, kad jis yra nepriklausomas nuo įstatymų ir Konstitucijos, nors sprendimus turi priimti „klausydamas tik įstatymo“.

Bet kokia teisei prieštaraujanti vadinamųjų teisėjų veikla, ypač kai yra nuteisiami nekalti žmonės, ir jiems padaroma didelė žala, gali būti baudžiama tik pagal BK ir įvardijama kaip „piktnaudžiavimas tarnyba“ ir „tarnybos pareigų neatlikimas“.

Prokuroras nurodo, kad „kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su baudžiamosios teisės bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Šiuo atveju nei administracinės, nei drausminės ar civilinės atsakomybės teisėjams neįmanoma pritaikyti, kadangi teisėjų savivaldos instancijos niekada nenagrinėja konkrečių teisėjų priimtų sprendimų bylose.

Prokuroras nurodo, kad „teisėjo ar prokuroro procesinė veikla ir priimti procesiniai sprendimai galimos baudžiamosios atsakomybės aspektu gali būti vertinami, tik esant duomenų, jog atlikdamas teisėjo (prokuroro) kompetencijai priskirtus veiksmus, pareigūnas ar valstybės tarnautojas padarė tokio pobūdžio ir masto teisės pažeidimus, kurie atitinka nusikalstamos veikos požymius, tuo tarpu nagrinėjamu atveju duomenų apie galimai neteisėtus pareiškime minimų teisėjų ir prokurorės veiksmus Pareiškėjas nepateikė“.

Kaip tik tokie duomenys ir buvo pateikti – teisėjai ir prokurorė Kisinienė sąmoningai nuteisė nekaltą žmogų kalėjimo bausme, žinodami, kad jo veikla yra visiškai teisėta ir jokio nusikaltimo jis nepadarė. Būtent šios išvardintos aplinkybės ir atitinka visus nusikalstamos veiklos požymius.

Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba? Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.

Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla.

Akivaizdu, kad prokuroras, priimdamas nutarimą, formaliai vertino turimą medžiagą ir šis nutarimas iš esmės iškraipo ikiteisminio tyrimo tikslus, yra ignoruojami įstatymų ir Konstitucijos reikalavimai.

LR BPK 166 str. 1 d. 1 punkte numatytos dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vagos – nukentėjusio skundas arba prokurorui nustačius nusikalstamą veiklą. Prokuroras gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar arba yra nenustatyti nusikaltimą padarę asmenys. Visais kitais atvejais ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas, tuo labiau kad aš labai aiškiai įvardinau nusikaltimus padariusius asmenis.

Taip pat prašau  atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1A-815-497/2014 ir mane išteisinti. Prokuroras, pripažindamas, kad aš esu nuteistas nepagrįstai, teisėjams padarius nusikaltimus, man paaiškina, kad aš vis tiek liksiu nuteistas, ir kad aš turiu pateikti prašymą, kuris atitiktų vieno iš trijų (pagal byloje paaiškėjusias naujas aplinkybes ar pagal kitus Kodekso nurodytus pagrindus) teismuose išnagrinėtos baudžiamosios bylos atnaujinimo procesą reguliuojančio šio Kodekso XI dalyje skyrių nuostatas.

Kadangi visus mano pateiktus argumentus visa „teisinė“ sistema ignoravo, prašau atnaujinti baudžiamąją bylą remiantis  BPK 451 straipsniu.     Baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pagrindai Baudžiamosios bylos, kurios išnagrinėtos arba paliktos nenagrinėtos kasacinės instancijos teisme, taip pat kurių nuosprendžio ar nutarties nebuvo galima apskųsti arba jie nebuvo apskųsti kasacine tvarka, atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia:

1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti;

Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, o Konstitucinis Teismas savo 2020-03-03 nutartyje nurodė, kad  teisėjai negali būti nepagrįstai išskirti iš visuomenės ir turėti pagal Konstituciją draudžiamos privilegijos.

Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs.

Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad

1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus.

Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą žmogų, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.

BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą nurodo, kad byla atnaujinama, kai:

1. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios:

1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas;

2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo;

3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis;

 

Šiame straipsnyje nurodyta, kad byla atnaujinama ir tada, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo.

Remdamasis BPK 444 str. prašau pradėti ikiteisminį tyrimą minėtiems teisėjams, nes akivaizdu, kad jie nusikalstamai piktnaudžiavo šioje byloje. Šiomis aplinkybėmis atrodo, kad tik juos nuteisus, galėsiu būti išteisintas šioje byloje.

 

Negana to, minėta pseudoteisėjų gauja veikė organizuotoje grupėje ir mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką. Tai akivaizdūs piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo pavyzdžiai, todėl teismo, remdamasis BPK 451 str. prašau :

1. Panaikinti skundžiamą prokuratūros nutarimą.
2. Pradėti ikiteisminį tyrimą pseudoteisėjų M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, Vilniaus miesto prokuratūros prokurorės D.Kisinienės  atžvilgiu dėl nusikaltimų Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis)

3 Pripažinti mane nukentėjusiuoju

4. Atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. Nr. 1A-815-497/2014, mane išteisinti, ir panaikinti cenzūrą kaip neteisėtą ir nusikalstamą, prieštaraujančią Konstitucijai ir daug metų dengiama pseudoteisėjų

 

Aurimas Drižius