Teismas : „KGB teisėtai žudė žmones Lietuvoje“

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMUI

PAŽYMA                                 2018-08-29

 

 

LIETUVOS OKUPACIJOS, KGB VEIKLOS IR OKUPACINIŲ TEISĖS NORMŲ GALIMAS LEGITIMAVIMAS LIETUVOS PROKURATŪROS IR TEISMŲ VERDIKTUOSE

 

 

Teisėjų garbingumo ir patikimumo sąlyga

 

Šiandieninių kai kurių Lietuvos prokurorų ir teisėjų pasipriešinimo okupacijai organizacijų skundų nagrinėjimo nepamatuotumo vertinimas yra ne intervencija į neginčijamą teisėjų procesinį nepriklausomumą, o Lietuvos okupacijos, nusikalstamos okupacinės KGB organizacijos ir okupacinių teisės normų legitimacijos požymiai verdiktuose, t. y. nieko bendro neturintys su teisėjų procesiniu nepriklausomumu, nes tai yra ne teisinis, o politinis konstitucingumo, priesaikos ir etikos klausimas, suverenios Lietuvos valstybės aiškus egzistencinis patikinimas neginčijamų Lietuvos ir tarptautinės teisės normų bei principų pagrindu.

 

 Pagal Teisėjų etikos kodekso 7 straipsnio ,,Pagarba ir lojalumas valstybei” nuostatas teisėjas privalo laikytis duotos teisėjo priesaikos ir elgtis politiškai neutraliai ir korektiškai. Teisėjui konkrečiai formuluojamas ir įvardijamas lojalumo valstybei reikalavimas. Priesaikoje teisėjas esmingai pasižada būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Lietuvos Konstitucijai, būti sąžiningu ir nešališku. 

             Bangaloro teisėjų vertybių garbingumo principuose numatyta: ,,Garbingumas yra labai svarbus tinkamam teisėjo pareigų vykdymui. 3.1 Teisėjas turi užtikrinti, kad jo elgesys protingo stebėtojo požiūriu yra nepriekaištingas. 3.2 Teisėjo veiksmai ir elgesys turi patvirtinti žmonių tikėjimą teismų sistemos garbingumu. Teisingumas turi būti ne tik vykdomas – jo vykdymas turi būti pastebimas.”

 Istoriškai pagerbdami per 20 tūkstančių laisvės kovoje žuvusiųjų Lietuvos partizanų ir kitas masines ilgametės okupacijos aukas vardan praeities, dabarties ir ateities Lietuvos valstybės reikšmingumo ir garbingumo, privalu įvertinti kiekvieną kančią, laisvei pralietą šventą kraujo lašą kaip neužmirštą priesaką. Mūsų okupacinio pasipriešinimo ir kolaborantinėse nagrinėjamose bylose tokio prasmingumo ir reikšmingumo imperatyvinės absoliučios nuostatos pasigendame.

 

I. DĖL LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKOS LEIDĖJŲ BEI PLATINTOJŲ IR KITŲ OKUPACINIO METO PASIPRIEŠINIMO ASMENŲ PERSEKIOJIMO VIENAREIKŠMIŠKO TEISINIO VERTINIMO LIETUVOS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS KONCEPTUALAUS PAGRINDO NEBUVIMO

 

Ikiteisminio tyrimo byla Nr. 01-2-116-10

 

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuroro Eugenijaus Papučkos 2018-06-05 nutarimas atmesti skundą kaip okupacijos visumumo legitimumo teiginys

 

 Beje dar Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkėss prokuroro G. Vaivados 2018-03-26 nutarime nutraukti ikieisminį tyrimą Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos byloje nurodoma: ,,/…/ iš ikiteisminio tyrimo metu gautų dokumentų, apklaustų asmenų parodymų matyti, kad vyko baudžiamasis persekiojimas iškeltų baudžiamųjų bylų pagrindu, asmenys nuteisti tuo metu buvusiomis nutrėmimo ir laisvės atėmimo bausmėmis bylas išnagrinėjus viešuose teismo posėdžiuose ir būtent teismų sprendimų pagrindu.“(psl. 61) Atviras okupacinio teismo legitimumo pripažinimas! Tai iš nežinojimo ar okupacijos teisinimo srities, kad okupaciniai teismai buvo vieši ir teisėti. 

 Prokuroras E. Papučka savo 2018-06-05 nutarime teigia: ,,Nusikaltimas žmoniškumui padaromas tik tiesiogine tyčia. Ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių nustatyta nebuvo. Negalima susieti galutinio procesinio teismo sprendimo, kuriuo asmenys buvo nuteisti, tame tarpe ir nutrėmimo bausmėmis, su SSRS VSK pareigūno, atlikusio konkretų tardymo veiksmą, tikslu, siekiu ir pasekmėmis.“ (psl. 4). Tokia samprata aiškiai ir absoliučiai išnyksta galimas okupacinio nusikaltimo subjektas. Represiniai kolaborantų sprendimai nebuvo atlikti sąmoningai tyčia?

 

 ,,/…/ konstatuotina, kad veiksmai, atlikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, nenustačius jokių piktnaudžiavimo ar vykdymo okupacinės valdžios ir jos represinių organų nurodymų, pagrįstų tam tikromis metodikomis ar instrukcijomis, negali būti vertinami kaip nukentėjusiųjų persekiojimas dėl politinių-religinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė.“ (psl. 6). Kalbama tik apie galimą piktnaudžiavimą pagal kažkokias instrukcijas (galima numanyti, mušti, kankinti, prievartauti ir pan.), bet kadangi jos nenustatytos, tai pats persekiojimas ir nubaudimas buvo legitimus, t. y. legitimi okupacija, nusikalstama KGB organizacija ir okupacinės represinės teisės normos. O ką savo parodymuose apie tikrai ,,mandagų“ tardymą yra parodę s. Nijolė Sadūnaitė, S. Tamkevičius, P. Cidzikas ir kiti?

 

Prokuroras E. Papučka savo nutarime perpasakoja prokuroro G. Vaivados vertinimą jo išdėstytą jo 2018-03-26 nutarimo 70 puslapyje: ,,/…/ nustatyti tardytojų, prokurorų, teisėjų ir tarėjų veiksmai negali būti laikomi nusikaltimais žmoniškumui, negali būti vertinama, kad asmenys, tuo metu dirbę SSRS VSK, prokuratūroje, teismuose, turėjo ir galėjo žinoti, kad darbas LTSR institucijose gali būti prilygintas nusikaltimu žmoniškumui.“ (psl. 6). Tokie teiginiai prieštarauja tarptautinės teisės principams ir normoms dėl absoliučios atsakomybės už jų veiksmus pagal atgal veikiančias atsakomybės nuostatas. 

Prokuroras E. Papučka nurodo: ,,BK 102 straipsnyje įtvirtintas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad dėl jo veiksmų tremiami ar perkeliami civiliai ir to siekia./…/ Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką leidę ir ją platinę asmenys nebuvo tremiami, trėmimas buvo numatytas tuo metu galiojusiame Baudžiamajame kodekse kaip kriminalinė bausmė, faktų, kad be teismo sprendimo būtų tremiami šioje byloje nukentėjusiais pripažinti asmenys, nebuvo nustatyta.“ (psl. 7). Tai buvo N. Sadūnaitė tremtyje ar ne? Koks skirtumas tarp ankstesnio laiko trėmimų vietinio stribo sprendimo asmenį ištremti be teismo ar legitimiai ,,demokratinio tarybinio teismo“, jeigu faktinė tremtis ir teisinis represinis statusas faktiškai realiai egzistuoja.

,,Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji būtų nuteisti karinių tribunolų ar karo lauko teismų, kuriuose nebūtų buvę galimybės turėti teisės į gynybą, išsakyti savo poziciją ir neturėti gynėjo. Lietuvos okupacijos metu visi teisiami asmenys turėjo tokias pačias procesines garantijas, kokios buvo numatytos tuo metu galiojusiame Baudžiamojo proceso kodekse. Be abejo, galima ginčyti okupacijos metu veikusių teismų veikos teisėtumą, skaidrumą, tačiau vien fakto, kad nukentėjusieji buvo nuteisti tuo metu veikusių teismų, nepakanka daryti išvadai, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta LR BK 103 straipsnyje. Kitu atveju, reikėtų paneigti visus okupacijos metu priimtus sprendimus baudžiamosiose bylose.“ (psl. 8). Mes kvestionuojame tik visiems žinomas ir suprantamas pasipriešinimo okupacijai politines bylas, o ne kriminalines, neturinčias ryšio su pasipriešinimu okupantams. Kokias procesines garantijas represuojamieji turėjo KGB parengtose ir diktuojamose bylose, absoliučiai uždaruose teismo posėdžiuose ir apskritai ar pats teismas ir teisminis procesas buvo legitimus? Nurodymas, kad teisiamieji turėjo procesines garantijas reiškia ,,socialistinio teisėtumo” teisės atvirą legitimavimą.

 ,,/…/ darytina išvada, kad šio ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta objektyvių ir subjektyvių nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 100 str., 102 str, ir 103 str., požymių todėl tarptautinės teisės taikymas nelaikytinas esminiu nagrinėjamos bylos kontekste.“ (psl. 8). Represijos buvo, kalinimas ir tremtys taip pat, tas natūraliai pripažįstama, o atsakomybės už kolaborantų nusikaltimus nėra! Tarptautinė teisė, kurios normos pilnai taikytos Vakarų Europoje, Lietuvoje yra niekelis prieš legitimią okupacinę teisę? Tarptautinė teisė okupacinėmis sąlygomis yra esminis principas, kurį eliminuoja prokuroras E. Papučka.

,,/…/ SSRS (LTSR) nebuvo Jungtinių Tautų nare nei pagrindines žmogaus teises ginančių konvencijų dalyve, dėl TSRS uždarumo ir totalitarinio režimo ypatybių konstatuotina, kad LKBK leidusius asmenis tardę bei teisę asmenys neturėjo galimybės ir nežinojo apie priimtus tarptautinius dokumentus, numatančius atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui, tuo labiau, darantys nusikaltimą žmoniškumui, t. y. persekioti žmones dėl religinių ir politinių motyvų.“ (psl. 9). 

Visų pirma, nereikia dirbtinai problemos susiaurinti iki tik LKBK reikalu, nes tyrime yra ir asmenys represuoti apskritai už pasipriešinimą okupacijai. O toks prokuroro represijų teisinimas byloja apie tariamą teisinį neraštingumąs ir klaidinantį apsimestinum, nes tarptautinė teisė numato: ,,/…/ asmuo gali būti teisiamas ir nubaustas už bet kokį veiksmą ar neveikimą, kuris jo įvykdymo metu pagal nacionalinę teisę nebuvo laikomas nusikaltimu, bet buvo laikomas nusikaltimu pagal civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus. Be to, jei asmuo akivaizdžiai veikė pažeisdamas žmogaus teises, tvirtinimas, kad buvo veikiama vykdant kitų asmenų įsakymus, nepanaikina nei veiksmų neteisėtumo, nei individualios kaltės.“ (Europos Tarybos 1996 m. Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija 1096 (1996), punktas 88, skirtas panaikinti įvykdytų komunistinio totalitarizmo režimų metų palikimą). Persekiotojus paverčia primityviais silpanpročiais beraščiaias, kurie nesuvokė ką darė. 

Galime priminti, kad Tarptautinio karo tribunolo statutas ir Niurnbergo principai buvo ir tebėra galiojančios atgal normos. VI principas numatė: „Toliau nurodyti nusikaltimai yra baudžiami kaip nusikaltimai pagal tarptautinę teisę: /…/ (c) Nusikaltimai žmoniškumui: „Civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ir kitoks nežmoniškas elgesys arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu, kai tokie veiksmai atliekami arba tokie persekiojimai tęsiami vykdant ar ryšium su bet kokiu nusikaltimu taikai arba bet kokiu karo nusikaltimu.“

 

Sisteminiai prokuroro E. Papučkos okupaciją ir kolaborantus ginantys nepateisinami argumentai

 

 2006-05-12 nutarimu šis prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl pasipriešinimo okupacijai dalyvio A. Andreikos jį žiauriai mušusio MVD kapitono Z. Bernoto nusikaltimo. Jo motyvai buvo: ,,/…/ Z. Bernoto veiksmuose nėra nustatytas ir privalomasis kvalifikuojantis sistemingumo požymis, kuris yra tik tuomet, kai civiliai užpuldinėjami nuolatos, sistemingai, ne rečiau 3 kartų ir tais pačiais motyvais, t. y. remiant valstybės ar organizacijos politiką užpuldinėti tokius asmenis.“ (psl. 2). 

 ,,/…/ Z. Bernoto veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip A. Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.“ (psl. 2). Taigi, sudaužytas A. Andreika turėjo nepažeistą tarybinę demokratinę rinkimų teisę.

 1988-10-03 A. Andreikos pareiškime Vilniaus miesto Lenino rajono prokurorui  parašyta: ,,/…/ kapitonas Bernotas mušė mane per veidą, kumščiu į paširdžius. Man parkritus ant grindų ir pradėjus šauktis pagalbos, minėtas kapitonas ir vienas jo draugų smaugė mane. Po to spardė kojomis. Tai gali paliudyti A. Širvinskas, Rasa Pakarnaitė, Gelažius Jonas ir kiti kartu su manimi suimti ir tuo metu buvę milicijos poskyryje žmonės.“ (Baudžiamoji byla Nr. 10-2-002-89, psl. 48).

 Prokuroro E. Papučkos 2016-08-08 nutarime dėl šios bylos skundo atmetimo teigiama: ,,Nors nukentėjusieji skunde nurodo, jog tokiu būdu vertinant pareigūnų veiksmus daroma užuomina dėl okupacijos ir represinių veiksmų teisėtumo, pažymėtina, kad okupaciją įvykdė ne tie patys asmenys, taip pat ne tie patys asmenys priėmė tuo metu galiojusius teisės aktus. Nusikaltimai ir bausmė, už kuriuos nukentėjusieji šioje byloje buvo persekiojami ir nuteisti, buvo nustatyti įstatyme, visuotinai žinomi.“ (psl. 9). Nukentėjusieji nuteisti pagal legitimius okupacijos įstatymus. Aiškiau už šį prokurorą apie okupaciją dar niekas nėra pasakęs. 

 

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Valdo Bugelevičiaus 2018-07-12 nutartis

 

,,Tuo metu asmenų, gaminusių, leidusių ir platinusių ,,Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką“ okupuotoje Lietuvoje atžvilgiu buvo keliamos baudžiamosios bylos, kuriose buvo vykdomas tardymas, atliekami procesinio tyrimo veiksmai, pagal tuo metu galiojusius įstatymus asmenys buvo teisiami bylas nagrinėjant viešuose teismo posėdžiuose, pastarųjų atžvilgiu priimami teismų sprendimai, kurių pagrindu asmenys buvo nubausti pagal tuo metu galiojusius baudžiamuosius įstatymus kriminalinėmis bausmėmis.“ (psl. 3). Teisėjas atkartoja prokuroro E. Papučkos kolaborantinę sampratą. Nurodydamas okupacinio teismo viešumą teisėjas tuo pačiu tvirtina jo legitimumą. Smulkmena, net nuosprendžiai tokiose bylose turėjo nuorodą ,,Slaptai“. Legitimuota visa okupacija.

 ,,/…/ tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad asmenys, dirbę KGB, TSRS prokuratūroje, teismuose bei vykdę darbines pareigas minėtose valstybinėse struktūrose bei atlikę procesinius veiksmus tuo metu iškeltose baudžiamosiose bylose asmenų dėl pasipriešinimo okupacijai atžvilgiu, vykdydami okupacinės valdžios ir jos pagrindinės  represinės struktūros organų nurodymus, būtų tyčia persekioję nukentėjusiuosius dėl politinių – religinių pažiūrų ar viršiję jiems pavestus įgaliojimus, nebuvo gauta. (psl. 3). O kur tų asmenų persekiojimas, grasinimai, tardymai, kratos, išvarymas iš darbo, nuteisimas, kalinimas, tremtis? Pritariama minėtai prokuroro E. Papučkos nuostatai, legitimuota okupacija!

 ,,/…/ nagrinėjamu atveju pareigūnų, tuo metu dirbusių ir atlikusių procesinius (tardymo) veksmus pagal tuo metu galiojusius teisės aktus okupaciniam režimui pasipriešinusių asmenų atžvilgiu iškeltosiose baudžiamosiose bylose, savaime nesudaro pagrindo jų veiksmų vertinti ir pripažinti, jog buvo padaryti nusikaltimai žmoniškumui ar karo nusikaltimai.“ (psl. 3). Jeigu nėra kaltų kolaborantų, tai nebuvo ir jokių neteisinių, represinių veiksmų! Dabartinius pareiškėjus gal reikia šiandien bausti už tarybinę tikrovę juodinantį šmeižtą kaip tai būdavo sovietmečiu?

 ,,/…/ baudžiamosios teisės prasme  tardymo (šiuo metu ikiteisminio tyrimo) veiksmai patys savaime nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti juos atlikusių pareigūnų atžvilgiu, kadangi procesiniai tyrimo veiksmai buvo numatyti tuo metu galiojusiame Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo proceso kodekse.“ (psl. 4). Kaip gražiai nostalgiškai skamba ,,Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika“! Dar nei viename netgi kolaborantus palaikančiame dokumente neteko matyti tokios nostalgijos. Legali Tarybų Lietuva! Tokį pilną išplėstinį okupacinį Lietuvos pavadinimą dabartiniuose teisiniuose dokumentuose teko išvysti pirmą kartą. Pasipriešinio dalyvius persekiojo pamatuotai, teisėtai ir prasmingai!!!

 ,,/…/ nėra gauta jokių duomenų, jog nukentėjusiųjų atžvilgiu persekiojimas dėl jų veiklos buvo vykdomas nuolat ar sistemingai.“ (psl. 4). Kaip žinia, persekiojimas, netgi Maskvos primygtiniu KGB paraginimu dėl neigiamo sovietinių represijų atgarsio Vakarų pasaulyje, vyko 365 dienas per metus, dieną ir naktį pagal sisteminį griežtą represinį planą. Pasipriešinimo dalyvių pastangomis išleista per 5 tūkstančius puslapių tekstų, dabar išleistų 11-je knygų: kiek dirbta represijų sąlygomis surinkti, atspaudinti, platinti, perduoti į užsienį! Be to, šioje byloje figūruoja ir asmenys tiesiogiai nesusieti su LKBK leidyba, bet dalyvavę pasipriešinime kitose struktūrose ir forma. Sisteminis ir nuolatinis įvairiausio lygmens KGB represinis siautėjimas buvo nuo 1940 iki 1990 metų ir to siaubo niekas negali paneigti kaip tai bando sumenkiti teisėjas V. Bugelevičius.

 ,,,/…/ visi teisiami asmenys turėjo tokias pačias procesines garantijas, kurios buvo numatytos tuo metu galiojusiame baudžiamojo proceso kodekse. ,,/…/ jokių objektyvių duomenų, liudijančių akivaizdų teisiamųjų asmenų procesinių garantijų pažeidimą, nėra gauta. Vien ta faktinė aplinkybė, jog nukentėjusieji buvo nuteisti tuo metu veikusių teismų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo padaryta veika, numatyta BK 103 straipsnyje. Paminėtina, jog asmenys, okupuotoje Lietuvoje dirbę teismuose, prokuratūroje ar kitose teisėsaugos institucijose, privalėjo laikytis ir vadovautis tuo laikmečiu galiojusių įstatymų reikalavimų, todėl teigti, jog vykdydami procesinius tardymo veiksmus su nukentėjusiaisiais, palaikydami kaltinimus pastarųjų atžvilgiu ar teisdami ir bausdami asmenis kriminalinėmis bausmėmis, numatytomis tuo metu galijusiame baudžiamajame kodekse, jie padarė nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus, nėra jokio teisinio pagrindo.“ (psl. 5-6). Teisėjas V. Bugelevičius pilnai perpasakoja prokuroro E. Papučkos nuomonę. Be abejo, pripažįstant Lietuvos okupaciją legitimia kitaip ir negali būti, nes tokių asmenų savanoriškai, idėjiškai ir teisėtai dirbta represinėse nusikalstamose kolaborantinėse struktūrose. Apsimestinis teisinis neraštingumas ir drąsus, bebaimis politinis okupacijos angažuotumas.

 

4. Vilniaus apygardos teismo teisėjos Aivos Survilienės gasdinimai

Teisėja A. Survilienė (nuotr.) 2018-08-06 nutartimi atmetė mūsų skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Valdo Bugelevičiaus 2018-07-12 nutarties panaikinimo. 

Ji nurodo, kad ,,/…/ visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą yra draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę,“ (psl. 6). Tai pagrūmojimas mums. Kam toks gasdinimas ir nuomonės išreiškimo draudimas vietoj prasmingo mūsų argumentų istorinio ir teisinio vertinimo? Sakėme prie okupacijos savo nuomonę, ją sakysime ir šiandien nebodami struktūrų ir asmenų. Tokią nuomonę vertiname, noru mums išsakyti savo nuomonę, kad kolaborantinis Lietuvos okupacijos gynimas įgautų teisinį pamatuotumą ir būtų neginčijamas.

 ,,/…/ vien deklaratyvių teiginių bei prielaidų nepakanka asmens veiką kvalifikuoti pagal BK 100, 102 ar 103 straipsnius.“ (psl. 7). Ji nurodo, kad teisingų Vilniaus miesto apylinkės teismo išvadų nekartoja, joms pritaria. Kokios išgalvotos prielaidos, jeigu yra represijos ir aukos nuo 1972 iki 1990 metų ne tik LKBK leidėjų bet ir kitų okupacijai pasipriešinimo dalyvių atžvilgiu yra akivaizdu ir žinoma, o nepriklausomos Lietuvos ir tartautinės teisės normų ir principų nesilaikymas ir ignoravimas, žinoma Vakarų Europos šalių teisinė praktika, represijų ir kolaborantų įvertinimas mums pateikiamuose atsakymuose reiškia okupacinės represinės realybės istorijos perrašymą. Tai nesikišimas į teisėjo procesinį nepriklausomumą, o klausimas politinis – jeigu yra rezistencijos aukos, tai ar yra žinomi aukų kaltininkai?

 ,,Pareiškėjai tik deklaratyviais įžeidžiančio pobūdžio samprotavimais bei subjektyvia nuomone dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros  1 skyriaus  prokurorų 2018-03-26 bei 2018-06-05 nutarimų bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-12 nutarties teisėtumo ir pagrįstumo /…/“ (psl. 7). Nenurodyta nei vieno įžeidimo pagrindo. Gal įžeidimas yra teisėjo V. Bugelevičiaus ,,Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos“ pilno įvardijimo pagrindu vertinimų ir jos teisinių normų dėjimas į mūsų kaltinimų lentyną? Mes teigiame, kad apskritai eliminuojama kolaboranto sąvoka kaip okupacijos represijos ašis ir suvesti į teisėjo procesinio nepriklausomumo pažeidimą yra ne tas atvejis. Pasipriešinimo okupacijai dalyviai turi loginį, humanitarinį, teisinį, istorinį, politinį ir moralinį pagrindą formuluoti klausimą: ar Lietuvoje buvo kolaborantai ar buvo represijos, ar buvo aukos, ar buvo kieno nors atsakomybė pagal Lietuvos ir tarptautinę teisę?

Lietuvos Respublikos įstatymai būtent kurti sutinkamai su tarptautine teise ir pakankamai atspindi nurodytus principus ir tikslus. Mūsų skundžiama Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto prokuratūra ir Vilniaus miesto apylinkės teismas tuo klausimu nepasisakė ir palaikė paviršiutinį prokuratūros aplinkybių vertinimą, nors buvo prašyta tai vertinti tarptautinės teisės nuostatų ir principų pagrindu pagal Lietuvoje tas veikiančias teisės normas.

 

5. Okupacijos legitimacijos pateisinimo prokurorų ir teisėjų verdiktų nuorodos

 

Pripažįstamas buvęs baudžiamasis persekiojimas.

Nepagrįstai tvirtinama, kad okupaciniai teismo posėdžiai buvo vieši.

Nenustatyta jokio represinių kolaborantų preigūnų piktnaudžiavimo.

Nenustatyta, kad okupaciniai pareigūnai turėjo ir galėjo žinoti, kad jie pažeidžia žmoniškumą.

Kad jokio trėmimo nebuvo, kadangi jis buvo kaip nuteisimo bausmė.

Nukentėjusieji turėjo visas okupacinio BPK garantijas.

Neįrodyta, kad persekiojimas buvo nuolat ir sistemingai.

Tarptautinės teisės  taikymas šiais atvejais nelaikytinas esminiu.

Okupaciją vykdė ne tie patys pareigūnai.

Neįrodyta, kad būtų tyčia persekioję nukentėjusiuosius.

Nėra pagrindo pareigūnus ir KGB bausti dėl nusikaltimų žmoniškumui.

Pareigūnai – kolaborantai dirbdami turėjo laikytis ir vadovautis veikiančiais okupaciniais įstatymais.

Nepadayta veika pagal BK 103 str. (Nežmoniškas elgesys, baudimas be garantijų teisme).

 

6. Pareigūnai neįvertinusieji okupacijos ir represuotų asmenų santykio

 

Gedvydas Vaivada, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuroras 

Eugenijus Papučka, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuroras

Valdas Bugelevičius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas

Aiva Survilienė, Vilniaus apygardos teismo teisėja

 

 

 

 

II. LIETUVOS PARTIZANO ANTANO KRAUJELIO ŽŪTIES BYLA

 

Ikiteisminio tyrimo byla Nr. M-2-01-00010-18

 

Panevėžio apygardos teismo (Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas ir Sigitas Bagdonavičius) 2014-11-26 nuosprendžio nepamatuota motyvacija

 

 Panevėžio apygardos teismo teisėjas 2015 m., teisiant už 1950 trėmimą vieną NKVD įgaliotinį, šiam reikalaujant, nusišalino, kadangi kaltinamasis nurodė, kad teisėjas buvo iš tremtinių šeimos, t. y. gali būti šališkas. Koks teisinis kruopštumas ir principas?! O mūsų atveju, ar galima paneigti, kad visi teisėjai neturėjo kokios nors abejingos istorijai, suinteresuotos neteisinės veikos ar paprasto kažkokio ryšio išteisinti kaltinamąjį? Tai retorinis klausimas, kyląs iš regimo teisėjų mentaliteto ir vertinimo sveiko proto logikos.

 Nagrinėjamos kolaboranto M. Misiukonio bylos teismo nuosprendyje nurodoma, kad 1965-03-16 pasirašytame nutarime kratai daryti: ,,Nutarimas pasirašytas tardytojo V. Vytės, suderintas su tardymo skyriaus viršininko pav. pulkininku Kisminu, VSK prie LTSR Ministrų tarybos pirmininku genorolu majoru A. Randakevičiumi, sankcionuotas II klasės valstybinio justicijos patarėjo V. Galinaičio ir 1965-03-17 paskelbtas A. Pinkevčiui /…/ dalyvavo kviestiniai P. Cibas ir J. Mameniškis, namo šeimininkas A. Pinkevičius, O. Pinkevičienė, J. Snukiškytė.“ (psl. 8). Potekstė reiškia socialistinio teisingumo apiforminimą tikrai kruopščiai numatytą ir vykdomą, vėliau teisme išvirtusį į teiginį, kad krata buvo teisėta.

Tai nebuvo savivalė, o pagrįstas teisinis aktas, nutylint legitimuojama pati okupacija, jos teisinės normos ir okupacinė pati kratos operacija pagal ,,veikiančias“ teisės normas. Toks kratos solidus patvirtinimas, teismo nuomone, be kitų veiksmų reiškė šio veiksmo okupacinį legitimumą.

 ,,Dėl kokių nusikaltimų A. Kraujeliui buvo iškelta baudžiamoji byla, kaltinamasis nežino, jokių dokumentų iki šio įvykio nebuvo matęs, A. Kraujelio nepažinojo.“ (psl. 11). Elementaru, ir visa tai pagal savo darbo pareigybines operatyvinio sekimo funkcijas privalėjo žinoti Anykščių KGB operatyvinis darbuotojas M. Misiukonis, o jeigu, tarkim, ir nežinojo, tai vis vien nusikalstamoje veikoje dalyvavo ir aktyviai veikė kaip represinės struktūros aktyvus elementas. Tuo norima pateisinti konkreti aktyvi veikla operacijoje kaip atsitiktinė, negirdėta ir nežinoma. Galų gale, KGB operatyviniam darbuotojui M. Misiukoniui tai net nesvarbu. Jis, kaip operatyvinis darbuotojas, tai seniai žinojo ir turėjo pareigybinę asmeninę užduotį ieškoti ir suimti A. Kraujelį. Tai tiesiogiai aprašyta Anykščių KGB partinės organizacijos susirinkimų protokoluose ir visa tai niekaip nepanaikina atsakomybės už aktyvų dalyvavimą konkrečioje nusikalstamoje operacijoje, bet teismas tai pateikia kaip nenusikalstamo veikimo alibi.

 M. Misiukonis pats teisme paaiškino, kad sulaikymo operacijoje ,,/…/ buvo lengvai kontūzytas /…/“ (psl. 11). Tai reiškia, jis turėjo būti priėjęs visai arti A. Kraujelio, nes kitaip per didelį atstumą kontūzija negalima. O kas gali paneigti, kad galimai jis tuomet paleido šūvį į partizaną ir jį sužeidė? Už tai, galimai, jis ir buvo įvertintas apdovanojimu ,,Už ryžtingumą ir iniciatyvą“.

 ,,Nagrinėjamo įvykio metu galiojusiame 1961 m. BPK buvo nurodyta, kad KGB yra vienas iš parengtinio tardymo ir kvotos organų (134, 142 straipsniai), t. y. šia prasme KGB buvo teisėsaugos institucija, todėl kaltinime naudojama sąvoka ,,KGB operacija“ nagrinėjamajame kontekste turėtų būti suprantama kaip tardymo veiksmo – kratos darymas.“ (psl. 12). Jeigu KGB yra teisėsaugos institucija, tai kas tuomet yra nusikalstama KGB organizacija? Kokia teisėta veika karinėje apsupties operacijoje? Šitokią formuluotę gali naudoti tik okupacinio mentaliteto kolaborantinis teismas. Ar tai nėra okupacijos neigimas ir jos legitimavimas?

 ,,Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių kaltinimo teiginį, kad nagrinėjamo įvykio metu KGB, kaip institucija, turėjo suformuluotame M. Misiukoniui kaltinime nurodytą tikslą fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus.“ (psl. 12). Ar kiekvienas nusikalstamos organizacijos (gaujos) narys privalo turėti individualų tikslą ir siekį, skirtingą nuo visos organizacijos vienintelių ir išimtinių sisteminių nusikalstamų funkcinių siekių? Gal KGB šiuo atveju turėjo tikslą su pasipriešinimo dalyviu tik pasikalbėti?

 ,,/…/ partizaninis karas buvo pasibaigęs daugiau nei prieš dešimtmetį iki įvykstant nagrinėjamam įvykiui 1965 metais, todėl pastarasis kaltinimo teiginio teisingumas kelia abejonių ir, nesant jį patvirtinančių įrodymų, atmetamas.“ (psl. 13). A. Kraujelis pagal KGB okupacinę sampratą jau tapo ne partizanu, o ,,ginkluotu nelegalu“. Partizano statusą, pateikdamas kaltinimus ,,tėvynės išdavimą“ (taip būdavo formuluojami kaltinimai ,,banditams“, t. y. partizanams) nustatinėjo KGB ir nepriklausomos Lietuvos teismas šiandien tai aiškina kaip A. Kraujelis tuo metu negalėjo būti partizanu. Bet A. Kraujeliui buvo pateikti ,,banditiniai“ (partizaniniai) kaltinimai už aankstesnį partizaninį laikotarpį? KGB legitimi ir visada teisi?

 Partizanui priekaištaujama, kad jis nepasinaudojo čekisų pažadu atleisti nuo bausmės, jeigu partizanas būtų pasidavęs: ,,Byloje nėra jokių įrodymų, kad šis pažadas nebūtų ištesėtas, jei A. Kraujelis būtų pasidavęs.“ (psl. 13). Tai tik iš M. Misiukonio žodžių, jokio raštelio niekas nematė ir jo nėra byloje. Bet kuriuo atveju partizanas netikėjo KGB patikimumu, bet tai nereiškia, kad partizanas neturėjo pasirinkimo teisės veikti, o ne kapituliuoti.

 Kolaborantų klastai priminti galima nurodyti paskutinius žuvusius 14 partizanų ir tris nužudytus kunigus po 1953 metų: Jonas Vilčinskas – 1953 m., Povilas Morkūnas – 1953 m., Vladas Mantvydas – 1953 m., Bronius Karbočius – 1953 m., Vincas Daunoras – 1954 m., Mykolas Suveizdis – 1956 m., Edvardas Žilinskas – 1956 m., Justinas Balčius – 1957 m., Feliksas Urbonas – 1959 m., Petras Oželis – 1959 m., Edmundas Kmita – 1961 m., Juozas Streikus – 1962 m., Pranciškus Prūsaitis – 1963 m., Pranas Končius – 1965 m.

 Poetas M. Tomonis nužudytas 1974 m., kunigas B. Laurinavičius – 1981 m., kunigas J. Zdebskis – 1986 m. Nepaneigiami KGB žudymų faktai sistemingai ir esmingai naikinant Lietuvos patriotus ir nepriklausomybės siekius.

 ,,/…/ nagrinėjamu atveju A. Kraujeliui objektyviai grėsė būti suimtam tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 104 straipsnio pagrindu, po to, jeigu būtų byloje surašyta kaltinamoji išvada [!!!] ir byla perduota į teismą – nuteisimas pagal tuo metu galiojusio BK ypatingosios dalies atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytą bausmę.“ (psl. 13). Kaip kitaip galima suprasti kaip legitimiai ir humaniškai sovietinei teisinei sistemai, legitimiam teismui, teisėtomis teisinėmis procedūromis, teisingai bausmei. Absoliuti teisinga sovietinio teisingumo pamokanti teisminė seka. Ką nepriklausomos Lietuvos teisėjams reiškia (normaliai ir teisėtai?) skirti ,,sankcijoje numatytą bausmę“? Labai tikėtina, kad mirties bausmę kaip kerštą už ilgametį jo persekiojimą. 

 ,,/…/ byloje nėra jokių akivaizdžių įrodymų, kad M. Misiukonis (ar kurie nors kiti buvę įvykio vietoje KGB darbuotojai) būtų atlikęs kokius nors priešingus teisei veiksmus A. Kraujelio rėmėjų, buvusių įvykio vietoje, atžvilgiu.“ (psl. 13). Tai jau ir atviras nusikalbėjimas. Teisingai, viskas vyko pagal okupacinę teisę, jo žmona J. Snukiškytė buvo suimta ir nuteista 4 metams. Logiškas klausimas: jeigu ją taip įvertino, tai kas laukė A. Kraujelio? Tai atvira okupacijos ir KGB nusikalstamos veikos legitimacija. 

 ,,/…/ kaltinimas M. Misiukoniui dėl turėto tikslo ne tik nepagrįstas, bei prieštarauja elementariems logikos dėsniams.“ (psl. 13). SS pareigūnai irgi neturėjo individualaus tikslo naikinti pasipriešinimo šalies okupacijai dalyvius? Ar galima abejoti KGB sisteminiais nusikalstamais veiksmais? O gal kolaborantas viršijo tarnybinius įgaliojimus? Nuo kada čekistas, nusikalstamos organizacijos narys, neturėjo bendros išimtinai funkcinės sisteminės bendros represinės užmačios, kuri dar buvo paremta kariniu statusu?

 ,,Tačiau M. Misiukonis nebuvo subjektas, turėjęs teisę spręsti kardomosios priemonės A. Kraujeliui taikymo, jo veikų kvalifikavimo, kaltinimo apimties, bylos perdavimo į teismą ir bausmės rūšies ir dydžio A Kraujeliui skyrimo klausimus, t. y. M. Misiukonis šioje situacijoje neturėjo jokios galimybės daryti įtaką A. Kraujelio likimui, taip pat ir siekti žūties – A. Kraujelio nuteisimo mirties bausme kaip ,,tėvynės  išdaviko.“ (psl. 13). Čia jau demagoginis aiškinimas. Kalba eina apie M. Misiukonio dalyvavimą konkrečios vienos operacijos veiksme, o ne visuose absoliučiuose KGB sprendimuose ir veikime visoje okupuotoje Lietuvoje. Ir toks apsimestinis teisinimas M. Misiukoniui, neturint absoliučiai visų prerogatyvų, reiškia tylų jo veikos kaip atsitiktinio prašalaičio pateisinimą pritarimą, tuo pačiu ir okupacijos veiksmų pateisinimą bei pritarimą?

 ,,/…/ šio nusikaltimo subjektu negali būti asmuo, siekiantis sunaikinti vieną žmogų, kuo šioje byloje kaltinamas M. Misiukonis. Būtent nukentėjusiųjų skaičius, į kurių fizinį sunaikinimą yra nukreipta kaltininko tyčia, yra esminis kriterijus, atribojantis genocidą nuo nusikaltimų asmeniui.“ (psl. 14). Vieno partizano sunaikinimas yra legitimus veiksmas? Partizanas A. Kraujelis nukrito iš dangaus, jam buvo surašę kaltinimą ,,Už tėvynės išdavimą“ (kokios tėvynės?) ,,ginkluotam nelegalui“? O gal partizanui? ,,Banditui“? Genocide naikinama ne tik būriu, bet ir po vieną, netgi pavėluotai 17 metų, kaip mūsų atveju, pateikus ,,sąskaitą“ už aiškius partizaninius pasipriešinimo veiksmus praeityje.

 

2. Lietuvos apeliacinis teismo (Violeta Ražinskaitė, Valdemaras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė) 2015-07-03 nutarties kolaboravimo ganėtini teisinimai

 

 Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras R. Valentukevičius teismo posėdyje labia pagrįstai nurodė: ,,Iš bylos duomenų matyti, jog nusikaltimai prieš Lietuvos gyventojus buvo tikslingos sisteminės totalitarinės SSRS politikos dalis: represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą. A. Kraujelis buvo Lietuvos partizanas, aktyvus organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai (rezistencijos) dalyvis, todėl M. Misiukoniui pagrįstai inkriminuotas genocidas – Lietuvos gyventojų dalies, priklausančios nacionalinei–etninei–politinei grupei, fizinis sunaikinimas.“ (psl. 3). Koks teismo atsakas? Šis klausimas sąmoningai nenagrinėtas ir nepasisakyta. Vardan kolaboranto išteisinimo.

 Šis prokuroras teigė: ,,Atsižvelgiant į tai, Lietuvos partizanai – ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyviai, iš jų ir A. Kraujelis, priskirtinas atskirai nacionalinei – etninei kartu politinei grupei, t. y. asmenų grupei, numatytai BK 99 straipsnio dispozicijoje.“ (psl. 3). Kur teismo paneigimas, kad A. Kraujelis nepriklausė nacionalinei-etninei-politinei grupei? Viešas pasipriešinimo neigimas, šiurkštus sąmoningas menkinimas.

 Lietuvos Konstitucinis Teismas 2014-03-18 nutarime nurodė, kad Lietuvoje buvo vykdomi tarptautiniai nusikaltimai – nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai. Beje, BK 100 straipsnio (nusikaltimai žmoniškumui) kolaboranto atžvilgiu buvimo teismai nesvarstė. Teisinimo nuostatos siekis.

 Lietuvos apeliacinis teismas teigia: ,,Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas su šiuo kaltinimu susijusias bylos aplinkybes /…/“ (psl. 6). Čia nutylima apie nurodytą okupacinių normų legitimavimą, nerandama nei vieno ginčijamo fakto vertinimo paneigimo. Čia veikia apgaulės taisyklė: vienas kala, kitas auksuoja arba vienas sako neteisybę, o kitas tuo ir remiasi.

 ,,/…/ 1965 m. tautos ginkluotas pasipriešinimas seniai buvo pasibaigęs, todėl ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai (partizanai), kaip politinė grupė neegzistavo. Vadinasi, žuvimo metu A. Kraujelio sulaikymas negalėjo turėti įtakos visai politinei grupei, kurios tuo metu jau nebuvo.“ (psl. 8). Juk nusikalstamos KGB organizacija ,,represinę sąskaitą“ partizanui A. Kraujeliui įteikė pavėluotai 17 metų už aktyvaus ir už masinio partizaninio pasipriešinimo okupacijai laiko periodą, o ne tik už 1965 metus. Kaip teismas, vieningai kartu su KGB, partizaną vadina ,,ginkluotu nelegalu“. Įvertinkime: KGB A. Kraujelį kaltina už ginkluotą pasipriešinimą (,,banditizmą“, ,,tėvynės išdavimą“), o Lietuvos nepriklausomas teismas šiandien kaltina jį pagal KGB blefuojamą vertinimą kaip blefuojamą ,,ginkluotą nelegalą“, iš esmės, KGB žargonu, ,,banditą“, kurį buvo galima teisėtai likviduoti? Faktas, kad partizanas A. Kraujelis pajėgė 17 metų išvengti represijos, tai ne KGB nuopelnas, o partizano sumanumas, gyventojų parama ir išimtinė drąsa, fenomenalus atvejis Lietuvos partizaninėje pasipriešinimo kovoje. Ir tuo galima stebėtis bei didžiuotis.

 ,,Kita vertus, byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai neginčijamai patvirtino, kad A. Kraujelį buvo siekiama sulaikyti ne kaip partizaną, t. y. atskiros politinės grupės narį, bet kaip asmenį, padariusį labai sunkius nusikaltimus.“ (psl. 9). Taip pasakyti gali tik KGB! Ką gina ir kaltina Lietuvos teismas pagal KGB kvalifikaciją? Jis prisiima KGB veiklos legitimumą ir pasipriešinimo neigimą, šiurkštų menkinimą įžeidžiančiu būdu.

 ,,Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog 1965 metais Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto vienas iš esminių tikslų buvo fiziškai sunaikinti organizuoto ginkluoto Lietuvos nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius –Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. (psl. 12). Partizanui A. Kraujeliui pateikti labai pavėluotai kaltinimai už 1949-1952 metų partizaninę veiką, kai vyko aktyvus masinis partizaninis pasipriešinimas. Ir Lietuvos teismas teigia, kad tuo metu vienas iš esminių KGB uždavinių buvo sunaikinti Lietuvos partizanus, o štai 1965 m. to jau atsisakyta. Gal KGB po to užsiėmė ne represijomis prieš bet kokį politinį ir moralinį pasipriešinimą okupacijai? Vėl neigimas, šiurkštus sisteminis menkinimas, užgaulumas įžeidžiant Lietuvos Respublikos vardu.

 ,,Beje, prokuroras apeliaciniame skunde užsiminė, kad A. Kraujelis priskirtinas atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei, t. y. asmenų grupei, numatytai BK 99 straipsnio dispozicijoje, tačiau M. Misiukoniui toks kaltinimas nebuvo pateiktas ir nagrinėtas.“ (psl. 14). Visiškas absurdas, visą laiką kaltinime buvo kalbama apie BK 99 straipsnį! Tai kur teismo elementari vertinimo pozicija šitame konceptualiame kaltinime? Juk kaltinimas ir buvo pagal tą patį BK 99 straipsnio turinį. Tai buvo šio teismo funkcija pasisakyti dėl kaltinimo kvalifikacijos. Ar čia ne nusikalstamas piktnaudžiavimas, jeigu teisme raštu 14 kartų to prašė partizano sesuo, taip  pat prokuroras R. Valentukevičius, o teismas nesvarsto? Kokią prasmę turi apeliacinis nagrinėjimas, jeigu nukopijuojamas pirmos instancijos teismo akivaizdus šališkumas, aplinkybių neigimas užgauliai ir įžeidžiant pažeistos partizano sesers teisės. Šis faktas nenuginčijamai patvirtina teismo išimtinai sąmoningą angažuotumą kolaboranto veikos vertinimo ir teisinimo poziciją.

 Teismo nutartyje nurodoma, kad KGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas ,,/…/ kapitonas Vytė 1964 m. gegužės 12 d. A. Kraujeliui iškėlė baudžiamąją bylą pagal nusikaltimų, numatytų Lietuvos  TSR BK 62 straipsnio 1 dalyje, 64 straipsnio 1 dalyje, 70 straipsnyje ir 92 straipsnio 2 dalyje, požymius /…/“ (psl. 9). 70 str. – organizacinė veikla, kuria siekiama padaryti itin pavojingus valstybinius nusikaltimus, taip pat dalyvavimas antitarybinėje organizacijoje, 62 str. – tėvynės išdavimas, 64 str. – teroristinis aktas, 92 str. – valstybinio turto plėšimas. Sąvokos ,,Antitarybinė organizacija“ ir ,,Tėvynės išdavimas“ čekistine samprata reiškė partizaninę veiklą ir sąmoningai šis teismas to ,,nesuprato“. Kuo teismas apsimeta? Paaiškina, kad 1965 m. masinio partizaninio pasipriešinimo nebuvo! Tokį KGB kaltinimą prisiima Lietuvos apeliacinis teismas. Okupantai A. Kraujelį kaltina kaip partizaną, o Lietuvos teismas vertina kaip ,,ginkluotą nelegalą”. Tai okupacijos viešas pritarimas, pasipriešinimo neigimas, užgaulumas ir įžeidimas. Formali sąvoka ,,ginkluotas nelegalas” naudota dėl to, kad Maskvai raportuota, kad ,,banditų” (partizanų) nėra, likusiųjų nedaug nederėjo vadinti ,,banditais” (suprask – parizanais).

 ,,Išdėstyti įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu baudžiamojoje byloje Nr. 181 buvo atliekamas procesinis veiksmas – krata, turint tikslą surasti slėptuvę, kurioje slėpėsi A. Kraujelis, ir jį suimti.“ (psl. 10). Esmė ne pavadinime ,,krata”, o nuoseklus pirmasis procedūrinis represinis judesys po kurio sektų absoliutus gerai žinomas neišvengiamas okupacinis represinis procedūrinis susidorojimas, kas iškart ir atlikta. Ir vėl KGB veiklos legitimavimas, neigant pasipriešinimo idėją, užgauliai ir įžeidžiant bei viešai pritariant okupaciniam represiniam įvadiniam aktui – ,,kratai“.

 Apie Vilniaus KGB 1953 m. liepos 17 d. paruoštą planą dėl partizano A. Kraujelio likvidavimo, būtent ,,likvidavimo“, o ne kokio nors sulaikymo, Lietuvos apeliacinio teismo nurodoma: ,,Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo įrodinėti 1965 m. darytos kratos neteisėtumą remiantis 1953 m. priimtu ir jau perduotu į archyvą dokumentu.“ (psl. 10). Šventa KGB teisė teisėtai daryti kratas! Kiek čia neigimo, kiek šiurkštaus menkinimo Lietuvos valstybę įžeidžiančiu būdu. Iš piršto laužtas teiginys. Kas ir kada tą aiškiai represinį dokumentą atšaukė ar panaikino? Elementariai žinoma, kad kol pirminis persekiojimo represinis tikslas – suimti, nuteisti arba nužudyti nepasiektas, tol iš šio voratinklio bet kuriuo antisovietinio nusikaltimu įtariamasis neišbraukiamas, nes numatyta griežta asmeninė atsakomybė ,,už revoliucinį budrumą.“ Beje, tų dokumentų niekas nesunaikino, jie yra ir dabartinėje teismo byloje. Tai atviras kolaboranto primityvus gelbėjimo ratas kolaborantui pripažįstant KGB kratos legitimumą ir jos tolimesnes suprantamas represines pasekmes. Kratos pripažinimas teisėtu veiksmu reiškia okupacijos legitimavimą, viešą pritarimą.

 ,,Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių prokuroro apeliacinio skundo argumentą, kad atlikdamas inkriminuotus veiksmus M. Misiukonis žinojo, jog A. Kraujelis buvo partizanas. M. Misiukonis viso proceso metu nuosekliai tvirtino to nežinojęs, iki kratos nebuvo matęs nė vieno A. Kraujeliui iškeltos baudžiamosios bylos lapo, jam nebuvo žinoma apie A. Kraujelio paiešką. Tokie M. Misiukonio parodymai byloje nepaneigti.“ (psl. 10). M. Misiukonio, kaip Anykščių rajono KGB operatyvinio darbuotojo, išimtinės funkcinės operatyvinio sekimo pareigybės ir archyviniai Anykščių KGB komunistų susirinkimo archyviniai protokolų  tekstai patvirtina, kad jis pats dėl A. Kraujelio turėjo tokias individualias užduotis, turėjo absoliučiai visą informaciją, ir tokius įpareigojimus, beje, ir pats pagal operatyvinio įgaliotinio funkcines pareigas juos rinko bei uoliai vykdė. Versija, kad nuo jo, kaip Anykščių rajono KGB operatyvinio įgaliotinio, veiklos pasitarimuose buvo slepiama medžiaga apie partizaną būtų nelogiška, nes tai buvo išimtinė operatyvio KGB pareigūno totalinė funkcinė sekimo veika. Tai pagrindžia pati pareigybės sąvoka ,,operatyvinis įgaliotinis“. Teismas pereina į tautosakos lygio pateisinimo argumentus. Ar galite įsivaizduoti, kad operatyvinis pareigūnas savo rajone verbuoja asmenis, seka atitinkamus ,,antitarybininkus”, išskyrus partizaną A. Kraujelį? Atviras angažuotumas, nusikalstamas piktnaudžiavimas kartu okupacijos ir nusikalstamos KGB organizacijos veiksmų legitimavimas!

 ,,Pirmosios instancijos teisme M. Misiukonis parodė, kad į Anykščius buvo paskirtas atlikti praktikos, dvejiems metams išėjo rašyti diplominio darbo, 1964 metais išvažiavo į Kijevo specialiąją KGB mokyklą, grįžo 1965 m. vasario mėnesį, t. y. prieš mėnesį iki kratos.“ (psl. 11). Kad 40 puslapių diplominį darbą studentas rašytų 24 mėnesius, akivaizdu, sveiku protu neįtikinama. Pagal tuomet veikusią tvarką (skunde yra to meto valdžios nustatytos atostogų normos dokumento kopija) tam buvo skiriama 4, o ne 24 mėnesiai laiko. O teismas tokiu atveju paaiškina, kad 24 mėnesius M. Misiukonis nedirbo čekistu, operatyviniu KGB įgaliotiniu Anykščių rajone ir dėl to neinformuotas apie A. Kraujelį. Vėl teisinimo atviras plonas dirbtinis siūlas. Didžiulis teisinimo pritempimo matomas siūlas ir matoma teisinimo intencija. Beje, netgi jeigu viskas ir būtų buvę kaip išgalvota, tai nepanaikintų kolaboranto atsakomybės už dalyvavimą šiame epizode.

 ,,Negalima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad A. Kraujelis buvo persekiojamas ne kaip kriminalinis, bet kaip valstybinis nusikaltėlis.“ (psl. 11). Kolaboravimo viršūnė! Tokie argumentai pereina į drąsų angažuotą lygmenį ir yra aiškiai dirbtiniai, nusikalstami pripažįstant Lietuvos okupacijos legitimumą ir okupacinių struktūrų teisėtumą. Tai yra partizaninio paskutinio pasipriešinimo fakto paniekinimas neigimu, šiurkščiu menkinimu ir įžeidimu dėl okupacijos legitimavimo ir pasipriešinimo prasmės neigimo.

 ,,Nagrinėdamas bylą, teismas neturi ir negali analizuoti A. Kraujelio veiklos 1949-1960 metais, nes tai nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas. Taigi išteisintajam M. Misiukoniui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu A. Kraujelis buvo suimtas ne kaip partizanas, bet kaip asmuo, kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus.“ (psl. 11). Koks klasikinis reveransas KGB veiklai absoliučiai pateisinti. Nenagrinėja A. Kraujelio partizaninės veiklos ir dėsto, kad A. Kraujelis, o tai užrašė KGB, yra atlikęs nusikalstamus veiksmus ir tai priima kaip legalų faktą išimtinai pagal patikimą ir neginčijamą KGB nuorodą. Tokiu atveju KGB pateikiama kaip teisingumo vykdytoja, o nepriklausomos Lietuvos apeliacinio teismo kolegija su tuo solidarizuojasi, nes teisėjai, nors ir nesvarstę bei nenagrinėję, patvirtina KGB pateiktus kaltinimus. Tai yra KGB ir mūsų teisėjų nuostatų vieningumas dėl partizano veiklos ir jo partizaninės priesaikos laikymosi prasmės. Gaunasi viešas pritarimas okupacijai, jos neigimas, užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, šiurkštus menkinimas Lietuvos valstybės oficialiu vardu. 

 Kaip Lietuvos čekistai 1965 metais įvardijo ir teisino savo veiksmus, taip po 25 metų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai, prisiekę laikytis Lietuvos Konstitucijos, įskaitant gausybę Lietuvos antiokupacinių teisės aktų, o taip pat tarptautinės teisės nuostatų, pripažįsta ir legitimuoja KGB sąlygotą partizano A. Kraujelio žūtį ir su ankstesniu KGB formulavimu ir nuoroda partizaną paverčia nusikaltėliu. A. Kraujelis davė partizaninę priesaiką Lietuvos valstybei, jis jos neatsisakė ir bet kokių okupantų tokio statuso atėmimas yra neįmanomas teisine prasme ir ne to meto kolaborantų samprata. 

 ,,/…/ J. Snukiškytė nuteista už tai, kad žinodama apie A. Kraujelio padarytus nusikaltimus, padėjo jį slėpti (10 t., 90-94 b. l.). To negalima įvardinti kaip represijų, nes sunkių nusikaltimų ar juos padariusių asmenų slėpimas pats savaime yra nusikaltimas, už kurį baudžiama.“ (psl. 11). Pilna BK 1702 straipsnio dispozicija, atvira okupacinė čekistinė idėja ir terminologija, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų okupacinė sąmonė ir KGB legitimumo veiklos patvirtinimas. Vėlei neigimas, šiurkštus menkinimas ir užgaulė dar gyvai esančiai J. Snukiškytei ir partizano A. Kraujelio sūnui.

 ,,Jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad M. Misiukonis apdovanotas už veiksmus, susijusius su A. Kraujelio asmeniu, išskyrus abstraktų įrašą asmens kortelėje, byloje nėra. Tokių duomenų nepateikė teismui ir prokuroras.“ (psl. 11-12). Byloje neginččijamai apdovanojimo įrašas yra. Dviejuose archyviniuose dokumentuose yra patvirtinimas, kad M. Misiukonis už dalyvavimą A. Kraujelio operacijoje 1965 m. kovo 24 d., t. y. po 7 dienų nuo partizano žūties su įrašu ,,Už iniciatyvą ir ryžtingumą“ gauna vertingą dovaną. Ką kito rimtesnio šiuo laikotarpiu galėjo nuveikti čekistas M. Misiukonis? Beje, jis nepaaiškina už ką vistik gavo apdovanojimą, gal už kokį raštą, o teismai jį teisina. Archyvinė medžiaga neabejotinai tiksliai įvardija ir patvirtina, kad apdovanojimas įteiktas už nuopelnus dalyvaujant konkrečiai šioje represinėje operacijoje. Tai apibūdina subjektyvinę jo veikimo pusę, bet kartu parodo teisėjų angažuotumo sistemą. Tai nusikalstamas piktnaudžiavimas sveiko proto lygmenyje.

 ,,Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatyme apibrėžtas konkretus laikotarpis, kada Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas ir partizanų vadovybė buvo aukščiausioji teisėta valdžia, tačiau aptariamas įvykis nepatenka į šį laikotarpį, todėl nukentėjusioji nepagrįstai teigė, kad 1965 m. atlikta krata buvo neteisėta.“ (psl. 12). Elementaru: 1965 m. čekistai pateikia A. Kraujeliui kaltinimo sąskaitą už 1949-1952 metų partizaninę veiką, kai buvo masinis ir aktyvus partizaninis pasipriešinimas, kai buvo partizanų teismai ir vadovybė, o Lietuvos apeliacinis teismas stoja į KGB okupacines pozicijas. Teisėjų logika čekistinė: bausmė A. Kraujeliui ne už partizaninį veikimą, o už ,,ginkluoto nelegalo“ statusą, nors čekistiniame kaltinime aiškiai inkriminuojama partizaninė veika (,,tėvynės išdavimas“). Legitimuojama okupantų padaryta krata. Okupacijos veiksmo viešas pritarimas, represijos neigimas užgauliai ir įžeidžiant.

 Elementariai visuotinai žinoma, kad pats čekistų veiklos doktrininis pobūdis išimtinai buvo represinis ir naikinamasis, o individuali konkreti nusikalstama aktyvi ir savanoriška veika tai patvirtina ir nėra šios veikos reabilitavimo chronologinių ribų. Viršuje yra nurodyta 16 asmenų sąrašas, nužudytų 1953-1986 metais ir tai papildomai patvirtina mirties bausmių tęstinumą, nekalbant apie neišvengiamo kalėjimo bausmes. Kartojame, A. Kraujelio nužudymas (,,likvidavimas“) buvo nurodomas ir aprobuotas visuose KGB operatyviniuose planuose. KGB tikslų būta įvairių, ne vienas, o žmonių prievartavimas ir naikinimas buvo esminis, neatšauktas ir Lietuvoje vykdomas iki 1990 metų.

 Elementariai žinoma, kad su ginkluotu ir neginkluota pasipriešinimo veika susijusiomis represijomis visą laiką vykdė išimtinai KGB tarnyba, ne milicija ar kas nors kita. Tai atsispindi ir KGB pareigūno priesaika: ,,Aš, (vardas, pavardė, tėvo vardas), stodamas į valstybės saugumo organų eiles, prieš draugus ir čekistų, žuvusių kovoje su mūsų priešais vardan komunizmo laimėjimo, atminimą, iškilmingai prisiekiu visą savo gyvenimą garbingai laikytis aukšto čekisto vardo būti budriu, drausmingu ir drąsiu kovotoju, pasiaukojamai ginti Tarybų Sąjungos Komunistų partijos interesus, nepavargstamai vykdyti kovą su imperialistinių žvalgybų užmačias, saugoti ir vystyti kovines VČK-KGB tradicijas.“ (https://www.facebook.com/clyzhba/posts/243954529054628).

 Toks tekstas implikuoja priesaiką davusiajam asmeniui besąlygiškai dalyvauti visuose represiniuose, juo labiau kaip karinė struktūra, veiksmuose. Ir atskiro jo apsisprendimo, siekio, suvokimo ar iniciatyvos nereikia, nes tai yra jo ex officio vienintelis represiniais darbas, o ne koks papildomas, ne esminis ar nenumatytas, šalutinis, neaptartas darbas.

 ,,Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. Misiukonio dalyvavimas, siekiant sulaikyti A. Kraujelį, nėra tie veiksmai, kurie pripažįstami nusikaltimais pagal BK 99 straipsnį, nes jis neatliko jokių veiksmų, prisidėjusių prie A. Kraujelio žūties.“ (psl. 12). Už ką jis išskirtinai buvo šioje operacijoje ,,Už iniciatyvą ir ryžtingumą“ apdovanotas? Savanoriškas stojimas į KGB tarnybą reiškė, kad jis pasiryžęs vykdyti visus, be išimties, šios nusikalstamos organizacijos veikos doktrinos išimtinai represinius tikslus, patvirtintus individualia priesaika, o tai jis parodė aktyvia iniciatyva aptariamoje operacijoje. Okupacijos reabilitavimas, represijų pritarimas. 

 ,,Tai reiškia, jog M. Misiukonis, nagrinėjamo įvykio metu dirbęs VSK struktūroje, nebuvo atsakingas už jo vykdytą veiklą“ (psl. 13).  Kaip gali savanoriškai nusikalstamoje struktūroje aktyviai dirbti ir nebūti už savo konkrečius individualius veiksmus atsakingu? Tiesiog KGB pripažinimas legalia Lietuvos organizacija, neigimas, šiurkštus menkinimas ir užgaulus publikavimas.

 ,,M. Misiukonis VSK pradėjo dirbti 1962 metais, t. y. būdamas 23 metų. Vargu ar būdamas tokio jauno amžiaus, neturėdamas jokios darbo patirties (tuo metu dar buvo studentas), jis galėjo žinoti visus KGB struktūros tikslus, tokius kaip represijos, politinis persekiojimas ir pan., o ypač skunduose akcentuojamą vieną iš šios institucijos tikslų – ,,sunaikinti Lietuvos partizanus“.(psl. 13). Svarbu tai, kad M. Misiukonis teisme pats į tai neapeliavo, o tai buvo paties teismo įžvalga pateikta kaip gelbėjimosi ratas, – paverčiantis jį naiviu geruoliu, ,,Nežiniuku“, kai visa Lietuva jų buvo nepertraukiamai persekiojama iki 1990 metų. Teismo piktnaudžiavimas savo prerogatyvomis, t. y galima BK 228 str. sudėties požymiai.

 ,,Kita vertus, net jei jam inkriminuoti veiksmai būtų įrodyti ir atitiktų dabar galiojančio įstatymo prasme genocido nusikaltimo apibrėžimą, jis negalėtų būti teisiamas už tai, nes 1965 m. nebuvo įstatymo, numačiusio baudžiamąją atsakomybę už visų ar dalies žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, genocidą.“ (psl. 14). Teisinis absurdas: pagal tarptautinę teisę nusikaltimams žmoniškumui (mūsų atveju BK 99, 100, 103 str.) atsakomybė yra be senaties ir nusikaltimai žmoniškumui, numatyti tarptautinės teisės normose, veikia atgal, nepaisant, kad totalitarinio režimo okupacinė teisė, visiškai suprantama, tai neįvardino. Kodėl sąmoningai, sakytume, piktybiškai, nepasisakyta dėl prokuroro siūlytos realios nusikaltimo kvalifikacijos, t. y. reikšmingos nacionalinės-etninės partizanų grupės nario, akivaizdaus kvalifikavimo?

 Kur čia Lietuvos apeliacinio teismo kvalifikacinė ir pilietinė bei istorinė pozicija, jeigu prokuroras išsakė teisingą galimą nusikaltimo kvalifikacijos patikslinimą kaip reikšmingos ir ginamos nacionalinės-etninės grupės dalį? Reiškia, Lietuvos apeliacinis teismas suvokė kaltinimo ir teisinimo esmę ir tyčia užmerkė akis. Klausimas: kodėl apeliacinis teismas to nenagrinėjo, nepasisakė ir nutylėjo, jeigu reali ir pagrįsta ir akivaizdi partizano statuso netgi čekistinė kvalifikacija teismo posėdyje neaptariama. Teismui reikėjo M. Misiukonį išteisinti ir dėl to nutylėta. Paprasta akimi matomas teismo angažuotumas, neteisingas įstatymo taikymas.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Artūras Pažarskis, Olegas Fedosiukas, Armanas Abramavičius) 2015-02-25 nutartyje: KGB pareigūnui nebuvo tiesioginės tyčios ir tikslo

 

 5.2. teismo nutarties punkte nurodoma: ,,Subjektyviai genocidas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia genocido atveju reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, ir nori taip veikti. Taip pat būtinais genocido subjektyvusis požymis yra specialus tikslas. Vien tai, kad kaltininkas organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius BK 99 straipsnyje nurodytoms grupėms, savaime nereiškia, kad jo veika pagal BK 99 straipsnį laikytina genocidu.“ Kolaborantas savanoriškai įstojo į KGB represinę tarnybą, aktyviai dalyvauja veiksmuose, gauna apdovanojimą, bet viso to nesuprato ir nenorėjo? Žūties ar žaidimo operacija? Veika KGB pagal esmę ir principus buvo išimtinai represinė nuo seniausių laikų ir žinomų klaikių mastų Rusijoje, tokia ji represinė buvo ir šiuo konkrečiu atveju Lietuvoje. Teisėjai apsimeta neraštingais ir nesupratingais. Už ką atsako nusikalstamos gaujos dalyvis ir bendrininkas dalyvaujantis žūties operacijoje?

 5.3. nutarties punkte teigiama: ,,Šiuo atveju svarbiausia yra nustatyti, kad tokius kaltininko veiksmus jungė vieningas sumanymas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių BK 99 straipsnyje įvardintoms grupėms.“ Ką sako KGB priesaika ir doktrina bei konkreti M. Misiukonio aktyvi veika? Grupiniame bendrame nusikalstamame junginio veikime nereikalinga individualus veikimo prasmės patikinimo ar deklaravimo, tai patvirtina sąmoninga ir iš anksto žinoma pasirinkta ir atlikta represinė veika. Ar galima abejoti SS pareigūno atlikta represija? Už ką atsako nusikalstamos gaujos dalyvis ir bendrininkas?

 8. nutarties punktas: ,,Taip pat pažymėtina, kad pats savaime M. Misiukonio dalyvavimo sulaikant A. Kraujelį faktas nereiškia jo kaltės dėl genocido padarymo. Sprendžiant, ar toks M. Misiukonio dalyvavimas atitinka BK 99 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymius, reikia nustatyti, ar iš bylos medžiagos galima spręsti, kad jis suvokė, jog dalyvauja sulaikant partizaną, kaip atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui narį, ir norėjo taip veikti. Kartu itin svarbu įvertinti ar tokie M. Misiukonio veiksmai gali būti laikomi kaip padaryti turint specialų tikslą, t. y. siekiant fiziškai sunaikinant visus ar dalį žmonių, priklausančių politinei grupei (partizanams).“ Teismas mano, kad M. Misiukonis buvo tiek naivus, kad nesuprato ką daro, o ,,Už iniciatyvą ir ryžtingumą“ kažkodėl buvo iš kitų aptariamos operacijos dalyvių išskirtas ir Lietuvos KGB vadovybės  įsakymu nr. 024 1965-03-24 apdovanotas vertinga dovana! Tokį klausimą hipotetiškai galima užduoti ir vokiečių SS pareigūnui jog jis nežinojo ir nesuprato, kad, tarkim, suimtas žydas gali būti nužudytas. Už ką atsako nusikalstamos gaujos dalyvis ir bendrininkas?

 Toliau nutartyje seka visa virtinė pritemptų, dirbtinių ir išgalvotų pateisinimų:

8.1 punkte nurodoma, kad iš vakaro jis nežinojo apie operaciją (vien tik paties M. Misiukonio teigimas!). O ką tai reiškia ir keičia, kai operacijoje jo veika įvertinama kaip iniciatyvi ir ryžtinga?

 Sveiko proto lygmenyje nesuprantami teikiami iš piršto laužti ir priimti tokie naivūs M. Misiukonio pateisinimai ir paaiškinimai, vertintini ir kaip nusikalstamu piktnaudžiavimu:

-Tik atvykus į operaciją jam pasakė, kad reikės suimti ,,ginkluotą nelegalą“.

– ,,/…/ jis (M. Misiukonis) nežinojo, dėl kokių nusikaltimų A. Kraujeliui iškelta baudžiamoji byla.“ (8.1 punktas, 3 nuostata).“

– ,,/…/ jis (M. Misiukonis) jokių KGB struktūrose turėtų dokumentų, susijusių su A. Kraujeliu ir jo veika, nebuvo matęs ir su jais susipažinęs.“ (8.1 punktas, 4 nuostata). 

-24 mėnesius rašęs diplominį darbą ir dėl to nežinąs apie A. Kraujelį?

-Byla iškelta Vilniuje (Ne Anykščiuose, kurie tokios teisės neturėjo!). Ne ta aplinkybė.

-Dėl A. Kraujelio jis neatlikęs jokių procesinių veiksmų. Ne ta aplinkybė.

,,/…/ nėra duomenų, jog M. Misiukonis šioje byloje būtų atlikęs kokius nors procesinius veiksmus ar ar būtų rinkęs ar susipažinęs su jau surinkta KGB turėta operatyvine medžiaga dėl A. Kraujelio.“ (8.1 punktas, 5 nuostata).

Nustatyta, kad ,,/…/ nėra duomenų apie tai, kad M. Misiukonis kada nors būtų buvęs įvykio vietoje kai buvo nužudytas ar nusižudė dar nors vienas Lietuvos partizanas.“( 8.1 punktas, 5 nuostata). Visa tai jokia pateisinama nuoroda dėl savanoriško dalyvavimo operacijoje pateisinimo. kad A. Kraujelio paieška buvo Anykščių rajono KGB operatyvinio darbo kasdienybinio svarstymo pasitarimų pirmume patvirtina archyviniai Anykščių KGB komunistų organizacijos susirinkimų protokolai, kur nurodoma, kad A. Kraujelio paieška, skyrium imant, buvo prioritetinė operatyvinio pareigūno M. Misiukonio veika? 

 8.2 punkte: ,,Įvertinus paminėtas teismų nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad M. Misiukonis, atlikdamas paminėtus veiksmus, suvokė, jog dalyvauja sulaikant būtent A. Kraujelį kaip partizaną. Kartu nėra pagrindo teigti, kad tokie M. Misiukonio veiksmai gali būti vertinami, kaip padaryti, turint specialų tikslą, t. y. siekiant fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių politinei grupei (partizanams). Juolab iš bylos medžiagos matyti, kad M. Misiukonis nebuvo tas asmuo, kuris organizavo ar vadovavo A. Kraujelio sulaikymo operacijai. Taigi, darytina išvada, kad M. Misiukonio veiksmuose nėra būtinųjų subjektyviųjų genocido, numatyto BK 99 straipsnyje, požymių – tiesioginės tyčios ir specialaus tikslo.“ Visa tai buvo operatyvinio KGB įgaliotinio kasdieninio darbo imperatyvinė abėcėlė. Anykščių KGB komunistų susirinkimuose, kur apie A. Kraujelį, jis pats aktyviai kalbėjo, o byloje M. Misiukonis aiškino nežinojęs, kas yra A. Kraujelis, kokia jo praeitis ir kokie jo tikslai dabar? 

 Lygiai tą patį galėjo pasakyti KGB darbuotojas S. Drėlingas partizano A. Ramanausko suėmimo byloje (2016-04-12 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos nutartis), kur kaltinamasis taip pat aiškino, kad nebuvo matęs nei partizano A. Ramanausko, nei jo dokumentų, nei jo pažinojo. Paaiškinimas elementarus: dalyvavimas nusikalstamos KGB organizacijos represinėje ex officio veikoje yra neginčijamas ir išankstinis pritarimo patvirtinimas absoliučiai visuose represiniuose iš anksto numatytuose ir iš anksto nenumatytuose veiksmuose nereikalingas.

 8.3. nutarties punkto M. Misiukonio teisinimas paneigiamas byloje pateiktų archyvinių protokolų suvestinėse jo konkrečių kalbų apie A. Kraujelio paieškos ir suėmimo atsakomybės svarbą, o teismas šiame punkte klaidinančiai nurodo, kad kaltinimas ,,/…/ negali būti grindžiamas prielaidomis“.

 11. nutarties punkte akcentuojama tik išskirtinė teismo kompetencija ir teisėjų vidinis įsitikinimas. Teismo okupacijos ir represijų vertinimas nėra adekvatus išimtinei ir kasdieninei sisteminei visame pasaulyje žinomai žiauriai KGB represijų veiklos doktrinai. Nejaugi teisėjai trykšta pagarba KGB veiklai ir mano, kad KGB buvo ,,teisėsaugos institucija“?

 11.2. nutarties punkte Teismas nevertino 2014-11-12 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro chronologinės pažymos dėl partizano A. Kraujelio 1949-1952 metų veiklos, t. y. kuomet okupacijos sąlygomis veikė partizanų teismai ir kokias teises turėjo partizanų vadai būrio veiklos sprendimuose. O būtent tas periodas KGB buvo okupantų pateikiamas partizano kaltinime, klaidinančiai aiškinant, kad 1965 m. partizaninio judėjimo nebuvo!

 11.2 nutarties punkte teisėjai pateisinamai, prieštaraujant visos partizano A. Ktaujelio veiklos vertinimui, ,,Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti A. Kraujelio partizaniška veikla ir jos reikšmingumu Lietuvos valstybingumui.“ O ką reikėtų užrašyti kolaboranto veiklos reikšmingumui??? Ką daugiau galima pasakyti negu seniai visa tai žino be jokių verdiktų visa Lietuva? O galutinis verdiktas – partizanas A. Kraujelis – kažkokia istorijos pamėklė, kurios žūtis priklausė kolaboranto nuožiūrai ir garbei kartu su suraitytais okupacinės nusikalstamos KGB organizacijos legitimumo ženklais. Šitoks teigimo ambivalentiškumas ir parodo tikrų užmačių dangstymą ir veidmainiavimą.

 Ką reiškia toks pagiriamasis žodis partizanui? Gal atsiprašymas dėl apgailėtinos visos nutarties? Kolaborantas, aktyvus partizano ginkluotos suėmimo grupės dalyvis, KGB leitenantas M. Misiukonis, vėliau pasiekęs pulkininko laipsnį, nusikalstamos KGB organizacijos narys, šioje nutartyje buvo išteisintas, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kaip ir kitų dviejų instancijų teisėjai šioje byloje, savo vidiniu įsitikinimu nenorėjo realiai morališkai, istoriškai, politiškai ir teisiškai įvertinti Lietuvos partizano – savanorio Antano Kraujelio teisių ir pareigų pagal jo savanoriškai duotą priesaiką Lietuvos Respublikai, pripažįstančiai ir ginančiai Laisvės kovą, neginčijamai vertinamą pagal nepriklausomos Lietuvos įstatymus ir tarptautinės teisės normas, o ne pagal atvirai selektyvias okupacinės teisės nuostatas. Kyla prieštaravimas: teismas pripažįsta A. Kraujelio veiklą ,,reikšmingumu Lietuvos valstybingumui” (11.2 punktas), bet išteisina kolaborantą. Kaip čia toks ambivalentiškumas paaškintinas, jeigu tas valstybingumas nepajėgus apginti akivaizdų ir reikšmingą jo gynėją?

 Kolaboranto išteisinamasis verdiktas yra kažks kratinys, negirdėta civilizuotame pasaulyje praktika: kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, partizano A. Kraujelio yra neabejotinas ,,reikšmingumas Lietuvos valstybingumui“ (11.2 punktas). Tai teoriškai, žmonių sąmonei mulkinti, veidmainystė, savo objektyvumui ir pagarbos partizaninei kovai pademonstruoti, nes kolaborantas partizano žūties bendrininkavime išteisintas. Raskite tokį sprendimo ir teigimo pavyzdį Vakarų Europos šalyse, kad SS pareigūnas tokiomis aplinkybėmis būtų reabilituotas. Kaip tai sveiku protu turi suprasti likę gyvi Lietuvos rezistentai ir nukentėję tremtiniai? 

 16 nutarties punktas: ,,/…/ pagal teismų sprendimus partizanui A. Kraujeliui nebuvo pripažintas reikšmingas nacionalinės-etninės-politinės grupės statusas, dėl M. Misiukonio veiksmų teisėtumo jam dirbant KGB ir dalyvaujant A. Kraujelio sulaikymo operacijoje, dėl to, kad genocidu gali būti pripažįstama ir vienintelio individo veikla, ir kt. Taigi šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.“ Kaip galėjo būti pripažintas statusas, jeigu Lietuvos apeliacinis teismas atvirai atsisakė tai nagrinėti, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tuo pasekė taip pat, nors kasaciniame skunde tokio statuso nagrinėjimo prašymas kasatorės įvardintas 14 kartų. Tuo įtvirtintas dviejų pirmųjų teismų visas KGB veiklos reabilitavimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pritarimas. Sąmoningas partizaninės veiklos viešas neigimas, šiurkštus menkinimas, niekinimas užgauliu Lietuvos Respublikos vardu.

 

4. Sąmoningas ir dirbtinis KGB veikos teisinamasis kvalifikavimas arba prejudicijos principo atmetimas

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-25 nutartis kaip neregėta kazuistiška. ,,Vien tai, kad kaltininkas organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius BK straipsnyje nurodytoms grupėms savaime nereiškia, kad jo veika pagal BK 99 straipsnį laikytina genocidu“ (5.2 punktas). Tai kokiame realiame pasaulyje mes nagrinėjame konkrečias kruvinas veikas? O kodėl tuomet nutylimi BK 100, 103 straipsniai?

 ,,Šiuo atveju svarbiausia yra nustatyti, kad tokius kaltininkų veiksmus jungė vieningas sumanymas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių BK 99 straipsnyje įvardintoms grupėms.“ (5.3 punktas). Abejojama KGB represine misija?

 ,,Taip pat pažymėtina, kad pats savaime M. Misiukonio dalyvavimo sulaikant A. Kraujelį faktas nereiškia jo kaltės dėl genocido padarymo. /…/ reikia nustatyti, ar iš bylos medžiagos galima spręsti, kad jis suvokė, jog dalyvauja sulaikant partizaną, /…/ ir norėjo taip veikti.“ (8 punktas). Už partizano žūtį kolaboranto apdovanojimo formuluotė ,,Už iniciatyvą ir ryžtingumą“!?

 ,,Kartu itin svarbu įvertinti ar tokie M. Misiukonio veiksmai gali būti laikomi kaip padaryti turint specialų tikslą, t. y. siekiant fiziškai sunaikinant visus ar dalį žmonių, priklausančių politinei grupei (partizanams).“ (8 punktas). Tai yra čekistinės organizacijos veikos išbaltinimas, nes čekistinė priesaika, doktrina, pareigybinės operatyvinio darbuotojo funkcijos ir visuotinai žinoma absoliuti ir išimtinė tos struktūros represinė funkcija nereikalauja individualaus jos nario apsisprendimo kaip mes matome Vakarų Europos šalių nedvejojanti praktika vertinant SS pareigūnų veiklą.

 Būtent tokie argumentai ir kyla iš sovietmečio teisinės bazės legitimavimo.

 

Akivaizdus prejudicijos principo sąmoningas atmetimas

 

Bylos nagrinėjimo data Kaltinamieji Teisėjai

A. Abramavičius ir

A. Pažarskis Prokuroras 

S. Stulginskis

2015-02-24

Aukščiausiojo Teismo kolegija KGB operatyvinis įgaliotinis

 V. Vasiliauskas Partizanas – J. Būdininkas reikšmingos nacionalinės-etninės grupės narys Partizanas – J. Būdininkas reikšmingos nacionalinės-etninės grupės narys

2016-02-25

Aukščiausiojo Teismo kolegija KGB operatyvinis įgaliotinis 

M. Misiukonis Partizanas A. Kraujelis tik politinės grupės narys (,,nelegalas“) Partizanas A. Kraujelis tik politinės grupės narys (,,nelegalas“)

2016-04-12

Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija KGB operatyvinis įgaliotinis 

S. Drėlingas Partizanas – reikšmingos nacionalinės-etninės grupės narys.

Pranešėjas A. Pažarskis Prokuroras G. Paškevičius

neprieštaravo.

 

 Galima suvokti, kad 2015-02-24 KGB operatyvinio įgaliotinio V. Vasiliausko byloje teisėjai A. Pažarskis ir A. Abramavičius suvokė, kad Lietuvos partizanas yra reikšmingos nacionalinės-etninės, kartu ir jos politinės dalies grupės narys, o po metų, 2016-02-25, čekisto M. Misiukonio byloje tiems patiems teisėjams (A. Pažarskiui ir A. Abramavičiui) partizanas jam jau apskritai nėra reikšmingos nacionalinės-etninės kartu ir jos politinės dalies grupės narys. Tai nėra apsirikimas, tai yra tvirtas politinis angažuotumas, nes teisėjų A. Pažarskio ir A. Abramavičiaus teisinė kvalifikacija ir praktinė patirtis negali būti suprantama kaip nesąmoninga klaida. Tai gudravimas, piktnaudžiavimas ir kartu galimai apima galimą BK 1702 ir 228 straipsnių dispozicijas

 Primename, kad partizano A. Ramanausko suėmimo byloje kaltinamasis čekistas S. Drėlingas iš tolo atliko tik stebėtojo, informatoriaus funkcijas: kas ateina ir kas išeina iš pastate buvusio partizano A. Ramanausko. Prie suimamo partizano KGB darbuotojas nebuvo prisilietęs ir jį nepažinęs, nematęs jokių dokumentų, o teismo logiškai jo veika kvalifikuota BK 99 straipsniu. Partizano A. Kraujelio atveju M. Misiukonis veikė aktyviai, kaip jis pats tvirtina, buvo lengvai kontūzytas, t. y. turėjo būti arti priėjęs prie partizano buvimo ir jo šūvio vietos, surašė žuvusiojo partizano atpažinimo aktą, buvo išskirtas iš kitų operacijos dalyvių ir gavo apdovanojimą. Pagal aplinkybes M. Misiukonio veika, lyginant su S. Drėlingo, yra aktyvesnė, ryžtingesnė ir reikšmingesnė. O teisėjai jo veiką kvalifikuoja jau kitaip, pateisina kaip nesusigaudantį kokioje sistemos represinėje ir žiaurioje mašinoje jis dirba lyg kokiame atsitiktiniame nuotykyje.

 Lygiai tokios pat nuomonės yra neva Lietuvos valstybės interesus gynęs generalinės prokuratūros prokuroras S. Stulginskis, dalyvavęs dviejose tose pat viršuje nurodytose bylose ir ten pamatuotai pasisakęs dėl reikšmingos nacionalinės-etninės dalies – partizanų buvimo. Mūsų atveju tai akivaizdus dirbtinis, šališkas pasirinkimas.

 Mūsų nuomone 2016-04-12 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija logiškai ir nuosekliai patvirtino Lietuvos partizanų, kaip reikšmingos nacionalinės-etninės grupės ir dalies partizanų dalyvio statusą, kuris yra valstybės ginamas.

 Nagrinėjimo, svarstymo ir verdiktų prasmė leidžia teigti, kad tiek prokuroras, tiek teisėjai teisinimo tikslu sąmoningai manipuliavo vien absoliučiai tik išimtinai partizano politinės-socialinės grupės nario samprata, nutylėdami visuminį pagrindinį ir sisteminį kompleksinį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos aprobuotą visuotinai žinomą reikšmingos nacionalinės-etninės grupės kaip tos grupės priešakinę ir svarbią dalį – partizanus, kaip okupantų labiausiai naikinimą visos esminės reikšmingos nacionalinės–etninės grupės narius. Nekalbant jau mūsų nurodytų teismų prejudicinius sprendimus analogiškose bylose.

 Juk Lietuvos partizanai nebuvo kokia absoliučiai savita, nepriklausoma, autonominė tik savo kažkokius atskirus siaurus neapibrėžto sambūrio interesus turinti grupė, kovojusi tik už specifinius vien savo išskirtinius interesus. Partizanai buvo bendro, visuotinio nacionalinio-etninio pasipriešinimo fronto, ginkluoto pasipriešinimo reikšminga ir akrtyvi dalis. Jeigu nacionalinio pasipriešinimo dalyvis už kalbas, nuomonę, raštus buvo baudžiamas lagerio bausme, tai partizanas baudžiamas 25 metų laisvės atėmimu arba mirties bausme, nekalbant apie jo giminės privalomą ištrėmimą į Sibirą. Tokiu būdu matosi akivaizdžios vieningos partizanų organinės sąsajos bendrame reikšmingame nacionaliniame-etniniame lietuvių pasipriešinime. Ir teisėjų kvalifikacija leido tai pastebėti, suvokti ir įvertinti. Praktiškai atsisakant tai įvertinti galima sakyti, kad tai buvo daroma tyčia tikslu išteisinti savanorį – kolaborantą.

 Kodėl teisėjai elgėsi pagal savo vidinį įsitikinimą? Per jėgą, sąmoningai atmesdami visus įstatyminius logiškus prašymus, žinomai ir sąmoningai formuluodami vien politinės socialinės grupės partizanų sampratą sąmoningai nevertindami partizano kaip reikšmingos nacionalinės-etninės ir dalinės jos partizanų grupės konstatavimą, tarptautinę patirtį, prejudicinę teisę, tyčia formulavo ne tą sampratą ir painiojo esmę kita siauresne ir absoliučiai žinoma subjektyvia kryptinga samprata siekdami išteisinti kolaborantą. Jie tą žinojo, neklydo, painiojo, tikėdamiesi apsunkinti ir supainioti savo nutarties galimą apskundimą. Ambivalentinė logika turėjo paslėpti kolaboranto reabilitavimo užmačią.

 

5. Bylų nuorodos, tvirtinančios okupacijos, KGB veiklos ir okupacinės teisės veikimo legitimumą ir galimą BK 1702 str. 1 dalies ir 228 str. 1 dalies sudėties požymius teismų verdiktuose.

1. ,,/…/ KGB yra vienas iš parengtinio tardymo ir kvotos organų (134, 142 straipsniai), t. y. šia prasme KGB buvo teisėsaugos institucija /…/“, (Panevėžio apygardos teismas, psl. 12). Ką čia dėl KGB konceptualaus okupacinio legitimumo galima pridurti?

2. Partizano žmona po šio įvykio pagrįstai nubausta 4 metus kalėti, nes: ,,/…/ sunkių nusikaltimų ar juos padariusių asmenų slėpimas pats savaime yra nusikaltimas, už kurį baudžiama.“, (Lietuvos apeliacinis teismas, psl. 11). ,,Bandito“ žmona pagrįstai atsakinga už ,,banditą“ pagal sovietinius okupacinius įstatymus.

3. ,,Nukentėjusioji nepagrįstai teigė, kad 1965 m. atlikta krata buvo neteisėta.“, (Lietuvos apeliacinis teismas, psl. 12). Suprantama, ,,banditai“ privalėjo būti surasti ir nubausti?

4. Dėl kratos teisėtumo: ,,Nutarimas pasirašytas tardytojo V. Vytės, suderintas su tardymo skyriaus viršininko pavaduotoju pulkininku Kisminu, VSK prie LTSR Ministrų Tarybos pirmininku generolu majoru A. Randakevičiumi, sankcionuotas II klasės valstybinio justicijos patarėjo, LTSR generalinio prokuroro V. Galinaičio /…/“, (Panevėžio apygardos teismas, psl. 8). Tai pateikiama kaip kratos teisėtumo pagrindas. Istorikų yra pastebėta, kad socialistinis teisingumas būdavo atliekamas be priekaištų apiforminime.

5. ,,Negalima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad A. Kraujelis buvo persekiojamas ne kaip kriminalinis, bet kaip valstybinis nusikaltėlis.“ (Lietuvos apeliacinis teismas, psl. 11). Teisėjai geriau išmano socialistinės Lietuvos istoriją.

6. ,,A. Kraujelis buvo suimtas ne kaip partizanas, bet kaip asmuo, kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus“, (Lietuvos apeliacinis teismas, psl. 11). Elementaru: socialistinės ,,Tėvynės išdavimas“ yra baustinas be pasigailėjimo.

7. M. Misiukonis ,,/…/ dvejiems metams išėjo rašyti diplominio darbo /…/“, (Lietuvos apeliacinis teismas, psl. 11). Tai tik iš M. Misiukonio žodžių. Iš to sekė mintis ir teismas pateisino, kad kolaborantas, galimai dėl 40-60 puslapių apimties diplominio darbo teksto, 24 mėnesius nedirbo čekistu, todėl ir nieko nenutuokė apie A. Kraujelį. 

8. ,,/…/ 1965 m. tautos ginkluotas pasipriešinimas seniai buvo pasibaigęs /…/ dalyviai (partizanai), kaip politinė grupė neegzistavo.“ (Lietuvos apeliacinis teismas, psl. 8). Iš to sekė, kad tuomet A. Kraujelis nebuvo partizanas ir tapo kažkuo kitu.

9. Čekistų pažadas atleisti nuo bausmės, jeigu partizanas būtų pasidavęs: ,,Byloje nėra jokių įrodymų, kad šis pažadas nebūtų ištesėtas, jei A. Kraujelis būtų pasidavęs.“ (Panevėžio apygardos teismas, psl. 13). Čekistų geranoriškumo ir žmoniškumo pripažinimas. Kaip priekaištas ir kaltė pačiam A. Kraujeliui, kuris nesuprato, kad čekistai yra dori žmonės? Kiek jais galima pasitikėti, jei partizano žmoną J. Snukiškytę nuteisė 4 metų kalėjimu, tai kas laukė A. Kraujelio? Beje, byloje nėra tokio raštelio, teiginys paremtas tik M. Misiukonio paaiškinimu.

10. ,,Byloje nėra jokių įrodymų, kad ,,/…/ M. Misiukonis žinojo, jog A. Kraujelis buvo partizanas.“ (Lietuvos apeliacinis teismas (psl. 10). Tai Anykščių KGB operatyvinio įgaliotinio elementari operatyvinio sekimo darbo funkcija – verbuoti agentus ir šnipinėti. Išskyrus A. Kraujelį? Čia prisimintinas Strasbūro teismo naudojamas principas, kad kažkoks faktas labiau tikėtinas nei netikėtinas yra svarbus, jeigu prisiminsime kolaboranto realių tarnybinių operatyvinio sekimo funkcijų priskyrimą.

11. ,,Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog 1965 metais /…/ vienas iš esminių tikslų buvo fiziškai sunaikinti /…/ Lietuvos partizanus.“ (Lietuvos apeliacinis teismas, psl. 9). Lietuvoje po masinio partizanų judėjimo buvo nužudyta 17 žmonių, netgi 2006 m. Londone buvo nunuodytas A. Litvinenka, pridedant 2018 m. Skripalio nuodijimą.

12. ,,Jau minėta, jog baudžiamoji byla A. Kraujeliui iškelta pagal nusikaltimų, numatytų 1961 m. BK 62 straipsnio 1 dalyje (tėvynės išdavimas), 64 straipsnio 1 dalyje (teroristinis aktas), 70 straipsnyje (organizacinė veikla, kuria siekiama padaryti itin pavojingus valstybinius nusikaltimus, taip pat dalyvavimas antitarybinėje organizacijoje) /…/“, (Lietuvos apeliacinis teismas, psl. 11). Koks legitimumas? Ir tai pateikiama kaip teisingo vykdymo priimtina schema. Tai rodo, kad A. Kraujelį teisė už partizanavimą.

13. ,,Vien tai, kad kaltininkas organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius BK 99 straipsnyje nurodytoms grupėms, savaime nereiškia, kad jo veika pagal BK 99 straipsnį laikytina genocidu.“ (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 5.2 dalis). Sunkiai suvokiama žudymo 

pateisinimo logika. O tuomet kodėl ne BK ne 100 ir 103 straipsnių kvalifikacija netinka?

14. ,,Šiuo atveju svarbiausia yra nustatyti, kad tokius kaltininko veiksmus jungė vieningas sumanymas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių BK 99 straipsnyje įvardintoms grupėms.“ (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 5.3 punktas). KGB – istoriškai teisingumo humanistinė karinio tipo organizacija ir negali būti kaltinama kaip apibrėžta nusikalstama gauja ex officio? Kokia yra gaujos dalyvio atsakomybė už gaujos veiksmus?

 15. ,,Taip pat pažymėtina, kad pats savaime M. Misiukonio dalyvavimo sulaikant A. Kraujelį faktas nereiškia jo kaltės dėl genocido padarymo. ,,/…/ reikia nustatyti, ar iš bylos medžiagos galima spręsti, kad jis suvokė, jog dalyvauja sulaikant partizaną, /…/ ir norėjo taip veikti.” (Lietuvos Aukščiasiasis Teismas, 8 punktas). Ką reiškė gauto apdovanojimo už operaciją formuluotė ,,Už iniciatyvą ir ryžtingumą“. Kodėl tuomet ne BK 100 ir 103 straipsnių kvalifikacija?

16. ,,Kartu itin svarbu įvertinti ar tokie M. Misiukonio veiksmai gali būti laikomi kaip padaryti turint specialų tikslą, t. y. siekiant fiziškai sunaikinant visus ar dalį žmonių, priklausančių politinei grupei (partizanams).“ (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 8 punktas). Kas vykdė Lietuvoje represijas ir kokiu tikslu iki 1990 metų?

17. ,,Tai reiškia, jog M. Misiukonis, nagrinėjamo įvykio metu dirbęs VSK struktūroje, nebuvo atsakingas už jo vykdytą veiklą,“ (Lietuvos apeliacinis teismas, psl. 13). Jis buvo prašalaitis? Apskritai nekaltas, reabilituotas? Juk kalbame ne apie visą veiklą, o konkretų partizano žūties epizodą.

18. Dėl sąmoningo kasatorės J. Šyvokienės 14 kartų konceptualaus prašymo įvertinti partizaną kaip reikšmingą nacionalinės-etninės kartu partizaninės grupės narį atsisakymą nagrinėti. ,,/…/ pagal teismų sprendimus partizanui A, Kraujeliui nebuvo pripažintas reikšmingas nacionalins-etninės–politinės grupės statusas /…/ Taigi šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.“ (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, psl. 12-13). Taigi, teismas žinojo, kad kiti teismai nesvarstė partizano kaip reikšmingos nacionalinės-etninės grupės dalies nario statuso reikšmingumo kvalifikacijai apbrėžtai sąmoningai dėl užmačios išteisinti. Kolaborantą. Kokia tuomet esminė kasacinio teismo funkcija apeiti prašymą ir sąmoningai nepasisakyti dėl kaltinimo kvalifikacijos svarstymo prašymo? Kartu tai patvirtinta dviejų pirmųjų teismų verdiktų bendro pamatuotumo siekis.

19. Nenagrinėtas galimas BK 100 ir 103 straipsnių dispozicijų kaltinime taikymas.

20. Nesiremta dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2016-04-12 konceptualios nutarties analoginės, prejudicinės prasmės šiai bylai. Kodėl taip nutylėjo kasacinis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas?

21. Sąmoningai ignoruotas prejudicijos principas, taikytas pastarųjų metų 8 Lietuvos teismų okupacinėse ir kolaborantinėse bylose.

22. ,,/…/ M. Misiukoniui pagrįstai inkriminuojamas genocidas – Lietuvos gyventojų dalies, priklausančių nacionalinei-etninei politinei grupei, fizinis sunaikinimas. /…/ A. Kraujelis priskirtinas atskirai nacionalinei-etninei-politinei grupei, t. y. asmenų grupei, numatytai BK 99 straipsnio dispozicijoje.” (Lietuvos apeliacinis teismas, psl. 3). Taip svariai nurodė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras R. Valentukevičius, bet teismas sąmoningai apie tai net nepasisakė.

 

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės Jurgos Zieniūtės visų 9 teisėjų nepagrįstas teisinimas neordinariniu pagrindu dėl galimo BK 1702 str. 1 dalies ir 228 str. 1 dalies sudėties požymių buvimo 

 

2018-03-23 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-2-01-00010-18

 

 Prokurorė Jurga Zieniūtė savo 2018-03-23 nutarime dėl teisėjų atsakomybės teigia, kad formali teisė ,,/…/ nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus.“ (psl. 4). Prokurorė apie tarptautinių nusikaltimų neigimą konstatuoja tai, kas mūsų ir yra teigiama. Pateikiame prokurorės nutarimo nurodytus vertinimus. 

 ,,Pritarimas šio straipsnio prasme suprantamas kaip tam tikras įvykdyto genocido, nusikaltimų žmoniškumui, karo ar kitų nusikaltimų palaikymas žodžiu ar raštu, netgi įžvelgiant teigiamas šių nusikaltimų puses, nematant nieko blogo, tam tikrais atvejais netgi liaupsinant atliktus veiksmus.“ (psl. 4). Pavyzdžiui, čekistai neva siūlę partizaną atleisti nuo bausmės. Krata partizano buveinėje teisėta.

,,Neigimu sudaroma tokia situacija kai nepripažįstami įvykdyti nusikaltimai /…/ savo pasisakymais, viešais pareiškimais netgi prieštaraujant jau įrodytiems faktams.“ (psl. 4). KGB buvo teisėsaugos institucija. A. Kraujelio žmona nuteista teisėtai. 1965 m. čekistai jau neturėjo tikslo naikinti partizanus. Kolaborantas nežinojo, kad A. Kraujelis yra partizanas, bet po savaitės nuo įvykio apdovanotas ,,Už iniciatyvą ir ryžtingumą“.

,,Šiurkštus menkinimas pasireiškia siekiu panaikinti istorinę, visuomeninę, tarptautinę genocido nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų reikšmę ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio bendruomenei. Tai gali būti padaryta įžūliai iškraipant faktus, kai kuriuos jų nutylint ir pateikiant savąją įvykių versiją /…/“. (psl. 4). A. Kraujelis suimtas ne kaip partizanas, o kaip kriminalinis nusikaltėlis. Valstybės vardu kolaboranto išteisinimas yra būtent ir visuomenės klaidinimas konceptualia teisine, istorine ir visuomenine prasme. Reikia nustatyti, ar iš bylos medžiagos galima spręsti, kad jis suvokė, jog dalyvauja sulaikant partizaną  ir norėjo taip veikti, tarytum nusikalstamos organizacijos nariui grupiniame veikime reikia individualaus apsisprendimo.

,,Inkriminuojant BK  1702 straipsnį, taip pat svarbu įrodyti viešą veikos padarymo būdą: minčių pateikimą žodžiu arba raštu žmonių grupei konferencijos, eitynių ar kito viešo renginio metu viešose vietose /…/“ (psl. 4). Visai Lietuvai išplatintu galutiniu kolaboranto išteisinimo verdiktu tai ir atlikta.

Prokurorės J. Zieniūtės 2018-03-23 nutarime nurodoma, kad ,,/…/ teismai nei vienu sakiniu nepažeidė nei Lietuvos laisvės kovotojų garbės ir orumo /…/“ (psl. 5). O ką reiškia visa absoliuti kolaboranto veiksmų dėl partizano žūties teisinimo linija? Kaip jautėsi partizano giminės ir pasipriešinimo okupacijai dalyviai? Šiose kolaboranto bylose, manytume, kvalifikuoti teisėjai atviriausia forma ir išimtinai in corpore demonstratyviai neformulavo BK 1702  straipsnio sudėties. Mes neteigiame, kad visur ir absoliučiai tai atlikta, bet nežymiai, epizodiškai, detalėse siekiant partizanavimo nepateisinimo ir kolaboranto reabilitavimo vertinama okupantiškai, ambivalentiškai, nes apie tai byloja atskirų epizodų tiesioginiai čekistiški pripažinimai ir galutiniai teisinamieji verdiktai. Kaip šitoj situacijoje suprasti šiuo metu Strasbūro teismo naudojamą principą, kad kažkoks faktas labiau tikėtinas nei netikėtinas yra svarbus. Kas labiau tikėtina, kad KGB vykdė represijas ir buvo neteisi, ar neteisus buvo okupacijos pasipriešinimo dalyvis – Lietuvos partizanas. Parodykite nors vieną faktą Vakarų Europoje kur būtų išteisintas SS pareigūnas ne tik individualioje, bet ir grupinėje veikoje?

 Jau pats faktas, kad kvalifikuoti ir patyrę teisėjai bei prokuroras ,,nesugebėjo“ kasacijos aplinkybėmis ne tik pasvarstyti, bet ir įvertinti galimos kitos kolaboranto veikos kvalifikacijos, esant visai nepainioms įvykio aplinkybėms, atmetant kasatorės ir Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje prokuroro prašymą dėl partizano kaip reikšmingos nacionalinės-etninės ir kartu partizaninės grupės nario kvalifikaciją, niekaip kitaip negalime paaiškinti tik kaip išankstinį sąmoningą kolaboranto teisinamąjį siekį ir rezistencijos pažeminimą, galimai, nusikalstamą veiką. Na, įsivaizduokime hipotetinį atvejį kaip vertintume SS dalinio pareigūną, surašiusį, kaip tai atliko M. Misiukonis, žuvusiojo atpažinimo aktą ir gavusį apdovanojimą ,,Už iniciatyvą ir ryžtingumą“.

 Šis epizodas ir rodo kasacinio teismo angažuotumą. Sąmoningai prisirišdami tik prie BK 99 straipsnio kvalifikacijos pagal senąjį nepamatuotą kaltinimą ,,politinė grupė“ ir sąmoningai neformuluodami partizano kaip ,,reikšmingos nacionalinės etninės grupės dalies nario“ bei sąmoningai atsisakydami privalomo prejudicijos principo analogiškose genocidinėse ir kolaborantų bylose taikymo, kūrė teisinės apgaulės įvaizdį ir patekė kaip rezginį tarp teisingumo ir kolaboranto nusikalstamos veikos pateisinimo. Tokios aukštos kvalifikacijos teisėjai tai padarė sąmoningai, tyčia ir čia mes greta matome BK 228 straipsnio dispozicijos požymius.

 Kas gali nuginčyti, kad teismai, spręsdami Lietuvos Respublikos vardu, nei vienu epizodu ar detale besąlygiškai negali pažeisti Lietuvos teisės normų ar teisinti okupaciją, kolaboravimą, o čia regime visą drąsų ir neregėtai agresyvų glėbį nuoskaudų šventam kovos už laisvę pasiaukojimui. Tai nebūtina kiekvienoje detalėje atvirai teigti, kaip matyti verdiktuose, o taip pat ir teisinamai nutylint, maskuojamai ambivalentiškai aiškinant ir pateikiant Lietuvos pasipriešinimo istorijai tokius trijų Lietuvos teismų verdiktus.

 Teismo verdiktai yra vieši bei autoritetingi dokumentai ir pateikiami visuomenei. Tai nėra diskusijų klubo ginčų medžiaga, o valstybės įstatymų ir Konstitucijos nuostata. Teismų verdiktuose kartu yra legitimuojami okupacinių institucijų veikimai ir sprendimai, o tuo paneigiami nusikalstamos KGB organizacijos ir kolaboranto veikos epizodai. Ar tai nėra visų pasipriešinimo okupacijai dalyvių įžeidimas? Pavyzdžiui, teiginys, kad partizanas, davęs priesaiką, turėjo pasiduoti, ir tai būtų jo laisvės ir atleidimo nuo bausmės sąlyga stoja į KGB ,,teisėtų” reikalavimų pusę, tai čia pats partizanas kaltas. 

 Tuo teigiame, kad pagal BK 1702  straipsnio požymių turinį yra galimai pridengtas viešas pritarimas, neigimas, užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, kadangi tai daroma ne privataus asmens, o oficialiu Lietuvos Respublikos vardu. Teisėjų vertinimai ir verdiktai yra ne buitinio mąstymo ar ginčo dalykas, o Lietuvos valstybės žodis, kuris turi būti pilnas, akivaizdus, aiškus ir absoliučiai ne ambivalentiškas, menkinantis tuo pačiu valstybės neapibrėžtumą, skaudinantis artimuosius, liudytojus, pasipriešinimo okupacijai organizacijų dalyvių aspiracijas ir perrašantis Lietuvos pasipriešinimo istoriją. Galų gale tai yra teisinių ir istorinių vertybių surikiavimas okupacijos naudai.

Įžvelgiame atskiruose epizoduose nusikalstamos KGB sistemos veikos nusikalstamą neigimą -KGB yra teisėsaugos institucija, A. Kraujelis ne partizanas, partizano žmona, kaip nusikaltėlė, 4 metams nuteista pagrįstai.

Kolaboranto, kadrinio nusikalstamos KGB organizacijos nario, M. Misiukonio pavertimas naiviu ,,Nežiniuku”, aktyviai dalyvavusiu įvykyje, gavusio apdovanojimą, vėliau pasiekusio KGB pulkininko aukštą lygį KGB struktūroje, patvirtina sąmoningą angažuotą siekį ir kolektyvinį piktnaudžiavimą, o ne objektyvios vidinės teisinės sąmonės nuostatą.

 BK 1702 straipsnis numato viešą pritarimą, o tai pagal jo požymius galimas teismų verdiktų viešas paskelbimas autoritetingu teismo Lietuvos Respublikos vardu. Apie kolaboranto M. Misiukonio išteisinimą, jo veiksmų legitimumą ir partizano A. Kraujelio nepagrįstą veikimą Lietuvos spaudoje ir radijuje buvo paviešinta. Okupaciniai legitimumai buvo paskelbti visai Lietuvai valstybės vardu. Galima suprasti kaip tai buvo priimta Lietuvos visuomenėje, pirmiausia nukentėjusiųjų nuo okupacijos asmenų rate?

 Neigimas pasireiškė per okupacinių struktūrų teisinį legitimavimą, o užgaulumas ir įžeidimas pasireiškė per tokios kolaborantinės nuomonės tiražavimą valstybės vardu visai Lietuvai. Pasižiūrėkime kokios antraštės buvo spaudoje: ,,Kaip Lietuvoje kuriamas kolaborantų rojus“ (,,Veidas“, 2015-07-10), ,,Partizano žūties bylą perduos Dievo teismui“ (,,Panevėžio rytas“, 2014-05-10), ,,Teismai gailestingi tiems, kurie persekiojo partizanus“ (http://www.lrytas.lt/komentarai/), ,,M. Misiukonio cinizmas piktino tremtinius“ (,,Panevėžio rytas“, 2014-09-25), ,,Partizaną toliau paišė kaip kriminalinį nusikaltėlį“ (,,Panevėžio rytas“, 2014-10-14), ,,Dėl partizano žūties buvęs ministras nekaltas“ (,,Panevėžio rytas“, 2014-11-27), ,,Paskutinio partizano kapą gaubia paslaptis“, (,,Lietuvos žinios“, 2014-05-26), ,,Okupantui nesilenkė“ (,,Utenis“, 2010-03-25), ,,Praeities šešėliai vejasi dabartį“ (,,Lietuvos žinios“, 2000-02-24), ,,Stribiškos abejonės“ (,,Lietuvos žinios“, 2008-05-17), ,,Partizaną nori paversti banditu“ (,,Vilniaus diena“, 2011-05-16), ,,Teisme – ataka prieš partizaną Siaubūną“ (,,Lietuvos rytas“, 2011-05-16), ,,Genocido byloje pabaigos nematyti“ (,,Sekundė“, 2010-09-14), ,,Legendinis partizanas įamžintas filme“ (,,Lietuvos žinios“, 2010-09-13), ,,Antano Kraujelio artimieji reikalauja partizano palaikų“ (,,Utenos diena“, 2010-04-22), ,,Žuvusio partizano apspardymas“ (,,Utenis“, 2010-04-20) ir t. t. Tokios antraštės nurodo, kad niekinama pasipriešinimo okupacijai idėja ir turi neigiamą edukacinę prasmę šiandieninei visuomenei, pasipriešinimo istorijai, tarptautiniam solidarumui.

 Tai ne tik partizano artimiesiems, šeimai, bet ir patriotinei visuomenei ir valstybei yra iššūkis, pasipriešinimo okupacijai organizacijų ir dalyvių įžeidimas, užgaulumas, perrašyta šventa pasipriešinimo okupacijai istorija, idėja, garbė, orumas ir idealizmas. Ką tuomet reiškia teisėjo duota priesaika Lietuvos Respublikai ir pagarba Lietuvos Respublikai?

Kartu taip pat įžiūrime požymius dėl nusikalstamo teisėjų piktnaudžiavimo ir bendrą sutartą veikimą išteisinti kolaborantą, o tai patvirtina sąmoningas prejudicijos principo nesilaikymas, kuris aukštos kvalifikacijos teisėjams privalo būti žinomas ir paistomas. Šio argumento teisėjai elementariai negalėjo apeiti, turėjo būti konceptualūs, bet tai trukdė numatytai užmačiai ir jis buvo nutylėtas.

Iš BK 1702 straipsnio teksto manome, kad mūsų atveju sutrukdytos viešosios tvarkos reikalavimo nėra ir tai nebūtina sąlyga, nes šio straipsnio dispozicijoje yra sąvoka ,,arba”, t. y. tik galima antra savarankiška sąlyga.

 

7. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Ovidijaus Ramanausko 2018-05-23 nutartis

 

Teisėjas nurodo, kad teisėjai nepažeidė ,,/…/ laisvės kovotojų garbės ir orumo /…/” (psl. 1). Ką tuomet tiems žmonėms reiškia KGB operacijoje įvardyta kaip teisėsaugos institucija, krata buvo teisėta ir 4 metams ,,teisėtai” nubausta partizano žmona, sulaikyti reikėjo ne kaip partizaną, bet sunkius nusikaltimus padariusį asmenį ir t. t. Beje, tuo tiesiai teigiama, kad teisingumą tokiu atveju legitimiai vykdė nusikalstama KGB organizacija, t. y. ėriuką teisė vilkas. O kur dar atviras prejudicijos principo nutylėjimas? Kolaborantas dalyvauja represinėje akcijoje kaip aktyvus dalyvis, išteisinamas, pagerbiant laisvės kovotojų garbę ir orumą?

 Pateikiamas ambivalentiškas argumentavimas: ,,/…/ teismų sprendimuose buvo vertinama ne KGB, kaip organizacijos, veikla ir jos teisėtumas, o Marijono Misiukonio veiksmai ir kaltė dėl Lietuvos laisvės kovotojo (kario savanorio) – partizano A. Kraujelio sulaikymo ir mirties. Teismų sprendimuose nebuvo kvestionuojama partizano A. Kraujelio veikla ir indėlis į Lietuvos pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui.” (psl. 2). Kaip tai suprasti, ar kolaborantas nebuvo tas konkretus, gyvas, betrapiškas, savanoriškas KGB įrankis nieko neveikęs ir nepadėjęs? Tušti, maskuojantys, raminantys žodžiai, jeigu dėl dviejų asmenų žūčių ir vieno asmens įkalinimo teismas nesugebėjo rasti kaltininko ir teisėjas O. Ramanauskas mano, kad pasipriešinimo dalyvių garbė ir orumas nebuvo pažemintas.

 

8. Primiršti faktai

 Prasidėjusiame šios bylos nagrinėjime Panevėžio apygardos teisme kaltinimai buvo pareikšti Molėtų rajono KGB jaunesniajam seržantui Rimantui Kublickui, Utenos rajono KGB vyresniajam opeatyviniam įgaliotiniui kapitonui Petrui Laguckui, Utenos rajono KGB įgaliotiniui papulkininkiui Sergejui Tichomirovui. Per ilgą procesą šie asmenys mirė. M. Misiukonis buvo jų bendroje komandoje. Kaip būtų baigesis procesas, jeigu visi būtų išgyvenę? Visi būtų išteisinti tuo pačiu, kaip ir M. Misiukonis, pagrindu?

8. Keletas tarptautinių analogijų

 

 1915 m. SS karininkas Oskaras Groeningas, dirbęs Osvencimo lagerio buhalteriu, buvo apkaltintas dėl bendrininkavimo nužudant 300 žmonių ir nubaustas 4 metams laisvės atėmimu. 2017 m. prašė atleisti nuo bausmės, bet prašymas buvo atmestas. (,,Lietuvos žinios”, 2017-11-30, p. 7).

 2018 m. rugpjūčio mėn. iš JAV į Vokietiją, atėmus JAV pilietybę, buvo grąžintas Travnikų koncentracijos lagerio prižiūrėtojas 95 metų J. Palijus ir patalpintas senelių namuose. (,,Lietuvos rytas”, 2018-08-22, p. 7)

 2018 m. rugpjūčio 15 d. Japonijos imperatorius Akihito ir imperatorienė Michiko Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių paminėjimo ceremonijoje imperatorius išreiškė ,,didžią atgailą” dėl savo šalies veiksmų per šį konfliktą. (,,Lietuvos žinios”, 2018-08-18, p. 7).

 Ar tokiu paastaruoju pavyzdžiu nebbūtų galimybės kolaborantui įvertinti ne tik šį epizodą, bet ir visą savor nusikalstamą darbą KGB tarnyboje parodant apgailestavimą ir atsiprašymą vietoj to, kad po nepriklausomos teismų Lietuvos sprendimų išeiti pakelta galva ant balto žirgo, parodydamas laisvės kovotojams negarbę ir menkumą.

 

9. Išvados

 

Mums neaktualu bausmės skyrimas ar neskyrimas. Mus žeidžia pasipriešinimo okupacijai 

kovos istorijos perrašymas akivaizdus vertinimuose ir verdiktuose.

Bangaloro teisėjų vertybių principuose labai sistemiškai viskas pateikta.

Lietuvos pasipriešinimo okupacijai vertybių skalė sudėliota patirta kančia bei krauju, todėl nėra moralu tai šventvagiškai nuvertinti.

Manome, kad Lietuvos ir tarptautinės teisės normų ir principų pažeidimai vertinant Lietuvos okupaciją, KGB nusikalstamos organizacijos veiklą ir okupacinės teisės normų legitimumą pagal Lietuvos BK 1702 str. 1 dalies ir 228 str. 1 dalies sudėties požymius galėjo padaryti: 

Panevėžio apygardos teisėjai Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas, Sigitas Bagdonavičius.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bovėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Artūras Pažarskis, Olegas Fedosiukas, Armanas Abramavičius.

Vilniaus miesto apylinkės teisėjas Ovidijus Ramanauskas.

 

10. Prašymas

 1. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-05-28 nutartį ir naujai atlikti ikiteisminį tyrimą. 2. Procesą atlikti žodiniu būdu.

 

PRIEDAI: 1. Pažyma. 2018-08-29. 2. Kopija. Tarpautinės analogijos faktai (2 psl.). 3. Kopija Lukiškių kalėjimo kamera (2 psl.).

 

Sesuo Nijolė Sadūnaitė

Petras Gvazdauskas

Algirdas Endriukaitis

Jonas Volungevičius

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Strasbūro teismo praktikos principas: kažkoks faktas labiau tikėtinas nei netikėtinas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

LIETUVOS      LAISVĖS      KOVOTOJŲ     SĄJUNGA

 

 

 

 

Vilniaus apygardos teismas

Teisėjai Lauretai Ulbienei

 

2018-08-29

 

 

Šiuo siunčiame savo 2018-08-29 pažymą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 2-01-00010-18