Teismas ir prokuratūra dar kartą patvirtina : „G.Nausėdos patarėjai gali daryti nusikaltimus“

https://www.youtube.com/watch?v=Cp_CKeqb1fo&t=74s

Aurimas Drižius

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Šileika nusprendė, kad Vilniaus apygardos teismo teisėja J.Kolyčienė (nuotr. viršuje su ja į teisėjus paskyrusia D.Grybauskaite), pritaikiusi įstatymo išimtį ir atleidusi prezidento G.Nausėdos patarėjus Aistį Zabarauską (viršuje su G.Nausėda) ir Vidą Petrylaitę nuo atsakomybės už jų padarytus nusikaltimus, niekaip savo tarnyba nepiktnaudžiavo.

Kitaip sakant, ta mafijinė teisėsauga, į kurios veiklą G.Nausėda niekaip nesikiša ir leidžia jai daryti ką nori, neliko prezidentui skolinga – ir prezidento patarėjams galima daryti kokius nori nusikaltimus, jiems tai bus atleista.

Visas Šileikos nutarimas :

4429010nutarimasatsisakytipradetiit-17

Visa ši istorija prasidėjo labai nekaltai – kai pirmą kartą dar prieš prezidento rinkimus man buvo suteikta proga užduoti G.Nausėdai nesuderintus klausimus apie Garliavos bylą, Snoro banką ir apskritai apie visą lietuvišką mafijinę teisėsauga. G.Nausėda atsakė į šiuos klausimus, tačiau nuo tos akimirkos duris į prezidento spaudos konferencijas man buvo užvertos.

Tačiau jo patarėjau A.Zabarauskas ir V.Petrylaitė privirė tiek košės, ir padarė tiek nusikaltimų, matyt, vykdydami prezidento valią daugiau nebesulaukti „nesuderintų“ klausimų, kad ne tik neteko darbo prezidentūroje, tačiau dabar juos reikia išsukinėti nuo atsakomybės visai šiai mafijinei sistemai.

„Mes esame sistema“, – taip savo šis nusikalstamas susivienijimas iš prokurorų ir teisėjų. Mes sprendžiame, kam taikyti įstatymus, o ką nuo jų vykdymo atleisti. Ir veikia ši gauja labai primityviai ir paprastai, nes žino, kad jiems neteks atsakyti už savo nusikaltimus – jų sėbrai juos ištrauks.

Kreipiausi į prokuratūrą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjos Jurgitos Kolyčienės patraukimo atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba.

Mat ši teisėja savo nutartimi nurodė, kad „prezidentūros darbuotojai gali daryti bet kokius nusikaltimus, įstatymai jiems negali būti taikomi“.

Savo nutartyje teisėja Jurgita Kolyčienė nurodė, kad prezidento Gitano Nausėdos vyriausias patarėjas Aistis Zabarauskas negali būti patrauktas atsakomybėn už „Laisvo laikraščio“ redaktoriaus A.Drižiaus šmeižtą ir dokumento klastojimą, nes jis yra „neliečiamas“.

Kreipiausi į prokuratūrą, kai A.Zabarauskas ir kita prezidento G.Nausėdos patarėja Vida Petrylaitė raštu informavo teismą, kad A.Drižius yra valstybės priešas, ir kad tokią informaciją jiems perdavė Vadovybės apsaugos departamentas (VAD).

Konfliktas kilo prieš metus, kai prezidentūra atsisakė įsileisti A.Drižių į prezidento G.Nausėdos spaudos konferencijas. Esu įsitikinęs, kad taip nutiko tik todėl, kad aš uždaviau ekscelencijai tris nesuderintus klausimus – apie Garliavos bylą, „Snorą“ ir teisėsaugą – ir taip priverčiau G.Nausėdą smarkiai prakaituoti atsakinėjant.

Todėl man buvo parodytos prezidentūros duris, nurodyta, kad daugiau čia esu nepageidaujamas. Tada kreipiausi į Vilniaus administracinį teismą dėl to, kad yra laužomas Visuomenės informavimo įstatymas ir diskriminuojama laisva spauda.

Tada A.Zabarauskas, o paskui ir V.Petrylaitė raštu teismą informavo, kad A.Drižius jau ne kartą buvo baustas žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos už tai, kad nuolat „žeidė ir rodė nepagarbą, žemino Lietuvos valstybę“. Abu prezidentūros raštininkai kaip šios informacijos šaltinį nurodė VAD : „VAD pateikė išvadas, kad A.Drižius buvo ne kartą baustas…“. Tada teismas kreipėsi į VAD – šis taip pat raštu atrašė, kad jokios informacijos apie A.Drižių prezidentūrai neteikė ir negalėjo teikti, nes ja „nedisponuoja“.

Taip paaiškėjo, kad tiek prezidento vyr. patarėjas A.Zabarauskas, tiek ir teisės „profesorė“ yra paprasti šmeižikai, kurie patys sugalvojo, kad A.Drižius yra valstybės priešas, ir kad būtų įtikinamiau, pasirėmė neva VAD suteikta informacija. VAD teismą informavo, kad jokios informacijos apie A.Drižių nerinko ir tuo labiau neteikė prezidentūrai, o visas šių dviejų „vyriausiųjų patarėjų“ pasirašyti raštai teismui yra kvailas ir niekuo nepagrįstas šmeižtas.

Tada kreipiausi į prokuratūrą ir teismą dėl Zabarausko ir V.Petrylaitė šmeižto – prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, o mano skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto nagrinėjo tokia Vilniaus apygardos teismo teisėja J.Kolyčienė.

Ši nusprendė, kad A.Zabarauskas savo išgalvoto šmeižto apie Drižių niekur neviešino, jo niekur nesiuntė ir niekas jos nematė. Kaip žinia, įstatymas numato, kad šmeižtas turi būti išplatintas ir paviešintas ir tik tada jis tampa nusikaltimu. Nors A.Zabarauskas išsiuntė savo melagingą raštą į Vilniaus administracinį teismą, be to, šį jo raštą rengė ir pasirašė kita prezidentūros darbuotoja D.Šalkuvienė, teisėja J.Kolyčienė nusprendė, kad tas Zabarausko šmeižtas niekur nebuvo paskleistas ir jokio prezidentūros darbuotojo nusikaltimo nebuvo.

„A.Drižiaus skunde teigiama, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo išplatinta, nes A. Zabarausko rašte surašytus duomenis matė ir dokumentą pasirašiusi prezidentūros darbuotoja D. Šalkuvienė (tokiu būdu informacija buvo perduota trečiajam asmeniui). Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju rašte pateikta informacija D. Šalkuvienei nebuvo perduota kaip trečiajam asmeniui, šią informaciją ji sužinojo atlikdama tiesiogines savo darbo funkcijas. D. Šalkuvienė yra prezidentūros darbuotoja, kuri eina vyriausiosios specialistės pareigas. Iš pateikto Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2019 m. lapkričio 20 d. rašto, matyti, kad D. Šalkuvienė buvo šio rašto rengėja, surašiusi minėtą dokumentą, kurį savo parašu patvirtino ir A.Zabarauskas. Tai, kad tam tikro pobūdžio informacija asmeniui tampa žinoma vykdant tarnybinę užduotį ir atliekant savo pareigas, negali būti laikoma informacijos paskleidimu“, – nurodė teisėja J.Kolyčienė.

Tiesa, įstatyme šmeižto sąvoka ir jo paskleidimas yra apibrėžtos visai kitaip, nei išdėstė teisėja J.KOlyčienė. Šiame įstatyme nenumatytos išimtys, kad prezidentūros darbuotojai gali šmeižti žmones, rašydami „tarnybinius raštus“ ir juos siuntinėdami pareiškėjams ir į teismą.

Priešingai – įstatyme aiškiai pasakyta, kad Informacijos paskleidimu yra laikomas bet kokios formos informacijos perdavimas bent vienam kitam asmeniui.

Šmeižimo sudėtis nereikalauja, jog informacija būtų paskelbta viešai ar kokia nors specialia forma, pavyzdžiui, raštu. Todėl informacijos perdavimas žodžiu vienam asmeniui (gando paskleidimas), esant kitoms būtinoms sąlygoms, jau gali būti laikomas šmeižtu. Be abejo, šmeižtas gali būti padaromas ir kitais būdais, pavyzdžiui, studentų auditorijoje dėstytojas paskelbia apie universiteto rektorių šmeižto dalyką sudarančią informaciją, informacija spausdinama ant plakatų, žurnale, perduodama elektroninėmis ryšio priemonėmis ir pan.

Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje byloje 2K-454-677/2015 nurodyta, kad „Objektyviai šmeižimas pasireiškia aktyviais veiksmais, paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Paskleidimas – tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimas kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos žinios ir kaltininkas tai suvokia“.

Be to, įstatymas reikalauja, kad šmeižtu negalime vadinti bet kokios tikrovės neatitinkančios informacijos apie asmenį paskleidimo, bet ji dar turi būti (1) melaginga, (2) nukreipta prieš fizinį asmenį, (3) niekinanti ar žeminanti arba galinti pakirsti pasitikėjimą šmeižiamuoju (nukreipta į šmeižiamojo garbę ir orumą). Tik esant visų šių sąlygų visumai galima teigti, jog buvo padaryta nusikalstama veika – šmeižimas.

Todėl A.Drižius šiandien kreipėsi į prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir dėl teisėjos J.KOlyčienės dokumento suklastojimo ir piktnaudžiavimo tarnyba. Dokumento suklastojimas – bet kokios tikrovės neatitinkančios informacijos įrašymas į oficialų dokumentą.

Prokuroras R.Šileika, tas pats, kuris „tyrė“ ir Garliavos pedofilijos bylą, ir joje nebeliko pagrindinių pedofilijos bylos įrodymų, nusprendė, kad teisėja J.Kolyčienė, pritaikiusi įstatymo išimti A.Zabarauskui ir Petrylaitei, nepadarė jokio nusikaltimo ir tarnyba nepiktnaudžiavo.

„Pareiškėjas tik formaliai nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo teisėja J. Kolyčienė savo procesinį sprendimą grindė melagingais argumentais bei pritaikė tam tikras išimtis prezidentūros darbuotojams dėl šmeižimo. Kita vertus, Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusia ir neskundžiama 2020-04-09 nutartimi bei ja patvirtintais procesiniais sprendimais nustatytų faktinių aplinkybių bei teisinių išvadų subjektyvus interpretavimas, siejant šiuos samprotavimus su 2020-04-09 Vilniaus apygardos teismo teisėjos J. Kolyčienės priimto procesinio spendimo neteisėtumu bei teisėjos veiksmų nusikalstamu pobūdžiu, suponuoja išvadą, jog Pareiškėjas tikisi, kad įsiteisėjusia 2020-04-09 nutartimi nustatytos aplinkybės būtų vertinamos iš naujo ir būtų vertinamos kitaip nei aukščiau nurodytame procesiniame sprendime“, – teigia prokuroras Šileika.

Visa šių nusikaltimų chronologija :

Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausiasis patarėjas, Komunikacijos grupės vadovas A. Zabarauskas vėliau A. Drižiui atsiųstame oficialiame dokumente – 2019 m. lapkričio 20 d. rašte Nr. 1D-3839 nurodė, kad A. Drižiaus prašymas suteikti akreditaciją buvo išnagrinėtas ir atmestas, nes Vadovybės apsaugos departamentas (toliau – VSD) prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos išvadas, jog pareiškėjas 2014 metais šios komisijos buvo baustas dėl sistemingai ir sąmoningai skleistų teiginių, kurie žeidė ir rodė nepagarbą, žemino Lietuvos valstybę. Šiame rašte nurodyti teiginiai yra visiškai išgalvotos, tikrovės neatitinkančios ir šmeižiančios žinios, kurias A. Zabarauskas paskleidė apie A.Drižių. Šios šmeižikiškos žinios buvo paskelbtos interneto portaluose „ekspertai.eu“ ir „laisvaslaikrastis.lt“. Minėtame rašte nurodydamas tikrovės neatitinkančius faktus, A. Zabarauskas sąmoningai paskleidė apie pareiškėją tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį paniekino, pakirto pasitikėjimą juo ir tai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos – šmeižimo – sudėtį. Pareiškėjas prašė dėl šio įvykio pradėti ikiteisminį tyrimą ir pripažinti jį nukentėjusiuoju.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4- ojo skyriaus (toliau – Prokuratūra) 2020 m. vasario 3 d. prokurorės nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nurodyti A. Zabarausko veiksmai neatitinka visų būtinų BK 154 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymių – neva šis šmeižtas nebuvo išplatintas.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 2 d. nutartimi pareiškėjo skundas atmestas. Teismas nurodė, kad Prokuratūra visiškai pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, kadangi A. Zabarausko veikoje nėra esminio ir būtino veikos kvalifikavimui požymio – informacijos paskleidimo. A. Zabarauskas neatliko jokių veiksmų, kad pareiškėjo nurodomame rašte esanti informacija taptų žinoma tretiesiems asmenims, nes raštas buvo adresuotas išimtinai pačiam pareiškėjui. Teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog raštą, kurio turinį adresatas vertina kaip neatitinkantį tikrovės pasirašė keli asmenys, negali būti laikoma informacijos paskleidimu. Teismas taip pat nurodė, kad A. Zabarauskas negalėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, nes A. Zabarausko rašte esančia informacija A. Drižius nebuvo apkaltintas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu.
Skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 2 d. nutartį bei pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto, o A. Drižių pripažinti nukentėjusiuoju. Skunde nurodoma, kad išgalvotos, tikrovės neatitinkančios žinios, kurias valstybės tarnautojas A. Zabarauskas paskleidė apie pareiškėją buvo paskelbtos naujienų portale „ekspertai.eu“ ir portale „laisvaslaikrastis.lt“, o jas perskaitė tūkstančiai žmonių. Dėl neteisėto A. Zabarausko elgesio kreiptasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kur pradėta administracinė byla. Vilniaus apygardos administracinis teismas A. Zabarausko minimą žinių šaltinį VSD patraukė trečiuoju asmeniu ir nurodė pateikti atsakymą dėl skunde minimų aplinkybių. VSD, susipažinęs su pareiškėjo A. Drižiaus skundu ir visa su ginču susijusia medžiaga administracinėje byloje, informavo, kad jokių duomenų apie pareiškėją neturi ir niekada nebuvo teikęs Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai. Tokiu būdu VSD patvirtino, kad prezidentūros tarnautojas A. Zabarauskas sąmoningai išgalvojo ir paviešino šmeižikiškas žinias, norėdamas pagristi savo neteisėtą sprendimą nesuteikti akreditacijos.
Skunde pažymima, jog atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Prezidentūros tarnautojas A. Zabarauskas išgalvojo tyčia šmeižiančius dalykus, juos surašė į savo pažymą, ir persiuntė ją kitai prezidentūros darbuotojai D. Šalkuvienei, kuri taip pat pasirašė minėtą melagingą ir šmeižikišką informaciją. Tokiu būdu minėta šmeižikiška pažyma buvo paviešinta – t. y. ji buvo perduota bent vienam trečiajam asmeniui. Iki šiol neaišku, kas iš jų – D. Salkuvienė ar A. Zabarauskas pirmas sugalvojo pateikti šį šmeižtą kaip Vadovybės apsaugos departamento medžiagą, tačiau akivaizdu, kad tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, būtų galima nustatyti, kas ir kodėl sugalvojo ir paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarė nepradėti ikiteisminio tyrimo A. Zabarausko atžvilgiu, nes neva jis nepaskleidė tikrovės neatitinkančios informacijos, o tik persiuntė tiesiogiai A. Drižiui. Nors ant minėto A. Zabarausko rašto yra ir kitos prezidentūros darbuotojos D. Šalkuvienės parašas, tačiau teismas nusprendė, kad minėtas A. Zabarausko raštas vis tiek nebuvo išplatintas.
Toks teismo sprendimas prieštarauja susiformavusiai teismų praktikai. Šmeižimo objektyvioji pusė (informacijos paskleidimas), objektyviosios pusės požymis – tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Valstybės tarnautojas A. Zabarauskas tyčia, žinodamas, kad jo oficialiame dokumente paskleista informacija neatitinka tikrovės ir žemina A. Drižių, ją paskleidė. Būtina pradėti ikiteisminį tyrimą, kad būtų nustatyta, kas pateikė A. Zabarauskui tokią informaciją, ir nustatyti, ar jis ne pats ją išgalvojo. Jeigu paaiškės, kad niekas tokios informacijos jam neteikė, o jis pats ją išgalvojo, bus akivaizdu, kad tai jo sąmoningai išgalvotas šmeižtas.

BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas remiantis ne subjektyviu situacijos įvertinimu, o tik esant objektyvioms aplinkybėms, atskleidžiančioms, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika. Sprendžiant ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimą preliminarus duomenų atitikimas baudžiamajame įstatyme išdėstytų nusikalstamų veikų dispozicijoms yra būtinas. Baudžiamasis procesas yra išimtinio pobūdžio priemonė, todėl gali būti pradedamas tik esant rimtam pagrindui ir nusikalstamos veikos sudėčiai. Vadovaujantis BPK 168 straipsnio 1 dalimi, prokuroras gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. prokuroras vertina pareiškime nurodytas aplinkybes, taip pat ir tai, ar konkrečioje situacijoje apskritai yra pagrindas kalbėti apie baudžiamąją atsakomybę. Nagrinėjamu atveju prokuroras nustatė, kad A. Zabarausko veiksmais informacija nebuvo paskleista (A. Zabarausko raštas buvo adresuotas išimtinai pačiam pareiškėjui, o rašto turinys interneto portaluose buvo išplatintas ne A. Zabarausko iniciatyva), todėl nesant nusikalstamos veikos sudėties būtinojo požymio, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas.

Vilniaus apygardos teismo teisėja Kolyčienė suklastojo savo nutartį – 2020-04-09 IBPS-V-678970-20, melagingai nurodydama, kad minėtas Zabarausko šmeižikiškas raštas nebuvo išplatintas. Įstatymas (BK154 straipsnis. Šmeižimas) nurodo, kad tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Be to, teisės aktuose aiškiai nurodyta, kad Informacijos paskleidimu yra laikomas bet kokios formos informacijos perdavimas bent vienam kitam asmeniui, išskyrus nukentėjusį.

Šiame įstatyme nėra numatytos išimtys prezidentūros darbuotojams Zabarauskui ir Šalkuvienei. Šmeižtas buvo paskleistas, jiems abiems rengiant atsakymą į mano skundą ir jiems abiems pasirašius ant savo nutarimo. Teisėja Kolyčienė puikiai suprato, kad jokios išimtys prezidentūros darbuotojams dėl šmeižimo negali būti taikomos, tačiau šias išimtis pritaikė ir taip padarė dar vieną nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba.