Teismai formuoja naują praktiką : visus faktus paneigia teisėjų „nepriklausomybė“

Teismai formuoja naują praktiką : visus faktus paneigia teisėjų „nepriklausomybė“

Aurimas Drižius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Petras Karvelis priėmė nutartį atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl įtariamo Vilniaus apygardos teismo teisėjos Aivos Survilienės dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimo.

Nors savo skunde nurodžiau bent tuziną faktų, kaip teisėja A.Survilienė teismui pateiktus faktus vadina išgalvotais, nors yra begalė dokumentų, juos patvirtinančių. Tačiau teismas nusprendžia, kad faktai yra išgalvoti, „nepagrįsti objektyviais duomenimis“.

Kaip faktai teisme virta mano fantazijomis? Tiesiog teismas nebando paneigti tų faktų egzistavimo, tačiau nurodo, kad teisėjai vieninteliai turi monopolį nuspręsti ir vertinti įvykius, nes „teismas nepriklausomas“.

Teisėjas P.Karvelis nutarė, kuris jau yra pagautas klastojantis savo nutartis ir į jas įrašantis žinomai melagingus duomenis (skundų pateikimo datas), ir jų pagrindų priimantis savo suklastotas nutartis, nutarė, kad  „Konstitucijoje įtvirtintas teisėjų nepriklausomumo principas“, ir tas „nepriklausomumas“ jiems leidžia klastoti savo nutartis, į jas įrašant žinomai melagingus duomenis.

Kadangi teismų sistemoje masiškai klastojamos nutartys, o pati teisėja Aiva Survilienė (nuotraukoje su savo favorite D.Grybauskaite) teisme prisipažino, kad ji „nemažai nekaltų žmonių siunčia į kalėjimą“, būtina gražinti Baudžiamajame kodekse buvusius straipsnius „Nusikaltimai teisingumui“. Pagal šiuos straipsnius teisėjas ar prokuroras, sąmoningai suklastojęs bylą ir nuteisęs žinomai nekaltą žmogų, siunčiame į kalėjimą keleriems metams. Tada teisėjai imtų truputį sukti smegenis, prieš pasiųsdami į kalėjimą nekaltus žmones.

Kaip žinia, kreipiausi į prokuratūra, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas mane už tariamą Alvydo Sadecko (buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko) šmeižtą nuteisusiai Vilniaus apygardos teismo teisėjai Aivai Survilienei. Nurodžiau, kad teisėjos veikla  atitinka kelis nusikalstamos veiklos požymius (dokumento klastojimo, tarnybos pareigų neatlikimo, piktnaudžiavimo tarnyba).

Savo skunde išdėsčiau visus faktus, kuriuos labai lengva patikrinti, nes yra šiuos faktus patvirtinantys dokumentai, tačiau visus šiuos faktus teisėja A.Survilienė atmetė, nurodžiusi, kad tokių faktų nėra, jie yra mano išgalvoti, paremti „subjektyviais duomenimis“.

Prokurorė iš esmės nieko nepasisakė dėl mano pateikiamų faktų, jų neanalizavo ir nepaneigė, tiesiog nurodė, kad mano teiginiai „deklaratyvūs“, o teisėjai „nepriklausomi“. Kodėl mano pateikti faktai teismo sprendimu yra paneigti, t.y. pasakyta, kad tokių faktų nebuvo, ir  kodėl teisėja Survilienė ištraukė A.Sadecką nuo atsakomybės už melagingus parodymus, vien paneigdama šiuos faktus, nieko nėra pasakyta.

Todėl šis prokuratūros atsisakymas yra tipiškas „atsirašinėjimo“ pavyzdys, kai apskritai nėra vertinami jokie byloje esantys įrodymai, o sprendimas grindžiamas teisėjo „vidiniu įsitikinimu“, bet ne įrodymais, todėl šis nutarimas yra naikintinas kaip neteisėtas.

Teisėjai kuo toliau, tuo labiau piktnaudžiauja savo teisėmis, daro nusikaltimus, nuteisia nekaltus žmones, nes  jie vieninteliai neva tai turi teisę „vykdyti teisingumą“. Tokia praktika daro didelę žalą teismų autoritetui, tada reikia pirkti reklamą ir už pinigus aiškinti, kaip teismai „dirba skaidriai“ (nesenas pavyzdys, kai Teismų taryba užsakė daug reklaminių straipsnių apie tai, kad teismai neva dirba skaidriai ir sąžiningai).

Didelė bėda, kad tiek Teisėjų taryba, tiek Respublikos prezidentė toleruoja tokį teisėjų elgesį tol, kol teisėjai priima valstybės vadovams palankius savo neteisėtus sprendimus.

Nors įstatymai labai aiškiai pasako, kad teisėjas turi klausyti tik įstatymo, tačiau šioje byloje teisėja Survilienė elgiasi taip, lyg ji jau seniai būtų virš įstatymo ir Konstitucijos.

Kadangi prokuratūra apskritai nevertino mano pateiktų įrodymų, prašau teismą mano įrodymus paneigti arba patvirtinti, kad tokie įvykiai iš tikrųjų buvo.

Savo skunde prokurorui nurodžiau, kad Vilniaus apygardos teismo teisėja Aiva Survilienė tris kartus suklastojo savo nutartis, pridengdama buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko nusikalstamą veiklą. Teisėja A.Survilienė savo nutartyse nurodė, kad mano pateikti faktai tėra mano subjektyvi nuomonė, ir remdamasi savo melaginga išvada, atmetė mano skundus, o mane pati nuteisė dėl tariamo A.Sadecko šmeižto. Nors pateikiau faktus, kuriuos labai lengva patikrinti, ir tuos faktus įrodančius dokumentus, tačiau teisėja A.Survilienė visus šiuos faktus pavadino mano išgalvotais, ir nurodė, kad tokių dalykų nėra buvę, t.y. tai yra „subjektyvūs duomenys“.

Paskui A.Survilienė labai įsižeidė, kai aš ją pavadinau nusikaltėle, klastojančia savo nutartis. Ir padavė dar vieną melagingą skundą – neva aš negerbiu teismo. Teismą aš gerbiu, tačiau ne tą, kuris nuolat sąmoningai klastoja savo nutartis. Tai yra teisėjai A.Survilienei, 2017-07-20 Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant mano skundą Nr.1.9- 123692-851/2014, buvo pateikti tokie faktai, kuriuos labai lengva patikrinti:

A.Sadeckas, būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, 2001 m. asmeniškai pataisė Lietuvos Respublikos Seimo 2001-08-02 priimtą Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo Įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymą.

Šių įstatymų pakeitimo tikslas – leisti Rusijos kompanijai „Jukos“ įsigyti trečdalį „WiIliams“ valdomų „Mažeikių naftos“ akcijų, o taip pat įsigyti ir naujai valstybės išleidžiamą ir valdomą akcijų paketą, kad pirkėjas valdytų daugiau nei 51 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų. Kitaip sakant, A.Sadeckas vienasmeniškai padirbėjo ir suredagavo įstatymo projektą taip, kad kontrolinis „Mažeikių naftos“ valdomų akcijų paketas pereitų Rusijos kompanijos „Jukos“ nuosavybėn. Tam reikėjo pakeisti kelis įstatymus, kurie draudė Lietuvos strategines įmones pirkti įmonėms iš šalių, kurios nėra NATO narės, t.y. Rusijos bendrovėms.

Tai buvo tik Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pareiga ir teisė, ir asmeniškai A.Sadeckui „pataisius“ šį projektą, buvo pakeista jau minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, išdėstant ją taip: Akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcininkų struktūros, valdymo bei aprūpinimo energetiniais ištekliais klausimai sprendžiami netaikant Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio „Nacionalinio saugumo pagrindai“ 1 dalies 4 skyriaus skirsnio „Ekonominė politika“ apribojimų.

Asmeniškai A. Sadeckui pakoregavus šį įstatymą, „Mažeikių naftos“ pirkėjui nebebuvo taikoma prieš tai įstatyme numatyta sąlyga, kad jos pirkėjas gali būti tik NATO šaliai priklausanti bendrovė, be to, šiame įstatyme buvo numatytos įvairios sąlygos, kuriomis AB „Mažeikių nafta“ akcijų pirkėjas galės įsigyti šios įmonės naujos emisijos akcijų, įstatyme išsamiai aprašyta, kaip ir kokiomis sąlygomis „Mažeikių naftos*’ pirkėjas galės pirkti šios įmonės akcijų, t. y. ją privatizuoti.

Visos šios aplinkybės paaiškėjo Kauno apylinkės teisme, kur baudžiamojoje byloje Nr. 1-913/2006 dėl tariamo A.Sadecko šmeižto buvo teisiamas Vytautas Kabaila (prie skundo buvo pridėtas minėto proceso posėdžio protokolas).  Tuometinis Nacionalinio saugume gynybos komiteto pirmininkas A. Sadeckas teismo posėdžio metu išsamiai papasakojo, kaip jis „braukė ir taisė“ minėtą įstatymo projektą, o vėliau pateikė Seimui balsuoti. Supratęs, kad buvo pagautas meluojantis, A.Sadeckas vėliau ne kartą sakė, kad „jis taip nesakė“, nors minėti Sadecko teiginiai buvo užfiksuoti posėdžio protokole, o pats V.Kabaila atkreipė dėmesį, kaip išsamiai Sadeckas pasakojo apie savo vaidmenį „Mažeikių naftos“ privatizacijoje.

Seimo Statutas labai aiškiai apibrėžia, kaip vyksta įstatymų projektų svarstymas Seimo komitetuose – projektai pateikiami ir svarstomi, už juos balsuojama. Šiuo atveju jokių svarstymų ir balsavimų nebuvo, viską nusprendė ir, pataisė“ vienas A.Sadeckas. Seimas nesvarstė ir neįsigilino į šį klausimą, neįsigilinęs nubalsavo.

Toks A.Sadecko veikimas yra neteisėtas ir nusikalstamas, tai yra veikimas Lietuvai nedraugiškos valstybės Rusijos atžvilgiu, nes buvo naudingas Rusijos įmonei „Jukos“. Kitaip sakant, A.Sadecko veikimas šiuo atveju prilygsta valstybės išdavimui. Tam, kad nuslėpti savo nusikaltimus, A.Sadeckas padavė teismui „prevencinį ieškinį“, kuriuo pareikalavo įvesti cenzūrą ir uždrausti jį sieti su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Teismas įvedė cenzūrą ir uždraudė man rašyti straipsnius. Vėliau net aštuoniose baudžiamosiose bylose Sadeckas teigė, kad jis niekaip nėra susijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, ir niekaip šiame procese nedalyvavo.

Tai yra A.Sadeckas davė žinomai melagingus parodymus, t.y. parodymus, kurie neatitinka tikrovės. Tokie yra faktai, o teisėja A.Survilienė juos vadina „subjektyviu duomenų vertinimu“ „nepagrįstais argumentais“ (tačiau nepaaiškina, kodėl tie argumentai nepagrįsti arba subjektyvūs).

Nors tai yra pagrįsti objektyvūs duomenis, kuriuos labai lengva patikrinti, ir tai yra nurodęs Lietuvos Aukščiausias teismas. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. V. P. teisių perėmėjai L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3- 106/2011).

Taigi faktas tas, kad A.Sadeckas asmeniškai atliko esminį AB „Mažeikių naftos“ privatizavimo veiksmą – keitė įstatymą taip, kad šią įmonę galėtų įsigyti Rusijos įmonė. O vėliau daugelyje bylų teigė, kad jis niekaip nėra susijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimo procesu ir niekaip šiame procese nedalyvavo. Tai yra tikrovės neatitinkantys, kitaip sakant, melagingi A.Sadecko parodymai, kuriuos prokuratūra ir turi įvertinti.

Negana to, per privačią A.Sadecko firmą „Ekskomisarų biuras“ buvo plaunami  „Willlams“ valdomos  „Mažeikių naftos“ pinigai už tariamas paslaugas, kurias Mažeikių rajono prokuratūra įvardino kaip fiktyvias.

A.Sadeckas buvo kertinė figūra „Mažeikių naftos“ privatizavime, ir susikrovė iš to mlilijonus – A.Sadecko pajamų deklaracijoje  matosi, kad jis gavo daugiau nei 8 mln. litų dividendų iš savo įmonės „Ekskomisarų biuras“, kuriai pinigus už fiktyvias paslaugas mokėjo „Mažeikių nafta“.

Todėl A.Sadecko parodymai, kad „aš niekaip nesu susijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavime“, yra melagingi , o teisėja A.Survilienė, negalėdama paneigti šių faktų, tiesiog juos įvardino „subjektyviais duomenis“.

Teisėja A.Survilienė, įrašydama į savo jau minėtą 2017-07-20 nutartį atmesti mano skundą, sąmoningai ir žinomai įrašė į ją žinomai melagingus duomenis, ir nurodė, kad „nėra duomenų, patvirtinančių, kad Sadeckas padarė nusikalstamą veiklą, numatytą BK 235 str.“.

Tą patį pakartojo ir kituose dviejuose nutartyse. Nors apylinkės teismas nesiryžo taip akivaizdžiai klastoti savo nutarties, todėl pripažino, kad A.Sadeckas davė melagingus parodymus, tačiau tai darė netyčia. O teisėja Survilienė apskritai atsisakė vertinti šį faktą, ir nurodė, kad tai „neobjektyvūs duomenis“. Tokiu būdų A.Survilienė padarė nusikaltimą, BK 300 str. įvardintą kaip „dokumento suklastojimas“. (Suklastojimas gali būti dviejų rūšių: materialinis ir intelektinis. Materialinis suklastojimas pasireiškia kaip netikro dokumento pagaminimas ar neteisėtas tikro dokumento turinio pakeitimas veikiant jo materialinę formą, pvz.; nuotraukos pakeitimas; vienos informacijos ištrynimas ir kitos įrašymas; parašo, antspaudo padirbimas ir pan. Intelektinis suklastojimas pasireiškia kaip melagingos informacijos įrašymas į tikrą dokumentą. Pagal BK 300 str. prasmę suklastotu laikytinas tikras dokumentas, kurio turinys neteisėtai pakeistas: veikiant jo materialinę formą arba įrašant į jį neteisingus duomenis“.

A.Survilienė į savo nutartį įrašė žinomai melagingus duomenis ir tokiu būdu jį suklastojo. A.Survilienė ne tik kad nevertino mano pateiktų įrodymų, tačiau dar  mane ir nuteisė už tariamą Sadecko šmeižtą, t.y. padarė dar vieną nusikaltimą, įvardijamą kaip „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“.

Teisėja A.Survilienė mane nuteisė pagal melagingus Sadecko parodymus, ignoruodama mano pateiktus faktus ir įrodymus. Vilniaus apygardos teismo teisėja A.Survilienė (būdama teisėjų kolegijos pirmininke) mane nuteisė (pirmos instancijos teismas buvo mane išteisinęs) pagal melagingus Sadecko parodymus už tariamą Sadecko šmeižtą, puikiai suvokdama, kad dar nusikaltimą, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1A-29- 851/2017.

 Nors Survilienei buvo pateikti visi mano aukščiau paminėti įrodymai, tačiau ji juos ignoravo, ir apsimetė, kad jų nėra, t.y. ji sąmoningai suklastojo savo nutartį ir nurodė: kad „Dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto laikymo A. Drižiaus teiginius jo (A. Drižiaus) nuomone. Apeliantas nurodo, kad A. Drižiaus paskleisti teiginiai, jog tariamai jis, A. Sadeckas, teismuose yra davęs melagingus parodymus; tariamai jis pateikė melagingą (neteisėtą) ieškinį teismui; tariamai jo naudai teisėjai priiminėja neteisėtus sprendimus; tariamai yra korupciniais ryšiais susijęs su teisėjais, kurie priiminėja neteisėtus sprendimus jo atžvilgiu; tariamai jis dalyvavo neteisėtame privatizavime; tariamai įvykdė kitus nusikaltimus, negali būti laikomi A. Drižiaus nuomone, nes tai niekaip nesuderinama su A. Drižiaus pareiga ir prievole teiginius skleisti nešališkai, sąžiningai, etiškai ir neiškreipiant teisingos informacijos. Apelianto vertinimu, kadangi straipsnyje nurodyti A. Drižiaus teiginiai nurodyti kaip tikri faktai, jų paskleidimas sudarė aiškiai neigiamą įsitikinimą apie jj, A. Sadecką, kas, jo nuomone, laikytina įrodyta, kad tokiais veiksmais A. Drižius įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 154 str. 2 d.

Iš teismui pateiktos privataus kaltinimo bylos medžiagos matyti, kad A. Drižius visų pirma, buvo kaltinamas tuo, jog jis per visuomenės informavimo priemonę, t. y. jo redaguojamą savaitraštį „Laisvas laikraštis“, 2012-08- 18 (2012 rugpjūčio 18-24 Nr. 33 (389)) straipsnyje „Mafija visiškai užvaldė Generalinę prokuratūrą“; 2013-02-02 (2013 vasario 2-8 Nr. 5 (412)) straipsnyje „Mafijos teisėjai, prokurorai ir žurnalistai?“; 2015-05-30 (2015 gegužės – birželio 5 Nr. 21 (526)) straipsnyje „„Laisvo laikraščio“ redaktorius A. Drižiaus įkalinimo klausimą spręs septynių Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija“; 2015-06-27 (2015 birželio 27 – liepos 3 Nr. 25 (530)) straipsnyje „Prokuratūrai pavesta ištirti „Laisvo laikraščio“; 2015-07-04 (2015 liepos 4-10 Nr. 26 (531)) straipsnyje ..Teisėjai pridengia vienas kito nusikaltimus“; 2015-08-29 (2015 rugpjūčio 29 – rugsėjo 4 Nr. 32 (536)) straipsnyje „Vilniaus apygardos teismas nėra „nusikalstamas susivienijimas“, nusprendė teismas“ paskleidė tikrovės neatitinkančią ir šmeižiančią informaciją apie A. Sadecką, kuri žemina A. Sadecką, jo garbę ir orumą.

Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad straipsniuose paskleista informacija yra žurnalisto nuomonė ir situacijos vertinimas išdėstant žurnalisto asmeninio pobūdžio informaciją, yra nepagrista“.

Survilienė nurodė, kad „Šiuo atveju minėtame savaitraštyje išsakomą informaciją A. Drižius pateikė kaip faktus, sukurdamas jų tikrumo ir objektyvumo iliuziją, tekste nenaudojo jokių nuorodų, kurios atskleistų, jog pateikiama informacija yra tik jo asmeninė ir subjektyvi nuomone (nenaudojo vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį atskleidžiančių įterpinių, tokių kaip: mano manymu, mano supratimu, aš manau, man atrodo, aš galvoju ir 1.1.), kas leidžia daryti išvadą, kad A. Drižiaus straipsniuose buvo konstatuojami faktai, o ne skleidžiama asmeninė subjektyvi nuomonė. A. Drižiaus samprotavimai dėl A. Sadecko neva melagingų parodymų neturi jokio faktinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima laikyti, kad A. Drižius, rašydamas apie A.Sadecką, sąmoningai neiškreipia jo turimų duomenų“.

Nors minėtai teisėjų kolegijai buvo pateikti visi mano įrodymai, kad Sadeckas ne tik buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas, tačiau neigė savo bet kokias sąsajas su šia įmone, kad vadovavo „Mažeikių naftos“ privatizacijai, asmeniškai keisdamas privatizavimo įstatymus, tačiau neigė savo bet kokias sąsajas su minėtu privatizavimu. Todėl tokius Sadecko veiksmus ir skundus aš įvertinau kaip melagingus.

Teisėja Survilienė privalėjo juos įvertinti, nes Teismų įstatymas aiškiai sako, kad „teismai priima nutartis remdamiesi įrodymais“, tačiau visus mano pateiktus įrodymus teisėja Survilienė ignoravo, mano pateiktus duomenis vadino „nepagrįstais“ ir taip padarė nusikaltimą – tarnybos pareigų neatlikimą.

Pati teisėja A.Survilienė minėtos b.bylos nagrinėjimo metu manęs paklausė, kodėl aš įvardinau, kad A.Sadecko dalyvavimas „Mažeikių naftos“ privatizavime yra neteisėtas – jai buvo paaiškinta, kad Konstitucinis teismas jau yra išaiškinęs, kad visas minėtas privatizavimo procesas įvardintas kaip neteisėtas, todėl bet kokie sadeckų veiksmai šiame procese – taip pat neteisėti.

Be to, asmeniškai teisėjai Survilienei klausiant paaiškinau, kad A.Sadeckas, būdamas „Mažeikių naftos“ akcininku, nenusišalino nuo privatizavimo reikalų, nors privalėjo tai padaryti. Žinoma, kad aš šio atvirai mafijai tarnaujančio taip vadinamo Vilniaus apygardos teismo kolegijos buvau nuteistas, ir garbi kolegija nieko nepasisakė apie mano pateiktus įrodymus. Nesugebėdami jų paneigti, mane vis tiek nuteisė, nors apylinkės teismas mane šioje byloje buvo išteisinęs.

Savo nuosprendyje Survilienė nurodė, kad „faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas“. Jai tereikėjo įvertinti mano įvardintus faktus ir palyginti su Sadecko parodymais, tačiau minėta teisėjų kolegija visų minėtų faktų ir tiesos nebandė tikrinti ir vertinti. Nors įstatymas įpareigoja teisėjus vertinti pateikiamus įrodymus ir dėl jų pasisakyti, Survilienė tai daryti atsisako, ir taip nuolat daro nusikaltimą, kuris įvardijamas kaip „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“, ir dokumentų klastojimas.

Teisėja Survilienė šioje byloje dar kartą įprasmino stalininį teisingumą ir apskritai atsisakė vertinti bent kokius A.Drižiaus pateiktus įrodymus. „Laisvo laikraščio“ redaktorius Aurimas Drižius buvo nuteistas jau bene 10-ą kartą už savo profesinę veiklą. Anksčiau buvo teisiamas dėl cenzūros, dabar – dėl tariamo Alvydo Sadecko šmeižto.. Nors A.Drižius pateikė bent 10 įrodymų, kokius esminius „Mažeikių naftos“ privatizavimo veiksmus atliko A.Sadeckas, o teisme sakė, kad jis niekaip su tuo privatizavimu nesusijęs, tačiau Vilniaus apygardos teismas nė vieno iš šių įrodymų nevertino ir taip dar kartą patvirtino A.Drižiaus teiginį, kad šis teismas yra „nusikalstamas susivienijimas“. Nors Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Rainys dėl minėtų teiginių jau buvo išteisinęs A.Drižių.

Teisėja Survilienė suklastojo ir savo 2015 m. liepos 21 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1022-851/2015

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Baltušytė nurodė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismo teisėjų veiksmų baudžiamoje byloje Nr. PK-1599-754/2015: „LR BPK 409 str. 4 d. numatyta, jeigu nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamas asmuo galimai padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, privataus kaltinimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui. Privatus kaltintojas pagal priešpriešinį skundą Aurimas Drižius prašo Alvydą Sadecką patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 235 str., t. y. dėl veikos, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas (LR BPK 409 str. 4 d.). Iš Alvydo Sadecko ir Aurimo Drižiaus skundų ir paaiškinimų taikinamuosiuose posėdžiuose matyti, kad jų nurodytos ir prašomos kvalifikuoti pagal LR BK 154 str. 2 d. bei 235 str. veikos yra tarpusavyje susiję, todėl turi būti nagrinėjamos vienoje byloje.

Alvydo Sadecko skunde nurodytos veikos, dėl kurių prašoma Aurimą Drižių traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 154 str. 2 d., turi visuomeninę reikšmę, nes veikų aprašyme nurodyta, kad internetinio tinklapio www.laisvaslaikraštis.lt ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“ 2015-02-02 – 2015-03-05 publikacijose rašoma: „Kaip A. Sadeckas valdo absoliučiai korumpuotą teismų sistemą“, „Visiškai parsidavęs Vilniaus miesto apylinkės teismas, …teismo teisėjai klastoja savo nutartis A. Sadecko naudai“, „Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė Loreta Braždienė: „Tai, kad šio teismo teisėjai masiškai klastoja dokumentus ir ignoruoja įstatymus, nėra pagrindas nušalinti teismą““, todėl yra pagrindas prokurorui pradėti baudžiamąjį procesą pagal LR BPK 409 str. 1 d.“.

Kitaip sakant, teisėja Baltušytė nurodė, kad faktas, kad „teismo teisėjai masiškai klastoja savo nutartis Sadecko naudai“, turi visuomeninę reikšmę, ir nurodė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl mano nurodytų faktų.

Šią nutartį panaikino jau minėta teisėja Survilienė, kuri eilinį kartą suklastojo savo nutartį ir nurodė, kad dėl minėtų „Laisvo laikraščio“ straipsnių ji nepajuto, kad „kilo didelis rezonansas visuomenėje“. Survilienė savo nutartyje taip pat parašė, kad „sutinka su pareiškėjo argumentu, kad Sadecką apšmeižė Drižius“, nors turėjo visus mano anksčiau minėtus dokumentus.

Be to, šioje nutartyje Survilienė dar kartą parašė melą : „byloje nėra duomenų, kad Drižius būtų kreipęsis į policiją dėl Sadecko melagingų parodymų“. Tai melas, nes visas mano atsiliepimas ir visi aukščiau minėti straipsniai kaip tik apie tai ir kalba – kaip prokuratūra ir teismai dengia A.Sadecką nuo atsakomybės, ir suminėta gal dešimt kartų, kai aš kreipiausi j prokuratūrą dėl melagingų Sadecko parodymų.

O teisėja Survilienė rašo, kad aš niekada nesikreipiau dėl Sadecko melagingų parodymų ir taip eilinį kartą suklastojo savo nutartį. Po šio nuosprendžio teisėja Survilienė toliau nagrinėjo mano skundus dėl melagingų Sadecko parodymų, ir juos atmetinėjo, nors prašiau teismo ją nušalinti.

Teismų įstatymas numato, kad teisėjas, vykdydamas teisingumą, klauso tik įstatymo. Jeigu teisėjas nevykdo įstatymo, o jį ignoruoja ir sąmoningai laužo, jis nebegali prisidengti savo „nepriklausomybe“, nes tada sugriūtų visa teisinė sistema ir bet koks įstatymų laužymas būtų pateisintas valstybės pareigūno „nepriklausomybe“.

Vilniaus apylinkės teismo nutartyje byloje nr. ITS-2832-784/2016 nurodo, kada teisėjai padaro veiką, priešinga teisei: „teisėjo procesinė veikla baudžiamosios atsakomybės aspektu gali būti vertinama tik esant faktiniams duomenims apie tai, kad rengdamasis nagrinėti bylą, ją nagrinėdamas ar atlikdamas kitus teisėjo kompetencijai priskirtus veiksmus, teisėjas pažeidė teisės aktų nuostatas ir šie pažeidimai yra tokio pobūdžio bei masto, jog atitinka BK nurodytų nusikalstamų veikų požymius ir nėra procesinių kliūčių baudžiamajam persekiojimui pradėti“.

Vilniaus apygardos prokuratūra taip pat niekaip nepasisakė dėl mano pateiktų įrodymų, nors labai tiksliai nurodė šio nusikaltimo kvalifikavimą ir kriterijus, kurie puikiai tinka minėtiems teisėjams:

BK 229 str. numato atsakomybę valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ar jas netinkamai atliko : dėl to valstybė. ES. tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė dideles žales. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Todėl objektyvioji nusikaltimo pusė šio nusikaltimo įstatyme įtvirtinta išsamiai: 1) priešinga valstybės tarnyba veika – neatlikimas valstybės tarnautojo ar valstybės pareigūno pareigų arba jų atlikimas netinkamai: 2) pasekmės – valstybės tarnybos pareigų neatlikimu padaryta didelė žala valstybės interesams ar kitiems asmenims; 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių.

Neatlikimai savo pareigų – tai kaltininko neteisėtas neveikimas tarnyboje. Asmuo nevykdo tų pareigų, funkcijų, kurios priklauso jo, kaip valstybės tarnybos tarnautojo ar pareigūno kompetencijai, ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti. Netinkamas atlikimas savo pareigų – tai situacija, kai kaltininkas atlieka savo tarnybines pareigas, vykdo pavestus įgaliojimus, bet daro tai netinkamu laiku, pavėluotai, nevisiškai, paviršutiniškai, nepakankamai aktyviai, neatidžiai, nekokybiškai, bet kaip, formaliai atmestinai, neefektyviai.

Būtent taip ir elgėsi Vilniaus apygardos teismo teisėja A.Survilienė. JI atsisakė vertinti mano pateiktus įrodymus, nors turėjo pareigą juos įvertinti. Žinodami, kad negali jų paneigti, ji tiesiog juos ignoravo, ir mane nuteisė, taip padarydami man didelę žalą. 

Vilniaus 3 VPK tyrėja niekaip neanalizavo mano pateikiamų įrodymų ir net nebandė jų paneigti, teparašė, kad „teisėja nagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą“. Tą patį iš esmės parašė ir prokurorė, visiškai nevertindama mano pateiktų įrodymų.

Tokie pavyzdžiai parodo, kad teisme ir prokuratūroje jau nebereikalingi jokie įrodymai, o viskas sprendžiama „vidinio įsitikinimo“ pagrindu.

Todėl šis prokuratūros nutarimas yra neteisėtas ir naikintinas, kadangi jame nieko nepasakyta apie mano pateiktus faktus ir jų vertinimą.

Remiantis išdėstytu, prašau panaikinti minėtą Vilniaus apygardos prokuratūros 2018-07-18 nutarimą ir pradėti ikiteisminį tyrimą Vilniaus apygardos teismo teisėjos A.Survilienės atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų pagal BK 229 straipsnį (Tarnybos pareigų neatlikimas. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Minėta teisėjai neatliko savo tarnybos pareigų, nes Teismų įstatymo 34 str. numato, kad „Teismai bylas nagrinėja laikydamiesi proceso šalių lygiateisiškumo, teisės į teisinę pagalbą, teisės į tinkamą, operatyvų, ekonomišką procesą, teisės būti išklausytam, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos, teismo nešališkumo, teismo proceso viešumo, betarpiškumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principų“. Be to, baudžiamojo proceso kodeksas numato, kad „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“.

Taip pat prašau pradėti ikiteisminį tyrimą Survilienės atžvilgiu ir dėl melagingo skundo pagal BK 235 str. – puikiai žinodama, kad ji ne kartą klastojo savo nutartis, ignoravo įrodymus, ji dar ir pateikė melagingą skundą, mane apkaltindama nepagarba teismui.

Remdamasis išdėstytu, prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjos Survilienės melagingo skundo, piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo.