Teisėjų korupciją pavesta ištirti „pedofilijos bylos“ stogui Audriui Cininui
cinino
Teisėjų korupciją pavesta ištirti „pedofilijos bylos“ stogui Audriui Cininui
Aurimas Drižius
Vilniaus apygardos teismas mane informavo, kad mano skundą dėl visos eilės Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų nusikaltimų nagrinės toks liūdnai pagarsėjęs teisėjas Audrius Cininas.
Atrodo, kad visame apygardos teisme neatsirado kito teisėjo, sutinkančio pridengti kolegų nusikaltimus. Tam, manyčiau, teismo pirmininkei beliko tik besti piršteliu – „duokite Cininui, tas viską padarys“.
Kodėl aš sakau, kad teisėjai padarė sunkius nusikaltimus? Su šita organizuota gauja turiu reikalų jau daugiau nei 15 metų, žinau, ką jie gali. Ne veltui po vienintelio man palankaus teismo sprendimo per 15 metų mano „Twingo“ greitkelyje pervažiavo „fūra“. Per plauką likau gyvas (nuotr. apačioje – „fūristas“ greitkelyje nepastebėjo mano „Twingo“ ir kalė į jį šonu. Pagal jo sumanymą, „Twingo“ turėjo palįsti po fūros ratais, tačiau nuskrido į šoną)
Tai va, istorija paprasta – yra toks garsus valdininkas, dešinioji visų reikalų ministerio Roko Masiulio rankelė Vygandas Sliesoraitis, buvęs visokių valstybinių įmonių „Lietuvos geležinkeliai“, Kelių priežiūra, etc valdyboje ir visokiuose valdymo organuose.
Kai V.Sliesoraičio žmona, su kuria šiuo metu jis skiriasi, kreipėsi į redakciją, ir papasakojo, ką jos vyrelis išdarinėjo per visą gyvenimą, viską išsamiai aprašėme www.Laisvas laikraštis“. Pirmą kartą išgirdau, kad tėvas „pridavė“ organams savo dukrą, pripaišė jai visokių nesamų nusikaltimų, ir perdavė FNTT. Nors tas pinigų pasisavinimas labiau panašūs į įmonės savininko Sliesoraičio darbelius, tėvas viską nurašė dukrai. Tada motina pasiuto ir papasakojo viską apie savo eks redakcijai. Mes viską išsamiai parašėme. Jau tada moteris įspėjo, kad Sliesoraitis labai įtakingas ir turi gerų draugų „organuose“.
Rezultatų neteko ilgai laukti – staiga gaunu Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Valentukonytės (nuot. apačioje) nutartį – uždaryti įmonę, iškastruoti paskelbtus straipsnius, nes to reikalauja Sliesoraitis. Įmonei uždėta 10 tūkst. eurų areštas, kas automnatu reiškė jos bankrotą, nurodyta pašalinti straipsnius, kurie nepatinka Sliesoraičiui.
Visa teisėjos Lidijos Valentukonytės (nuotr.) nutartis, kurios, kaip nustatė jos viršininkas Maciejevski, nebuvo, o ši nutartis tėra mano haliucinacijos:
Tada apskundžiau šią nutartį apygardos teismui – šis panaikino minėtą Valentukonytės nutartį po keturių mėnesių, nurodė, kad nutartis neteisėta.
Tada pabandžiau nušalinti minėtą Valentukonytę nuo bylos nagrinėjimo – nušalinimą nagrinėjo toks Vilniaus apylinkės teismo šefas Jan Maciejevski.
Nušalinimą nurodžiau, kad Valentukonytė nurodė : „..iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo momento, internetinėje svetainėje laisvaslaikraštis.lt publikuoti, įpareigojant padaryti laikinai neprieinamus vartotojams ir visuomenei, 2020 m. sausio 13 d. straipsnį „Už vilnietę kažkas deklaravo pajamas – VMI tiria dokumentų klastojimą“ (https://www.laisvaslaikrastis.lt/uz-vilniete-kazkas-deklaravo-pajamas-vmi-tiriadokumentu-klastojima/), 2020 m. spalio 16 d. straipsnį „Kas vadovauja nacionaliniam saugumui strateginę reikšmę turinčiam objektui (GGG) arba kam dirba Lietuvos teisėsauga ir teismai?“ (https://www.laisvaslaikrastis.lt/kas-vadovauja-nacionaliniam-saugumui-strategine-reiksme-amobjektui-gggarba-kam-dirba-lietuvos-teisesauga-ir-teismai/), 2020 m. lapkričio 18 d. straipsnį „Dešinioji Roko Masiulio ranka V.Sliesoraitis sutuoktinei ir dukroms grasina, kad savo pažinčių dėka „pasodins“ į kalėjimą“ (https://www.laisvaslaikrastis.lt/desinioji-roko-masiulio-ranka-v-sliesoraitis-sutuoktinei-ir-dukroms-grasina-kadsavo-pazinciu-deka-pasodins-i-kalejima/), 2020 m. gruodžio 4 d. straipsnį „AB „Giraitės ginkluotė“ valdybos pirmininkas V.Sliesoraitis įmonę pirko už 700 tūkst., pardavė už 2 tūkst.“ (https://www.laisvaslaikrastis.lt/24249- 2/) ir 2020 m. gruodžio 9 d. straipsnį „Dar nepaskirtas „Lietuvos geležinkelių“ valdybos pirmininkas V.Sliesoraitis jau grasina apriboti „Laisvo laikraščio“ veiklą“ (https://www.laisvaslaikrastis.lt/dar-nepaskirtaslietuvos-gelezinkeliu-valdybos-pirmininkas-v-sliesoraitis-jau-grasina-apriboti-laisvo-laikrascio-veikla/).
Tokiu būdu teisėja Valentukonytė šioje byloje priėmė nutartį įvesti cenzūrą ir kontroliuoti žiniasklaidos tūrinį, net neišnagrinėjusi pareiškėjo ieškinio, tačiau avansu patenkinusi „pretenziją“ ir sustabdžiusi laikraščio leidybą. Žinoma, kad tai neteisėta ir nusikalstama teisėjos Valentukonytės nutartis, tik bėda, kad teisėjai, spręsdami kitų žmonių likimus, už savo nusikaltimus neatsako. Tada kreipiausi į prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos teisėjai Valentukonytei dėl piktnaudžiavimo, nurodžiau, kad ši jos nutartis nusikalstama dėl tokių priežasčių:
Teisėja Valentukonytė nusprendė įvesti cenzūrą laisvai spaudai ir pati spręsti, ką laikraščiams galima rašyti, o ko ne. Žinoma, tai laisvos spaudos pabaiga. Uždraudusi publikuoti straipsnius, kurie kai kam nepatinka, teisėja Valentukonytė įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“. Ar teisėja Valentukonytė yra bent pavarčiusi LR Konstituciją, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo? Jau nekalbant apie įstatymus, kuriais turėtų remtus. Kiek pamenu, Teismų įstatymas numato, kad „teisėjas, priimdamas nutartis, klauso tik įstatymo“.
Visuomenės informavimo įstatymo 11 straipsnis. Teisė ginti informavimo laisvę 1. Kiekvienas asmuo turi teisę apskųsti teismui valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus, jeigu šie pažeidžia ar neteisėtai apriboja asmens teisę gauti, rinkti ar skleisti informaciją. 2. Draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai. Šiuo atveju teisėja Valentukonytė persekioja ‚Laisvą laikraštį“, nurodydama pašalinti jo paskelbtus straipsnius ir sužlugdydama jį ekonomiškai – uždarydama jos sąskaitas bankuose, kad jis negalėtų būti leidžiamas.
Teisėja Valentukonytė iš esmės jau išnagrinėjo šią pretenziją, padarė tai už akių, nurodydama sustabdyti laikraščio leidybą ir išimti tam tikrus straipsnius, kurie nepatinka ieškovui. Nors visi įrodymai, kad ‚Laisvame laikraštyje“ pateikti straipsniai atitinka tikrovę ir yra faktiniai duomenys (dokumentų kopijos yra pridėtos prie minėtų straipsnių), teisėja Valentukonytė nusprendė uždrausti skelbti tiesą, nes tai nepatinka ieškovui. Tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba, ir tarnybos pareigų neatlikimas. Laikraščio uždarymas, net neišklausius jo, yra akivaizdus banditizmas ir piktnaudžiavimas tarnyba. Taip pat nurodymas išimti tam tikrus straipsnius, net neišnagrinėjus, ar jie atitinka tikrovę ar yra faktiniai duomenys, yra piktnaudžiavimas tarnyba ir cenzūros įvedimas. Vilniaus apygardos teismas panaikino teisėjos Valentukonytės paskirtas laikinąsias apsaugos priemonę – panaikino cenzūrą ir neteisėtą sąskaitą areštą.
Deja, net praėjus dviem mėnesiams po šio sprendimo, UAB „Patikimas verslas“ sąskaitas iki šiol areštuotos, ir teisėja Valentukonytė iki šiol neįvykdė apygardos teismo nutarties. Tada kreipiausi dėl teisėjos Valentukonytės nušalinimo nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo, nurodžiau visas čia išdėstytas aplinkybes.
Mano skundą išnagrinėjo mano jau minėtas Vilniaus apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas Jan Maciejevski. Jis savo nutartyje nurodė, kad visos čia mano išdėstytos aplinkybės apie cenzūrą ir sąskaitų areštą neatitinka tikrovės, ir yra mano išgalvotos. T.y. teisėjas Jan Maciejevski nutartyje parašė : „Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog teisėja priimdama ginčo nutartį įvedė cenzūrą, vertintinos, kaip subjektyvia nuomone grindžiamos prielaidos“.
Man neatsibodo šis pseudoteisėjų žaidimas – priešingai, jis mane užveda. Gavosi pats geriausias žurnalistinis tyrimas kaip veikia ši mafija, save vadinanti „teisine sistema“.
Tada kreipiausi dėl bylos teisėjui Maciejevski – jis suklastojo savo nutartį, visus realiai įvykusios faktus pavadindamas mano subjektyvia nuomone, tai yra tuo, ko realiai neįvyko ir tikrovėje nebuvo. Nors teisėjas Maciejevski puikiai žino teismo praktiką, ir kuo skiriasi faktas nuo nuomonės – faktą galima patikrinti.
Visi teismo dokumentai Maciejsvki buvo pateikti, tačiau jis nurodė, kad to nebuvo.
Tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba – įvykusius faktus vertinti kaip mano fantaziją ir išgalvotus dalykus.
Todėl prašau pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 str. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-335/2013), Kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje numatytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia).
Trumai, šioje byloje teisėja Valentukonytė, žinodama, kad ji veikia neteisėtai, uždarė savaitraštį „Laisvą laikraštį“, kuris leidžiamas jau daugiau nei 15 metų. Neteisėtai nurodė ištrinti to portalo straipsnius, o patį laikraštį uždaryti, uždėjus jos sąskaitomis 10 tūkst. eurų dydžio areštą. Akivaizdu, kad tokia neadekvati bausmė, net nepradėjus nagrinėti ieškinio, sukėlė „Laisvam laikraščiui“ sunkias pasekmes ir padarė jam didelę žalą – jis negalėjo būti toliau spausdinamas, nes neturėjo lėšų spaustuvei sumokėti, laikraščio prenumeratoriai negavo leidinio. Iš esmės šis verslas buvo sunaikintas vieninteliu neteisėtu ir nusikalstamu teisėjos Valentukonytės brūkštelėjimu. Teisėja Valentukonytė suprato, kad toks žingsnis sukels leidinio uždarymą, ir sąmoningai to siekė.
O „teisėjas“ Maciejevski nurodo, kad nieko panašaus nėra nutikę, ir tai įrašė dokumente – savo nutartyje. Teisėjų įžūlumas klastojant savo nutartis pasiekė tokį lygį, kad jie bet kokį faktą pateikia kaip mano haliucinacijas, puikiai žinodami, kad tokie įvykiai yra įvykę.
Be to, teisėjas Maciejevski ne tik piktnaudžiavo tarnyba, tačiau ir suklastojo oficialų dokumentą – savo nutartį dėl atsisakymo nušalinti teisėją Valentukonytę. Remiantis išdėstytu, prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Jan Maciejevski – piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento suklastojimo.
Mano skundą išnagrinėjęs prokuroras R.Šileika savo nutartyje nurodė, kad „nustatytos aplinkybės ir pagrindas, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas“ ir nurodė pagrindą : „nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės“.
Prokuroras Šileika man nurodė, kad „ikiteisminio tyrimo pareigūnai neprivalo tirti įvykio, apie kurį nėra objektyvių duomenų, rodančių esant nusikalstamos veikos požymių“. Ir „Nusikalstamos veikos sudėtis – tai visuma įstatyme numatytų subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą“.
Prokuroras Šileika man nurodo, kad tai, ką aš čia išdėsčiau, nėra „objektyvūs duomenys“. Kitaip sakant, prokuroras Šileika seka teisėjo Maciejevski pavyzdžiu, ir man nurodo, kad visų čia mano išdėstytų faktų nėra buvę, o jie yra mano išgalvoti – „subjektyvūs duomenys“. Su tuo niekaip negaliu sutikti. Tai, kas čia išdėstyta, yra ne mano nuomonė, o faktinės aplinkybės, kurias labai lengva patikrinti.
Lygiai tas pats liečia ir dokumento suklastojimą. Dokumentas laikomas suklastotu tada, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, kurio turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys. Dokumento pagrindinė funkcija yra visuomenei ar jos atskiriems nariams svarbių, teisinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų įvertinimas, įvairių teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo fiksavimas bei visų kitų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įtvirtinimas.
Teisėjas Maciejevski, savo nutartyje visas mano išvardintas aplinkybes – „Laisvam laikraščiui“ įvestą cenzūrą, sudarkytą jo tūrinį ir išimtus straipsnius, uždarytas jo banko sąskaitas ir galų gale uždarytas pats leidinys, kas sukėlė jam sunkias pasekmes – prenumeratoriai negavo laiku leidinio, dėl to prarado pasitikėjimą leidėju, ir toliau atsisakė jį prenumeruoti, kas sukėlė leidėjui sunkias pasekmės ir padarė didelę žalą – yra tarpusavyje susiję įvykiai, kuriuos visus sieja priežastinis ryšys – teisėjos Valentukonytės sprendimai uždarant „Laisvą laikraštį“. Visas šias išvardintas faktines aplinkybes teisėjas Maciejevski ir prokuroras Šileika įvardina kaip niekada nebuvusias ir mano išgalvotas aplinkybes, tai neva yra „subjektyvūs duomenys“.
Tada šiems banditėliams priminiau teismų praktiką : Aukščiausias teismas civilinėje byloje BYLA 3K-3-1-219/2015 NURODĖ, KAD „Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas.
Tuo tarpu nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas.
Teisėjas Maciejevski savo nutartyje nurodė, kad visos mano išvardintos aplinkybės – įvesta cenzūra, uždarytos sąskaitos ir leidinys – nėra objektyvūs duomenis, ir taip suklastojo savo nutartį bei piktnaudžiavo tarnyba. Aš žinau, kad vadinamieji teisėjai jau labai seniai piktnaudžiauja savo teisėmis, visus faktus pavadindami „nepagrįsta nuomone“ arba „subjektyviais duomenimis“, tačiau tokia praktika turi baigtis.
Remdamasis išdėstytu, ir BK 228 ir 300 straipsniais piktnaudžiavimas ir dokumento suklastojimas, prašau panaikinti skundžiamą prokuroro Šileikos nutartį.
Gaunu naujieną, kad šį mano skundą nagrinės pats sąžiningiausias teisėjas teismų pasaulyje – yra toks personažas Audrius Cininas.
Tie, kas dar prisimena Graliavos pedofilijos bylą, puikiai žino šį personažą. Manau, kad šis pilietis vardan karjeros galėtų pridengti bet kokį nusikaltimą, kad ir vaiko prievartavimą.
Užtenka vien vienos frazės iš Cinino nutarties, kuria buvo visiškai tšteisintas Andrius Ūsas.
Cininas nurodė, kodėl pedofilijos nebuvo : „2009-06-09 K. D. apklausos protokole tiesiogiai nurodoma, kad vaikas kalba labai tyliai ir labai nenoriai atsakinėja į klausimus“.
Tiesa, toks apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametė auka pasakojo, kaip dėdės jai į burną kaišiojo „sysalus“ ir leido „kremą“, kuriuo paskui ja tepė.
Tačiau teisėjas Cininas nusprendė, kad auka pasakojo per daug tyliai ir nenoriai apie prieš ją padarytus nusikaltimus, todėl tai negali būti tiesa.
Ar reikia ką nors pridurti dar apie teisėją Cininą ir kodėl jis nagrinės teisėjų korupciją. Ar kuris nors vaikas noriai pasakoja apie patirtą seksualinę prievartą?
Neabejoju, kad Cininas – puikiausias šios teisinės sistemos varžtelis, kuriam garantuota puiki ateitis.
Facebook komentarai
