Teisėjai ir prokurorai – nusikaltėliai

Aurimas Drižius

Teismas pirmą kartą per daugiau nei dešimt metų bylinėjimosi pripažino, kad „Laisvo laikraščio“ redaktorius Aurimas Drižius nuteistas dėl nusikalstamų teisėjų veiksmų ir priteisė jam žalą.

Teisėja Nida Vigelienė (nuotr.) pripažino, kad nuteistasis Aurimas Drižius sakė tiesą, tačiau tai „nėra teisiškai reikšminga“, ir jį už tai nuteisė. Po trijų metų teismas nutarė, kad šis teisėjos Vigelienės nuosprendis buvo nusikalstamas. Tačiau teisėjai, sąmoningai nuteisę nekaltą žmogų, už tai niekaip neatsako – jie slapstosi po savo „nepriklausomybe“

Kaip žinia, vien už tai, kad parašiau straipsnį „Mafija visiškai užvaldė generalinę prokuratūrą“, mane nuteisė Vilniaus miesto apylinkės teisme teisėja N.Vigelienė, kuri net savo nutartyje parašė, kad „Tai, kad nuteistasis sakė tiesą, nėra teisiškai reikšminga“. Kitaip sakant, teisėja pati pripažino, kad aš sakau tiesą, ir savo straipsnyje buvau parašęs tiesą, tačiau būtent todėl ir buvau nuteistas – tiesos sakymas Lietuvoje buvo kriminalizuotas.

Šioje byloje gal kokį septintą kartą buvau nuteistas vien už tai, kad parašiau, kad buvau nuteistas pagal melagingus buvusio Lietuvos kriminalinės policijos „kūrėjo“ ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko parodymus.

Kaip žinia, tas pats Vilniaus apylinkės teismas dar 2009 m. buvo įvedęs cenzūrą – uždraudęs man rašyti straipsnius, kuriuose tas pats A.Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, ir jos privatizavimu bei G.Kiesaus nužudymu. Tie patys Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai nuo 2009 m. net penkis kartus, klastodami savo nutartis, t.y. įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, atmesdavo mano prašymus panaikinti cenzūrą.

Tai darė daugiau nei dvidešimt Vilniaus apylinkės ir apygardos teisėjų – jie sąmoningai, žinodami, kad nuteisia nekaltą žmogų, mane teisdavo ir nuteisdavo – pradžioje baudomis, paskui laisvės apribojimu, galiausiai kalėjimu lygtinai ir kalėjimu.

„Teisėjai“ mane teisdavo, nors jiems buvo pateikti visi teisės aktai, kurie draudžia cenzūrą. T.y. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 str. 1 d. numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Lietuvos Respublikos Konstitucija gina asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (25 straipsnio 1 ir 2 dalys). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

Nepaisant to, Vilniaus apylinkės teismas yra priėmęs nutartį – „uždrausti Aurimui Drižiui rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu“.

Pats Sadeckas ir jo advokatas Mindaugas Kukaitis niekaip nesutinka, kad jie teismų rankomis yra įvedę neteisėtą cenzūrą, o tik prevenciškai uždraudė daryti A.Sadeckui žalą. Nors tas pats Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai jau yra pripažinę, kad mano teiginys, kad esu nuteistas pagal melagingus A.Sadecko parodymus, nėra A.Sadecko šmeižtas, o mano nuomonė, kuri yra pagrįsta faktais.

Aš įrodinėju, kad visi A.Sadecko skundai yra melagingi – pateikiu įrodymus, kad A.Sadeckas buvo ne tik „Mažeikių naftos“ akcininku, tačiau asmeniškai keisdavo „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymus –ir tai pripažino viename teismo posėdyje – „tas įstatymo projektas yra mano pačio taisytas“. Pateikiu įrodymus, kad net „Mažeikių naftos“ privatizuotojai – „Williams“ atstovai iš firmos „British and baltic Vilnius“ – buvo įregistruoti tame pačiame A.Sadecko firmos „Ekskomisarų biuras“ patalpose Traidenio gatvėje, Vilniuje. Per minėtą firmą „Mažeikių nafta“ be jokių paslaugų užsakymų pervedė „Ekskomisarų biurui“ daugiau nei 8 mln. litų, kuriuos A.Sadeckas deklaravo savo metinėje turto ir pajamų deklaracijoje kaip dividendus iš „Ekskomisarų biuro“. Tačiau vis tiek, jis niekaip nėra susijęs su „Mažeikių nafta“, o faktas, kas jis pats sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis turi būti parduotos „Mažeikių naftos“ akcijos, nereiškia, kad jis kaip nors susijęs su minėtu privatizavimu.

Teismai ir prokuratūros mūru stoja už Sadecką, o mane daro recidyvistu, daug kartų teistu nusikaltėliu, kurio turtas parduotas varžytinėse už „nusikalstamą veiklą“.

Per Vilniaus apylinkės ir apygardos teismui Sadecko skundai eina per sviestą – aš visur nuteisiamas, teismas spjauna į Konstituciją ir įstatymus, jie niekai neįžiūri, kad A.Sadecko skundas ir parodymai melagingi.

Skundžiame toliau ir tada Aukščiausias teismas ima šiek tiek galvoti – du kartus mane išteisina cenzūros bylose (pirmą kartą pasako, kad aš „netyčia“ siejau A.Sadecką su „Mažeikių naftą“, antrą kartą – jau išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija – 2015 m. spalio 1 d. nusprendžia, kad aš nekaltas, nes negalima teisti žmogaus už teisėtą veiklą. Tiesa, jau paskutinėje byloje Aukščiausias teismas ( į kolegijos sudėtį įtraukiamas ir buvęs A.Adamkaus patarėjas Romanas Abramavičius) vėl spjauna į įstatymus, ir nusprendžia, kad aš nuteistas pagrįstai. Nors prieš tai išaiškino, kad negalima žmogaus teisti už teisėtą veiklą.

Paduodu ieškinius dėl žalos atlyginimo tuose bylose, kuriuose mane išteisino Aukščiausias teismas.

Gruodžio 7 d. Vilniaus apylinkės teismo teisėjas G.Seikalis, nutartimi pripažįsta, kad mano skundas pagrįstas, įpareigoja padengti man žalą ir svarbiausia – pripažįstą, kad teisėjai veikia nusikalstamai.

Tai yra teisėjas G.Seikalis nurodo, kad kita to paties teismo teisėja Nida Vigelienė sąmoningai, žinodama, kad nuteisia nekaltą žmogų, nuteisė A.Drižių – jos kolega teisėjas Gintaras Seikalis nustatė, kad „ieškovas įrodė teismo pareigūnų veiksmų neteisėtumą bei priežastinį ryšį“.

Teismas nurodė, kad „…Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžęs, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja tai, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pagal minėtą įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.24č straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neteisėti veiksmai CK 6.272 str. 1 d. prasme yra suvokiami, kaip atitinkamu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (nuosprendžiu, nutartimi ir pan.) ar kito kompetentingo pareigūno įstatymų nustatyta tvarka nustatyti BPK ar ATPK pažeidimai, kuriuos padarė atitinkamų institucijų pareigūnai, priimdami sprendimą sulaikyti, suimti, nuteisti asmenį ir pan., o pagrindas žalai atlyginti yra dėl šių neteisėtų veiksmų atsiradusi turtinė ir (arba) neturtinė žala.

Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju jei buvo įvykdyti neteisėti veiksmai, ir tokie neteisėti atitinkamų institucijų ir pareigūnų veiksmai yra nustatyti bei konstatuoti įstatymų nustatyta tvarka atitinkamu procesiniu sprendimu.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, tačiau turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.

Šiuo atveju ieškovas nurodo, kad neteisėti teismo ir pareigūnų veiksmai pasireiškė tuo, kad ieškovas buvo nuteistas, nors rašė tiesą, jam buvo skirtas laisvės apribojimas ir 40 valandų priverstinio darbo.

Konstitucijos 44 straipsnis įtvirtiną masinės informacijos cenzūros draudimą.

Šiuo atveju, susipažinus su panaikintais pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo sprendimais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytais motyvais, teismas daro išvadą, kad ieškovas įrodė teismo pareigūnų veiksmų neteisėtumą bei priežastinį ryšį, todėl šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju išteisinamasis nuosprendis reiškia pareigūnų veiksmų neteisėtumą, apribojant ieškovo laisvę“.

Visus teisėjų nusikaltimus ne taip seniai buvau apskundęs Teisėjų tarybai.

Skundas dėl masinės korupcijos, persekiojimo už kritiką ir įstatymų nesilaikymo Vilniaus apylinkės ir apygardos teismuose

Jau daugiau nei dešimt metų aš, Aurimas Drižius, savaitraščio „Laisvas laikraštis“ žurnalistas ir leidėjas, esu persekiojamas buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko A.Sadecko, kuris melagingu prevenciniu ieškiniu kreipėsi į teismą ir paprašė įvesti cenzūrą, t.y. uždrausti rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių naftą“ ir jos privatizavimu. Nors pats tuo metu buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas ir asmeniškai vadovavo visam šios įmonės privatizavimo procesui, o Mažeikių rajono apylinkės prokuratūra buvo iškėlusi bylą dėl įtariamo „Mažeikių naftos“ milijonų vagystės per A.Sadecko privačią firmą „Ekskomisarų biuras“.

Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros. Visi šie minėti pareigūnai niekaip nevertino galimai melagingų A.sadecko parodymų, kad jis niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ privatizavimu.

T.y. Vilniaus apylinkės teismo teisėja R.Vancevičienė, patenkinusi piliečio A. Sadecko skundą, šioje civilinėje byloje jo prašymu įvedė spaudos cenzūrą, ką draudžia tiek Konstitucijos 44 str., tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas. Vien už tai, kad nepaisiau šios cenzūros, ir toliau rašiau straipsnius ir pateikiau dokumentus apie piliečio A.Sadecko ir jo privačios firmos dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime bei valdyme, ir pateikiau įrodymus, buvau nuteistas net septynis kartus, ir šiuo metu esu teisiamas dar trijose bylose. Visuose šiose bylose pilietis A. Sadeckas davė melagingus parodymus, kad jis niekaip nesusijęs ir niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime.

Taip pat prašiau pradėti ikiteisminį tyrią ir dėl teisėjo E.Rimšelio veiklos, nes jis atmetė mano prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl – nusikalstamo teisėjų piktnaudžiavimo. E.Rimšelis nurodo, kad „Nutarime tinkamai motyvuota, jog nusikalstamas teisėjų piktnaudžiavimas turi būti nustatytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o vien galimybė, jog buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ar bausmės paskyrimo, nereiškia nusikalstamo teisėjų piktnaudžiavimo, taigi nesudaro pagrindo baudžiamosios bylos atnaujinimui dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“.

Tokia nutartis yra besitęsianti nusikalstamos veiklos Vilniaus apylinkės ir apygardos teismuose praktika, kad teisėjai pridengia vienas kito nusikaltimus, o bandymas kelti jiems bylas atsimuša į tą pačią sieną : „nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl nusikalstamos teisėjų veikos“. Teisėjai patys atsisako pradėti tyrimus savo kolegų atžvilgiu, o paskui sako, kad „nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo“, kad jie nusikaltėliai.

Tai apgailėtina ir nusikalstama teismų praktika, kuri turi liautis, nes daro gėdą visai teismų sistemai. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Baltušytė vienintelė iš teisėjų pasielgė principingai – nurodė prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjų veiklos dėl mano teiginio, kad „teisėjai masiškai klastoja nutartis A.Sadecko naudai“.

Dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo Dzedulionio persekiojimo už kritiką

Galiausiai Vilniaus apygardos teismo teisėjas Gintaras Dzedulionis, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1A-369-365/2016, ir atmetęs mano skundą, 2016 m. birželio 9 d. man žodžiu išaiškino, kodėl aš šiame teisme visada esu nuteisiamas – tik todėl, kad kritikuoju „teisėsaugą“.

Gavau teisėjo Gintaro Dzedulionio man teisme perskaityto moralo garso įrašą. Šis teisėjas kartu su savo kolegomis Jolanta Čepukėniene ir Alenu Piesliaku mane nuteisė birželio 9 d. nutartimi už tariamą buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko šmeižtą. Vien už tai, kad parašiau savo straipsniuose, kad buvau daug kartų nuteistas pagal melagingus A.sadecko parodymus, o minėtas teismas nusprendė, kad tai šmeižtas dėl vienintelės priežasties – nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kad A.Sadeckas davė melagingus parodymus.

Tačiau prokuratūra ir teismai jau daugiau nei aštuoni metai klastoja savo nutartis A.sadecko naudai, todėl pasiekti, kad jis būtų nuteistas dėl melagingų parodymų – neįmanoma misija. „Visa teismų sistema klastoja savo nutartis A.Sadecko naudai“, – pripažino mano nuomonę kaip pagrįstą Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas G.Rainys kitoje byloje, kurioje A.Sadeckas taip pat kaltino mane šmeižtu. Tačiau šioje byloje svarbu kas kita – teisėjas G.Dzedulionis man nepatingėjo paskaityti moralo, iš kurio aš supratau, kad vienintelė priežastis, kodėl aš esu nuteistas – kad „per aštriai kritikuoju teisėsaugos institucijų darbą“. „Gal jums reikėtų truputį pakeisti savo poziciją“, – tiesiai šviesiai man pasakė teisėjas G.Dzedulionis.

Sėdėjau ir netikėjau savo ausimis – teisėjas man tiesiai šviesiai pasakė, kad jam nerūpi jokie įstatymai, nors įstatyme parašyta, kad „teisėjas klauso tik įstatymo, niekas negali jam daryti įtakos“. Nors Konstitucija sako, kad „draudžiama persekioti už kritiką“, teisėjas Dzedulionis tai daro, ir tai atvirai deklaruoja.

Čia pirmą parką Dzedulionis man teisinosi, kad „teisėjai irgi žmonės“, jie bandė žiūrėti į mano situaciją per „įvairias prizmes, tačiau kolegija vis dėlto nutarusi, kad turi mane nuteisti. Beje, įdomu, kad apie mano argumentus, kodėl aš manau, kad esu nuteistas pagal melagingus A.Sadecko parodymus, minėta „kolegija“ nepasisakė nė žodžio.

Toliau pažodžiui pateikiamas teisėjo G.Dzedulionio moralas, birželio 9 d. skaitant šio teismo nutartį:

„Vilniaus apygardos teismo nutartis. Apygardos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjo nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A.Drižius buvo nuteistas bauda pagal BK str. Teisėjų kolegija nutaria : nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinį skundą atmesti. Norėčiau A.Drižiui paaiškinti spendimo motyvus – jus savo apeliacinį skundą motyvavote tuo, kad buvo prokurorės Kisinienės ir teisėjos Norkūnaitės nutartys, kuriuose buvo išsakyta nuomonė, kad A.Sadecko parodymai neatitinka tikrovės. Nenoriu aš ginčytis su tomis aplinkybėmis ar su savo kolegomis, tačiau aš noriu pasakyti, kad šiuose bylose tas klausimas nebus niekada nagrinėjamas. Kolegija žiūrėjo į tą jūsų skundą per tą prizmę, kurią nurodė apygardos teismas, ji žiūrėjo ir per tą nuostatą, kurią išsakė Aukščiausiasis teismas. Tai yra ne per tą draudimą, o kitaip tariant, kad tai yra žmogaus teisės rašyti apie teisėsaugos institucijų darbą. Mes bandėme žiūrėti į šią visą situaciją ir per šią prizmę. Bet, užkliuvo vienas momentas, kurio mes niekaip negalėjome išspręsti. Bet kurie jūsų straipsniai, kurie yra rašomi apie teisėsaugos institucijų darbą, jie akcentuoja labai didelį dėmesį į jūsų ir A.Sadecko tarpusavio santykius. Tos aplinkybės, jos dominuoja bet kokį straipsnį jūs berašytumėte. Gal jums reiktų biškį pakeisti savo poziciją, nes…čia gal ne mūsų nutarties dalykas, bet toks pastebėjimas. Po Aukščiausiojo teismo nutarties keičiasi požiūris į tą jūsų situaciją, po bižki. Gal būt, jums nereikia taip aštriai akcentuoti viso dėmesio, rašant apie teisėsaugos institucijų darbą. Va tokia yra situacija.

– A.Drižius : Jūs žiūrėkite įstatyme, kaip parašyta, o ne mano santykių su Sadecku. Žiūrėkite, kaip parašyta įstatyme, o jūs dabar teisinatės prieš mane, baikite tas nesąmones.

– Teisėjų kolegija yra gyvi žmonės, kurie žiūri normaliai į tą situaciją. Taip nebuvo, kad viens du ir priėmė nutartį.

– Taigi aš suprantu, kad jūs atsiskaitote tam Sadeckui? Tai ne naujiena.

– Aš Sadecko nesu matęs akyse.

– Tai sakote, kad Sadeckas niekaip nesusijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu? Jūs galite man įrodinėti, kad juoda yra balta, tačiau aš vis tiek matysiu, kad juoda yra juoda.

– Ponas Drižiau, aš pilnai pritariu Norkūnaitės išvadoms dėl to, bet šioje byloje šie klausimai nėra nagrinėjami.

Beje, tai pačiai teisėjų kolegijai buvo pateikti įrodymai, kad A.sadeckas asmeniškai taisė „Mažeikių naftos“ reorganizavimo įstatymą, po kurio jis buvo privatizuotas ir iš jo dingo „Nacionalinio saugumo pagrindų“ įstatymo nuostata, kad strateginės Lietuvos įmonės gali būti parduodamos tik NATO šalyse registruotoms įmonėms, be to, daug kartų svarstė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo pakeitimus, pats juos asmeniškai taisė, tačiau teisėjo D.Dzedulionio nutartyje aiškinama, kad A.sadeckas niekaip nesusijęs su minėtu „Mažeikių naftos“ privatizavimu.

Galima būtų pagalvoti, kad teisėjai nemoka lietuvių kalbos ir nesupranta, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“, tačiau net ir čia teisėjams buvo suteikta pagalba. Teisme apklausta Lietuvių kalbos instituto profesorė Kalėdienė termina „dalyvauti privatizavime“ paaiškino taip – „atlikti veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. Nors A.sadeckas atliko esminius „Mažeikių naftos“ privatizavimo veiksmus, t.y. keitė privatizavimo įstatymus ir sprendė, kam ir kokiomis sąlygoms gali būti parduotos valstybės valdomos „Mažeikių naftos“ akcijos, tačiau teismai iki šiol galvoja, kad A.sadeckas niekaip nėra susijęs su minėtu privatizavimu.

Net ir po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija mane išteisino cenzūros byloje, ir paprašiau atnaujinti visas kitas cenzūros bylas, Vilniaus apygardos teismo teisėja Valinskienė nusprendė, kad net išplėstinės LAT kolegijos išaiškinimas, kas yra, o kas nėra neteisėta veikla, jos nedomina, ir kad neva „teismo sprendimas kitoje byloje negali būti priskiriamas prie naujai paaiškėjusių aplinkybių“.

Teisėja A.Valinskienė taip pat nurodė, kad „tiek prokurorai, tiek ir teismai, atlikdami jiems priskirtas funkcijas, yra saistomi įstatymų, kurių turi griežtai laikytis“.

Labai teisingas pastebėjimas, tuo labiau, kad teismai bent dešimt kartų, mane nuteisdami, laužė Konstituciją ir įstatymus, viešai juos ignoravo ir niekino. O dabar teisėja Valinskinė prisiminė įstatymą, nors jis aiškiai sako, kad „Į Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus“.

Lygiai tą patį sugalvojo ir kitas Vilniaus apygardos teismo teisėjas Rimšelis, buvęs D.Grybauskaitės patarėjas : neva LAT išaiškinimas, kad cenzūra neteisėta, jam nieko nereiškia.

Daugybę kartų buvau nuteistas to jūsų vadinamo „Vilniaus apygardos teismo“ vien už tai, kad sąžiningai dirbau savo darbą, kurį teismas įvardino „nusikalstama veikla“ – straipsnių rašymu.

Atsisakau vykdyti nusikalstamus teismų sprendimus, kuriais man buvo įvesta neteisėta cenzūra cenzūrą man ir „Laisvam laikraščiui“ uždrausta rašyti apie neteisėtus aukštų politikų ryšius su neteisėtu valstybės įmonės „Mažeikių nafta“ privatizavimu.

Nors Teismų įstatymo 2 punktas skelbia, kad „teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų“. Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismo teisėjai R.Patackienė, V.Švedienė ir S.Punys, nagrinėdami baudžiamąją bylą Nr. 1A-424-562/2014, mane sąmoningai pasiuntė į kalėjimą, suklastoję savo nutartį.

Teismų įstatymo 2 punktas skelbia, kad „teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų“. Šiuo atveju teisėjai R.Patackienė, V.Švedienė ir S.Punys ne tik kad neklausė įstatymo, bet priešingai – dar ir patys sugalvojo būdą, kaip jį apeiti ir nuosprendyje man paaiškino, kad „Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 10 straipsnis negarantuoja visiškai neribotos saviraiškos laisvės spaudai net dėl rimtų viešojo intereso klausimų. Įgyvendindami savo teisę Į saviraiškos laisvę spaudos atstovai privalo veikti laikydamiesi savo pareigų ir atsakomybės, kaip reikalaujama Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje. Be to. pagal Konvencijos 10 straipsnį garantuojama apsauga suteikiama su sąlyga, kad jie veikia sąžiningai siekdami pateikti tikslią ir patikimą informaciją sutinkamai su atsakingos žurnalistikos principais…Taigi nagrinėjamu atveju A. Drižiaus teisė skleisti informaciją apibrėžta Įstatymų nustatyta tvarka priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo, dėl kurio nevykdymo jis ir yra nuteistas. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant saviraiškos laisvės ir teisės į asmens garbės bei orumo gerbimą konfliktą, prioritetas pagrįstai suteiktas pastarajai vertybei. Priešingas sprendimas iš esmės reikštu, kad naudojantis saviraiškos laisve galima nepaisyti, vykdant pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 8 straipsnį priimtų teismo sprendimų dėl asmens garbės ir orumo gynimo. Tokia situacija būtu nesuderinama su teisinga Konvencijos 8 ir 10 straipsnyje garantuojamų teisių pusiausvyra“. Tai yra minėti teisėjai sugalvojo, kaip apeiti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus, ir patys sugalvojo, kad „sprendžiant saviraiškos laisvės ir teisės į asmens garbės bei orumo gerbimą konfliktą, prioritetas pagrįstai suteiktas pastarajai vertybei“, nors joks teisės aktas to nesako, priešingai – Konstitucija draudžia cenzūrą.

Jau penkis kartus kreipiausi, kad būtų panaikinta cenzūra, kurią draudžia Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau visus penkis kartus mano skundus atmetė Vilniaus apygardos teismo teisėjai, klastodami dokumentus, į savo nutartis įrašydami žinomai melagingus duomenis.

Tačiau dėl mano argumentų – minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – teisėja Z.Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos“.

Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą.

Teisėja Z.Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A.Drižiaus paminėtos aplinkybės, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio“. O apygardos teismo teisėja R. Petkuvienė, negalėdama paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimo, sąmoningai suklastojo savo nutartį, ir parašo, kad dėl šių argumentų jau anksčiau pasisakė Vilniaus apygardos teismas. Nors to niekada nebuvo, teisėja R. Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad negali paneigti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, melagingai nurodo, kad šie argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti. Tai yra sąmoningas dokumento klastojimas, įrašant į jį žinomai melagingus duomenis. Teisėja Petkuvienė intelektualiai suklastojo dokumentą, sąmoningai įrašydama į jį melagingą informaciją, ir tai patvirtindama savo parašu.

Nuo 2009 m. jau penkis kartus kreipiausi į Vilniaus apylinkės teismą, kad ši civilinė byla būtų atnaujinta ir cenzūra panaikinta. Tačiau visi Vilniaus apylinkės teismo teisėjai, nagrinėję šią bylą, atmetė mano prašymus neteisėtais ir absurdiškais motyvais. Pvz., pirmą kartą mano prašymą atnaujinti bylą nagrinėjęs teisėjas Zaluba atmetė mano prašymą nustatęs, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės“, todėl viešai žinomų aplinkybių skelbimas yra nusikaltimas.

Kai teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią bylą, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis“. Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą juos žinoti anksčiau, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.

Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A.Sadecko, nei prokuratūros“, kreipiausi dar kartą, kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią civilinę bylą, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu“. T.y. teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad aš 2009 m., nagrinėjant šį A.Sadecko skundą, turėjau žinoti, ką 2013 m. nuspręs Vilniaus apylinkės teismas ir prokuratūra. Tokią pat nutartį surašė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R.Janovičienė 2013 m. kovo 14 d. nutartimi.

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A.Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime. Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“ – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. O Sadeckas asmeniškai atliko visus „Mažeikių naftos“ privatizavimo sandorius ir per savo įmonę „Ekskomisarų biuras“ valdė „Mažeikių naftą“, t.y. teikė valdymo paslaugas.

Remiantis išdėstytu, prašau siūlyti iškelti drausmės bylas Vilniaus apygardos teismo teisėjams G.Dzedulioniui, G.Rimšeliui, Neringai Švedienei, Tatjanai Žukauskienei, Vytautui Zeliankai, A.Valinskienei, R.Petkuvienei, R.Patackienei, V.Švedienei ir S.Puniui, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai Zojai Monid.

Taip pat sudaryti komisiją ištirti priežastis, kodėl visi išvardinti teisėjai aptarnauja A.sadecką, klastodami savo nutartis ir veikdami nusikalstomoje grupėje.