Teisėja J.Kolyčienė nustebo : „Nejaugi Lietuvoje nebegalima lytiškai prievartauti mažamečių vaikų?“
gauja1
Teisėja J.Kolyčienė nustebo : „Nejaugi Lietuvoje nebegalima lytiškai prievartauti mažamečių vaikų?“
Aurimas DRižius
Vilniaus apygardos teisėja Jurgita Kolyčienė labai nustebo, kad Lietuvoje, pasirodo, prievartauti mažamečius vaikus analitiniu būdu yra nusikaltimas.
„Ko tu nori? Niekaip nesuprantu“, – taip teisėja J.Kolyčienė išdėstė savo argumentus, kodėl ji negali vertinti pedofilų nusikaltimų, kai jai buvo pateikti nepaneigiami įrodymai, kad Garliavos mergaitės buvo prievartaujamos pačiu brutaliausiu būdu – viena, ketverių metu, oraliniu būdu, kita, jos pusseserė, analiniu.
Kadangi tokia teisėja Mateikienė uždraudė man rašyti apie šį nusikaltimą ir įvardinti aukas, tai jų įvardinti negaliu. Tiesa, uždrausdama rašyti apie nusikaltimus, teisėja Mateikienė pati padarė nusikaltimą – įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia tiek LR Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas. Tačiau ši mantijomis pasipuošusi teisėjų gaujelė kaip niekada vieninga, nes žino, kad jeigu bent vienas iš šių teisėjų „skils“ ir ims pasakoti apie visos gaujos nusikaltimus, reikės iš naujo atidaryti Lūkiškių kalėjimą, ir jį smarkiai praplėsti. Todėl ši gauja ir apsimeta „šlangomis“ – pvz., teisėja Kolyčienė nesupranta, ko aš iš jos noriu, kai parašau skundą, kad būtų ištirti labai sunkūs nusikaltimai – žmonių nužudymai ir mažamečių vaikų prievartavimas.
„Nėra nurodyti apskundimo pagrindai ir motyvai“, – nutaria teisėja Kolyčienė.
Nors tie pagrindai aiškiai nurodyti – skundas dėl gen. prokuratūros atsisakymo tirti labai sunkius nusikaltimus – mažamečių vaikų prievartavimą, žmonių nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, teisėjų ir prokurorų piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimo (ikiteisminio tyrimo numeris Nr. 02-2-00568-18)
2021 m. kovo 15 d.
2021-02-04 kreipiausi į generalinę prokurorę dėl labai sunkių nusikaltimų ištyrimo. Išvardinau šiuos nusikaltimus daugiau nei 30 puslapių savo skundo.
Gen. prokurorė atsisakė vykdyti savo pareigas ištirti šiuos nusikaltimus, nurodžiusi vienintelę formalią priežastį – neva visi šie nusikaltimai jau seniai žinomi, aš nepateikiau nieko naujo.
Su tuo kategoriškai negaliu sutikti – visos šios aplinkybės nebuvo tirtos, nebuvo žinomos, o man paaiškėjo tik perskaičius Neringos Venckienės knygą „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“.
Perskaitęs šią knygą, sužinojau, kad prokuratūra ir teismai sąmoningai ir tyčia nuslėpė labai sunkius mano išvardintus nusikaltimus.
Neringa Venckienė pateikė labai išsamius ir įtikinamus įrodymus, kad pedofilija tikrai buvo, ir kad jos brolis nužudytas. Kaip nužudyti ir visi kiti žmonės, kurių mirtį prokuratūra pateikė kaip nelamingus atsitikimus.
Gen. prokurorė man nurodė, kad atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tuo pagrindu, kad neva nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, kad teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo.
Tačiau kaip toks sprendimas gali būti priimtas, jeigu prokuratūra net atsisako pradėti tyrimą dėl teisėjų ir prokurorų piktnaudžiavimo?
Tik pradėję tyrimą ir surinkę įrodymus prokurorai galėtų spręsti, ar jų pakanka teisėjų kaltei nustatyti. Tačiau prokuratūra sąmoningai to nedaro ir akivaizdžiai tyčiojasi iš teisingumo ir savo pareigos ištirti nusikaltimus.
Tuo labiau, kad visi tie nusikaltimai jau yra ištirti Neringos Venckienės ir prokuratūtai tereikia nukopijuoti jos knygą į kaltinamąjį aktą ir pateikti teismui. Tačiau prokuratūra atkakliai nenori vykdyti savo pareigos.
Todėl toks gen. prokurorės nutarimas yra ne tik neteisėtas, bet ir nusikalstamas.
Nurodžiau, kad dviejų mažamečių mergaičių prievartavimą ir nukentėjusios D. parodymus patvirtino net kelios ekspertizės. Tame tarpe – ir mažametės mergaitės ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, o ekspertams atsakyti į nutartyje nurodytus klausimus.
Ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės išvados :
1. Atsižvelgiant į jos amžių, išsivystymo lygį, individualias psichologines savybes bei psichinę būseną, gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai ir jų veiksmai, įvykio seka) ir duoti apie tai parodymus. ..Nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti.
2. Negali (negalėjo) suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės ir negalėjo joms priešintis. Kaip matyti iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-18 (11., b. l. 75- 78), atliekant 7 nurodytą ekspertizę mažametė nukentėjusioji išsakė detales apie nagrinėjamą įvykį ir įtariamojo veiksmus, kurios iš esmės sutampa su jos parodymais, duotais ankstesnių apklausų metu (atliktų specialiame apklausos kambaryje), kurių metu, atsakydama j klausimus, mažametė nukentėjusioji pasakė, jog „mane laižo Ūsas“, „ laižo liežuviu laižė daug kartų (mergaitės anatominiame piešinyje pažymi ausi, bumą, kaktą, krūtinę, pilvą, nugarą, sėdmenis, kojas), „laižė šikną“, ..tuo metu buvo mama ir aš, ir buvo Andrius, tai buvo diena“. Andrius „raudonas“, „storupilvu“, jis „prašė, kad laižyčiau“ (vyro anatominiame piešinėlyje pažymi krūtine, lytinius organus, kojas) ir pasako, jog „vaikams taip daryti negalima“. Šiame ekspertizės akte nurodyta, jog mergaitei psichikos sutrikimas nekonstatuojamas. Padidintas polinkis fantazuoti ir nevalingai supainioti realius įvykius su vaizduotės produkcija tiriamajai nenustatytas.
Kai pateikiau visus šiuos dokumentus, o taip pat ir gydytojų pažymas apie tai, kad antrosios aukos storoji žarna buvo išplatėjusi dėl galimo veikimo „kietu buku daiktu”, ir dar pateikiau bent 35 psl. įrodymų ir dokumentų, tai teisėjos Kolyčienės sugebėjimas įvertinti šiuos nusikaltimus pradingo.
Nes jai reikėtų vertinti „kolegos” tame pačiame Vilniaus apygardos teisme Audriaus Cinino darbą. Kaip žinia, ši išgarsėjusi Cinino nutartis apie Garliavos pedofilijos bylą yra akivaizdi klastotė. Nes A.Ūsą teisusi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų kolegija (pirmininkaujama Audriaus Cinino) nusprendė neapklausti nukentėjusios aukos, o jos visus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teisėjas Cininas viešai įvardino kaip „ištrinta atmintimi“.
Akivaizdu, kad teisėjas A. Cininas, gyvenime nematęs nukentėjusios Kedytės, negalėjo nustatyti, kad jos atmintis ištrinta, tuo labiau, kad teisėjas Cininas neturi kvalifikacijos „nustatyti ištrintą atmintį“. Arba bent jau nepateikė tokios kvalifikacijos atestato. Todėl Cininas „nustatė”, pakrapštęs savo nosį, ir iš ten iškrapštęs įrodymus, kad „jokios pedofilijos nebuvo”. Teisėjo Cinino nuomonė nusvėrė visas valstybines ekspertizes ir aukos paropdymus apie tai, kaip ji buvo prievartaujama. Nurodžiau, kad visos šios aplinkybės rodo, kad tiriant šią pedofilijos bylą, tiek teisėjai, tiek ir prokurorai piktnaudžiavo tarnyba.
Žinoma, kad nelaiminga teisėja Kolyčienė negalėjo kitaip pasielgti, nei kad „nesuprasti”, ko aš iš jos noriu.
Nes ta pati KOlyčienė, esu įsitikinęs, priklauso tai pačiai Vilniaus apygardos teisme įsitvirtinusiai organizuotai gaujai. JUk ta pati gauja, matyt, padėjo teisėjai Kolyčienei ginče po skyrybų su savo vyru. Juk jos vyras po skyrybų liko „basas” – „teisėjai” visą turtą priteisė „kolegei”:
Kita vertus, dėl teisėjos KOlyčienės ankstesnių nusikaltimų, aptarnaujant prezidento Gitano Nausėdos davrą, esu kreipęsis į prokuratūrą.
Mat G.Nausėdos patarėjai Zabarauskas (nuotr. kairėje) ir Petrylaitė, matyt, vykdydami „aukšto ir gražaus” nurodymą neįleisti manęs į spaudos konferencijas, kad netektų atsakynėti į nesuderintus klausimus, teismui nurodė, kad aš esu valstybės priešas ir tokią pažymą jiems pateikė Vadovybės apsaugos departamentas. Pastarasis viską paneigė, o kai kreipiausi į teismą dėl patarėjų šmeižto, tai Nausėda paprasčiausiai juos išgrūdo iš prezidentūros, o teisėja Kolyčienė nusprendė, kad minėtas šmeižtas „nebuvo paskleistas”. Nors jį pasirašė bent du patarėjai, ir perskaitė bylą nagrinėjusi kolegija, Kolyčienė nurodė, kad to nebuvo. Vėl, kaip ir Cinino atveju, pasikrapščius nosį, ir iš ten ištraukusi „įrodymus”. Nors ir kreipiausi dėl KOlyčienės piktnaudžiavimo į prokuratūtą, puikiai žinau, kad ta pati mafija ją apgins.
Tačiau tai, kad teisėja, kurią aš įtariu sunkiais nusikaltimais, toliau imasi nagrinėti mano skundus, geriausiai iliustruoja, kas per įstaiga yra Vilniaus apygardos teismas ir jo pirmininkė Brazdienė.
Kita vertus, akivaizdu, kad visa Garliavos pedofilijos byla ir jos dengimas siekia pačią Grybauskaitės prezidentūrą. Nurodžiau, kad faktas, kad gen. prokuroras A.Valantinas buvo kviečiamas pas prezidentę Grybauskaitė gauti nurodymų dėl šios bylos, įrodo, kad prokurorams buvo daromas spaudimas. Tuo labaiu, kad Valantinas pas prezidentę praleido tris valandas, kvietėsi pas ją savo pavaduotojus, o apie sprendimą pakeisti kaltinimus Ūsui, ir palikti jam tik kaltinimus „priekabiavus“, o ne „prievartavus“, Valantinas žurnalistams paskelbė išėjęs iš prezidentės kabineto.
Prokuratūros įstatymo 4 straipsnis. Draudimas kištis į prokuratūros Veiklą nurodo, kad „Valstybės valdžios ir valdymo organams bei jų pareigūnams, politinėms partijoms, visuomeninėms organizacijoms bei judėjimams, spaudos, radijo, televizijos darbuotojams draudžiama kištis į prokuratūros darbą vykdant bylų tyrimą ir prokurorinę priežiūrą. Bet koks poveikis prokurorui ar tardytojui, siekiant priimti neteisėtą sprendimą, užtraukia atsakomybę pagal įstatymus“.
Šioje byloje akivaizdu, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė kišosi į prokuratūros darbą – darė prokuratūrai neteisėtą poveikį – kvietėsi pas save generalinį prokurorą Algimantą Valantiną, ir nurodė jam pakeisti kaltinimus Andriui Ūsui, palikti tik kaltinimą seksualiniu priekabiavimu. Gen. Prokuroras Valantinas pasidavė spaudimui ir nurodė Vilniaus apygardos prokuratūrai perduoti A.Ūso baudžiamąją bylą, palikti tik 21 kaltinimus priekabiavimu. Nors visi įrodymai rodo, kad auka buvo prievartaujama, o ne prie jos seksualiai priekabiaujama.
Todėl turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir dėl poveikio prokuratūrai – nurodymo jai, kaip turi būti tiriama ši byla, ir kokie kaltinimai palikti. Neabejotina, kad Daliai Grybauskaitei einanti prezidentės pareigas, o gen. prokuroro – jos paskirto Evaldo Pašilio ši pedofilijos byla negalėjo būti objektyviai ištirta. Tai, kad E.Pašilis pasirašė ir išsiuntė į JAV ekstradicijos praįymą, suklastojęs 41 kaltinimą Neringai Venckienei, ir iš kurių JAV teismas paliko tik keturis, įrodo, kad prokuratūra iki šiol veikė nusikalstamai ir neteisėtai tiek mano, tiek ir Neringos Venckienės atžvilgiu. Be to, šioje byloje buvo nužudyti Andrius Ūsas, Jonas Furmanavičius ir Drąsius Kedys.
Šioje byloje liudininkė Neringa Venckienė paliudijo, kad prokuratūra puikiai žino, kad teisėją Joną Furmanavičių nušovė ne Drąsius Kedys, ir tai paliudijo net septyni liudininkai, matę J.Furmanavičiaus nužudymą Prokuratūra viešai kalba, kad iš senamiesčio gatvių, kur buvo nužudytas Furmanavičius, buvo paimti visi vaizdo įrašai. Juos neva dar siuntė į užsienį tirti. Tai kodėl tų vaizdo įrašų iki šiol neparodo? Juk tada būtų aiškiai matyti, ar automobiliu (iš įvykio vietos – aut. Pastaba) važiuoja Kedys, ar ne. Aš supratau, kad vaizdo įrašuose nufilmuotas ne Drąsius Kedys, todėl jie ir nerodomi.
