Teisėja D.Vaidachavičienė : „Nekaltų žmonių kišimas į kalėjimą yra vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų”

Generalinei prokuratūrai

Skundas dėl visos eilės teisėjų gaujos sunkių nusikalstamų veiksmų

Pareiškėjas Aurimas Drižius

2020 m. rugpjūčio 10 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėja Daina Vaidachavičienė 2020 m. liepos 28 d. priėmė nutartį dėl skundo Nr. 1S-108-879/2020.

vaidacha

Šiame skunde teisėja D.Vaidachavičienė sąmoningai ir tyčia, žinodama, kad jos pateikti duomenys neatitinka tikrovės ir yra išgalvoti, juos įrašė į savo nutartį, galiausiai juos pati „įvertino“ ir „nustatė“, kad jokių mano minėtų įvykių nėra buvę ir kad aš juos išgalvojau.

Įrašydama žinomai melagingus duomenis apie įvykius, kurių ji „nenustatė“, teisėja D.Vaidachavičienė padarė nusikaltimą, įvardijamą kaip „dokumento suklastojimas“ ir tarnybos pareigų neatlikimas ir „piktnaudžiavimas tarnyba“.

Visi šie mano aprašyti įvykiai, kuriais grindžiamas mano skundas, yra realiai įvykę – aš esu nuteistas už teisėtą veiklą, teismas yra įvedęs cenzūrą, aš atlikau bausmę už teisėtą veiklą, mano turėtas žemės sklypas buvo parduotas varžytinėse, t.y. man buvo padaryta didžiulė žala.

Visi šie įvykiai buvo žinomi ir teisėjai D.Vaidachavičienei, kadangi kartu su skundu buvo pateikti ir bylų numeriai bei vadinamųjų „teismų“ nuosprendžiai, tačiau teisėja D.Vaidachavienė nežinia kokiu būdu „nustatė“, kad nė vieno iš mano paminėtų įvykių nėra buvę, o aš juos išgalvojau.

Akivaizdu, kad tai labai piktybiškas dokumento suklastojimas, todėl prašau pradėti ikiteisminį tyrimą ir teisėjos Vaidachavičienės atžvilgiu dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento suklastojimo.

Tai, kad teisėja Vaidachavičienė suprato, kad klastoja dokumentą, patvirtina ir jos argumentas, kad „teismas yra nepriklausomas“, t.y. gali kaip nori klastoti bylos medžiagą.

„Savo teiginius A.Drižius grindžia subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais faktais“, – nurodė teisėja D.Vaidachavičienė.

Tiesa, teisėja byloje matė visus bylos dokumentus – teismo sprendimus, kuriais buvo įvesta cenzūra, taip pat tai, kad A.Drižius nuteistas už cenzūrą mažiausiai šešis kartus. Teisėja taip pat žinojo, kad A.Drižius nuteistas už teisėtą veiklą, nes žurnalistika Lietuvoje dar nėra paskelbta nusikalstama veikla. Ji taip pat žinojo, kad cenzūrą draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas. Ji taip pat privalėjo žinoti, kad Konstitucija numato, kad „negalioja joks teisės aktas, kuris prieštarauja Konstitucijai“, ir kad Drižius buvo daug kartų „atlikęs bausmę“, o jo žemės sklypas parduotas varžytinėse „žalai atlyginti“, nes byloje yra tai įrodantys dokumentai.

Tačiau teisėja Vaidachavičienė, perskaičiusi, arba ne, visus šiuos dokumentus, man savo nutartimi nurodo, kad viso to nėra, o aš esu pamišėlis, išgalvojęs visus šiuos dalykus.

Čia pat teisėja Vaidachavičienė man išaiškina, kad „papildomai skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad bylas nagrinėjantys teisėjai yra nepriklausomi, todėl kokių nors poveikio priemonių taikymas už priimtus sprendimus pažeistų esminį teisėjo veiklos garantą – teisėjo nepriklausomumą, kuris yra vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų“.

Kitaip sakant, dokumentų klastojimas, piktnaudžiavimas tarnyba ir nežabotas „teisėjų“ cinizmas, nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą yra „esminės demokratinės teisinės valstybės principai“.

Nebeturiu daugiau ką pasakyti, tik susikrauti lagaminą ir mauti kuo toliau iš šios Nausėdos sukurtos „gerovės valstybės“. Tik dabar pasijutau, koks esu bejėgis prieš šią saujelę žmonių, kurie yra monopolizavę teisingumą ir atvirai tyčiojasi iš teisingumo, įstatymų ir savo aukų.

Savo skunde teismui nurodžiau:

1. Primenu Konstitucijos nuostatą : 110 straipsnis
   Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.

Mano bylas jau dešimt metų nagrinėja „bešališkas“ teismas, kuris man į veidą juokiasi, kai aš jiems pacituoju įstatymus. ‘Mes aukščiau įstatymo“ – atvirai juokiasi šitie banditai teisėjų mantijomis.

2. Kreipiausi į taip vadinamą Vilniaus apylinkės teismą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų  Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo.

Skunde prokuratūrai nurodžiau, kad minėta Vilniaus apygardos teismo kolegija mane nuteisė už teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje  Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d.

T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.

Tokiu būtu piliečiai M.Striaukas, mane nuteisęs apylinkės teisme, ir A.Cininas, Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis – nuteisę apygardos teisme, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.

Vadinamieji teisėjai ilgą laiką vykdo sunkius nusikaltimus, naudodamiesi tuo, kad juos nuo atsakomybės išsuka kiti nusikaltėliai – jų kolegos teisėjai. Tačiau tokia praktika greitai baigsis, nes teisėjams nėra numatyta išlyga, kad jie yra virš įstatymo, ir kad jie negali būti teisiami dėl padarytų nusikaltimų.

Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas  yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo  sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu,  tai pačiai „teismų“ sistemai  ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.

Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“.

Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos.  Konstitucijos 6 straipsnis sako :

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.

Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

7 straipsnis

Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

8. Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.

Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

Dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie teisėjas Cininas, Pakalnytė ir Dzedulionis, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, ir tai įrašę net savo nuosprendyje, tačiau vis tiek mane nuteisęs realia laisvės atėmimo bausme.

Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, teisėjai A.Cininas, Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir M.Striaukas,  šioje byloje mane nuteisdamas už žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus :

Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis) :

Piktnaudžiavimas nurodo, kad :

• Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas

Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos,

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

10. Dėl teisėjos D.Vaidachavičienės nusikalstamų veiksmų

Teisėja Vaidachavičienė savo nutartyje nurodė, kad visų šių mano paminėtų aplinkybių nebuvo. Ji nurodė, kad „.. A. Drižius nenurodo jokių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas.Savo teiginius jis grindžia subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais faktais. Vien tai, kad, pasak pareiškėjo nuomonės, teisėjai M. Striaukas, A. Cininas, V. Pakalnytė- Tamošiūnienė, G. Dzedulionis bei prokurorė D. Kisinienė daro nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą… Tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas, ikiteisminio tyrimo organams ir teismui turi būti pateikti bent minimalūs galimai padarytos nusikalstamos veikos faktiniai duomenys. Šiuo atveju apygardos teismas sprendžia, jog jokių tokių duomenų pareiškėjas nepateikė, o remiantis vien tik A. Drižiaus subjektyvia nuomone pradėti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo…papildomai skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad bylas nagrinėjantys teisėjai yra nepriklausomi, todėl kokių nors poveikio priemonių taikymas už priimtus sprendimus pažeistų esminį teisėjo veiklos garantą – teisėjo nepriklausomumą, kuris yra vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų…iš visų A. Drižiaus teikiamų procesinių dokumentų turinio matyti, kad pareiškėjas ikiteisminio tyrimo pradėjimo būtinumą grindžia deklaratyvaus pobūdžio argumentais apie siekį susidoroti su juo, įvesti spaudos cenzūrą. Šiuos teiginius pareiškėjas argumentuoja subjektyvia faktinių aplinkybių interpretacija, nors iš esmės nesutinka su teisėjų baudžiamojo proceso metu BPK nustatyta tvarka priimtais procesiniais sprendimais. Tačiau vien tai, kad A. Drižiaus netenkina jo atžvilgiu priimti procesiniai sprendimai, kiti dokumentai ir atlikti teisėti veiksmai, nesudaro pagrindo manyti, kad kurie nors pareiškėjo nurodyti asmenys būtų piktnaudžiavę tarnyba, neatlikę ar netinkamai atlikę jiems pavestas pareigas ar padarę kokias nors kitas nusikalstamas veikas“.

Akivaizdu, kad „įvertindama“ visus šiuos mano paminėtus įvykius kaip mano išgalvotus, ir „neturinčius realaus pagrindo ir nepagrįstais objektyvais duomenimis“, teisėja Vaidachavičienė suklastojo savo nutartį ir piktnaudžiavo jai suteiktomis tarnybinėmis pareigomis.

Tai tos pačios neliečiamos „teisėjų“ gaujos nusikaltimų tąsa – tai, kad teisėjai suprato, kad nuteisia nekaltą žmogų už teisėtą veiklą, jie patys pripažino savo paskelbtame nuosprendyje, nurodę visus mano išvardintus argumentus, tačiau dėl jų nieko nepasisakydami.

Be to, minėtų teisėjų veikla yra ne tik pavojinga ir nusikalstama, tačiau tai yra ir labai pavojingi nusikaltimai, nes tai yra nusikaltimai teisingumui, kurie turi didelę visuomeninę reikšmę. Kadangi Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, tai jiems tenka didžiausia atsakomybė už teisingumo vykdymą, ir teisėjų piktnaudžiavimas tarnyba turėtų būti negailestingai baudžiamas. Tuo labiau, kad savo straipsniuose, už kurių išspausdinimą buvau nuteistas, buvo aprašyti  teisėjų nusikaltimai ir piktnaudžiavimas tarnyba.

Visos šios baudžiamosios bylos už teisėtą veiklą yra realios, kaip reali ir man padaryta didžiulė žala – atimtas mano šeimos nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, kuriame norėjome su šeima gyventi – nėra mano haliucinacija, tai realybė, su kuria aš ir mano žmona iki šiol negalime susitaikyti.

Visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus.

Tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo. Įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra. Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruo