Teisėja A.Sadauskaitė išaiškino : „Įstatymų laikytis turi tik runkeliai, prezidentūra gali daryti bet kokius nusikaltimus”
Zabarausko1
Nuotrauka – iš teismų paskyros – teisėjų vienybėje – jų stiprybė
Teisėja A.Sadauskaitė išaiškino : „Įstatymų laikytis turi tik runkeliai, elitas gali daryti bet kokius nusikaltimus”
Aurimas Drižius
Klaipėdos apygardos teismo teisėja Aurelija Sadauskaitė savo nutartyje juodu ant balto parašė : „įstatymai skirti tik runkeliams, o „elitas” neprivalo jų laikytis, nes visa teismų sistema pridengs jų nusikaltimus”.
Tai, kad visa eilė Sadauskaitės kolegų teisėjų iš Vilniaus apylinkės, apygardos, Panevėžio apygardos teismų klastojo savo nutartis, į jas įrašydami žinomai melagingus ir savo išgalvotus duomenis, teisėja Sadauskaitė vadina ne dokumentų klastojimu, o teisėtomis ir pagrįstomis nutartimis. „Na, o jeigu tos nutartys tau nepatinka, tai nereiškia, kad jos neteisėtos”, – nurodė teisėja.
Nors jos prašiau įvertinti savo kolegų nusikaltimus ir pateikiau įrodymus, kad minėtose nutartyse – išgalvoto melo lavina, teisėja A.Sadauskaitė nurodo, kad tai „teisėtos ir įsiteisėjusios nutartys, todėl nebegalima jomis abejoti.
Kai visa ši melo sistema skęsta mele, tai tada teismas sako – „melas neskundžiamas”.
Jau dvejus metus tasausi su šita teisėjų mafija, kuri gelbėja vyriausiąjį G.Nausėdos patarėja A.Zabarauską (nuotr. dešinėje) ir jo teisės patarėją Petrylaitę nuo atsakomybės už šmeižtą. Matyt, teisėjai tikisi, kad suklastoję nutartis Nausėdos patarėjų naudai, pelnys jo palankumą ir atvers kelią savo karjerai.
Tačiau kadangi tie Nausėdos pastumdėliai tik vykdė jo valią – tuo esu įsitikinęs – tik padarę tai ypatingai kvailai, tai tada juos gelbėti turi visa „teisingumo sistema”, į kurios veiklą Nausėda, kaip žinia, nesikiša, tačiau ir neprieštarauja, kad jie masiškai klastotų teisingumą.
T.y. kreipiausi į teismą po to, kai dar 2019 m. liepos mėn. prezidentūra nurodė, kad daugiau neįleis „Laisvo laikraščio” į Nausėdos spaudos konferencijas. Tai nutiko po to, kai pirmą kartą buvau tokiame renginyje ir uždaviau prezidentui tris nesuderintus klausimus – apie garliavos bylą, „Snorą” ir teisingumą apskritai. Nausėda išsisuko, tačiau kitą savaitę sužinojau, kad esu prezidentūroje daugiau nepageidaujamas, ir leidimo ten dirbti daugiau negausiu.
Tada kreipiausi į Vilniaus administracinį teismą dėl to, kad yra laužomas Visuomenės informavimo įstatymas ir diskriminuojama laisva spauda – įstatymas garantuoja visai spaudai lygias teises gauti informaciją.
Tada A.Zabarauskas, o paskui ir V.Petrylaitė raštu Vilniaus apygardos administracinį teismą informavo, kad A.Drižius jau ne kartą buvo baustas žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos už tai, kad nuolat „žeidė ir rodė nepagarbą, žemino Lietuvos valstybę”. Abu prezidentūros raštininkai kaip šios informacijos šaltinį nurodė Vadovybės apsaugos departamentą (VAD): „VAD pateikė išvadas, kad A.Drižius buvo ne kartą baustas…”.
Žodžiu, prezidentūra iš karto mane paskelbėt valstybės priešu, ir rėmėsi VAD surinkta info apie mano kuklų asmenį. Tačiau VAD vadovas teismą informavo, kad „jokios informacijos apie A.Drižių prezidentūrai neteikė ir negalėjo teikti, nes ja „nedisponuoja” ir nerinko. Nerasta ir jokių etikos komisijos sprendimų dėl Drižiaus, kaip valstybės priešo.
Tada ir paaiškėjo, kad abu Nausėdos „patarėjai” prisidirbo – paskleidė apie mane savo išgalvotą šmeižtą, kad neva esu valstybės priešas. Paaiškėjo, kad tiek prezidento vyr. patarėjas A.Zabarauskas, tiek ir teisės „profesorė” Petrylaitė yra paprasti šmeižikai, kurie patys sugalvojo, kad A.Drižius yra valstybės priešas, ir kad būtų įtikinamiau, pasirėmė neva VAD suteikta informacija:
Tada kreipiausi į prokuratūrą ir teismą dėl šmeižto – norėjau, kad minėti „patarėjai” pasakytų teisme, kas jiems liepė mane paskelbti valstybės priešu.
Čia Nausėdą traukti iš pelkės ėmėsi visa „teisėsauga” – prokuratūra atsisakė pradėti tyrimą dėl Zabarausko ir V.Petrylaitės šmeižto, o mano skundą išnagrinėjo tokia Vilniaus apygardos teismo teisėja J.Kolyčienė. Ši nusprendė, kad A.Zabarauskas savo išgalvoto šmeižto apie Drižių niekur neplatino, neviešino, jo niekur nesiuntė ir niekas jo nematė. Kaip žinia, įstatymas numato, kad šmeižtas turi būti išplatintas ir paviešintas ir tik tada jis tampa nusikaltimu.
Nors A.Zabarauskas ir Petrylaitė išsiuntė savo melagingus raštus į Vilniaus administracinį teismą, be to, šį Zabarausko raštą rengė ir pasirašė kita prezidentūros darbuotoja D.Šalkuvienė, teisėja J.Kolyčienė nusprendė, kad tas Zabarausko šmeižtas niekur nebuvo paskleistas ir jokio prezidentūros darbuotojo nusikaltimo nebuvo.
Kaip žinia, įstatymas reikalauja, kad šmeižtas turi būti paskleistas – jis turi būti paviešintas bent vienam žmogui. Šiuo atveju šmeižtas buvo plačiai paviešintas, nes A. Zabarausko rašte surašytus duomenis matė ir dokumentą pasirašiusi prezidentūros darbuotoja D. Šalkuvienė (tokiu būdu informacija buvo perduota trečiajam asmeniui) bei dar visai bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai.
„Šis skundo argumentas yra nepagrįstas, – nurodė teisėja Kolyčienė, – aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju rašte pateikta informacija D. Šalkuvienei nebuvo perduota kaip trečiajam asmeniui, šią informaciją ji sužinojo atlikdama tiesiogines savo darbo funkcijas. D. Šalkuvienė yra prezidentūros darbuotoja, kuri eina vyriausiosios specialistės pareigas. Iš pateikto Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2019 m. lapkričio 20 d. rašto, matyti, kad D. Šalkuvienė buvo šio rašto rengėja, surašiusi minėtą dokumentą, kurį savo parašu patvirtino ir A.Zabarauskas. Tai, kad tam tikro pobūdžio informacija asmeniui tampa žinoma vykdant tarnybinę užduotį ir atliekant savo pareigas, negali būti laikoma informacijos paskleidimu”, – nurodė teisėja J.Kolyčienė savo nutartyje.
Tiesa, įstatyme šmeižto sąvoka ir jo paskleidimas yra apibrėžtos visai kitaip, nei išdėstė teisėja J.Kolyčienė. Šiame įstatyme nenumatytos išimtys, kad prezidentūros darbuotojai gali šmeižti žmones, rašydami „tarnybinius raštus” ir juos siuntinėdami pareiškėjams ir į teismą. Priešingai – visi prezidentūros patarėjai Zabarauskas, D.Šalkuvienė ir Petrylaitė turėjo įsitikinti, kad savo oficialiuose dokumentuose rašo tiesą, o ne sąmoningą ir savo išgalvotą melą, šmeižiantį mano asmenį.
Tada kreipiausi į prokuratūrą dėl teisėjos Kolyčienės (nuotr. viršuje) piktnaudžiavimo tarnyba – nurodžiau, kad prezidentūros šmeižtas tikrai buvo išplatintas, jį rengė keli tarnautojai, skaitė trys teisėjų kolegijos nariai. Teisėja Kolyčienė negalėjo nesuprasti, kad piktnaudžiauja tarnyba, kai savo nutartyje nurodė, kad šmeižtas neva nebuvo išplatintas, o tai, kad jį pasirašė keli prezidentūros tarnautojai, nereiškia, kad jis buvo platinamas.
Žinoma, kad tai melas ir nusikaltimas, kurį padarė teisėja Kolyčienė, nes ji nurodė, kad prezidento Gitano Nausėdos vyriausias patarėjas Aistis Zabarauskas negali būti patrauktas atsakomybėn už „Laisvo laikraščio” redaktoriaus A.Driziaus šmeižtą ir dokumento klastojimą, nes jis yra „neliečiamas”.
Teisėja Kolyčienė negalėjo nesuprasti, kad piktnaudžiauja tarnyba, kai savo nutartyje nurodė, kad šmeižtas neva nebuvo išplatintas, o tai, kad jį pasirašė keli prezidentūros tarnautojai ir išsiuntė jį į teismą, nereiškia, kad tas šmeižtas buvo išplatintas.
Nors įstatymas aiškiai nurodo – „Objektyviai šmeižimas pasireiškia aktyviais veiksmais, paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Paskleidimas – tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimas kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos žinios ir kaltininkas tai suvokia”.
Be to, įstatymas reikalauja, kad šmeižtu negalime vadinti bet kokios tikrovės neatitinkančios informacijos apie asmenį paskleidimo, bet ji dar turi būti (1) melaginga, (2) nukreipta prieš fizinį asmenį, (3) niekinanti ar žeminanti arba galinti pakirsti pasitikėjimą šmeižiamuoju (nukreipta į šmeižiamojo garbę ir orumą). Tik esant visų šių sąlygų visumai galima teigti, jog
buvo padaryta nusikalstama veika – šmeižimas.
Nurodžiau, kad prezidentūros darbuotojai ne tik kartu rengė savo šmeižikiškus raštus Vilniaus miesto administraciniam teismui, kur šiuos raštus skaitė ne tik šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, ir būtent taip šis šmeižtas buvo dar kartą paviešintas ir paskleistas. T.y. nusikaltimo sudėtis atitiko visus šmeižto kriterijus.
Todėl kreipiausi į prokuratūrą dėl Kolyčienės piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento suklastojimo . Dokumento suklastojimas – bet kokios tikrovės neatitinkančios informacijos įrašymas į oficialų dokumentą. Prokuratūra iš įpratimo atsisakė pradėti tyrimą, nes ji niekada netyria teismų nusikaltimų, ir skunde teismui nurodžiau, kad tokia prokuroro pozicija yra akivaizdžiai nusikalstama, nes jam pateikti įrodymai, šmeižtas buvo išplatintas, o teisėja Kolyčienė nusprendė priešingai, ir taip suklastojo oficialų dokumentą – savo nutartį.
Prokuroras Šileika nurodė, kad tai ne faktai, o mano „subjektyvus interpretavimas”.
Faktai tokie – A. Zabarauskas sąmoningai paskleidė apie mane šmeižtą ir jį išplatino bei paskleidė – išsiuntė Vilniaus administraciniam teismui.
Tačiau teisėja Kolyčienė melagingai nurodė, kad šmeižtas nebuvo paskleistas, reiškia, nusikaltimas nebuvo padarytas.
Tai, kad Zabarauskas veikė tyčia, įrodo ir jo paaiškinimas Vilniaus administraciniam teismui, kur jis nurodo, kad informaciją apie mane iš VAD gavo į elektroninį paštą, kurį vėliau ištrynė. Bet kurį elektroninio laiško tūrinį labai lengva atkurti, todėl akivaizdu, kad pagautas meluojantis Zabarauskas toliau meluoja ir klaidina teismą.
Būtina pradėti ikiteisminį tyrimą, kad būtų nustatyta, kas pateikė A. Zabarauskui tokią informaciją, ir nustatyti, ar jis ne pats ją išgalvojo. Jeigu paaiškės, kad niekas tokios informacijos jam neteikė, o jis pats ją išgalvojo, bus akivaizdu, kad tai jo sąmoningai išgalvotas šmeižtas.
Vilniaus apygardos teismo teisėja Kolyčienė suklastojo savo nutartį -melagingai nurodydama, kad minėtas Zabarausko šmeižikiškas raštas nebuvo išplatintas.
Panevėžio apygardos teismo teisėjas V.Meidus priėmė nutartį dėl atsisakymo patraukti Kolyčienę baudžiamojon atsakomybėn ir taip pat ją suklastojo, nurodydamas, kad „tvirtinti, jog Vilniaus apygardos teismo teisėja J. Kolyčienė baudžiamojoje byloje nagrinėdama skundą
piktnaudžiavo tarnyba ir suklastojo 2020 m. balandžio 9 d, nutartį, taip pat nėra jokio pagrindo ir pakankamų duomenų. Kaip teisingai prokuroras atkreipė dėmesį savo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarime, ši Pareiškėjo skundo dalis dėl galimai neteisėtų J. Kolvčienės veiksmų grindžiama išimtinai jo paties samprotavimais ir nesutikimu su šios teisėjos 2020 m. balandžio 9 d. nutarties motyvais ir išvadomis”.
Nurodžiau, kad priimdamas minėtą suklastotą nutartį, teisėjas V.Meidus padarė ir kitą nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba. Jis puikiai žinojo, kad teisėja Kolyčienė suklastojo savo nutartį, nurodydama, kad Zabarauskas neišplatino šmeižto apie mano asmenį. Teisėja Kolyčienė ne tik suklastojo savo nutartį, nurodydama, kad Zabarauskui ir Šalkuvienei negaliojo Lietuvos įstatymai, tačiau lygiai tą patį padarė ir teisėjas Meidus, sutikęs su tokia formuluotę ir taip pridengdamas šiuos teisėjos Kolyčienės nusikaltimus.
Akivaizdu, kad teisėjai traukia prezidentūros patarėjus ir bando juos gelbėti nuo atsakomybės, nes, matyt, kad bijo prezidento G.Nausėdos, kuriam suteikti įgaliojimai spręsti teisėjų karjeros klausimus.
Primenu teismui, kad Konstitucija ir įstatymai nesuteikia įgaliojimo teisėjams daryti nusikaltimus „įstatymo vardu”. Konstitucija ir teismų įstatymas nepadaro teisėjų „neliečiamaisiais”, kaip jie įpratę manyti. Yra kaip tik priešingai – Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”. Esant tokiai Konstitucijos nuostatai, niekam negali būti daromos išimtys, – visi asmenys, taip pat ir teisėjai, privalo atsakyti už savo veiksmus įstatymo nustatyta tvarka.
visa teisėjos Aurelijos Sadauskaitės išmintis:
