Teisėja A.Bielskė-Valinskienė, išteisinusi Andrių Ūsą : „A.Drižius yra Lietuvos Respublikos priešas, todėl jį šmeižti galima”

Generalinei prokuratūrai

nuotr – visas teisės „elitas“ – Gintaras Kryževičius, Egidija Tamošiūnienė, Aušra Valinskienė (Bielskė) ir Rytis Krasauskas

Skundas dėl prezidentūros patarėjų Aisčio Zabarausko ir Vidos Petrylaitės nusikalstamų veiklų bei Vilniaus apygardos teismo teisėjos Aušros Bielskės piktnaudžiavimo tarnyba ir  tarnybos pareigų neatlikimo

Pareiškėjas : Aurimas Drižius, ak.

Konstitucijos pr. 23B, Vilnius

2020 m. birželio 26 d.

Vilniaus apygardos  teismo teisėja Aušra Bielskė, 2020 m. birželio 1 d. priėmė nutartį byloje Nr. IBPS-V-1060067-20, kuria atmetė mano prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą prezidentūros patarėjų Aisčio Zabarausko ir Vidos Petrylaitės atžvilgiu.

Savo nutartyje teisėja A.Bielskė nieko nepasisakė apie mano išvardintus Zabarausko ir Petrylaitės nusikaltimus, o mano prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą atmetė išgalvotais, nieko su minėtais nusikaltimais neturinčiais argumentais ir savo fantazija. Todėl tai yra akivizdus piktnaudžiavimo tarnyba pavyzdys. Tuo labiau, kad tiek Zabarauskas, tiek ir Petrylaitė buvo paprašyti palikti darbą prezidentūroje po minėtos istorijos – t.y. prezidentūra atsisveikino su savo darbuotojais, pripažindama, kad jie suteršė šios valstybės įstaigos reputaciją. Tačiau teisiškai Zabieliatės ir Zabarausko veiksmai iki šiol nėra įvertinti.

Žiūrėti visą teisėjos Aušros Bielskės kūrinį:

bielske

1. Kreipiausi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neteisėtų prezidentūros patarėjo Aisčio Zabarausko veiksmų – atsisakymo suteikti „Laisvam laikraščiui“ akreditaciją. 2019 m. birželio 18 d. LR prezidento atstovas spaudai Aistis Zabarauskas raštu mane informavo, kad daugiau nebūsiu įleidžiamas į LR prezidento spaudos konferencijas ir negalėsiu uždavinėti klausimų LR prezidentui. T.y. buvo apribotos mano, kaip žiniasklaidos atstovo teisės dirbti savo darbą. A.Zabarauskas man pasiuntė elektroninį laišką, kuriame nurodė ir priežastį, kodėl mano atstovaujamas “Laisvas laikraštis” daugiau nebus įleidžiamas į LR prezidento spaudos konferencijas – “leidimo  žiniasklaidai į renginius suteikti negalėsime dėl leidinio figūravimo VSD ataskaitose”.

1. Kreipiausi į prezidentūrą, nurodydamas, kad toks sprendimas yra neteisėtas, pažeidžiantis spaudos laisvės ir lygiateisiškumo principus, tuo labiau, kad jis remiasi melaginga Valstybės saugumo departamento (VSD) pažyma. Negana to, Jungtinių tautų Žmogaus teisių komitetas yra aiškiai nurodęs, kad tokie spec. tarnybų atliekami žiniasklaidos skirstymai į gerą ir blogą prieštarauja tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams.
2. Tada jau minėtas prezidentūros patarėjas A.Zabarauskas atsiuntė man dar vieną raštą, jau pasirašytą ir registruotą. Šiame laiške minėtas valstybės tarnautojas nurodė jau visai kitus, priešingus anksčiau išsiųstam raštui, motyvus. T.y. minėtame Zabarausko rašte, 2019-11-20 d. ( Nr. 1D-3839 – kopija pridedama) nurodoma, kad mano prašymas suteikti akreditaciją buvo atmestas neva tuo pagrindu, kad „Vadovybės apsaugos departamentas pateikė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos išvadas, dėl to, kad aš neva 2014 m. buvau šios komisijos baustas dėl sisteminai ir sąmoningai paskleistų teiginių, kurie žemino Lietuvos valstybę“.

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI2-1236-789/2020 kreipėsi į Vadovybės apsaugos departamento (VAD) atsiliepimo šioje administracinėje byloje. VAD vadovas Rymantas Mockevičius 2020-02-14 raštu Nr. AB-8889-3-61-3-03686-2019-8 teismą informavo, kad „departamentas informuoja, kad jokių duomenų apie pareiškėją A.Drižių neturi ir niekada nebuvo teikęs LRP kanceliarijai duomenų apie jį“.

1. Net ir gavusi VAD atsiliepimą teismui, kuriame Zabarausko raštas buvo įvardintas kaip melagingas, prezidentūros patarėja, teisės mokslų daktarė Vida Petrylaitė 2020-03-13 patikslintu atsiliepimu Nr. 2D-1447 šioje byloje dar kartą nurodė mane šmeižiančias, tikrovės neatitinkančias žinias : „ pareiškėjui buvo pateikti aiškūs, konkretūs motyvai dėl akreditacijos nesuteikimo. Atsakovui buvo išaiškinta, kad jo atžvilgiu yra gauta informacija iš VAD, kurioje nurodoma, kad : 2014 m. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos A.Drižius buvo baustas dėl sistemingai ir sąmoningai skleistų teiginių, kurie žeidė ir rodė nepagarbą, žemino Lietuvos valstybę“.
2. Tai yra visiškai išgalvotos, tikrovės neatitinkančios žinios ir mane šmeižiančios žinios, kurias valstybės tarnautojai A.Zabarauskas ir V.Petrylaitė paskleidė apie mane. Tai yra sąmoninga ir tyčinė veikla, kuri tęsiasi iki šiol , nes pastarieji patarėjai toliau mane šmeižė, net ir gavę VAD raštą, kad šis departamentas niekada jokios informacijos apie mane nerinko ir nesiuntė prezidentūrai. Tačiau V.Petrylaitė, tai žinodama, toliau mane šmeižia : „aš esu Lietuvos valstybės šmeižikas“. Šios šmeižikiškos žinios apie mane buvo paskelbtos naujienų portale ekspertai.eu ir portale laisvaslaikrastis.lt, jas perskaitė tūkstančiai žmonių.
3. Tai dar kartą patvirtina, kad A.Zabarauskas ir V.Petrylaitė ne tik mane apšmeižė, tačiau padarė dar ir kitą nusikaltimą – suklastojo dokumentą. T.y. prezidento kanceliarijos rašte Nr. 1D-3839, 1D4115 valstybės tarnautojas A.Zabarauskas sąmoningai ir tyčia įrašė savo išgalvotas ir žinomai melagingas žinias, kad jam informaciją apie mane pateikė VAD, ir kad aš neva esu valstybės priešas, baustas už tai, kad ne kartą šmeižiau ir žeminau Lietuvos Respubliką. Lygiai tą patį padarė ir patarėja V.Petrylaitė, siųsdama administraciniam teismui savo raštą Nr. 2D-1447, kuriame pakartojo tą patį jau paneigtą šmeižtą.

Tokiu būdu A.Zabarauskas ir V.Petrylaitė  suklastojo šiuos dokumentus, pasiremdami savo išgalvota informacija apie tai, kad ją neva gavo iš VAD. A.Zabarauskas tyčia sugalvojo mane apšmeižti tam, kad pateisintų savo neteisėtą sprendimą nesuteikti man žurnalisto akreditacijos prezidentūroje. Nes jo argumentas – nesuteikti man argumentacijos dėl to, kad ‚Laisvas laikraštis“ buvo minimas VSD grėsmių ataskaitoje“ – buvo paneigtas kaip išgalvotas ir neteisėtas, tada A.Zabarauskas sugalvojo naują šmeižtą – neva Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pripažino, kad aš buvau baustas šios komisijos dėl teiginių, „kurie žemino Lietuvos valstybę“.

7. Puikiai žinau, kad tokių žurnalistų ir leidėjų komisijos sprendimų nėra, ir tai labai lengva patikrinti – tereikia atsidaryti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimų archyvą ir paieškoti ten sprendimų, susijusių su Aurimu Drižiumi arba „Laisvu laikraščiu“. Tačiau Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimuose nei 2014, nei kada nors, nėra jokių sprendimų, kad aš ar Laisvas laikraštis rodžiau nepagarbą ar niekinau Lietuvos Respubliką. VAD nurodo, kad „gali būti, kad LRP kanceliarijos atsakyme galimai įsivėlusi techninė klaida, klaidingai nurodžius įstaigą, iš kurios gauta oficiali informacija apie pareiškėją“. Tačiau ati dar vienas melas, ir VAD bandymas ištraukti prezidentūros patarėjus nuo atsakomybės – niekada Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nėra pripažinusi, kad A.Drižius šmeižė ir niekino Lietuvos valstybę. Tokių nutarčių tiesiog nėra, jos yra sąmoningai išgalvotos A.Zabarausko ir Petrylaitės, ir tai turi būti atitinkamai įvertinta.
8. Tai melagingi ir šmeižikiški valstybės tarnautojo A.Zabarausko teiginiai, kurie paskleisti tyčia, norint mane pažeminti. Negana to, labai lengva įrodyti, kad tai tyčinis A.Zabarausko šmeižtas – tereikia paimti jo jau paminėtus Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2014 m. sprendimus. Tai yra tyčinė A.Zabarausko veikla ir V.Petrylaitė veikla – šmeižimas ir dokumento klastojimas

BK 154 straipsnis. Šmeižimas nurodo:

1. Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

2. Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje,

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Šiuo atveju valstybės tarnautojai A.Zabarauskas V.Petrylaitė sąmoningai  paskleidė apie mane tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri mane paniekino ir pakirto pasitikėjimą mano asmeniu.

8. Prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, visus šiuos faktus pavadindama prielaidomis ir mano fantazija. Žinoma, kad tai nusikalstama prokuratūros veikla, prie kurios mes kažkodėl jau seniai pripratome.
9. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Bakanauskaite pakartojo prokuratūros poziciją, kad visi mano išvardinti faktai yra mano fantazija ir haliucinacijos, ir kad visų mano išvardintų dokumentų ir faktų nėra, tai tik mano sapnas.

Čia pat teisėja Bakanauskaitė man įrodinėja, kad aš vis tiek esu Lietuvos valstybės priešas, nors ir įrodžiau, kad tai Zabarausko ir Petrylaitės šmeižtas : „Taip pat pažymėtina, jog skundo patikslinimo metu buvo nustatyta, jog 2019 m. lapkričio 20 d. rašte, kurio turinys atkartotas ir 2020 m. vasario 11 d. atsiliepime, neteisingai nurodyta, kad informaciją apie pareiškėją buvo gauta iš VAD, bei Kanceliarija negali nurodyti, kuri institucija ir kada tiksliai atkreipė Prezidentūros atstovų dėmesį į teisės aktams prieštaraujančią interneto portalo laisvaslaikrastis.lt” ir laikraščio „Laisvas laikraštis”, kurio redaktorius yra pareiškėjas, veiklą, tačiau nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, jog ne bet kokie duomenų netikslumai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą, pagrįstai buvo padaryta išvada, jog klausimas, iš kokios konkrečiai institucijos buvo gauta informacija, neturi esminės reikšmės, nes didžioji dalis informacijos, kuria buvo remiamasi 2019 m. lapkričio 20 d. rašte ir nurodyta 2020 m. vasario 11 d. atsiliepime, iki šiol yra viešai prieinama“.

T.y. savo nutartimi teisėja Bakanauskaitė pripažįsta, kad visiškai nesvarbu, iš kur buvo gauta informacija, kad aš esu Lietuvos valstybės niekintojas ir šmeižikas, ir kad tai tėra „netikslumai“, ir tokiu būdu taip pat mane apšmeižia. Nes kartoju jau dešimtą kartą – tai, kad esu baustas už tariamą Lietuvos valstybės niekinimą, yra netiesa, tokių dalykų tiesiog nėra. Teisėja Bakanauskaitė turėjo vertinti konkrečius A.Zabarausko ir Petrylaitės teiginius apie mane, o ne sudarinėti mane psichologinį portretą – kad aš esu blogas vien todėl, kad kritikuoju teisėsaugą.

Teisėja Bakanauskaitė pati sau prieštarauja vienoje nutarties vietoje teigdama, kad prezidentūros patarėjų pateiktas šmeižtas neturėjo teisinių pasekmių, ir kad ne bet kokių tikrovę neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą gali būti vertinamas kaip pavojinga veikla, o kitoje jau rašo, kad nėra svarbu, iš kur tas šmeižtas buvo ištrauktas ir kuo pridengtas.

10 . Vilniaus apygardos teismo teisėja Bielskė, priėmusi minėtą nutartį, nors ir turėdama visus čia išvardintus dokumentus, man nurodė, kad visi mano išvardinti įvykiai yra mano prielaidos ir mano fantazija. Teisėja Bielskė visiškai nevertino mano pateiktų faktų :

Prezidentūros patarėjai Zabarauskas ir Petrylaitė sąmoningai, žinodami, kad jų pateikta informacija neatitinka tikrovės ir yra jų išgalvota ir man šmeižianti, savo atsiliepimuose Vilniaus administraciniam teismui nurodė, kad : “„Vadovybės apsaugos departamentas pateikė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos išvadas, dėl to, kad aš neva 2014 m. buvau šios komisijos baustas dėl sisteminai ir sąmoningai paskleistų teiginių, kurie žemino Lietuvos valstybę“.

Tai yra šmeižtas ir oficialaus dokumento klastojimas, ir tai, kad tai šmeižtas, jau patvirtino ir minėtas Vadovybės apsaugos departamentas, raštu teismui nurodęs, kad „departamentas informuoja, kad jokių duomenų apie pareiškėją A.Drižių neturi ir niekada nebuvo teikęs LRP kanceliarijai duomenų apie jį“.

O teisėja Bielskė nevertina visų šių faktų, ir rašo, kad aš vis tiek esu blogas, ir remiasi kažkokia 2013 m. Žurnalistų etikos inspektoriaus apžvalga, kurioje nurodyta, kad “Laisvas Laikraštis” smarkiai kritikuoja prezidentę Dalią Grybauskaitę, todėl yra “Kremliaus politikos skleidėjas”. Kaip žinia, Lietuvos Konstitucija draudžia Lietuvos piliečius persekioti už kritiką, tačiau ne apie tai kalba – teisėja Bielskė vienintelė turi įgaliojimus vykdyti teisingumą, tačiau to nedaro, tačiau ieško bet kokių būdų tą šmeižtą ir dokumento suklastojimą pateisinti.

Tai, kad “Laisvas Laikraštis” kažkada neetiškai kritikavo tam tikrus valstybės pareigūnūs, nėra pagrindas prezidentūros patarėjams sugalvoti ir pranešti visam pasauliui, kad “Laisvas Laikraštis” yra Lietuvos valstybės priešas. Juo labiau suklastojus dokumentą ir melagingai pasirėmus Vadovybės apsuagos departamento neva surinkta medžiaga.

Teisėja Bielskė turėjo įvertinti visus šiuos faktus ir juos argumentuotai paneigti. Ji turėjo įrodyti, kad Zabielaitė ir  Zabarauskas parašė apie  mane tiesą – kad jie gavo iš Vadovybės apsaugos departamento rašytinę informaciją apie tai, kad aš leidėjų etikos komisijos ne kartą baustas kaip valstybės priešas.

Nieko panašaus nenutiko, o įvyko kaip tik viskas priešingai, tačiau teisėja Bielskė piktnaudžiauja tarnyba ir man rašo, kad visos šios nusikalstamos veiklos yra mano fantazija.

Teismui buvo pateikti įrodymai, kuriuos teismas privalo vertinti, nes įstatyme – Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte aiškiai nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Vadinasi, mano pateiktus įrodymus, kad Zabarauskas ir Petrylaitė klastojo dokumentą ir mane šmeižė, teismas privalėjo vertinti ir dėl jų pasisakyti. Teisėja Bielskė apie tai – nė žodžio, todėl akivaizdu, kad ji padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba.

Akivaizdu, kad įrodymų ignoravimas yra vadinamųjų teisėjų būdas padėti išvengti atsakomybės, tačiau įstatymas neatleidžia teisėjų, piktnaudžiavusių tarnyba, nuo atsakomybės.

Šiuo konkrečiu atveju prezidentūros patarėjai Zabarauskas ir Petrylaitė banaliai suklastojo dokumentus, sąmoningai įrašydami į juos žinomai melagingus ir mane šmeižiančius duomenis, todėl savo veiksmais jie padarė didžiulę žalą tiek prezidento, tiek ir LR valstybės interesams.

Todėl tokia veikla ir turi būti vertinama atitinkamai. Pagal BPK 168 str. prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Šiuo atveju yra akivaizdu, kad valstybės tarnautojai suklastojo oficialius dokumentus – atsiliepimus teismui. Be to, paskleidė mane šmeižiančius teiginius. Todėl ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas vien tam, kad bent būtų išsiaiškinta, iš kur jie ištraukė mane šmeižiančius teiginius – ar aptys sugalvojo, ar kažkas jiems pasakė. Tai įmanoma padaryti tik pradėjus ikiteisminį tyrimą.

10. Dėl šmeižimo. Teismas tik formaliai parašė, kad visi šie minėti įvykiai ir dokumentai yra nepagrįsti ir mano fantazija. Nors tuos faktus labai lengva patikrinti – tereikia patikrinti jų autentiškumą. Visi jie yra pateikti byloje. Todėl dar kartą pakartosiu – valstybės tarnautojai A.Zabarauskas ir V.Petrylaitė mane apšmeižė, paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias apie mane. Ir padarė tai sąmoningai ir tyčia, žinodami, kad rašo melą – mat VAD jau buvo pranešęs, kad apie mane jokios informacijos nerinko.

Šmeižimo, kaip nusikalstamos veikos, esmė yra melagingos informacijos apie asmenį paskleidimas. Tačiau BK straipsnio, numatančio atsakomybę už šmeižimą (154 str. 1 d.) dispozicija sukonstruota taip, jog paskleista informacija turi būti ne tik melaginga, bet ir niekinanti ar žeminanti asmenį arba galinti pakirsti pasitikėjimą juo. Taip pat svarbu paminėti, jog šmeižimas gali būti padaromas tik prieš žmogų, t. y. fizinį asmenį. Šmeižtu negalime vadinti bet kokios tikrovės neatitinkančios informacijos apie asmenį paskleidimo, bet ji dar turi būti (1) melaginga, (2) nukreipta prieš fizinį asmenį, (3) niekinanti ar žeminanti arba galinti pakirsti pasitikėjimą šmeižiamuoju (nukreipta į šmeižiamojo garbę ir orumą). Tik esant visų šių sąlygų visumai galima teigti, jog buvo padaryta nusikalstama veika – šmeižimas.

Todėl akivaizdu, kad valstybės tarnautojai, viešai paskelbę apie mane žinias, kad aš esu ne kartą baustas kaip žurnalistas, viešai paniekinęs Lietuvos Respubliką, esu prilyginamas valstybės išdavikui ir jos priešu. Akivaizdu, kad tai mane žeminanti ir mane šmeižianti informacija. Tuo labiau, kad valstybės tarnautojai turėjo bent jau patikrinti tai, ką rašo – patinktinti bent jau minėtus leidėjų etikos komisijos sprendimus, kuriais jie neva rėmėsi.

Vilniaus apygardos teismas nutartyje Nr. 1A-300-190/2012 pažymėjo, jog „melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami“. Be to, nėra svarbu, ar šią melagingą informaciją sukūrė pats kaltinamasis, ar jis tik perdavė kažkieno sukurtą informaciją. Kitaip tariant, šmeižimo subjektu (kaltininku) yra ne melagingos informacijos autorius, bet jos skleidėjas.

Vilniaus apygardos teismas nutartyje Nr. 1A-641-468-2012 išaiškino: „paskleista informacija turi būti žmogų žeminanti, galinti pakirsti jo reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. Tokia informacija turi būti konkreti, kurios faktus galima būtų patikrinti. Pasakymai, kad žmogus yra blogas, nepatikimas, melagis, amoralus, nenurodant tai patvirtinančių faktų, nėra šmeižimas“.

Šmeižimas (BK 154 str.): objektyvioji pusė (informacijos paskleidimas) „Teisės doktrinoje laikoma, kad paskleista informacija yra konkreti, o jos turiniu turi būti faktai, kuriuos galima patikrinti“ (Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-96/2012)

„Paskleista informacija turi būti žmogų žeminanti, galinti pakirsti jo reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. Tokia informacija turi būti konkreti, kurios faktus galima būtų patikrinti. Pasakymai, kad žmogus yra blogas, nepatikimas, melagis, amoralus, nenurodant tai patvirtinančių faktų, nėra šmeižimas“ (Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-641-468-2012)

Šmeižimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia „Tai yra tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis) padaroma nusikalstama veika, todėl asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl šmeižimo tik nustačius, kad jis suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ši žemina žmogaus garbę, ir to norėjo“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. spalio 4 d nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-4/2011)

Šiuo atveju valstybės tarnautojai Aistis Zabarauskas ir V.Petrylaitė tyčia, žinodami, kad jų pasirašytuose ir parengtuose oficialiuose dokumentuose paskleista informacija neatitinka tikrovės ir mane žemina, ją paskleidė. Jie abu suvokė, kad ta informacija yra šmeižtas, žinojo to, ir to siekė. Matyt, tikėdami, kad prokuratūra ir teismai juos ištrauks nuo atsakomybės, nes matyt bijos tirti jų nusikaltimus.

Savo nutarime A.Zabarauskas nurodė, kad „atsižvelgiant į gautą informaciją iš Vadovybės apsaugos departamento prie VRM, kurioje nurodoma, kad 2014 m. A.Drižius Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos A.Drižius buvo baustas dėl sistemingai ir sąmoningai skleistų teiginių, kurie žeidė ir rodė nepagarbą, žemino Lietuvos valstybę“. Tai reiškia, kad A.Zabarauskas rinko informaciją apie mane, tačiau niekaip nesugalvojo, kaip pagrįsti savo sprendimą, tada jį suklastojo, įrašęs, kad  gavo Vadovybės apsaugos departamento siųstą informaciją, arba ją kažkaip kitaip surinko, nes  neva rėmėsi Vadovybės apsaugos departamentu.

Kam kam, tačiau teisės mokslų daktarei turėtų būti žinoma, kas yra dokumento klastojimas ir bent jau patikrinti tai, ką pasirašo. “Pagal BK 300 straipsnį dokumentas – tai materialus teisinio fakto liudijimas” (Byla Nr. 2K-290/2008).

“Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas” (Bylos Nr. 2K-426/2006, 2K-16/2010).

“Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas” (Byla Nr. 2K-426/2010). Klastojimas gali būti suprantamas kaip asmens veiksmas, kuriuo yra sukuriama neteisinga, melaginga, netikra, informacija ar duomenys.

Šiuo atveju tiek A.Zabarauskas, tiek ir Vida Petrylaitė sąmoningai suklastojo dokumentus – atsiliepimą teismui, kuriame parašė savo išgalvotas ir mane žeminančias žinias, todėl ne tik suklastojo dokumentą, tačiau ir apšmeižė mane – nusiuntė šį raštą teismui, žinodami, kad ten nurodyta melaginga informacija, ir taip padarė du nusikaltimus – dokumento klastojimą ir šmeižimą.

168 straipsnis. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą

1. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

Remadamsis išdėstytu, prašau pradėti ikiteisminį tyrimą Vilniaus apygardos teismo teisėjos A.Bielskės atžvilgiu pagal BK 228 straipsnis. Piktnaudžiavimas (1. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo).

Teisėja Bielskė piktnaudžiavo tarnyba, nes atsisakė įvertinti mano pateiktus įrodymus apie nusikalstąmą valstybės tarnautojų Zabarausko ir Petrylaitės veiklą. Tam, kad padėtų jiems išvengti atsakomybės, teisėja Bielskė man nurodė, kad esu blogas, todėl mane šmeižti yra visiškai teisėta. Tiesa, nenurodė, kodėl minėtų valstybės tarnautojų paskleistas šmeižtas nėra šmeižtas ir dokumento klastojimas.

2. Taip pat prašau pradėti ikiteisminį tyrimą ir buvusių prezidentūros darbuotojų A.Zabarausko ir V.Petrylaitės atžvilgiu dėl dokumentų klastojimo ir šmeižto mano atžvilgiu.

Aurimas Drižius