Sumokėjęs 75-80 eurų, studentas įgyja teisę į studijas LYGIAI VIENĄ DIENĄ

Skūrų išvertimo metas. Jau greitai

„Siekiant priversti žmones paklusti, visų pirma būtina atpratinti juos mąstyti.“

________________________________

Šią misiją – ATPRATINTI ŽMONES MĄSTYTI – nepriekaištingai ir su didžiausiu entuziazmu, pranokstančiu netgi reiklių šeimininkų užsakymą, įgyvendina mūsų valstybinės aukštojo mokslo įstaigos, pavirtusios ciniško melo, veidmainystės, konformizmo, teisinio nihilizmo, primityviausios propagandos ir svarbiausia – absoliutaus neįsivaizduojamo bukumo kloaka.

Ši totali gėda vis dar pusiau nutylima. Šių veikėjų darbeliai kol kas nesulaukė deramo atgarsio visuomenėje. Ir žinoma – deramo atpildo. Tačiau tikiu, kad tai – tik laiko klausimas. Skūrų išvertimo metas jau nebe už kalnų.

Tuos, kam teko studijuoti ir įgyti universitetinį išsilavinimą Nepriklausomybės priešaušryje, netrukus aplankys déjà vu jausmas – kažkas labai matyto. Nes mūsų karta puikiai prisimena masinį skūrų išvertimo metą. 

Šių eilučių autorius įstojo į vieną iš Lietuvos universitetų devintojo dešimtmečio pabaigoje, o po penkerių metų baigė tą patį universitetą, tik jau visiškai kitu pavadinimu ir de jure kitoje valstybėje – jau nepriklausomoje Lietuvoje. Būnant studentu, yra tekę aiškintis dekanate dėl dalyvavimo 1987-tųjų Vasario 16-tosios paminėjime ir Trispalvės iškėlimo studentų bendrabučio balkone. Auklėjamosios priemonės tąkart apsiribojo moralizavimu ir įspėjimu. O kai kurie iš vyresnių studijų draugų yra gavę ir kur kas rimtesnių auklėjamųjų priemonių KGB rūsiuose. Visgi, mano žiniomis, nei vienas studentas už tai nebuvo išmestas iš universiteto. Šį dalyką akcentuoju ne atsitiktinai. Tai svarbu palyginimui: tada ir dabar – 32-taisiais Nepriklausomybės metais. Dabar studentai be ceremonijų išmetami iš universitetų UŽ NESUTIKIMĄ DALYVAUTI MEDICININIUOSE EKSPERIMENTUOSE.

O tąkart, devyniasdešimtųjų aukštosiose mokyklose (ir ne tik), tarsi mostelėjus burtų lazdele, įvyko stebuklinga metamorfozė: uoliausieji tarybinės santvarkos apologetai, sergėtojai ir ideologai staiga tapo Sąjūdžio iniciatyvinių grupių kūrėjais, entuziastais ir pabažnais katalikais. O kai kas iš jų – netgi „faktiniu nekarūnuotuoju valstybės vadovu“. 

Tada jauno žmogaus akimis tai buvo graudžiai ironiška, niekinga ir apgailėtina. Daugelis mūsų kadaise buvome (o galbūt kai kas ir tebeesame) idealistai, todėl išverstaskūriams iš paskos vilkosi ir iki šiol tebesivelka neištrinamos paniekos šleifas.

Tačiau visi be išimties išverstaskūriai turėjo pasiteisinimą: konformizmas ir kolaboravimas – tai neišvengiama penkių okupacijos dešimtmečių išdava, o vos pūstelėjus laisvės vėjo gūsiams, kolaborantai nuoširdžiai suprato klydę ir praregėjo. Atleiskime jiems už tai. Atleisti yra krikščioniška.

Universitetai, ištisus penkis dešimtmečius veikę svetimos ideologijos primestomis sąlygomis, taip pat buvo priversti prisitaikyti. Turime suprasti ir atleisti.

Po šio išsamaus prologo pereikime prie nūdienos faktų. Apsiribosiu tik konkrečiais faktais, pagrįstais oficialiais rašytiniais įrodymais. 

1989-taisiais laikinojoje sostinėje buvo atkurtas tarpukario Lietuvoje veikęs universitetas, išugdęs visą eilę garbingų asmenybių, žymių Nepriklausomos Lietuvos šviesuolių, neturintis jokio „okupacinės ideologijos“ šleifo, puoselėjantis humanistines vertybes ir, kaip skelbiasi – ugdantis „kritinį mąstymą“ – Vytauto Didžiojo universitetas (toliau tekste – VDU).

2020-tųjų pavasarį, žmoniją užpuolus coronabaubui, visas studijų procesas buvo perkeltas į nuotolinę erdvę: sukurtos nuotolinių studijų audio ir video platformos, kurios puikiai pasiteisino. Paskaitos ir atsiskaitymai vyko nuotoliniu būdu, studentams prisijungiant per individualią paskyrą prie kiekvieno studijų dalyko ir tokiu būdu dalyvaujant studijų procese. Technologijų amžiuje šios pažangos nauda yra nekvestionuotina: tai leido ne tik žymiai efektyviau išnaudoti laiką, sutaupant daugybę laiko kelionėms į paskaitas, išvengti viruso grėsmės, dalyvaujant studijų procese patogiai įsitaisius namuose prie kompiuterio, užuot besigrūdant perpildytose auditorijose ir įtempus ausis, klausant, atsiprašau, dėstytojų veblenimo, nes kai kurie dėstytojai išties negali pasigirti aiškia dikcija. 

Tačiau visi geri dalykai niekada netrunka ilgai. Šių mokslo metų rudens semestro išvakarėse studentai sulaukė „dovanėlės“ – buvo paskelbtas VDU Rektoriaus 2021 m. rugpjūčio 13 d. įsakymas Nr. 327 „Dėl studijų organizavimo“, kurį išleido prorektorė, teisės profesorė dr. Julija Kiršienė. Pateikiu gerbiamų skaitytojų dėmesiui šį autentišką VDU įsakymą, pasirašytą prorektorės J. Kiršienės elektroniniu parašu. Neapsirikite – tai tikrai NE TABORO klientų instruktažas, nes jame kalba sukasi vien apie dozes: kiek kokių dozių ir kokiais terminais studentai privalo susileisti, norėdami išsaugoti teisę į studijas. Nuo šių mokslo metų pradžios visos studijos vykdomos tik kontaktiniu būdu, auditorijose. Nesusileidus nurodytų dozių, šiuo įsakymu studentams suteikiamos dvi alternatyvos: būti oficialiai persirgusiam prestižine infekcine liga, arba pateikti ne anksčiau nei prieš 48 val. paimto PGR testo rezultatą, skaičiuojant nuo mėginio paėmimo momento. Dėl pastarojo reikalavimo svarbu atkreipti dėmesį, kad teisę į studijas suteikia išimtinai tik PGR testas, kurio kaina, kaip žinome, siekia 75-80 eurų, o rezultatas gaunamas sekančią dieną: tarkime, nuvykus testavimui pirmadienį 8:00 val. ryto, testo atsakymas bus gautas antradienį ryte, kurio pagrindu studentui bus suteikta teisė į studijas TIK TĄ VIENĄ DIENĄ, nes sekančią dieną – trečiadienį 8:00 val. ryto testo rezultatas jau nebegalios, kadangi bus praėjusios 48 valandos nuo mėginio paėmimo momento. Taigi, sumokėjęs 75-80 eurų, studentas įgyja teisę į studijas LYGIAI VIENĄ DIENĄ. Jei paskaitos vyksta 20 dienų per mėnesį, paskaičiuokite patys.

Reikalavimas pateikti PGR testo rezultatą nustatytas tik studentams (bet ne dėstytojams ir administracijos darbuotojams) ir tik nevakcinuotiems – t. y., nedalyvaujantiems medicininiuose eksperimentuose, ignoruojant viešai ir oficialiai pripažintą faktą, kurį konstatavo tiek PSO, tiek visos kompetentingos ES bei vietinės valdžios institucijos, kad platinti Covid-19 virusą gali tiek gavusieji eksperimentinio preparato dozes, tiek jų negavusieji. Jeigu tikrasis tikslas – saugių studijų sąlygų užtikrinimas, kodėl gi iš gavusiųjų dozes nereikalaujama pateikti neigiamo PGR testo rezultato? Juk pastarieji lygiai taip pat gali platinti (ir platina!) virusą. Ar VDU administracija atvirai pripažįsta, jog tikrieji segregacijos tikslai yra visai kiti? 

Be kita ko, nedalyvaujantiems medicininiame eksperimente dėstytojams bei administracijos darbuotojams buvo nustatytas reikalavimas testuotis tik kas 7-10 dienų greituoju antigeno testu (kurio kaina apie 20 eurų). Supraskime, dėstytojai ir administracijos darbuotojai yra tokie aukštesnės rasės tvariniai – o studentai prilyginami raupsuotiesiems, utėlėtiems ir visaip kitaip keliantiems grėsmę aukštesnės rasės subjektų sveikatai ir gyvybei. Kadangi identiškoje faktinėje situacijoje esantiems studentams VDU administracijos įsakymu nustatyta prievolė de facto testuotis kasdien ir išimtinai PGR metodu, akivaizdu, jog studentai, skirtingai nei dėstytojai ir administracija, teisiškai ir faktiškai laikomi ypatingo pavojingumo zarazą platinančiais subjektais – visai kaip žydai Trečiojo Reicho metais. 

Taigi, „mokslo šviesos citadelė” iš esmės nustatė studentams neįgyvendinamas alternatyvas, paliekant vienintelę „savanoriškai įvykdomą” sąlygą tęsti studijas – savo rizika neatlygintinai dalyvauti Big Pharma medicininiuose eksperimentuose. Kaip žinome, dalyvavimas eksperimente „vardan tikėjimo mokslu” buvo numatytas ne vieną kartą – o nuolat, pagal šeimininkų nustatytas taisykles ir nustatytais terminais. 

Šių eilučių autoriui kurį laiką gyvenant Jungtinėje Karalystėje, yra tekę pažinoti keletą imigrantų iš Rytų Europos ir Pietryčių Azijos, kurie, prispausti skurdo ir skolų naštos, buvo sutikę dalyvauti mokslinių tyrimo centruose vykdomuose farmacijos preparatų klinikiniuose bandymuose. Už didelius pinigus, nes rizika sveikatai ir gyvybei yra apmokama brangiai. Elementaru, kad bet kuris, net ir visai menko išsilavinimo, tačiau bent minimaliai protaujantis SVEIKAS žmogus sutinka rizikuoti savo sveikata ir gyvybe tik visiškos finansinės katastrofos atveju ir tik už pasiūlytus didelius pinigus.  

Bet tai – tik viena medalio pusė. Tarkime, išties siaučia siaubingas mirtinas virusas – panašiai kaip maras, ebola ir cholera kartu sudėjus. Ar tokiomis aplinkybėmis nebūtų išmintingiau tęsti studijų proceso organizavimą nuotoliniu būdu? Kas gi kliudė tai padaryti, kai visos nuotolinių studijų platformos jau anksčiau buvo sukurtos ir veikiančios, jų naudojimas nebūtų pareikalavęs jokių papildomų techninių, intelektinių ar materialinių resursų?

VDU prorektorė Julija Kiršienė šį savo išleistą įsakymą „Dėl studijų organizavimo” grindžia LR Vyriausybės nutarimu Nr. 651 (citata žemiau), kurio 3.2.1.2 papunktis skelbia:

VDU Įsakymas dėl studijų organizavimo-s0813

• tęstinis profesinis mokymas, aukštojo mokslo studijos ir neformalusis suaugusiųjų švietimas vykdomi, atsižvelgiant į rekomenduojamas valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis, asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi sąlygas, užtikrinant kitus valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytus visuomenės sveikatos saugos ir higienos ir kitus susijusius reikalavimus, ir kai dalyvauja asmenys, atitinkantys vieną iš šio nutarimo 3.1.1.1–3.1.1.3 papunkčiuose nurodytų kriterijų, ARBA NUOTOLINIU BŪDU.

Taigi, Vyriausybės nutarime aiškiai įtvirtinta alternatyva – nuotolinis studijų organizavimo būdas, kuriam NETAIKOMAS reikalavimas atitikti vieną iš šio nutarimo 3.1.1.1–3.1.1.3 papunkčiuose nurodytų kriterijų (t. y., GP – gėdos paso – turėtojams nustatytų kriterijų).

Be abejo, egzistuoja viena kita specialybė, kurių studijuoti nuotoliniu būdu neįmanoma. Tačiau tai išimtis iš visumos. Absoliučią daugumą, įskaitant, bet neapsiribojant: ekonomika, finansais, rinkodara, vadyba, viešuoju administravimu, informatika, komunikacija, teise, sociologija ir ilgiausiu sąrašu kitų studijų programų – studijuoti nuotoliniu būdu yra netgi žymiai racionaliau ir efektyviau, juolab, įgyvendinant iš aukštų valdžios tribūnų nuolat skelbiamą programinį uždavinį – kuo spartesnį visų veiklos sričių skaitmenizavimą.

Vadovaujantis minimu LR Vyriausybės nutarimu Nr. 651 (dėl kurio atitikimo Konstitucijai savo verdiktą turi priimti Konstitucinis Teismas), asmenys, neturintieji gėdos paso, kaip žinome, nuo rugsėjo neįleidžiami į beveik visas prekybos ir paslaugų vietas, išskyrus tik nedideles maisto produktų parduotuves ir vaistines. Tačiau šiuo LRV nutarimu maloningai palikta teisė sveikiems žmonėms įsigyti visas reikiamas prekes internetu – tai neuždrausta, lygiai taip pat, kaip neuždraustos nuotolinės studijos, kurioms pagal jokį LRV nutarimą nereikia gėdos paso. Neuždraustas ir naudojimasis nuotolinėmis mokėjimo priemonėmis. Jeigu prekybininkai ir kiti paslaugų teikėjai elgtųsi analogiškai universitetams, jų sprendimas būtų identiškas: be gėdos paso neįsileidžiame, o internetu be gėdos paso nieko neparduodame! Jeigu jų cinizmo ir nužmogėjimo laipsnis prilygtų VDU administracijai, sveiki žmonės apskritai būtų eliminuoti iš visuomenės, paverčiant jų gyvenimą pragaru, kaip, beje, viešai siūlė visiems žinoma, liūdnai pagarsėjusi, ant mūsų sprando parazituojanti padugnių irštva. 

Ir dar. Ar pastebėjote, kad visame šiame cinizmo ir absurdo liūne itin akcentuojamas laisvos valios išreiškimo principas? Lygiai tokio paties principo laikosi ir VDU: tam, kad galėtų tęsti studijas – užsiregistruoti į studijų programose patvirtintas disciplinas, studentai privalėjo raštu išreikšti savo sutikimą su minimais teisės aktais ir įsipareigoti jų laikytis. Ar esate kada regėję, kad būtų reikalaujama asmens sutikimo su įstatymu, nutarimu, potvarkiu ar studijų tvarką reglamentuojančiu lokaliniu norminiu teisės aktu? Viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai galioja per se – jų galiojimui nereikia asmens sutikimo, tačiau šiuo vieninteliu išskirtiniu atveju iš studentų reikalaujama „laisvo sutikimo”. Studentams neišreiškus „laisvo sutikimo”, jiems nebuvo leista užsiregistruoti į studijų dalykus, patekti į universiteto patalpas, o už nustatytos tvarkos nevykdymą šie neklusnieji buvo išbraukti iš studentų sąrašų, VDU administracijai vienašališkai savo sprendimu nutraukus studijų sutartis. 

Kaip manote, kodėl taip svarbu „laisvas sutikimas”? Pribloškiančiai tikslus atsakymas išdėstytas G. Orwell’o distopijoje, jo antiherojaus lūpomis: „Argi aš jums ką tik nesakiau, kuo mes skiriamės nuo praeities režimų? Mūsų netenkina nei priverstinis paklusnumas, nei nuolankus pasidavimas. Kai jūs galutinai mums pasiduosit, jūs turėsite tai padaryti LAISVA VALIA. Mes nesunaikiname eretiko už priešinimąsi mums; kol jis priešinasi, mes jo nenaikiname. Mes pakeičiame jį, užvaldome jo sąmonę, performuojame jį. Patraukiame jį savo pusėn ne formaliai, o iš tikro. Senovėje eretikas eidavo ant laužo, būdamas eretikas, skelbdamas savo ereziją, mėgaudamasis ja… Senųjų despotų įsakymas buvo: „Nedaryk to!”. Totalitarinių režimų įsakymas buvo: „Daryk taip“. Mūsų įsakymas yra: „BŪK TOKS“. (George Orwell, „1984”, ISBN 978-9955-13-982-9, psl. 211).

Štai tokia ir yra dabarties universiteto misija – pakeisti žmogų, užvaldyti jo sąmonę, transformuoti jį iš mąstančios būtybės į užprogramuotą humanoidą, kuris YRA TOKS, kokio režimas iš jo tikisi. Kuris net nesuvokia, kas yra veidmainystė, nesipriešina propagandai, melui ir beprotybei, kuris aklai vykdo bet kokį absurdą, nes yra juo įtikėjęs, kuris neturi nei menkiausių logikos, etikos ir sveiko proto užuomazgų. 

Retorinis klausimas: ar sveiko proto žmogus gali sutikti savanoriškai neatlygintinai dalyvauti medicininiuose eksperimentuose vien tam, jog galėtų tęsti studijas?

Ir kaip Jūs manote? Ogi absoliuti dauguma mūsų jaunosios „šviesuomenės“ (negaliu rašyti be kabučių) klusniai nutipeno susileisti reikalaujamas dozes ir taip pat klusniai išsirikiavę vorele, kasdien stypsojo prie rojaus vartų – universitetų durų, laukdami, kol pasamdytieji cerberiai įsitikins jų gėdos paso (GP) autentiškumu ir įleis pro šiuos vartus į „mokslo šventovę“. Orwell‘o distopija stulbinančiu tikslumu įsikūnijo realybėje, o universitetai tapo šios distopijos įgyvendinimo flagmanais.

O tie, kas nepakluso, tapę savotiškais disidentais savo valstybėje – tie, iš kurių neapibrėžtam laikui atimta teisė siekti aukštojo mokslo ir nuo jo neatsiejama profesinės karjeros perspektyva – ar jie, likę atstumtaisiais, pralaimėjo? Netgi jeigu šis, psichopatų primestas ir jų marionečių brukamas režimas įsitvirtintų amžiams? Vis daugiau ženklų rodo, kad režimo pamatai ima svyruoti, absurdo teatras netrukus ims griūti tarsi kortų namelis, o marionetės pradės naikinti įkalčius, sukti uodegas ir versti skūras. Istorijos ratas sukasi spiralės principu. 

JEIGU JAUTI, KAD VERTA LIKTI ŽMOGUMI, NETGI JEIGU TAI NEDUOS JOKIŲ REZULTATŲ – TU JUOS JAU NUGALĖJAI.

George Orwell, „1984”