Suinteresuota grupė -Tauta

Daug metų esu neabejingas savo šalies likimui. Gimęs Magadane ir vos trijų grįžęs į tėvynę dar nesupratau, kad ji okupuota, nes tėvai tiesiog prie tokių „mažamečių“ nekalbėjo,o ir taip kažkaip kartu jau nebuvo. Mamai buvo svarbu užauginti pilnaverčiais ir sveikais du sūnus. Tėvas liko Sibire su kita, bet Lietuvos nemetė-ji viena. Tad palaikydavom ryšį laiškais, kuriuos pradžioj perskaitydavo ir parašydavo iš mūsų žodžiu-mama. Gavosi taip ,kad mama mums neleido pasijausti našlaičiais ,o ir tėvas nebuvo „abejingas“, o mes -net juo didžiavomės.

Pasaulėžiūra formavosi mokykloje, bet taškus Lietuvos nepriklausomybės supratime sudėjo tėvas, aplinka, kurioj beje buvo daug „pašalinių“ ir gero nenorinčių tremtiniams. Mama saugojo ,kad kur nors neįklimptumėme ne ten ,tad formavo pagrinde tvarkingą gyvenimą visame, ir pasakų apie partizanų kovas nepamenu-tik blogio ir gėrio kova. Mes vaikai patys iš nuogirdų ir aplinkos dar esančios supratome, kad esame truputį kitokie, nei likusieji dirbti okupantui. Tiesiog -mūsų nieks neginė ir net nemėgo jau vėliau dalis nomenklatūros, o pedagogai tikrai buvo supratingi ir aukštos erudicijos(labai didžiuojuosi ir linkiu ,kad jų būtų…) ,bei moralės. Tiesiog vienu ypu baigiau aštuonmetę ir palengvindamas mamos naštą išvažiavau mokintis į KMT(miškų kolegiją dabar).

Taip prasidėjo tikrasis gyvenimo pažinimas ir kova….

Kova pradžiai ne už Lietuvą, o už save. Nebuvo lengvi metai, kai iš pirmūno teko susiniveliuoti iki lietuviško kaimo(ir jau miesto) vidutinioko šeimos auklėtinio. Tačiau būnant ir nepalankioje ugdytis dvasiškai aplinkoje sugebėjom rasti dvasinio peno ne tik iš laiškų tėvams, bet ir gaunamos į rankas literatūros. Tais tamsiais metais ieškojome šviesos -saulės spindulio savo gan skurdžiame gyvenimėlyje. Pasirinkau būti tikru gamtininku-ne kirtėju. To meto mokslo populiarinimo ,ir grožinės literatūros dalis buvo linkusi puoselėti ir kurti dvasingą gamtą. Rekreacija-poilsis, gamtos poveikis žmogaus kūnui ir dvasiai ,o žodis sengirė-buvo kažkas ypatingo. Ir tada prisimindavau klaidžiojimus savo po vaikystės Kumpuolių šilelio gojelius, žaidimus juose karą, Maniuliškių apylinkes ir bunkerių(slėptuvių) darymą .Dabar ten jau nieko gero nelikę-šileliai iškirsti(taip jaunuolynai yra),kaimas nyksta, bet… mes esame ir nieko negalime pakeisti?-ar galime.

Aš grįžau du kartus į tėviškę po KMT-į (T.)ūkį kur nelabai buvau reikalingas ,nes ,miškui vietos žemės ūkio struktūrose buvo nedaug(miško naudmenų ketvirtadalis nuo viso ploto, o nuo bendro darbuotojų skaičiaus (0.3proc.) dviese turėjom prižiūrėti 525ha.Bet ne kirsti ,o prižiūrėti ir tik nedidelę dalį (perbrendusių arba sanitarinių) išduoti malkoms arba ūkio statyboms.

Antrą kartą grįžęs vėl iš Kauno LŽŪA nebenorėjau konfliktuoti su direktoriais ginant miško svarbą ir darbą, tiesiog pasitraukiau į gretimą ūkį bitininku. Taip prasidėjo atšilimas pasaulinėje politikoje ir artėjo laisvės „sprogimas“,kurio mes laukėme ir truputį ruošėmės ,nes paskata jau buvo-„tarybinės“ nomenklatūros atotrūkis nuo tikrovės….,nes net ne KGB engė žmogų ir jo mintis, o artimesnė jį supanti aplinka, kurios niekas jau nevaldė-tai nomenklatūra kuri jau buvo korumpuota- nepajudinama it monolitas, nors kartais jautė savo ribas per būtent jėgos struktūras ,kurios kartais pasisukdavo kitu kampu gavę nurodymą iš „aukščiau“ pvz.: iš Maskvos.

Po to buvo „pievos“ darbų sąjūdyje, LŪS, LPKTS, ŽŪR,kur dirbom, kaip buvom mokinti-iš idėjos ir be išskaičiavimų. Galėjom būti ir nevalgę, bet kad tik vėl negrįžtų ta nomenklatūra į Lietuvą.

Ne akli matėme daugelis kūrėjų, kad niekas jos nebando atsisakyti, o tik vyksta lenktynės-kas apdės jau priekį einantį, ir taip be jokių taisyklių – ji liko užuot išėjus daugelyje sričių… švelniai sakant.

Bet nebuvo kada dairytis ir pastoviai įtikinėti ten…aukštai pvz.: sąjūdyje esančius. Todėl dirbome savo idealistinį darbą kiek galėjome., Sakydamas dirbome turėjau mintyje kūrėjus Lietuvos ,kurie supo mane ir dalį jų gal buvau subūręs, o gal ir esu. Be pagyrų pasakysiu, kad bendraminčių ir idealistų anksčiau buvo Daugo dabar ….kita situacija. Galima būtų paaiškinti ir tuo ,kad ne visi buvo ir idealistai, tačiau -lašas po lašo jų sumažėjo ,kad… išgyventi -vaikus užauginti taip pat reikėjo.

Taip jau ŽŪR atstovas rajone būdamas nepamačiau ,kaip mes paruošėm…? kaimą stojimui į kitas sąjungas, kuriose esant galbūt nereiks…tiek dirbto pieno upės tekės visties. Su ta pačia vis nesenstančia nomenklatūra ir įvažiavom į sąjungą .Ir ką pamatėm, kad tais visais gėrybių kloniais be vargo vaikšto vėl nauja sena-nomenklatūra, kuri jau pinigus ir paramas ,bei visą ne tik žemės ar miškų ūkio politiką derina -savo ūkiams arba išviso -niekam-darydami siaubą ir nežinomybę – dažnai chaosą…siaubdami viską dėl judo grašio.

Stojant į ES buvo reglamentuota tam tikros vertybės ir jų laikymosi kriterijai, kurie aišku, gali keistis sutariant, bet ne vartaliojat taip kaip kam pašviečia.

Gamta ir žmogus čia turėjo būti svarbiausi. O žmogaus šaknys -kaimas, daržas ir miškas-gamta-tai prioritetai. Gi savo kiemo neterši ir nenaikinsi. Ir bebrams to daryti neleisi. Tačiau….

Kodėl nėra tų prioritetų ir svarbiausia-pajamos , pelnas. Perskirstymas, pasidalinimas, parama, grandioziniai verslo planai, brangi technika, pavydas, skundai ,prasivardžiavimas sklindantis iš tvankių senos-naujos nomenklatūros būstinių .Kam to reikia? Nomenklatūrai? Tai ar ji dar valdo? Lygiavos čia neprašo tauta, bet pagarbos vienas kitam ir tvarkelės nors minimalios reik-ne keršto…Jei buvo nuspręsta remti 1ha naudojamos(prižiūrimos) lietuviškos pelningos ar ne naudingos ar pelkės-tai žiūrėkime ir tų vietinių gyventojų, kad jų sodyba neatsidurtų vidury intensyvaus purškimo kažkieno lauko, kad pamiškėje gyvenantis galėtų malkauti turėdamas nors krūmų laukelį, neleiskime nauja galinga technika gadinti žmonių poilsį ir gamtą niokoti. Būkime žmonėmis .O tai turi padaryti nomenklatūra, kuri turi būti priaugusi prie Lietuvos ir žmogaus pilnaverčio gyvenimo sąmpratos. Negali kasdien keistis Valstybės išlikimo tikslai ir prioritetai neatsižvelgiant į žmogų. Kiek milijonų…. jėgos vienetų priduoda vienas kaimo šviesuolis, kuris dar išlaiko ne tik griūnantį vienkiemį, bet ir apylinkių vagis, kurie laisvai vykdo tą pačią griovimo politiką, kaip kolūkių laikais, arba mokesčiais sumokėtais kiek išlaiko jų-pašalpomis?

Laikas keistis ir keisti požiūrį ne tik į kaimą, gamtą, bet ir į žmogų-kuriantį, ne griaunantį.

Taip aš išmokau suprasti, o gal; mane išmokino taip suprasti mano tėvai, geroji Ust-Taskano lopšelio-darželio auklėtoja,Kumpuolių, Šniukštų mokyklos mokytojai ,KMT dėstytojai,LŽŪA docentai,bloga ir gera aplinka ir įtaka sutikus žmogų ar valdininką.O gal jie klydo,ar tiesiog aš jų neklausiau ir neklausiau.

Mindaugas J.