Šimonytei ir Dulkiui priminimas – po karo medikai buvo teisiami už dalyvavimą karo nusikaltimuose pagal Niurnbergo kodeksą
lentele
Medicinos etika
https://encyclopedia.ushmm.org/content/en/article/the-nuremberg-code
Po karo medikai buvo teisiami už dalyvavimą karo nusikaltimuose ir nusikaltimuose žmoniškumui Holokausto metu. Teismo procesas sukėlė klausimų apie medicinos etiką po žiaurių eksperimentų su kaliniais stovyklų sistemoje.
Medicinos byla: JAV prokuroras išsamiai aprašė neteisėtus eksperimentus
Medicinos byla buvo vienas iš 12 karo nusikaltimų procesų, vykusių Amerikos tribunole kaip vėlesnio Niurnbergo proceso dalis. Teisme buvo nagrinėjami gydytojų ir slaugytojų, dalyvavusių žudant fiziškai ir psichiškai neįgalius vokiečius ir atlikusių medicininius eksperimentus su koncentracijos stovyklose įkalintais žmonėmis, bylos. Čia vyriausiasis prokuroras brigados generolas Telfordas Teiloras (Telford Taylor) skaito 1942 m. liepos mėn. ataskaitą, kurioje išsamiai aprašomi nacių eksperimentai dideliame aukštyje, ir išdėsto kaltinimo proceso tikslus.
Nacionalinis archyvas – Filmas
Peržiūrėti archyvinę informaciją
1946 m. gruodžio 9 d. Amerikos karinis tribunolas pradėjo baudžiamąjį procesą prieš 23 vadovaujančius vokiečių gydytojus ir administratorius už savanorišką dalyvavimą karo nusikaltimuose ir nusikaltimuose žmoniškumui. Ši byla žinoma kaip „Gydytojų teismas” (JAV prieš Karlą Brandtą ir kt.). 1947 m. rugpjūčio 19 d. tribunolo teisėjai paskelbė nuosprendį. Tačiau prieš paskelbdami kiekvieno kaltinamojo kaltę ar nekaltumą, jie susidūrė su sudėtingu medicininių eksperimentų su žmonėmis klausimu.
Keletas vokiečių gydytojų gindamiesi teigė, kad jų eksperimentai mažai kuo skyrėsi nuo tų, kuriuos prieš karą atliko vokiečių ir amerikiečių mokslininkai. Be to, jie įrodė, kad joks tarptautinis įstatymas ar neoficialus pareiškimas neskiria teisėtų ir neteisėtų eksperimentų su žmonėmis. Šis argumentas labai rūpėjo dviem JAV gydytojams, kurie teismo proceso metu bendradarbiavo su kaltinimu, daktarui Andrew Ivy ir daktarui Leo Alexanderiui.
Todėl 1947 m. balandžio 17 d. daktaras Alexanderis Jungtinių Valstijų karo nusikaltimų patarėjui pateikė memorandumą. Memorandume buvo išdėstyti šeši punktai, apibrėžiantys teisėtus medicininius tyrimus. Rugpjūčio 19 d. teismo nuosprendyje beveik visi šie punktai pakartoti skyriuje „Leistini medicininiai eksperimentai”. Be to, pirminiai šeši punktai buvo patikslinti į dešimt punktų, kurie tapo žinomi kaip „Niurnbergo kodeksas”.
Per pusę amžiaus po teismo proceso šis kodeksas tapo daugelio tarptautinių etikos deklaracijų pagrindu. Tačiau jo teisinė galia nebuvo tvirtai įtvirtinta. Nepaisant to, jis išlieka svarbiausiu medicinos etikos dokumentu ir vienu ilgaamžiškiausių „Gydytojų proceso” produktų.
Leidžiami medicininiai eksperimentai
Iš teismo proceso stenogramos1
Didžioji dalis mums pateiktų įrodymų patvirtina, kad tam tikros medicininių eksperimentų su žmonėmis rūšys, kai jos neviršija pakankamai aiškiai apibrėžtų ribų, apskritai atitinka medicinos profesijos etiką. Eksperimentų su žmonėmis praktikos šalininkai savo požiūrį grindžia tuo, kad tokiais eksperimentais visuomenės labui gaunami rezultatai, kurių neįmanoma pasiekti kitais metodais ar tyrimo priemonėmis. Tačiau visi sutinka, kad, siekiant patenkinti moralės, etikos ir teisės sampratas, būtina laikytis tam tikrų pagrindinių principų:
1. Neabejotinai būtinas savanoriškas tiriamojo asmens sutikimas.
Tai reiškia, kad tiriamasis asmuo turi turėti teisinį veiksnumą duoti sutikimą; jo padėtis turi būti tokia, kad jis galėtų laisvai rinktis be jokio jėgos, apgaulės, klastos, prievartos, perdėto įtikinėjimo ar kitokios paslėptos prievartos ar prievartos elemento įsikišimo; jis turi turėti pakankamai žinių apie tiriamojo dalyko elementus ir juos suprasti, kad galėtų priimti suprantamą ir apsišvietusį sprendimą. Pastarasis elementas reikalauja, kad prieš eksperimentiniam subjektui priimant teigiamą sprendimą, jam būtų pranešta apie eksperimento pobūdį, trukmę ir tikslą, jo atlikimo metodą ir priemones, visus pagrįstai tikėtinus nepatogumus ir pavojus, taip pat apie poveikį jo sveikatai ar asmeniui, kuris gali atsirasti dėl jo dalyvavimo eksperimente.
Pareiga ir atsakomybė įsitikinti sutikimo kokybe tenka kiekvienam asmeniui, kuris inicijuoja eksperimentą, jam vadovauja arba jame dalyvauja. Tai asmeninė pareiga ir atsakomybė, kurios negalima nebaudžiamai perduoti kitam asmeniui.
2. Eksperimentas turi būti toks, kad duotų vaisingų rezultatų visuomenės labui, kurių neįmanoma nustatyti kitais metodais ar tyrimo priemonėmis, o ne atsitiktinio ir nereikalingo pobūdžio.
3. Eksperimentas turėtų būti taip suplanuotas ir pagrįstas bandymų su gyvūnais rezultatais bei žiniomis apie natūralią tiriamos ligos ar kitos problemos istoriją, kad laukiami rezultatai pateisintų eksperimento atlikimą.
4. Eksperimentas turėtų būti atliekamas taip, kad būtų išvengta visų nereikalingų fizinių ir psichinių kančių ir sužalojimų.
5. Nė vienas eksperimentas neturėtų būti atliekamas, jei yra a priori pagrindas manyti, kad įvyks mirtis ar sužalojimas, sukeliantis negalią; galbūt išskyrus tuos eksperimentus, kai eksperimentuojantys gydytojai taip pat yra tiriamieji.
6. Rizikos laipsnis, kurį reikia prisiimti, niekada neturėtų viršyti rizikos laipsnio, kurį lemia eksperimentu sprendžiamos problemos humanitarinė svarba.
7. Reikėtų tinkamai pasiruošti ir sudaryti tinkamas sąlygas, kad būtų galima apsaugoti eksperimento dalyvį nuo net menkiausios galimybės susižeisti, tapti neįgaliu ar mirti.
8. Eksperimentą turėtų atlikti tik mokslinę kvalifikaciją turintys asmenys. Visais eksperimento etapais turėtų būti reikalaujama, kad eksperimentą atliekantys ar jame dalyvaujantys asmenys būtų kuo labiau įgudę ir rūpestingi.
9. Eksperimento metu tiriamasis žmogus turėtų turėti galimybę laisvai nutraukti eksperimentą, jei jis pasiekė tokią fizinę ar psichinę būseną, kai jam atrodo, kad tęsti eksperimento neįmanoma.
10. Eksperimento metu atsakingas mokslininkas turi būti pasirengęs nutraukti eksperimentą bet kuriame etape, jei, vadovaudamasis iš jo reikalaujamais geranoriškumo, aukštesniais įgūdžiais ir kruopščiu vertinimu, jis tikriausiai turi pagrindo manyti, kad tolesnis eksperimento tęsimas gali sužaloti, padaryti neįgalų arba nužudyti eksperimento dalyvį.
Autorius (-iai): Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinis muziejus, Vašingtonas, DC
Translated with www.DeepL.com/Translator (free version)
Medical Ethics
Medical professionals were put on trial after the war for their participation in war crimes and crimes against humanity during the Holocaust. The trial sparked questions about medical ethics in the aftermath of the brutal experiments on prisoners in the camp system.
On December 9, 1946, an American military tribunal opened criminal proceedings against 23 leading German physicians and administrators for their willing participation in war crimes and crimes against humanity. This case is known as the „Doctors Trial” (USA v. Karl Brandt et. al). On August 19, 1947, the judges of the tribunal delivered their verdict. But before announcing the guilt or innocence of each defendant, they confronted the difficult question of medical experimentation on human beings.
Several German doctors had argued in their own defense that their experiments differed little from those conducted before the war by German and American scientists. Furthermore they showed that no international law or informal statement differentiated between legal and illegal human experimentation. This argument was a great concern to two US doctors who had worked with the prosecution during the trial, Dr. Andrew Ivy and Dr. Leo Alexander.
As a result, on April 17, 1947, Dr. Alexander submitted a memorandum to the United States Counsel for War Crimes. The memo outlined six points that defined legitimate medical research. The trial’s verdict of August 19 reiterated almost all of these points in a section entitled „Permissible Medical Experiments.” It also revised the original six points into ten, and these ten points became known as the „Nuremberg Code.”
In the half century following the trial, the code informed numerous international ethics statements. Its legal force, however, was not well established. Nevertheless, it remains a landmark document on medical ethics and one of the most lasting products of the „Doctors Trial.”
Permissible Medical Experiments
From the trial transcript1
The great weight of the evidence before us is to the effect that certain types of medical experiments on human beings, when kept within reasonably well-defined bounds, conform to the ethics of the medical profession generally. The protagonists of the practice of human experimentation justify their views on the basis that such experiments yield results for the good of society that are unprocurable by other methods or means of study. All agree, however, that certain basic principles must be observed in order to satisfy moral, ethical and legal concepts:
1. The voluntary consent of the human subject is absolutely essential.
This means that the person involved should have legal capacity to give consent; should be so situated as to be able to exercise free power of choice, without the intervention of any element of force, fraud, deceit, duress, over-reaching, or other ulterior form of constraint or coercion; and should have sufficient knowledge and comprehension of the elements of the subject matter involved as to enable him to make an understanding and enlightened decision. This latter element requires that before the acceptance of an affirmative decision by the experimental subject there should be made known to him the nature, duration, and purpose of the experiment; the method and means by which it is to be conducted; all inconveniences and hazards reasonably to be expected; and the effects upon his health or person which may possibly come from his participation in the experiment.
The duty and responsibility for ascertaining the quality of the consent rests upon each individual who initiates, directs or engages in the experiment. It is a personal duty and responsibility which may not be delegated to another with impunity.
2. The experiment should be such as to yield fruitful results for the good of society, unprocurable by other methods or means of study, and not random and unnecessary in nature.
3. The experiment should be so designed and based on the results of animal experimentation and a knowledge of the natural history of the disease or other problem under study that the anticipated results will justify the performance of the experiment.
4. The experiment should be so conducted as to avoid all unnecessary physical and mental suffering and injury.
5. No experiment should be conducted where there is an a priori reason to believe that death or disabling injury will occur; except, perhaps, in those experiments where the experimental physicians also serve as subjects.
6. The degree of risk to be taken should never exceed that determined by the humanitarian importance of the problem to be solved by the experiment.
7. Proper preparations should be made and adequate facilities provided to protect the experimental subject against even remote possibilities of injury, disability, or death.
8. The experiment should be conducted only by scientifically qualified persons. The highest degree of skill and care should be required through all stages of the experiment of those who conduct or engage in the experiment.
9. During the course of the experiment the human subject should be at liberty to bring the experiment to an end if he has reached the physical or mental state where continuation of the experiment seems to him to be impossible.
10. During the course of the experiment the scientist in charge must be prepared to terminate the experiment at any stage, if he has probably cause to believe, in the exercise of the good faith, superior skill and careful judgment required of him that a continuation of the experiment is likely to result in injury, disability, or death to the experimental subject.
