Šimašius ir Kukliansky

Šimašius ir Kukliansky

Antanas Baskas

R. Šimašius ir F. Kukliansky pagal diplomus teisininkai, bet Jono Noreikos atžvilgiu elgiasi pamindami teisę.

2019 m. kovo mėn. 27 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras paskelbė paaiškinimą „Dėl kaltinimų Jonui Noreika (Generolui Vėtrai)“.

Centro nuomone, J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje, padėjo Šiaulių žydų gelbėtojams. Už  antinacinį pasipriešinimą J. Noreika dvejus metus buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos lageryje.

Centras taip pat pažymi, kad:

– Vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai;

– 1975 m. JAV administracija iš kaltinamųjų sąrašų išbraukė  Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovą ir vidaus reikalų ministrą, kurie buvo kaltinami panašiai kaip J. Noreika – kolaboravimu su naciais ir prisidėjimu prie žydų izoliavimo;

– geto vidaus struktūros – žydų taryba ir vidaus policija – taip pat susilaukia kaltinimų kolaboravimu, tačiau šių struktūrų vadovams Kaune kabo atminimo lentos.

Po nacių organizuotų žydų žudynių Kaune SS brigadenfiureris W. Stahleckeris žydams pareiškė, kad nuo tolesnių pogromų galės juos apginti tik tuo atveju, jei šie persikels gyventi į getus. „Po pirmojo pogromo buvo pakviestas žydų komitetas ir jam buvo pranešta, kad <…> geto įsteigimas yra vienintelė priemonė normalioms gyvenimo sąlygoms sudaryti. Tuomet žydai staiga pareiškė, kad jie bandys savo tautiečius kaip galima skubiau sutelkti Vilijampolėje, kur buvo numatyta įkurti žydų getą“ (iš W. Stahleckerio pranešimo Himleriui;Henry A. Zeiger. The case against Adolf Eichmann. The New American Library, 1960, p. 64–67).

1941-ųjų rudenį naciai įveda mirties bausmę už žydų slėpimą. Pasakojama, kad tą rudenį Katedros aikštėje pakorę žmogų, padėjusį žydams. Ir lentelę užkabino, kad taip bus visiems“ (Zigmas Vitkus. Vilniaus getas – kai žmonės bandė įsivaizduoti gyvenimą. Kelionė, 2013).

Žmones klaidino tai, kad pirmieji masiniai šaudymai Lietuvoje vyko dar prieš įsteigiant getus, taip pat skirtingas getų gyvavimo laikotarpis: mažieji getai su savo gyventojais buvo greitai sunaikinti, o didieji Vilniaus, Kauno getai gyvavo kelerius metus, Šiaulių getas likviduotas tik 1944 m. Būta atvejų, kai išlaisvinti ir slepiami žydai neatlaikydavo įtampos ir patys grįždavo į getą, – ten jiems atrodė saugiau.

Centras pripažino, kad okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą. 1941 m. rugpjūčio 22 d. Šiaulių aps. viršininkas J. Noreika valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams perdavė Šiaulių apygardos komisaro Hanso Gevekės (Hans Gewecke) 1941 m. rugpjūčio 14 d. įsakymą žydus iškeldinti į Žagarės getą, taip pat įsakymą dėl žydų turto likvidavimo tvarkymo. Pabrėžtina, kad tai nebuvo J. Noreikos valia atsiradę įsakymai, tai buvo jo, kaip apskrities viršininko, vokiečių administracijos nurodymų perdavimas. Pažymėtina, kad J. Noreika nėra perdavęs jokių įsakymų dėl Šiaulių geto, nes pagal tuo metu galiojusį savivaldos įstatymą Šiaulių burmistras nebuvo pavaldus Šiaulių apskrities viršininkui.  

„Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, kurio filmuotų prisiminimų įrašai saugomi JAV Holokausto memorialiniame muziejuje Vašingtone, teigė, kad tuo metu jie nemanę, kad getai baigsis žydų sunaikinimu.[…] Po karo sąjungininkai buvo sulaikę H. Gewecke, tačiau po tardymų paleido nepaisant jo tiesioginių įsakymų dėl Žagarės ir Šiaulių getų.‘‘  Bet diplomuotiems teisininkams R. Šimašiui ir F. Kukliansky tai netrukdo nuteisti  J. Noreiką be teismo.

F. Kurliansky sakė, kad sinagogą uždarė dėl to, kad susilaukė grasinimų. Dėl to ji turėjo kreiptis į policiją, kurios pareiga surasti grasintojus ir surašyti protokolą. Nesigirdėjo, kad ji kreipėsi dėl to į policiją. Todėl kyla įtarimas, kad grasinimų nebuvo. Jei jie ir buvo, tai žinant, kad prieš žydus fizinių išpuolių Lietuvoje pastaruosius dešimtmečius nebuvo, sinagogos uždarymas teisiniu požiūriu neadekvatus veiksmas, kenkiantis Lietuvos įvaizdžiui, sudarantis progą šmeižti Lietuvą, kad joje žydams tiek nesaugu, kad net uždaromos sinagogos.

Deja, toks R. Šimašiaus teisingumas tiko konservatoriams liberalams padaryti jį teisingumo ministru, o E. Kukliansky minėtas teisingumas tinka Lietuvos žydų bendruomenei būti jų bendruomenės pirmininke.