Seimas pritaria Lietuvos piliečių slaptam žudymui ir šių nusikaltimų įslaptinimui

Aurimas Drižius

Praėjo jau penki mėnesiai, kai kreipiausi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos (TTK) bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetus, prašydamas ištirti, kodėl Lietuvos valstybė slapta žudo savo piliečius ir vėliau šiuos nužudymus padaro valstybės paslaptimi.

Nurodžiau konkrečias bylas, kur valstybė taip elgėsi su savo piliečiais.

Praėjo beveik pusė metu. Seimo NSGK pirmininkas D.Gaižauskas man atrašė raštą, kad tokie faktai jam neva nebuvo žinomi. O Seimo TTK pirmininkė Agnė Širinskienė apskritai nepasivargino man atsakyti. Todėl, kadangi Seimo garbingų komitetų pirmininkai taip sureagavo į mano pranešimus, tai supratau, kad Seimas pritaria tam, kad žmonės, neįtinkantys šiam režimui, gali būti slapta žudomi. Taip pat bus pasirūpinta, kad prokuratūra šių nusikaltimų neištirtų, nes jie atsiremia į „valstybės paslaptį“.

Dar pernai spalio 25 d. savo pareiškime minėtiems komitetams nurodžiau tokias aplinkybes :

Pranešimas apie nusikaltimą – informacijos apie Drąsiaus Kedžio ir Andriaus Ūso žudikus – neteisėtą įslaptinimą

Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius, neabejotinai turėjęs teisę susipažinti su valstybės paslaptį turinčiais dokumentais, Šiaulių apygardos teisme, prisiekęs sakyti tiesą, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-6-332/2018, paliudijo, kad informacija apie tai, kas nužudė Lietuvos Respublikos piliečius Drąsių Kedį ir Andrių Ūsą, yra įslaptinta valstybės tarnybų (A.Matulevičiaus parodymų minėtame teismo posėdyje protokolas apačioje):

Tokios informacijos – apie tai, kas ir kodėl nužudė D.Kedį ir A.Ūsą – įslaptinimas yra nusikalstamas ir neteisėtas, nes Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas labai aiškiai nurodo, kokia informacija gali būti įslaptinta: 7 straipsnis. įslaptinamos informacijos kategorijų sąrašas 1. Valstybės paslaptį gali sudaryti:

detalūs duomenys apie valstybės gynybos rezervą ir suvestiniai detalūs duomenys apie mobilizacinį materialinių išteklių rezervą;
detalūs duomenys, atskleidžiantys valstybės mobilizacines galimybes, valstybės pasirengimo gynybai pajėgumus ir galimybes;
detalūs duomenys apie technologinės apsaugos priemonių, naudojamų saugiesiems dokumentams, saugiesiems dokumentų blankams, banknotams, monetoms nuo suklastojimo apsaugoti, kūrimą, naudojimą, gamybos technologijas, techninius duomenis; etc.

Šiame sąraše nėra nurodyta, kad galima įslaptinti valstybės vardu padarytus nužudymus. Priešingai – įslaptinus šią informaciją, valstybės vardu buvo padaryta labai daug sunkių nusikaltimų – apkaltinus teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymu, buvo nuteistas kalėti nekaltas žmogus Raimondas Ivanauskas, kuris iki šiol laikomas kalėjime. Taip pat nuteista didelė grupė žmonių vadinamojoje Garliavos „patvorinių“ byloje.

Faktas, kad valstybės įstaigos žinojo, kas nužudė D.Kedį ir A.Ūsą, tačiau šią informaciją nuslėpė ir įslaptino, reiškia, kad jos padarė labai sunkią nusikalstamą veiklą-tarnybos pareigų neatlikimas, piktnaudžiavimas tarnyba ir kitus nusikaltimus.

Valstybės paslapties įstatymo 6 straipsnis. Informacijos įslaptinimas nurodo, kad (2. Informacijai slaptumo žymas suteikia, keičia ir jos įslaptinimo terminus nustato informaciją parengę paslapčių subjektai šio įstatymo nustatyta tvarka)

Būtina išsiaiškinti, kas ir kokiu pagrindu įslaptino informaciją apie D.Kedžio ir A.Ūso žudikus.

Bet kuriuo atveju įslaptinti valstybės vardu veikiančius žudikus yra labai sunkus nusikaltimas, prilygstantis valstybės išdavimui. Todėl būtina nedelsiant pradėti tyrimą, kas įslaptino šiuos žudikus, juos nedelsiant nustatyti ir sulaikyti. Turint omenyje, kad generalinė prokuratūra jau daug metų slepia labai sunkius nusikaltimus, būtina šią įstaigą nušalinti nuo tyrimo, ir tyrimą pavesti visai kitai žinybai.

Kita vertus, V.Matulevičius teisme nurodė, kad „prieš mergaites buvo piktnaudžiaujama“. Turima omenyje D.Kedžio dukra D.K. ir jos pusseserė, dėl kurių galimo prievartavimo buvo kreiptasi į prokuratūrą. Tačiau prokuratūra nuslėpė įrodymus šioje byloje, ir taip pat atliko labai sunkią nusikalstamą veiklą.

Tai, kad aš daug kartų buvau nuteistas už teisėtą veiklą – straipsnių rašymą, teisėjams klastojat savo nutartis, tik dar kartą įrodo, kokia banditiška yra visa taip vadinama „teisinė sistema“. Tačiau pedofilijos byloje ši mafija pranoko pati save.

Pateikiu teismui ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko A.Matulevičiaus parodymus Šiaulių apygardos teisme, kur buvo nagrinėjama vadinama „Garliavos patvorinių byla“. Teismo apklausiamas A.Matuleviičius sako, kad jis yra įsitikinęs, kad „prieš abi mergaites buvo piktnaudžiaujama, o Ūsas ir Kedys yra nužudyti, tačiau tai įslaptinta informacija“.

Kita vertus, įstatymai nurodo, kad aš turiu remtis faktais, ir pagal šiuos faktus galiu daryti išvadas arba nuomonę. Tų faktų, įrodančių, kad pedofilija tikrai buvo, yra milijonas. Paminėsiu tik svarbiausius.

Aš esu įsitikinęs, kad pedofilija tikrai buvo, ir šį mano įsitikinimą pagrindžia nesuskaičiuojamas kiekis nusikaltimų, kuriuos tirdami šią bylą padarė prokuratūra ir vadinamieji teisėjai.

Tai, kad prokuratūra veikė nusikalstamai, pripažino ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas savo tyrimo išvadose dėl aplinkybių, susijusių DRĄSIAUS KEDŽIO SKUNDŲ TYRIMU, PARLAMENTINIO TYRIMO IŠVADOS. (2010 m. sausio 21 d. Nr. Xl-671).

Daugybė faktų, kad prokuratūra sąmoningai klastojo ir nuslėpė esminius faktus pedofilijos byloje

Apie tai pasakoja ir Neringa Venckienė savo knygoje „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“.

Remdamasis išdėstytu, prašiau:

Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Drąsiaus Kedžio ir Andriaus Ūso žudikų įslaptinimo – kas ir kokiu pagrindu įslaptino šiuos žudikus. Būtina juos nustatyti ir nedelsiant sulaikyti, nes tai labai pavojingi visuomenei asmenys
Atnaujinti vadinamąją Garliavos pedofilijos bylą, nes visos mano išvardintos aplinkybės rodo, kad prokuratūra ir teismai buvo žudikų ir mažamečių vaikų prievartautojų talkininkai, sąmoningai veikę tam, kad sunkius nusikaltimus padarę asmenys nebūtų nustatyti.
Prašau nušalinti nuo šios bylos tyrimą generalinę prokuratūrą, kadangi įrodyta, kad šios prokuratūros darbuotojai padarė begalę nusikaltimų, ir jų pačių veiklą būtina ištirti. Todėl prašau pavesti ištirti šią veiklą kuriai nors kinais valstybės teisėsaugos organizacijai.

Kuo tai baigėsi – Seimas parodė, kad jam ant viso šio labai giliai nusispjauti, o prokuratūra ir teismas toliau veikė savo stiliumi – prokuroras Verenius nurodė, kad tai ne faktai, o Algimanto Matulevičiaus spėlionės, o teismas pasakė, kad aš neturėjau teisės kreiptis dėl šių nusikaltimų, nes nesu nužudytų žmonių įgaliotas atstovas.