Scottas Ritteris : „Kviečiu Ukrainą į diskusiją apie žudynes Bučioje“

Skotas Ritteris meta iššūkį Andriui Šapovalovui ir kviečia diskutuoti dėl kaltinimų karo nusikaltimais

Ukrainos kovos su dezinformacija centras (CCD) mane pavadino „informaciniu teroristu“ už mano poziciją dėl Bučos (teigiu, kad Ukraina yra atsakinga už šių metų balandžio 1-2 d. įvykdytus žiaurumus). Elonas Muskas ir „Twitter“ uždraudė man rašyti pranešimus, kuriuose teigiu šį teiginį. Atėjo laikas šį klausimą spręsti iš esmės: Iššūkį laikinai einančiam CCD direktoriaus pareigas, kad viešame forume, kurį remia „Twitter“ ir kurį moderuoja „Twitter“ turinio moderavimo komanda, aptartume šį Bučos klausimą.

Diane Sare, nepriklausoma kandidatė į Niujorko valstijos Senatą, neseniai atsiuntė man įdomų elektroninį laišką. Jame ji pridėjo ekrano nuotraukas, paimtas iš Ukrainos kovos su dezinformacija centro „Telegram“ puslapio. (Diane, kaip ir aš, yra įtraukta į CCD „juodąjį sąrašą“, kuriame yra kaltinami Rusijos propogandistai).

„Buvęs JAV kariškis Skotas Riteris, – rašoma „Telegram“ įraše, – ištikimas Putino režimui, savotiškai bandė „išbandyti“ „Twitter“ algoritmus po to, kai Elonas Muskas nusipirko šį socialinį tinklą. Pažymima, – tęsė CCD, – kad minėto tviterio paskelbimo tikslas buvo „patikrinti“ platformos atsakymą į „neteisingą“ klausimą“.

Buvo ir daugiau. „Iš tikrųjų, – išsakė nuomonę CCD, – toks tviterio įrašas yra dar vienas manipuliacinis „įmetimas“ ir sąmoninga provokacija, kuria siekiama nustatyti galimus Vakarų visuomenės reakcijos pokyčius Rusijos genocido Ukrainoje tema. Įspėjame jus! Visą informaciją, net ir skelbiamą žinomų Vakarų ekspertų, reikia atidžiai patikrinti“.

CCD pranešimas baigiamas taip: „Kaip jau anksčiau pranešė Centras, Skotą Ritterį Rusija aktyviai naudoja kaip „ekspertą“, kad užsienio auditorijoje propaguotų Kremliui reikalingus naratyvus.“

Sužinojęs apie CCD susierzinimą dėl mano tviterio įrašo, apsvarsčiau, koks galėtų būti tinkamas atsakas.

„Kodėl neiššaukus CCD į diskusiją dėl Bučos kaip karo nusikaltimo?“ – pagalvojau.

Penktadienio vakarą laidoje „Klauskite inspektoriaus“ Skotas Ritteris aptars šį straipsnį ir atsakys į auditorijos klausimus.

Ėmiau naudotis savo „Telegram“ kanalo lydinčiuoju pokalbių kambariu ir išsiunčiau tokią žinutę:

„Ruošiuosi oficialiai mesti iššūkį Ukrainos kovos su dezinformacija centrui moderuojamiems debatams apie Bučą“.

Nors dauguma atsakymų buvo palaikantys, viename iš jų buvo nuoroda į naujieną apie „Associated Press“ ir Visuomeninio transliuotojo tarnybos (PBS) „Frontline“ žurnalistų atliktą tyrimą dėl kaltinimų Rusijos karo nusikaltimais, įvykdytais Bučoje ir kituose Ukrainos kaimuose ir miesteliuose į šiaurę nuo Kijevo Rusijos okupacijos laikotarpiu.

„Sveikas, Skotas“, – prasidėjo atsakymas. „Ar matei šį straipsnį? Ką manai apie jame pateiktus teiginius? Jis šiek tiek skiriasi nuo iš pradžių pateiktų teiginių apie iš anksto suplanuotą „genocidą“, bet vis tiek rusams neatrodo gerai, jei tai tiesa.“

Žmonių komentarus, kuriais jie reaguoja į tai, ką sakau ir rašau, vertinu rimtai, todėl perskaičiau aptariamą straipsnį, o tada pasidomėjau giliau ir pažiūrėjau straipsnyje minimą PBS Frontline laidą (laida buvo rodoma 2022 m. spalio 25 d., jos pavadinimas – „Putino išpuolis prieš Ukrainą: Dokumentai apie karo nusikaltimus“).

Reportažai rengiami aplaidžiai, suplakant incidentus, nesistengiant atskirti priežastinių veiksnių – apie tragišką penkių civilių žūtį Černigovo mieste nuo raketų smūgio pranešama vienu balsu, kaip ir apie civilių žūtį, aptiktą Jablunskio gatvėje Bučoje, ir dar daugiau kūnų, aptiktų netoli Zdvyživkos.

Visa tai žurnalistai pristato kaip de facto karo nusikaltimus.

Černigovo incidentas, nors ir veriantis širdį, yra lengviausiai atmetamas iš visų trijų. Karo metu buvo smogta į butą. Žuvo penki nekalti civiliai gyventojai.

Kas dėl to kaltas? Rusija? Ar Ukraina?

The Washington Post – mažai tikėtinas šaltinis, turint omenyje jo rusofobiškų pranešimų istoriją, pateikia mums tikėtiną atsakymą. „Vis dažniau, – rašė laikraštis, – ukrainiečiai susiduria su nemalonia tiesa: suprantamas kariuomenės impulsas gintis nuo Rusijos atakų gali sukelti pavojų civiliams. Beveik kiekvienas daugelio miestų rajonas tapo militarizuotas, kai kurie labiau nei kiti, todėl jie tapo potencialiais taikiniais Rusijos pajėgoms, bandančioms įveikti Ukrainos gynybą.“

Be to, „Ukrainos strategija civilinėse zonose dislokuoti sunkiąją karinę techniką ir kitus įtvirtinimus gali susilpninti Vakarų ir Ukrainos pastangas patraukti Rusiją teisinėn atsakomybėn už galimus karo nusikaltimus“.

Byla baigta.

Kalbant apie Bučą ir Zdvyživką, AP/Frontline pranešime pabrėžiama dar viena nepatogi tiesa – abiejose vietovėse nužudyti ukrainiečiai buvo arba šnipai, arba vadinamieji prancūzai-emeritai – nelegalūs kovotojai, kuriems taikomas supaprastintas teismas ir egzekucija.

Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas netyčia pateikia tiesioginių įrodymų, kad AP/Frontline reportaže nurodyti asmenys, kuriuos Rusijos pajėgos nužudė netoli Jablunskos gatvės 144 Bučoje – numanomos Bučoje veikiančių Rusijos pajėgų vadavietės – ir netoli Zdvyživkos, buvo arba neteisėti kovotojai, arba šnipai, todėl juos suėmus karinis tribunolas juos turėjo teisti supaprastinta tvarka.

Danilovas aptarė ukrainiečių artilerijos taiklumą smogiant rusų kariams ir medžiagoms, išsklaidytoms Zdvyživkos apylinkių miškuose. „Mūsų žvalgyba dirba nenuilstamai“, – sakė Danilovas PBS žurnalistams. „Gavome daug informacijos iš žmonių, kurie tiesiogiai bendravo su kariškiais. Vietinių gyventojų įsitraukimas buvo labai svarbus. Jie jautėsi įsitraukę. Jei piliečiai aktyviai dalyvauja, tai labai svarbi jėga. Jie rizikavo savo gyvybe. Jie padėjo savo šaliai“.

Jie buvo šnipai, kurie naudodamiesi „Telegram“ programėle fotografuodavo Rusijos karių dislokacijos vietas, o po to siųsdavo nuotraukas Ukrainos karinei žvalgybai, kuri perduodavo duomenis Ukrainos artilerijai.

„Programėlės geolokacijos funkcija iš karto nustato karių buvimo vietas, – pripažino Danilovas. „Iš tikrųjų tai labai paprasta.“

Remiantis AP/Frontline pranešimu, asmenys, kuriuos sulaikė ir vėliau sušaudė Rusijos kariai, arba kovojo kaip neteisėti kovotojai (vadinamieji civiliai „savanoriai“, francs-tireurs), arba atliko „stebėtojų“ vaidmenį, naudodamiesi mobiliaisiais telefonais rinkdami žvalgybinę informaciją prieš perduodami šiuos duomenis Ukrainos kariuomenei.

Iš šių dviejų klausimų „frankų-emeritų“ klausimas, ko gero, yra jautriausias. Dar Antrojo pasaulinio karo metais partizanų statusas buvo toks, kad Niurnbergo procese, kuriame vokiečiai buvo teisiami už įkaitų paėmimą ir egzekuciją, nepavyko nuteisti vokiečių, kaltinamų partizanų žudymu. „Esame priversti, – nusprendė tribunolas, – laikyti, kad tokie partizanai buvo francs tireurs, kuriuos suėmus galėjo būti taikoma mirties bausmė“. Vadinasi, kaltinamajam nekyla baudžiamoji atsakomybė… dėl to, kad buvo įvykdyta egzekucija pagrobtiems partizanams“.

Po karo Ženevos konvencijose buvo nustatyti nauji protokolai pagal 1949 m. Trečiosios Ženevos konvencijos 4 straipsnį, kuriame skelbiama, kad francs-tireurs turi teisę į karo belaisvio statusą esant šioms sąlygoms: jiems vadovauja asmuo, atsakingas už savo pavaldinius, jie turi fiksuotą skiriamąjį ženklą, atpažįstamą iš tolo, ginklus nešiojasi atvirai ir savo operacijas vykdo pagal karo įstatymus ir papročius.

Visos išvardytos sąlygos turi būti įvykdytos, kad Ukrainos civiliams „savanoriams“ būtų suteiktas saugomas statusas.

Remiantis AP/Frontline pranešimu, sulaikyti Ukrainos „savanoriai“ neatitiko bent dviejų iš šių sąlygų – jiems nevadovavo atsakinga institucija ir jie nenešiojo iš tolo atpažįstamo skiriamojo ženklo.

Todėl jie neturėjo būti laikomi saugomais asmenimis pagal karo teisę. Tačiau juos galėjo sušaudyti Rusijos kariuomenė, kai atsakingos institucijos surengtame teismo posėdyje buvo nustatyta jų kaltė.

Kalbant apie Danilovo „šnipus“, atvejis daug aiškesnis. Kaip pavyzdį tereikia atsiversti JAV karinių komisijų vadovo (2007 m.) IV dalį „Nusikaltimai ir jų sudėtis“ (iliustracijos tikslais sąvoka „JAV“ pakeista sąvoka „Rusija“):

„Bet kuris asmuo, kuriam taikomas šis skyrius, kuris, ketindamas arba turėdamas pagrindo manyti, kad tai bus panaudota [Rusijos] nenaudai arba užsienio valstybės naudai, renka arba bando rinkti informaciją slaptomis priemonėmis arba veikdamas suklastotu pretekstu, siekdamas perduoti tokią informaciją [Rusijos] priešui arba vienai iš priešo bendravykdytojų, baudžiamas mirties bausme arba kita bausme, kurią gali paskirti karinė komisija pagal šį skyrių“.

Šnipinėjimo nusikaltimo sudėtis yra tokia:

(1) kaltinamasis rinko arba bandė rinkti tam tikrą informaciją slaptomis priemonėmis arba veikdamas melagingai;

(2) kaltinamasis ketino arba turėjo pagrindo manyti, kad surinkta informacija bus panaudota siekiant pakenkti [Rusijai] arba suteikti pranašumą užsienio valstybei;

(3) kaltinamasis ketino perduoti tokią informaciją [Rusijos] priešui arba vienai iš priešo bendravykdytojų; ir

(4) elgesys vyko ginkluoto konflikto kontekste ir buvo susijęs su juo.

Vadove pažymima, kad didžiausia bausmė už šnipinėjimo nusikaltimą yra mirties bausmė.

Negalima sumenkinti žmogiškosios tragedijos, susijusios su visų AP/Frontline istorijoje minimų ar paminėtų asmenų mirtimi. Aprašytos aplinkybės yra sukrečiančios – surišti, užrištomis akimis, šalti ir išsigandę, paskutines akimirkas praleidę vieni kieme ar sode, laukdami šūvio garso, kuris užbaigs jų gyvybes.

Taip pat nereikėtų stengtis sumenkinti poveikio tiems, kurie buvo pašaukti vykdyti šiuos nuosprendžius. Žmogaus gyvybės atėmimas pakeičia gyvenimą, o psichologinės žaizdos, padarytos su tuo susijusiems Rusijos kariams, persekios juos visą likusį gyvenimą.

Tačiau, kad ir koks siaubingas būtų žudymas tokiomis aplinkybėmis, tai nėra karo nusikaltimas.

To paties negalima pasakyti apie balandžio 1-2 d. įvykius, kai Ukrainos saugumo pajėgos įsiveržė į Bučą ir surengė savo sisteminę „valymo“ operaciją. Sąmoningas civilių žudymas, nesinaudojant niekuo, kas bent kiek primena tribunolą, yra karo nusikaltimas.

Šį argumentą pateikiau nuo pat pradžių.

Dėl šios bylos man buvo uždrausta naudotis „Twitter“.

Dėl šios bylos buvau įtrauktas į vadinamąjį juodąjį sąrašą, kurį paskelbė Kovos su dezinformacija centras ir kuriame buvau pavadintas Rusijos propogandistu, informaciniu teroristu ir karo nusikaltėliu.

Dėl šios bylos buvau įtrauktas į vadinamąjį „Myrotvorec“ „hit list“, kuriame dėl savo pažiūrų buvau tiesiog pažymėtas Ukrainos saugumo tarnybų mirties žyme.

„[CCD] tikslas – pabrėžti informacinės sferos apsaugos svarbą Ukrainos nacionaliniam saugumui, kovoti su propaganda, destruktyvia dezinformacija ir kampanijomis, taip pat užkirsti kelią manipuliavimui viešąja nuomone“, – skelbė Polina Lysenko, pirminė CCD vadovė, kai centras buvo įsteigtas.

Nuo to laiko P. Lysenko išėjo motinystės atostogų. Ją pakeitė jos pavaduotojas Andrijus Šapovalovas, kuris šiandien eina direktoriaus pareigas.

2022 m. liepos 14 d. Andrejus Šapovalovas sušaukė tarptautinį apskritojo stalo susitikimą dėl kovos su dezinformacija, kurio metu jis paskelbė CCD „juodąjį sąrašą“, kuriame yra mano pavardė.

Jame A. Šapovalovas teigė, kad tame sąraše esantys asmenys – įskaitant ir mane – yra kalti dėl sąmoningo dezinformacijos skleidimo, todėl turėtų būti įvardyti kaip „informaciniai teroristai“ ir teisiami kaip „karo nusikaltėliai“.

„Informaciniai teroristai, – pareiškė Šapovalovas, – turėtų žinoti, kad jiems teks atsakyti prieš įstatymą kaip karo nusikaltėliams.“

Rusijos propagandos demaskavimas – toks yra buvęs Šapovalovo darbo aprašymas. Spalio 19 d. laikinai einantis CKD direktoriaus pareigas pasirodė kaip svečias internetinėje laidoje „Blitz-Coffee“, kurią vedė „Twitter“ kanalas „@Flash_news_ua“, kurio, kaip pats skelbia, tikslas – teikti „[p]rograminę informaciją apie #War_in_Ukraine be netikrų naujienų 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę“.

Programos tema: Tema: „Kremliaus mitų paneigimas“.

Netrukus po to, kai lapkričio 4 d. Šapovalovas surengė laidą „Blitz-Coffee“, „Associated Press“ tviteryje paskelbė nuorodą į naujausią reportažą apie Bučą su tokiu komentaru: „Rusai „šaudo visus“, – perimtu telefono skambučiu savo motinai pasakė rusų kareivis Bučoje. @AP gavo vaizdo kamerų įrašą, kuriame pirmą kartą matyti, kaip atrodo „valymo“ operacija“.

„Twitter“ nesustabdė @AP paskyros.

Metu pirštinę ir Elonui Muskui, ir Andriui Šapovalovui: Svarstykime.

Elonai, jūsų platforma suteikė saugų prieglobstį proukrainietiškai propagandai ir aktyviai remia instituciją – Kovos su dezinformacija centrą, kuris taikė JAV piliečiams – įskaitant ir mane – areštus, įkalinimus ir nužudymus už „nusikaltimą“ – naudojimąsi konstitucijos saugoma teise į žodžio laisvę.

Jūsų turinio moderatoriai be problemų skleidžia proukrainietišką pasakojimą apie kaltinimus Rusijai dėl karo nusikaltimų, bet greitai uždraudžia mane už tai, kad išdrįsau tam pasakojimui paprieštarauti, remdamasis faktais.

Absoliuti žodžio laisvė reikalauja, kad būtų išklausytos visos pasakojimo pusės.

Aš kviečiu Andrių Šapovalovą diskutuoti apie Bucha ir pagrindinius kaltinimus karo nusikaltimais.

Siūlomas diskutuotinas klausimas: „Bucha ir karo nusikaltimų klausimas: Kas kaltas?“

Iššūkį žmogui, kurio, kaip jis pats skelbiasi, misija yra paneigti „Kremliaus mitus“, mesti diskusijai viešame forume su manimi, kurį jis vadina „informaciniu teroristu“.

Ar gali būti geresnis būdas nugalėti „informacinį teroristą“ nei paneigti tą pačią informaciją, kuria jis kaltinamas terorizuojantis Ukrainą?

Tai Šapovalovo patriotinė pareiga. Neišsisukinėk nuo savo pašaukimo, Andriau, būk vyras.

Taip pat kviečiu Eloną Muską ir „Twitter“ įdėti savo pinigus ir paremti šiuos debatus.

Kviečiu „Twitter“ turinio moderavimo komandą moderuoti šiuos debatus.

Atėjo metas šį klausimą spręsti iš esmės.

Jei „Twitter“ ketina pateisinti savo teiginį, kad yra viena svarbiausių viešų žodžio laisvės platformų, kodėl gi nesurengus debatų, kuriuose šis klausimas būtų sprendžiamas tiesiogiai?

Tegul visuomenė tampa debatų, dialogo ir diskusijų apie vieną prieštaringiausių šių dienų temų – Ukrainoje įvykdytus karo nusikaltimus – liudininkais.

Žinios yra galia.

Aš kviečiu „Twitter“ suteikti savo nariams, Amerikos žmonėms ir visam pasauliui tokių įžvalgų, kurios padėtų atskirti, kas yra faktais pagrįsta informacija, o kas – valstybės remiama propaganda.

Jei Andrius Šapovalovas dėl kokių nors priežasčių negalės dalyvauti tokiuose debatuose, tuomet metam pirštinę @AP žurnalistams, kurie parašė straipsnį apie Buchą. Tegul jie gina savo reportažus, o aš atsakau už savo.

Nors „Twitter“ jau pasisakė šiuo klausimu (uždraudė mane, o @AP straipsnį paskelbė be jokių abejonių), tokius debatus laikyčiau puikia galimybe apmokyti naujuosius „Twitter“ turinio moderatorius. Ar gali būti geresnis būdas mokytis apie turinio moderavimą nei moderuoti dviejų konkuruojančių turinio šaltinių diskusiją?

Ir jei Šapovalovas nerimauja, kad jam pačiam teks diskutuoti su garsiuoju „informaciniu teroristu“, kviečiu jį susivienyti su @AP žurnalistais. Juk jie jau yra savotiška komanda – Šapovalovas dirba Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretoriui Oleksijui Danilovui, kuris buvo vienas pagrindinių @AP/Frontline reportažų šaltinių ir be kurio pagalbos reportažai apie Bučą nebūtų įgavę dabartinio pavidalo.

Įkvėpkime gyvybės Jono 8, 32 žodžiams: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.

Diskutuokime.

Išsiaiškinkime tiesą apie Bučą.

Išlaisvinkime pasaulį nuo propagandos.

Nedvejodami siųskite šį straipsnį tviteryje @CforCD, @elonmusk, @AP ir @frontlinepbs.