Scott Ritter : Ukrainos raketos S-300 smūgis Lenkijoje nebuvo tragiškas atsitiktinumas

ap story cover

ap story cover

Klaidinga vėliava virš Lenkijos?
Akivaizdus sąmokslas įvelti NATO į konfliktą Ukrainoje yra tiesioginė grėsmė kiekvienam planetos žmogui
SCOTT RITTER
LAPKRIČIO 18 D.

 

Plėtojantis sagai, susijusiai su ukrainiečių raketos „žemė-oras” S-300 patekimu į Lenkijos teritoriją, tragiškai nusinešusiu dviejų lenkų civilių gyvybes, išryškėja keli pasakojimai. Pirma, kai kurios NATO šalys (Lenkija, Latvija, Lietuva, Estija, Čekija ir Latvija) sureagavo kaip reikiant, skubiai darydamos išvadas ir skelbdamos, kad šis incidentas yra akivaizdus Rusijos agresijos prieš NATO narę atvejis, reikalaujantis NATO atsako, įskaitant oro gynybos aprėpties išplėtimą į Ukrainą ir neskraidymo zonos virš kai kurių Ukrainos dalių nustatymą. Antra, dėl šio incidento Ukrainoje aukščiausiu lygiu vyravo sumaištis, įskaitant Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio atsisakymą pripažinti, kad minėta raketa buvo ukrainietiškos kilmės.

Atrodo, kad tos NATO šalys, kurios po raketos incidento ragino taikyti NATO chartijos 4 straipsnį, buvo pasiruošusios tai padaryti iš anksto. Taip pat atrodo, kad faktinis raketos paleidimas buvo atliktas be Ukrainos vyriausiosios vadovybės, įskaitant V. Zelenskį ir jo vyriausiuosius karinius patarėjus, žinios ir įgaliojimų.

Dėl to galima daryti prielaidą, kad šiaurės Europos NATO sąjungininkės Ukrainoje paprasčiausiai ieško kovos su Rusija su tokiu susikaupimo intensyvumu kaip lemingai, bėgantys link uolos ir šokinėjantys ant bet kokios istorijos, kurią galima iškraipyti ir iškreipti taip, kad NATO intervencija Ukrainoje taptų perspektyvi kitoms, mažiau entuziastingoms valstybėms narėms.

Scott Ritter aptars šį straipsnį ir atsakys į žiūrovų klausimus penktadienio vakarą laidoje „Klauskite inspektoriaus”.

Toks vertinimas atitiktų šiuo metu daugumos NATO narių ir jiems paklūstančių Vakarų žiniasklaidos stenografų palaikomą nuomonę, kad Ukrainos raketos S-300 smūgis Lenkijoje buvo tragiškas atsitiktinumas, nes minėta raketa buvo paleista atsakant į Rusijos raketų ataką, o po to įvyko kažkoks gedimas, dėl kurio raketa nukrypo nuo kurso ir buvo nukreipta į tragišką likimą Lenkijos ūkininko lauke.

Analizuojant pagrindinę Ukrainos oro gynybos mūšio lauko geometriją, šis pasakojimas neatlaiko patikrinimo. Rusijos raketos artėja prie Ukrainos maždaug iš rytų į vakarus. Todėl Ukrainos priešlėktuvinė gynyba yra daugiasluoksnė, kad apsaugotų iš vakarų į rytus, o aptikimo radarai yra įrengti taip, kad fiksuotų kuo toliau esančius taikinius, todėl sekimo radarai gali būti nukreipiami pagal poreikį, kad nukreiptų raketas „žemė-oras” į numatytus taikinius. Bet kuri S-300 raketa, paleista prieš artėjantį Rusijos taikinį, būtų paleista maždaug iš vakarų į rytus, sekant radaro spinduliu į taikinį. Trumpai tariant, ukrainietiška S-300 būtų paleista kryptimi, kuri yra beveik 180 laipsnių nuo raketos, pataikiusios į Lenkiją, skrydžio kelio.

Apskritai, jei raketa sugenda arba praranda radaro pėdsaką, ji toliau skris maždaug ta pačia paleidimo kryptimi. Bet koks didesnis nukrypimas nuo šios taisyklės reikštų, kad raketos valdymo paviršiai sugedo arba buvo pažeisti, o tai reiškia, kad raketa negalėtų išlaikyti pastovios trajektorijos ir būtų nevaldoma. Kad Ukrainos raketa S-300 būtų pasiekusi Lenkiją, jai būtų reikėję visiškai veikiančios aerodinaminės kontrolės sistemos. Trumpai tariant, raketa nesugedo.

Priešlėktuvinės gynybos raketoms istorijos bėgyje buvo būdingas pajėgumas „paviršius-oras”. Branduolinį užtaisą galinčios nešti raketos „Nike-Hercules” galėjo būti naudojamos kaip „paviršius-paviršius”. Irakiečiai naudojo sovietų gamybos raketas SA-2 ir SA-3 kaip raketas „paviršius-paviršius”. O JAV karinio jūrų laivyno ir kariuomenės naudojama SM-6 raketa gali smogti taikiniams ir ore, ir ant žemės. Nors S-300 buvo specialiai sukurta kaip oro gynybos ginklas (jos kovinė galvutė yra palyginti nedidelė – 100-143 kg didelės sprogstamosios galios), ji gali būti naudojama kaip „paviršius-oras”, tiesiog naudojant sekimo radarą, kuris nukreiptų spindulį norima kryptimi, tokiame aukštyje, kuris leistų pasiekti balistinę trajektoriją, kai raketa išeikvos degalus. Raketa skristų spindulio kryptimi, o tada nukristų ant žemės norimu lanku.

Tačiau norint tai padaryti, sekimo radaro spindulys turėjo būti naudojamas taip, kad būtų nukreiptas visiškai priešinga kryptimi nei artėjantys rusų taikiniai, t. y. į Lenkiją.

Trumpai tariant, į Lenkiją nukritusi Ukrainos S-300 buvo ne atsitiktinumas, o sąmoningas veiksmas, kuriuo siekta, kad raketa atsitrenktų į Lenkijos teritoriją.

Lenkija tiria dviejų savo piliečių žūties aplinkybes. Jei, kaip logiškai atrodo, raketos S-300 paleidimas buvo tyčinis veiksmas, Lenkija turi laikyti ukrainiečius nusikaltimo vykdytojais. Todėl Lenkija turėtų pareikalauti, kad paleidimo įrenginys ir su juo susiję radarai būtų išimti iš eksploatacijos, o visi su minėtu paleidimu susiję įrašai ir duomenys būtų laikomi įrodymais ir perduoti atitinkamai Lenkijos baudžiamojo persekiojimo institucijai. Taip pat turi būti sulaikyti visi su šios raketos paleidimu susiję darbuotojai ir apklausti kvalifikuoti kriminalistai.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis neigia, kad Ukraina paleido minėtą raketą, ir savo įsitikinimą grindžia informacija, kurią pateikė jo aukšto rango oro pajėgų ir kariuomenės vadai. Jei V. Zelenskis sako tiesą, vadinasi, Ukrainos kariuomenėje vyksta sąmokslas, kurio tikslas – išprovokuoti netikrą incidentą, kad NATO būtų įtraukta į konfliktą. Atliekant bet kokį vadovavimo ir kontrolės procedūrų, taikytų paleidžiant raketą, kuri smogė Lenkijai, tyrimą, turėtų būti galima nustatyti, kaip aukštai vadovavimo grandinėje buvo šis sąmokslas.

Be to, Lenkijos ir Baltijos šalių reakcija, kai Lenkija ir Baltijos šalys padarė skubotas išvadas ir dėl atakos prieš Lenkiją apkaltino Rusiją, nors jų kariuomenės žinojo, kad minėta raketa buvo ukrainietiška, rodo, kad atakos vykdytojai ir tie, kurie iš karto kaltinamuoju pirštu parodė į Rusiją, buvo iš anksto tam tikru lygiu koordinuojami.

Neabejokime – bet kokia tiesioginė NATO ir Rusijos karinė konfrontacija dėl Lenkijos turi realią galimybę peraugti į bendrą JAV ir Rusijos apsikeitimą branduoliniais ginklais. Visi, kurie Ukrainoje, Lenkijoje ir Baltijos šalyse dalyvauja sąmoksle įtraukti NATO į konfliktą Ukrainoje, skatindami melagingą išpuolį, kelia tiesioginę grėsmę kiekvienam planetos žmogui.

JAV ir atsakingesni NATO partneriai turi išsiaiškinti, kas įvyko dėl Ukrainos S-300 atakos prieš Lenkiją. Bet koks nesugebėjimas nustatyti šio sąmokslo po netikra vėliava, jei jis iš tiesų egzistuoja, ir užgniaužti jį pačiame užuomazgoje tik padidina realią tikimybę, kad tokio sąmokslo dalyviai bandys tai daryti vėl ir vėl, kol įgyvendins savo savižudišką tikslą – NATO ir Rusijos konfliktą.

Facebook komentarai
});}(jQuery));