Scott Ritter: Ukraina miršta

Tautos mirtis
Scott Ritter:  Ukraina miršta
Scott Ritter
Gruodžio 1 d.

Istorija, regis, visada bus dvejopos nuomonės, kai reikės aprašyti Ukrainos gimimą. Yra ukrainiečių nacionalistų pasakojimas, paremtas prigimtinio ukrainiečių tautos likimo dėl apsisprendimo samprata. Yra ir rusų nacionalistų pasakojimas, kurie šiuolaikinę Ukrainą laiko svetimųjų sukurtu dariniu, sukurtu siekiant didesnių geopolitinių tikslų. Tiesa tikriausiai slypi kažkur per vidurį.

Tai klausimas istorikams.

Tačiau apibūdinti Ukrainos mirtį nėra taip sudėtinga. Ji vyksta prieš pat mūsų akis. Tai, kas kadaise buvo Ukraina, nepriklausomai nuo jos istorinės kilmės, jau nebėra. Be to, ji niekada nebebus.

Ukraina miršta.

Kalbant apie tai, kas apibrėžia ukrainiečių tautą, – jos žmones, – tikrovė tokia, kad gyventojai yra labai susiskaldę, ir galima drąsiai teigti, kad Vakarų Ukrainos gyventojai ir Rytų Ukrainos gyventojai daugiau niekada nebegyvens po vienu tautinės tapatybės stogu.

Vakarų Ukrainos likimas tebėra nepastovus, nes jų ateityje laukia Rusijos vadovaujama denacifikacijos kampanija, o lenkai laukia kaip alkana vilkų banda, kuri laukia, kada bus paleista į nesaugomą kaimenę.

Rytų Ukrainos ateitis yra šiek tiek labiau nuspėjama, nes nemaža dalis etninių rusų gyventojų buvo absorbuota į „Motinos Rusijos” sudėtį, o dar daugiau teritorijų gali būti prijungtos prie jos.

Scott Ritter aptars šį straipsnį ir atsakys į žiūrovų klausimus ateinantį šeštadienį laidoje „Klauskite inspektoriaus”.

Tačiau Rytų Ukrainos ateitis yra niūri – net jei visi ar didžioji dalis etninių rusų gyventojų Rytų Ukrainoje bus priskirti Motinai Rusijai, kelias į atsigavimą bus ilgas ir sudėtingas. Jei karo nebūtų buvę, gyvenimo lygio Rytų Ukrainoje pakėlimas iki Rusijos lygio būtų buvęs pernelyg brangus, atsižvelgiant į socialinės ir ekonominės infrastruktūros kokybės skirtumus.

Dabar, po aštuonerius metus trukusio konflikto ir dar daugiau metų, Rytų Ukrainos atstatymo išlaidos yra beveik nesuskaičiuojamos, todėl perspektyvos kada nors atgaivinti Donbaso sunkiąją pramonę (prisiminkime Azovsteel Mariupolyje) yra labai menkos; geriausia, ko Rytų Ukraina gali tikėtis, tai paversti ją daugiausia žemės ūkiu paremta ekonomika, kuri bus įtraukta į bendrą Rusijos duonos lobyno erdvę.

Nors Rusijos komunalinių paslaugų, infrastruktūros ir paslaugų išplėtimas į Rytų Ukrainą kainuos labai daug, Rytų Ukrainos žmonės bent jau turės draugiškus draudėjus – Rusijos žmones ir vyriausybę, kurie visa tai padarys įmanoma.

Likusiai Ukrainos daliai tokia laiminga pabaiga negresia. Šalies infrastruktūra žiauriai ardoma dėl Rusijos oro atakų. Sunkioji pramonė po truputį naikinama. Šalies ekonomika išgaravo, o tai, kas dar liko, daugiausia finansuojama Vakarų finansinėmis išmokomis ir Rusijos strateginių taikinių selektyvumu. Kai kuriais skaičiavimais, Ukraina jau patyrė daugiau kaip 350 mlrd. dolerių žalą infrastruktūrai, o iki kovų pabaigos bendra nuostolių suma turėtų viršyti 1 trilijoną dolerių.

Kas padengs atstatymo išlaidas? Ukrainos reikalavimai, kad Rusija sumokėtų kompensacijas, yra Holivudo fantazijų vaisius – taip niekada nebus. Vakaruose didėja nuovargis dėl Ukrainos karo su Rusija, todėl ne tik didėja abejingumas dėl konflikto palaikymo išlaidų padengimo, bet ir beveik neliko perspektyvų, kad Europa ir (arba) JAV toliau finansuos pokario Ukrainos atstatymą.

Ukraina liko viena.

T. y. tai, kas liko iš Ukrainos. Kaip ir Rytų Ukrainoje, taip ir Ukrainoje, kuri liks pasibaigus karui, bus praktiškai neįmanoma atkurti prieškarinės būklės, atsižvelgiant į prieškarinio nuosmukio, pokarinės griūties ir elementarios ekonominės sąnaudų ir naudos analizės derinį (investuotojų požiūriu Ukrainos pramonės atstatymas tiesiog neatsiperka). Tokia sunkioji pramonė iš esmės liks praeityje. Tačiau net ir agrarinė valstybė sunkiai išsilaikys, jei Rusija užims Odesą ir Ukraina neteks priėjimo prie Juodosios jūros. Svarbiausia, kad likusių Ukrainos gyventojų pragyvenimo lygis smarkiai kris, todėl Ukrainos žmonių gyvenimas taps beveik netvarus.

Štai tikroji šio konflikto tragedija – žmonių aukos. Iki šio karo pabaigos Ukraina greičiausiai bus patyrusi apie 500 000 kovinių žūčių. Šeimos bus sunaikintos, o kartu su jomis ir bendruomenės, kurias jos kadaise padėjo išlaikyti. Ukrainos visuomenė žlugs iš vidaus. Šeimos jau pradeda bėgti iš didžiųjų miestų, o netrukus net kaimai nepajėgs priimti perkeltųjų gyventojų, kuriuos sukėlė elektros gamybos pajėgumų ir kitos svarbios infrastruktūros pažeidimai.

Ukrainos žmonės bus priversti bėgti iš Ukrainos, kad išgyventų.

Problema ta, kad Europoje nėra namų šiems ukrainiečiams, kurių, kaip numatoma, bus milijonai. Milijonai ukrainiečių pabėgėlių, radusių saugų prieglobstį Europoje nuo Specialiosios karinės operacijos pradžios, pradelsė savo laukimo laiką ir yra grąžinami atgal net ir tuo metu, kai gresiantis Ukrainos visuomenės žlugimas ruošiasi išlaisvinti naują žmogiškųjų šiukšlių bangą į Europos „sodą”, egzistuojantį veiklioje Josepo Borrellio vaizduotėje.

Tačiau pats Europos „sodas” yra džiunglės, sugriautų ekonomikų ir perkeltų darbuotojų, kurie stengiasi išlaikyti savo kolektyvines galvas virš vandens po to, kai Europa pražūtingai priėmė JAV vadovaujamas sankcijas viskam, kas susiję su Rusija, dykvietė. Visi ukrainiečiai, kuriems pavyks patekti į Europą, atsidurs ilgame prioritetų sąraše, jiems teks dirbti pačius juodžiausius darbus, o kartu ir gyventi patį juodžiausią gyvenimą.

Ukrainiečių diaspora lems Europos tautų, kurios pamiršo, kodėl tautos stengėsi atsisakyti didelio masto sausumos karų savo žemėje, likimą. Už šią klaidą moka Ukrainos žmonės, o šio karo kaltininkai – Europos „sodo” ir Jungtinių Valstijų piliečiai – lengvai išsisuka nuo atsakomybės. Ekonominiai nepatogumai yra niekis, palyginti su tautos žlugimu.

Būtent tai ir vyksta pasaulio akivaizdoje realiuoju laiku – tautos mirtis.

Ukrainos mirtis.

Šią tragišką tikrovę turėtų apmąstyti visi tie, kurie šalia savo internetinės tapatybės prisisegė mažytę Ukrainos vėliavėlę ir savo asmeniniu mitingo šūkiu pasirinko „Stovėk su Ukraina”.

Jie nieko nepalaiko, nes niekuo netiki – nei Ukraina, nei taika, nei žmonija.

Istorija juos pasmerks, kaip ir aš dabar.

The Death of a Nation – Scott Ritter Extra