Scott Ritter : „Branduolinis karas nekils, nes dėl neišvengiamo Kijevo pralaimėjimo JAV mažai ką prarastų

Branduolinis karas? Viena iš didžiausių „realistų“ baimių dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto yra nepagrįsta, ir štai kodėl – JAV tiesiogiai nesikiš, nes Vašingtonui tai nėra egzistencinė krizė – dėl neišvengiamo Kijevo pralaimėjimo jis mažai ką prarastų.

Scott Ritter

Scottas Ritteris yra buvęs JAV jūrų pėstininkų korpuso žvalgybos karininkas, knygos „Nusiginklavimas perestroikos laikais: Ginklų kontrolė ir Sovietų Sąjungos pabaiga“. Jis tarnavo Sovietų Sąjungoje kaip inspektorius, įgyvendinantis INF sutartį, per Persijos įlankos karą dirbo generolo Švarckopfo štabe, o 1991-1998 m. – JT ginklų inspektoriumi.

@ScottRitter
Branduolinis karas? Viena didžiausių „realistų“ baimių dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto iš tikrųjų yra nepagrįsta, ir štai kodėl

Nuogąstavimai, kad Ukrainos konfliktas įstrigo į tam tikrą aklavietę, kurioje dalyvaujančios šalys, siekdamos pergalės, rizikuoja pavojingai eskaluoti konfliktą, yra nepagrįsti. Ukrainos konflikte yra tik vienas nugalėtojas – Rusija. Niekas negali pakeisti šios realybės.

Scott Ritter believes Russia takes 1 casualty for every 30 Ukrainian casualties. He details Russia's new doctrines and tactics which are earth shaking in military science.

Aug 22 '22 pic.twitter.com/7jtSfGxobI

— Ignorance, the root and stem of all evil (@ivan_8848) August 23, 2022

Garsus amerikiečių intelektualas Johnas Mearsheimeris parašė svarbų straipsnį apie konfliktą, pavadintą „Žaidimas su ugnimi Ukrainoje: The Underappreisated Risks of Catastrophic Escalation“. Straipsnyje piešiamas niūrus vaizdas tiek apie karo Ukrainoje pobūdį (užsitęsusi aklavietė), tiek apie tikėtiną jo baigtį (ryžtinga eskalacija, kurią dalyvaujančios šalys vykdo siekdamos išvengti pralaimėjimo).

Tačiau Mearsheimerio prielaidos, kuriomis jis remiasi, yra iš esmės klaidingos. Rusija turi strateginę iniciatyvą – karinę, politinę ir ekonominę – kai kalbama apie karą Ukrainoje ir platesnio masto tarpinį bendradarbiavimą su NATO. Be to, nei JAV, nei NATO nėra pajėgios ryžtingai ar kitaip eskaluoti situaciją, kad užkirstų kelią Rusijos pergalei, ir Rusijai nėra jokio poreikio panašiai eskaluoti situaciją iš savo pusės.

Trumpai tariant, Ukrainos konfliktas baigėsi, ir Rusija laimėjo. Belieka tik ilgai ir kruvinai tvarkytis.

Norint suprasti, kaip Mearsheimeris taip suklydo, reikia ištirti, kaip jis supranta JAV ir Rusijos ambicijas sprendžiant šį klausimą. Pasak Mearsheimerio, „nuo karo pradžios tiek Maskva, tiek Vašingtonas gerokai padidino savo ambicijas ir dabar abu yra tvirtai pasiryžę laimėti karą ir pasiekti grėsmingų politinių tikslų“.

In the best traditions of ISIS*
By the day of their "independence" in Ukraine, they shot a video in which they tried to implement all the "canons" of terrorism.
Including the "decoration" with prisoners sitting on their knees with their hands tied and blindfolded. pic.twitter.com/RmgtguhZp0

— Ignorance, the root and stem of all evil (@ivan_8848) August 24, 2022

Ukraina ir ją remiantys Vakarai turėtų atsakyti už „savižudišką“ išpuolį prieš didžiausią Europos branduolinę jėgainę
Skaityti daugiau Ukraina ir ją remiantys Vakarai turėtų atsakyti už „savižudišką“ išpuolį prieš didžiausią Europos branduolinę jėgainę

https://twitter.com/i/status/1562235964642181120

Šią ištrauką ypač sunku išskaityti. Visų pirma, itin sunku suformuluoti patikimą atskaitos tašką, kai reikia vertinti JAV „ambicijas“ Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu. Prezidento Joe Bideno administracija paveldėjo politiką, kuri buvo sumanyta George’o W. Busho laikais ir iš dalies įgyvendinta vadovaujant Barackui Obamai (kur Bidenas atliko lemiamą vaidmenį). Tai buvo labai agresyvi politika, kuria siekta pakenkti Rusijai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas būtų taip susilpnintas, jog galiausiai jį pakeistų asmuo, kuris būtų labiau linkęs laikytis JAV diktuojamos politikos linijos.

Tačiau negalima apsimesti, kad per ketverius D. Trumpo administracijos politikos metus prieš V. Putiną, o kartu ir prieš Rusiją nukreiptas B. Obamos administracijos skelbtas pasakojimas nebuvo pakeistas. Nors D. Trumpui taip ir nepavyko užsitikrinti paramos savo požiūriui į JAV ir Rusijos diplomatiją „kodėl mes negalime būti draugais“, jis sugebėjo rimtai pakirsti du pagrindinius politikos ramsčius, kurie palaikė B. Obamos laikų politiką, t. y. NATO vienybę ir Ukrainos solidarumą.

Bideno administracijai taip ir nepavyko atgaivinti B. Obamos laikų politikos krypties Rusijos atžvilgiu, įskaitant jos antiputiniškus tikslus ir uždavinius. D. Trumpo pakirsta NATO vienybė ir tikslai, kartu su žeminančiu pasitraukimu iš Afganistano, bloką pastatė ant kojų, kai reikėjo pasipriešinti Rusijos valstybei, pasiryžusiai ryžtingiau reikšti savo teisėtus nacionalinio saugumo interesus, įskaitant naują Europos saugumo sistemą, kurioje būtų gerbiama Rusijos „įtakos sferos“ sąvoka.

Vietoj to pasaulis išvydo spektaklį, kuriame Joe Bidenas įžeidinėjo savo kolegą iš Rusijos karikatūriškais komentarais, kad jis yra žudikas, ir tuo pat metu dalijo pažadus dėl diplomatinių iniciatyvų (spausti Ukrainą sutikti su Minsku II, pradėti „prasmingas“ ginklų kontrolės derybas), kurių jo administracija nesugebėjo ir (arba) nenorėjo įgyvendinti.

JAV nuolat nesilaiko ginklų kontrolės susitarimų, tad kodėl Rusija turėtų pasitikėti naujausiomis Joe Bideno užmačiomis?
Skaityti daugiau JAV ir toliau nesilaiko ginklų kontrolės susitarimų, tad kodėl Rusija turėtų pasitikėti naujausiais Džo Baideno pasiūlymais?
Susidūrusi su Rusijos karinių pajėgų telkimu aplink Ukrainą, J. Bideno administracija geriausiai sugebėjo išsakyti tuščius karinius grasinimus ir dar tuštesnius pažadus dėl „reikšmingų ir precedento neturinčių“ ekonominių sankcijų, jei Rusija įsikiš kariniu būdu.

Tiesa ta, kad nors JAV vyriausybės pareigūnai gali daryti drąsius pareiškimus apie būtinybę padaryti žalą Rusijos kariuomenei per tarpininkus, suteikdami Ukrainai ginklų už milijardus dolerių, tačiau būtent JAV patyrė pralaimėjimą, nes nuolat patiria nuostolių dėl Ukrainos kariuomenės per tarpininkus ir naikinamos jai suteiktos paramos įrangos. JAV, kaip ir jos NATO sąjungininkės, įrodė, kad labai gerai moka drąsiai skelbti apie tikslus ir ketinimus, bet labai prastai juos įgyvendina.

Tokia yra dabartinė Amerikos „ambicijų“ padėtis Ukrainos atžvilgiu – vien retorika, jokių reikšmingų veiksmų. Bet kokia JAV ir (arba) NATO karinės intervencijos Ukrainoje baimė turi būti vertinama atsižvelgiant į tikrovę, kad karštas oras šalto plieno nesukuria; JAV politikai gali būti įgudę užpildyti paklusnios pagrindinės žiniasklaidos puslapius įspūdingai skambančiais žodžiais, tačiau nei JAV kariuomenė, nei jos NATO sąjungininkės nesugeba sukurti reikšmingų karinių pajėgumų, reikalingų veiksmingai mesti iššūkį Rusijai Ukrainoje.

Ši realybė labai apriboja bet kokių galimų JAV ambicijų Ukrainoje mastą ir apimtį. Galiausiai Vašingtonas turi tik vieną kelią – toliau švaistyti milijardus dolerių mokesčių mokėtojų pinigų siunčiant į Ukrainą karinę įrangą, kuri neturi jokių galimybių pakeisti mūšio lauko rezultatų, kad įtikintų vietinę Amerikos auditoriją, jog jų vyriausybė „elgiasi teisingai“ pralaimint mūšį.

NATO vyriausiasis padegėjas Jensas Stoltenbergas nori, kad Vakarų visuomenė sumokėtų už Ukrainos gaisrą, kurį jis padėjo įžiebti

Skaityti daugiau NATO vyriausiasis padegėjas Jensas Stoltenbergas nori, kad Vakarų visuomenė sumokėtų už Ukrainos gaisrą, kurį jis padėjo įžiebti

NATO’s arsonist-in-chief Jens Stoltenberg wants the Western public to pay for a Ukrainian fire he helped to ignite — RT Russia & Former Soviet Union

Ukrainoje nei JAV, nei NATO neturi „karinio pasirinkimo“, nes paprasčiausiai nėra kariuomenės, galinčios prasmingai įgyvendinti tokį pasirinkimą.

Ši išvada labai svarbi norint suprasti Rusijos „ambicijas“. Priešingai nei JAV, Rusija aiškiai ir konkrečiai suformulavo savo sprendimo siųsti karines pajėgas į Ukrainą tikslus. Juos galima apibūdinti taip: nuolatinis Ukrainos neutralumas (t. y. jokios narystės NATO), Ukrainos denacifikacija (nuolatinis Stepano Banderos odiozinės nacionalistinės ideologijos išnaikinimas) ir valstybės demilitarizacija – visų NATO dalyvavimo Ukrainos saugumo reikaluose pėdsakų sunaikinimas ir panaikinimas.

Šie trys tikslai atspindi tik artimiausius specialiosios karinės operacijos Ukrainoje tikslus. Galutinis tikslas – pertvarkyta Europos saugumo sistema, pagal kurią visa NATO infrastruktūra būtų atitraukta iki 1997 m. šio aljanso ribų – išlieka kaip nediskutuotinas reikalavimas, kuris turės būti sprendžiamas po to, kai Rusija užsitikrins galutinę karinę ir politinę pergalę Ukrainoje.

Trumpai tariant, Rusija laimi Ukrainoje, ir nei JAV, nei NATO nieko negali padaryti, kad pakeistų šį rezultatą. O kai Rusija užsitikrins šią pergalę, ji turės daug daugiau galimybių reikalauti, kad būtų atsižvelgta į jos nuogąstavimus dėl perspektyvios Europos saugumo sistemos ir kad jie būtų įgyvendinti.

A. Mearsheimeris mano, kad padėtis Ukrainoje suteikia tiek JAV, tiek Rusijai „galingų paskatų ieškoti būdų, kaip nugalėti ir, dar svarbiau, nepralaimėti“.

Galiausiai Ukrainos konfliktas nėra egzistencinis nei JAV, nei NATO; pralaimėjimas Ukrainoje bus dar viena nesėkmė – Afganistanas ant steroidų. Tačiau Ukrainos pralaimėjimas savaime negresia NATO žlugimu ar nereiškia Amerikos Respublikos pabaigos.

Paprasčiau tariant, Mearsheimerio baimė, kad pralaimėjimas Ukrainoje „reiškia, jog Jungtinės Valstijos gali prisijungti prie kovos, jei jos desperatiškai norės laimėti arba neleis Ukrainai pralaimėti“, yra nepagrįsta.

Mitas apie HIMARS „žaidimą keičiančią priemonę“: JAV tiekiama raketų sistema yra veiksminga, bet pergalės Ukrainai neatneš.
Skaityti daugiau Mitas apie HIMARS „žaidimą keičiančią priemonę“: Amerikos tiekiama raketų sistema yra veiksminga, bet pergalės Ukrainai neatneš.
Kaip ir jo teiginys, kad „Rusija gali panaudoti branduolinį ginklą, jei ji desperatiškai sieks pergalės arba susidurs su neišvengiamu pralaimėjimu, o tai būtų tikėtina, jei į kovą įsitrauktų JAV pajėgos“. Rusijai nei „gresia pralaimėjimas“, nei egzistencine prasme yra ko nerimauti dėl JAV karinės intervencijos, kuri, žvelgiant iš visų praktinių pozicijų, negalėtų įvykti, net jei JAV norėtų būti tokios drąsios.

Mearsheimeris baigia savo straipsnį pažymėdamas, kad „ši pavojinga situacija sukuria galingą paskatą rasti diplomatinį karo sprendimą“.

Nieko negali būti toliau nuo tiesos. Lygiai taip pat, kaip JAV nenorėtų ieškoti „diplomatinio sprendimo“ konfliktams, vykusiems prieš nacistinę Vokietiją ir imperatoriškąją Japoniją, Rusija taip pat nenorėtų dalyvauti diplomatijoje, kuri neleistų jai visiškai įgyvendinti savo pagrindinių tikslų.

Kovo mėnesį, atsakydamas į Džo Baideno (Joe Biden) tviterio žinutę, kurioje buvo teigiama: „Tegul nekyla jokių abejonių, kad šis karas Rusijai jau dabar yra strateginė nesėkmė“, atsakiau tviteryje: „Šis karas įeis į istoriją kaip strateginė Rusijos pergalė. Rusija sustabdys NATO plėtrą, sunaikins pavojingą nacistinės ideologijos užuovėją Ukrainoje, iš naujo apibrėš Europos saugumą, pakirsdama NATO, ir pademonstruos Rusijos karinį meistriškumą – svarbią atgrasymo priemonę.“

Šie žodžiai buvo tikslūs tada, jie tikslūs ir šiandien.