Saviapgaulės amžius : JAV ir Rusija negali susitaikyti su savo galutiniu nuosmukiu ir pradeda beprasmiškus karus
Portion Control scaled 1
Gyvatvorės: Saviapgaulės amžius
JAV ir Rusija, išblukusios Šaltojo karo relikvijos, negalėdamos susitaikyti su savo galutiniu nuosmukiu, pradeda beprasmiškus ir save žlugdančius karus, kad susigrąžintų prarastą imperinę galią.
Chris Hedges | Original to ScheerPost
Apakinti to, ką Barbara Tuchman vadina „karingu senatvinių imperijų lengvabūdiškumu”, grėsmingai žygiuojame karo su Rusija link. Kaip kitaip galėtume paaiškinti gynybos sekretoriaus Lloydo Austino viešą pareiškimą, kad JAV tikslas – „susilpninti Rusiją”, ir Joe Bideno prašymą skirti Ukrainai dar 33 mlrd. dolerių „skubios” karinės ir ekonominės pagalbos (pusė to, ką Rusija 2021 m. išleido savo kariuomenei)?
Ta pati generolų ir politikų grupuotė, kuri per nesėkmes Afganistane, Irake, Sirijoje, Sirijoje, Libijoje ir Somalyje iš valstybės išsiurbė trilijonus dolerių ir nepasimokė iš Vietnamo košmaro, mėgaujasi savo visagalybės iliuzija. Jie nesuinteresuoti diplomatiniu sprendimu. Iš ginklų pardavimo galima gauti milijardinį pelną. Reikia užsiimti politine laikysena. Generolai nekantrauja paspausti gaiduką. Kam reikalingos visos šios brangios ir technologiškai pažangios ginklų sistemos, jei negalima jų panaudoti? Kodėl šį kartą neparodyti pasauliui, kad JAV vis dar dominuoja pasaulyje?
Karo meistrams reikia priešo. Kai priešo neįmanoma rasti, kaip George’as Orwellas suprato knygoje „Devyniolika aštuoniasdešimt keturi”, priešas yra sukuriamas. Tas priešas per vieną naktį gali tapti sąjungininku – Artimuosiuose Rytuose mes susivienijome su Iranu, kad galėtume kovoti su Talibanu, o vėliau – su kalifatu, o Iranas iš karto vėl tapo blogio įsikūnijimu. Priešas nėra susijęs su logika ar geopolitine būtinybe. Tai baimės ir neapykantos, kuri skatina nuolatinį karą, kurstymas.
1989 m. rengiau reportažus apie revoliucijas, nuvertusias komunistines diktatūras Vidurio ir Rytų Europoje. Prezidentas Michailas Gorbačiovas, kaip ir jo įpėdinis Borisas Jelcinas bei Vladimiras Putinas valdymo pradžioje, tikėjosi integruoti Rusiją į Vakarų aljansą. Tačiau karo pramonė pelną iškelia aukščiau už šalies gynybą. Jai reikėjo priešiškai nusiteikusios Rusijos, kad galėtų stumti NATO plėtrą už suvienytos Vokietijos sienų, taip pažeisdama Maskvai duotą pažadą. Iš Rusijos priešo buvo galima uždirbti milijardus dolerių, kaip ir iš įgaliotojo karo Ukrainoje. Šaltojo karo pabaigoje nebūtų buvę „taikos dividendų”. Karo pramonė buvo pasiryžusi ir toliau nuodyti JAV kraują ir kaupti nepadorų pelną. Jie provokavo ir supriešino Rusiją, kol ši atliko jai iš anksto skirtą vaidmenį.
Už žeminantį pasitraukimą iš Afganistano ir du dešimtmečius trukusias karines katastrofas Artimuosiuose Rytuose buvo stebuklingai išpirkta Ukrainoje, nors mes dar neįvedėme jokių karių į Ukrainos teritoriją. Mes prisiėmėme atsakomybę už ukrainiečius, kaip ir už modžahedus, kuriuos finansavome kovai su sovietais Afganistane.
„Pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius Amerikos prezidentas įrodo, kad jis ir tik jis gali vadovauti laisvajam pasauliui”, – žurnale „The Atlantic” rašė Džordžas Pakeris (George Packer), vienas karščiausių invazijos į Iraką palaikytojų.
„NATO atgaivino savo veiklą, Jungtinės Valstijos susigrąžino lyderio mantiją, kuri, kaip kai kas baiminosi, išnyko Irake ir Afganistane, o Europos Sąjunga rado vienybę ir tikslą, kurio jai trūko didžiąją savo egzistavimo dalį”, – rašė „The New York Times”.
Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Markas A. Milis (Mark A. Milley), rašė „The New York Times”, nešiojasi su savimi Ukrainos žemėlapį, pažymėtą taktinėmis detalėmis. „Kartu su padėjėjais jis gręžiasi į detales apie konkrečių Rusijos sausumos dalinių išsidėstymą ir kovinę parengtį bei laivų judėjimą”, – pažymėjo laikraštis.
Buvęs NATO vadas Ričardas Širrefas (Richard Shirreff) BBC radijo laidai „Today” sakė, kad Vakarai turėtų ruoštis kovai su Rusija.
„Blogiausiu atveju – karas su Rusija”, – sakė jis. „Rengdamiesi blogiausiam atvejui, jie greičiausiai atgrasys Putiną, nes galiausiai Putinas gerbia jėgą”.
Karas yra narkotikas. Jis paralyžiuoja jūsų kūną. Jis apnuodija jūsų smegenis. Jis tave paverčia skurdžiumi. Bet kiekvienas naujas smūgis grąžina jus į euforijos aukštumas, nuo kurių pradėjote.
Daugiau ginklų reiškia daugiau kovos. Daugiau kovos reiškia daugiau mirties ir naikinimo. Daugiau mirties ir destrukcijos reiškia daugiau Maskvos priešiškumo. Daugiau Maskvos priešiškumo reiškia, kad vis labiau artėjame prie atviro karo su Rusija. Po Ukrainos smūgių Rusijos kariniams ir energetiniams objektams Maskva pagrasino pulti atvykstančias NATO ginklų siuntas. Sulaikydama sankcijas, Maskva sustabdė dujų tiekimą dviem Europos šalims. Ji perspėjo, kad branduolinio karo pavojus yra labai „realus” ir kad bet kokia tiesioginė užsienio intervencija Ukrainoje išprovokuotų „žaibišką” atsaką. Suomijai ir Švedijai svarstant prisijungimo prie NATO klausimą, Rusija tolesnę NATO plėtrą pavadino dar vienu pavojingu agresijos aktu, kuris, žinoma, toks ir yra. Didėja spaudimas įvesti neskraidymo zoną, o tai sukeltų tiesioginę Rusijos ir NATO konfrontaciją, kaip ir Rusijos išpuolis prieš NATO ginklų konvojų kaimyninėje Ukrainoje. Putino revanšizmas atitinka mūsų revanšizmą.
Rusijos kariuomenės šauktinių neorganizuotumas, neveiklumas ir žema moralė, taip pat pasikartojančios žvalgybos klaidos, kurias padarė Rusijos vyriausioji vadovybė, akivaizdžiai įsitikinusi, kad Rusija per kelias dienas nušluos Ukrainą, atskleidžia melą, kad Rusija yra pasaulinė grėsmė. Keturiasdešimties mylių ilgio Rusijos kolona sustojusių tankų ir sunkvežimių, sugedusių ir be degalų, purvinu keliu į Kijevą nebuvo pažangiausio karinio meistriškumo įvaizdis. Rusija nesugebėjo įveikti prastai aprūpintų ir skaičiumi prastesnių pajėgų Ukrainoje, kurių daugelis karių turi menką karinį pasirengimą arba iš viso jo neturi. Rusija nekelia jokios grėsmės NATO aljansui ar Jungtinėms Valstijoms, jei tik ne branduolinė ataka.
„Rusijos lokys iš tikrųjų išsigimė”, – rašo istorikas Andrew Bacevichius (Endrius Bacevičius).
Tačiau tai nėra tiesa, kurią visuomenei perša karo kūrėjai. Rusija turi būti išpūsta, kad taptų pasauline grėsme, nepaisant devynias savaites trukusių žeminančių karinių nesėkmių. Rusijos pabaisa yra didėjančių karinių išlaidų ir tolesnio Amerikos galios projektavimo užsienyje, ypač prieš Kiniją, raison d’être. Militaristams reikia mirtino priešo. Tas priešas gali būti chimera, bet jam visada vadovaus naujasis Hitleris. Naujasis Hitleris kadaise buvo Sadamas Huseinas. Šiandien tai Vladimiras Putinas. Rytoj tai bus Xi Jinpingas. Negalima nususinti ir nuskurdinti tautos, kad ji galėtų maitinti nepasotinamą karinę mašiną, jei nepriversite jos žmonių bijoti net fantomų.
Karas Ukrainoje glaudžiai susijęs su tikrąja egzistencine krize, su kuria susiduriame – klimato krize. Naujausioje JT Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (TKKK) ataskaitoje įspėjama, kad iki 2025 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas turi pasiekti aukščiausią lygį, o per šį dešimtmetį turi būti sumažintas beveik perpus, kad būtų išvengta pasaulinės katastrofos. JT generalinis sekretorius António Guterresas ataskaitą apibūdino kaip „žmonių kančių atlasą ir pražūtingą kaltinimą dėl nesėkmingo vadovavimo klimato kaitai”. Dėl karo Ukrainoje kilusios energijos kainos privertė JAV ir kitas šalis paraginti vietinius naftos gamintojus didinti iškastinio kuro gavybą ir gilinti klimato krizę. Naftos ir dujų lobistai reikalauja, kad J. Bideno administracija panaikintų draudimus gręžti jūroje ir federalinėse žemėse.
Juodaodžiai ir rudieji, nukentėję nuo žiaurių karų Jemene, Irake, Somalyje, Afganistane ir Sirijoje, nesulaukę Vakarų paramos ir užuojautos, parodytos baltaodžiams ukrainiečiams, vėl taps taikiniu. Indijos subkontinentą šiuo metu vargina iki 116,6 laipsnių siekianti temperatūra, 10-14 valandų per parą trunkantys elektros energijos tiekimo sutrikimai ir mirštantys pasėlių laukai. Apskaičiuota, kad per ateinančius trisdešimt metų 143 mln. žmonių, beveik visi iš Afrikos, Pietų Azijos ir Lotynų Amerikos, bus priversti palikti savo namus, rašo TKKG.
Šie nesibaigiantys konfliktai neišvengiamai militarizuos mūsų atsaką į klimato kaitą. Jei nebus imtasi priemonių ir išteklių, kad sustabdytume pasaulinės temperatūros kilimą, sumažintume savo priklausomybę nuo iškastinio kuro, skatintume augalinę mitybą ir apribotume besaikį vartojimą, tautos vis dažniau pasitelks savo karines pajėgas mažėjantiems gamtos ištekliams, įskaitant maistą ir vandenį, kaupti. Rusijai ir Ukrainai tenka 30 proc. visų pasaulio rinkose parduodamų kviečių. Po invazijos kviečių kaina prekių biržose pakilo 50-65 proc. Tai yra užuomina apie tai, kas bus ateityje.
Karas Ukrainoje yra dalis pasaulio tvarkos, kurioje teisinės valstybės principų atsisakyta dėl agresyvaus, prevencinio karo – nusikalstamo agresijos akto. Tokie karai atneša su savimi juodąsias vietas, grobimus, kankinimus, tikslines žmogžudystes, cenzūrą ir savavališkus sulaikymus. Nesąžiningi privatūs rangovai kartu su slaptais žvalgybos sukarintais padaliniais vykdo ne pagal įstatymus vykdomus karo nusikaltimus. Rusijos „Vagnerio grupė” (Vagnerio vardas, kaip manoma, yra jos įkūrėjo ir vado, buvusio GRU karininko Dmitrijaus Utkino, kuris, kaip pranešama, ant raktikaulių turi išsitatuiravęs Waffen-SS skiriamuosius ženklus, šaukinys) arba JAV samdinių grupė „Academi”, įkurta krikščionių dešiniųjų lyderio Eriko Princo, veikia ne ką daugiau nei mirties būriai.
Karas yra įspūdinga socialinės kontrolės forma. Jis užtikrina aklą, nekvestionuojamą masinį pritarimą, kurį palaiko tai, ką Pankaj Mishra vadina „pramogine žiniasklaida”, kuri „ugdo piliečių paranojišką patriotizmą”, o „tarnaujanti intelektualų klasė kalba apie Amerikos revoliuciją ir tarptautinę liberalią tvarką”.
Londono knygų apžvalgoje Mishra rašė:
Pažeminimas Irake ir Afganistane bei Trumpo pažeminimas namuose demoralizavo demokratijos ir kapitalizmo eksportuotojus. Tačiau Putino žiaurumai Ukrainoje dabar suteikė jiems galimybę padaryti Ameriką vėl didingą. Rusijos meška daugeliui karinio-pramoninio ir intelektualinio-pramoninio komplekso narių jau seniai patikimiau nei „islamofašizmas” ar Kinija garantuoja pajamas ir tapatybę. Senstantis centristinis establishmentas, kurį žlugdo kraštutiniai dešinieji, persekioja jaunieji kairieji po „Occupy” ir BLM, nusivylęs Vašingtone įstrigusiais įstatymais, atrodo staiga suaktyvėjęs dėl perspektyvos apibrėžti save per naują šaltąjį karą.
Šį fantazijų pasaulį palaiko mitai – mitas, kad Afganistano ir Irako gyventojai mus sutiktų kaip išvaduotojus, kad Ukraina nėra tikra tauta, kad ukrainiečiai save laiko panrusais, kad viskas, kas stovi tarp irakiečių, afganų, sirų, somaliečių, jemeniečių ir libių bei mūsų, yra teroristai, kad viskas, kas stovi tarp Putino ir ukrainiečių, yra neonaciai ir jų rėmėjai Vakaruose.
Tie, kurie prieštarauja šioms fantazijoms, tiek Rusijoje, tiek JAV, yra puolami, marginalizuojami ir cenzūruojami. Mažai kas tai pastebi. Svajonė yra patrauklesnė už tikrovę. Žingsnis po žingsnio šie apakę, kruvini karo ciklopai klumpa pirmyn, palikdami po savęs krūvas lavonų.
PASTABA SCHEERPOST SKAITYTOJAMS: Dabar be jūsų pagalbos nebeturiu galimybių toliau rašyti savaitinę ScheerPost rubriką ir rengti savaitinę televizijos laidą. Nepriklausomos žurnalistikos sienos stulbinamai greitai užsidaro, o elitas, įskaitant Demokratų partijos elitą, reikalauja vis didesnės cenzūros. Bobas Scheeras, kuris valdo „ScheerPost” turėdamas nedidelį biudžetą, ir aš nesvyruosime dėl savo įsipareigojimų nepriklausomai ir sąžiningai žurnalistikai ir niekada neperkelsime „ScheerPost” už mokamos sienos, neimsime už jį abonentinio mokesčio, neparduosime jūsų duomenų ir nepriimsime reklamos. Jei galite, užsiregistruokite adresu chrishedges.substack.com, kad galėčiau ir toliau skelbti savo dabar jau kas savaitę pirmadieniais ScheerPost publikuojamą rubriką ir rengti kassavaitinę televizijos laidą „Chris Hedges Report”.
Chris Hedges
Chris Hedges
Chrisas Hedgesas yra Pulitzerio premijos laureatas, penkiolika metų dirbęs užsienio korespondentu laikraštyje „The New York Times”, kur ėjo Artimųjų Rytų biuro vadovo ir Balkanų biuro vadovo pareigas. Anksčiau jis dirbo užsienyje laikraščiams „The Dallas Morning News”, „The Christian Science Monitor” ir NPR. Jis yra laidos „The Chris Hedges Report” vedėjas.
Facebook komentarai
