Sausio 13 įvykiams atminti. Ar „savi šaudė į savus“ ?

.

Sausio 13 įvykiams atminti. Ar „savi šaudė į savus“ ?

Dori prokurorai ir VSD tarnautojai, manau gerai žino, kad Sausio 13 dar veikė TSRS Omonas  ( specialių užduočių kariuomenė)  kurios karia laisvai su ginklais važinėjo po Lietuvą, vykdydami iš Maskvos duotus įsakymus. Vietiniai, lietuviškieji omonininkai,  galėjo pasimesti, pamatę minioje savo tėvą ar giminaitį ginantį Lietuvos laisvę,į kuriuos jiems įsakyta, esant reikalui šaudyti. Taip, kaip vagis paprastai nevagia iš kaimyno, bet vagia nuo tolimesnio, taip ir Lietuvos tarybiniai  omonininkai  paprašė pagalbos  „užkietėjusių“ TSRS  omonininkų  iš Sibiro gilumos – Novosibirsko, kad lietuviškieji nacionalistai griauna Tarybų sąjungą. O tarybinis omonas turėjo gerą patirtį nuo  NKVD, KGB  Vengrijos, Čekoslovakijos, Gruzijos sukilimų, be šūvių, su kastuvėliais kapojo  žmonėms galvas. Naktį  omonininkai  iš Novosibirsko buvo atskraidinti į Rygą ir automobiliais buvo atvežti į Vilnių. Visa tai vyko naktį. Novosibirsko omonininkai, vietiniams Vilniaus omonininkams  padedant,buvo išskirstyti: vieni dislokuoti ant  daugiabučių namų stogų prie Aukščiausios tarybos pastato, o kiti prie televizijos bokšto. Pastariesiems omonininkų snaperiems, lipant gyvenamo daugiabučio namo laiptine į paskutinį gyvenamo namo aukštą, kad užlipti ant stogo, vienas iš omonininkų  išgirdo laiptinėje kalbant lietuviškai. Omonininkas suprato, kur jis atvežtas ir kokiems tikslams. Jis lietuvis ir nusprendė į lietuvius  nešaudyti.. Jis pabėgo ir įsijungė į atskilusį nuo Maskvos  lietuvišką  omoną  -„ Arą“,  kuris jau tarnavo Lietuvai. TSRS omono karį,Virgilijų  traukė karinių antpečių grožis, kurie jam sapnuodavosi . Tarnyba  atliko specialios paskirties dalinyje Novosibirske. Tai vienas iš slaptųjų TSRS miestų. Virgilijus tiko tiems daliniams, nes reikalų su tikyba  neturėjo. Lietuviškas „Aras“ į kurį perbėgo Virgilijus, buvo tiesiogiai pavaldus V. Landsbergiui. „Are“ tada tarnavo tie, kurie buvo pasiryžę dėlei Lietuvos laisvės paaukoti brangiausią dalyką- gyvybę, pasakojo man  kaip pavaldinys kariuomenės kapelionas kapitonas Virgilijus. Aš buvau LR kariuomenės vyriausiasis kapelionas majoras. Gyvenimas „Are“ buvo toks: po pagalve –pistoletas, šalia lovos – automatas, išsiskyrimas su artimaisiais nežinia kuriam laikui, nuolatinė įtampa. Tarnavo pusmetį, budėdami, saugodami objektus, susiremiant su nusikalstamo pasaulio atstovais. Aprimus situacijai Lietuvoje, Virgilijui iškilo dilema, ką veikti toliau: likti „Are“, tapti Aukščiausios tarybos narių asmens sargybiniu ar įgyvendinti seną svajonę – tapti karininku. Tapti „Aro“ karininku iš specializuoto TSRS Omono būrio, jam nepavyko per atranką. Dievas jam leido pasirinkt kitą kryptį, kai jis slėpdamasis nuo Rusijos  omoninikų  draugų perėjo į lietuvišką „Arą“ ir pamatęs lietuvius ginančius savo tėvynės laisvę. Gal būt jis tą tarybinio karininko karjierą  būtų pasiekęs, jei nebūtų atgabentas į Lietuvą. Matyti vaizdai, kai  žmonės plikomis  rankomis gynė laisvę, žuvus draugui, pačiam nepriimtam tarnauti į „Aro“ rinktinę, paskatino omonininką  Virginijų tapti Kristaus kariu.

„Aro“ uniformą pakeitė kunigo sutana. Nuotraukos  iš „Kauno diena“

Kauno  kunigų seminarijos vadovybė atsargia pažvelgė į šio 20 jaunuolio norą studijuoti teologiją. Kliūčių nedarė. Jau tapęs klieriku V. Dudonis išgirdo apie  Medininkų tragediją, Jeigu ne stojamieji egzaminai, o jų metu V. Dudonis „Are“ pasiprašė atostogų, vieno iš dviejų savo būrio žuvusių vyrų vietoje, Medininkuose,  galėjau būti  jis. Tai pasakojo Virgilijus, išnagrinėjęs budėjimo grafiką, žuvusio tarnybos draugo  Mindaugo Balavako. Tos žinios paveiktas Virgilijus, vėl griebėsi ginklo ir lėkė Į Vilnių, bet naujasis „Aro“ vadas pasakė: „Ačiū ,bet apsieisime be tavęs“. Atidavė ginklus, kad nereikėtų šaudyti į savus. Jis tapo Kristaus kariu-kunigu. Taip pasakojo buvęs Novosibirsko specialiosios  paskirties karys savo draugams ir „Kauno dienai“ jau būdamas Kristaus kariu.  Kodėl jis pasuko į kunigo tarnystę? Jis nenorėjo vykdyti įsakymo šaudyti nuo stogų į savus. Ar šaudė jo draugai jis nežino, nes jis pabėgo iš TSRS  sistemos, išgirdęs Vilniuje laiptinėje kalbant lietuviškai ir daugiau su savo tarnybos draugais iš Novosibirsko nesusitiko. Būdamas kariuomenės kapelionu kapitonu, Virgilijus  pirmą kartą apėjęs Kauno Įgulos bažnyčią, kaip  naujasis rektorius kapitonas Virginijus Dudonis, viename  rūsio kambaryje ant sienos pamatė įrėmintą didelę nuotrauką. Joje minios žmonių Gedimino aikštėje į paskutinę kelionę palydi Medininkų tragedijos aukas. Prie vieno karsto matėsi daugelis buvusių kunigo bendražygių.  Ar jie šaudė į savus ar ne gerbiami  teisėjai, prokurorai, kapelionas Virgilijus nematė, nes jo keliai, lipantiems omonininkams  ant stogų, išsiskyrė laiptinėje? TSRS omonininkas, „Aro“ karys, tapęs kunigas  nešaudė. Tai galėjo daryti jo buvę tarnybos draugai, vykdydami vadų įsakymus? Jis išgirdęs kalbant  laiptinėje lietuviškai – pabėgo. Ar ten buvo daugiau „savų“ ar svetimų manau gal turėtų  atsakyti Sausio 13 užbaigta byla? Virgilijus Dudonis  tapo kunigu ir jaunas iškeliavo amžinybėn su švaria sąžine prieš Dievą  ir Sausio 13 Lietuvą.

 Pagarbiai LR kariuomenės vyr. kapelionas majoras A. Bulotas

P.S. Šiandieną labiausiai pažeistos velniškais skiepais, dvi svarbiausios, be šūvio, pasaulio institucijos – valstybės ir šėtoniškos bažnyčios vadindamos skiepus „religine pareiga“- tam žudant  negimusius kūdikius,