Reiso MH-17 byla baigta – kaltinamieji kalti, todėl, kad yra rusai
2765DUTCH LAW OF FINGER POINTING
MH17 TEISMAS TAIKO OLANDŲ PIRŠTŲ RODYMO ĮSTATYMĄ – KALTĖ PAGAL ASOCIACIJAS, JEI NUSIKALTĖLIS YRA RUSAS, NEKALTUMAS PAGAL ASOCIACIJAS, JEI PROKURORAS YRA OLANDAS ARBA UKRAINIETIS
John Helmer, Maskva
@bears_with
Buvęs Nyderlandų mokesčių inspektorius, šiuo metu Hagos apygardos teismo teisėjas priėmė sprendimą nuteisti tris vyrus už nusikalstamo susivienijimo sukūrimą dėl 2014 m. liepos 17 d. „Malaysia Airlines“ skrydžio MH17 298 keleivių ir įgulos narių nužudymo Rusijos karinės vadovybės ir vyriausybės Maskvoje nurodymu. Teisėjas Hendrikas Steenhuisas (pagrindinė nuotrauka dešinėje) pripažino priimtinais Nyderlandų ir Ukrainos valstybinių organizacijų ir jų kariškių, žvalgybos agentų bei policijos pateiktus nusikaltimo įrodymus. Jie slapta paliudijo, kad „jokių klastojimo [įrodymų] pėdsakų nerasta“. Steenhuisas padarė išvadą, kad „visi [telefono įrašai ir fotonuotraukos] buvo autentiški ir jais nebuvo manipuliuojama“.
Jis pripažino nepriimtinais ir atmetė visus Rusijos organizacijų pateiktus įrodymus, nes, pasak jo, jos yra valstybinės agentūros ir „nėra aiškios, skaidrios, visiškai neįtikinamos“.
Nuteistieji vyrai – pulkininkas Igoris Girkinas (pagrindinėje nuotraukoje kairėje), pulkininkas Sergejus Dubinskis ir Leonidas Charčenka – sukūrė savo organizaciją nusikaltimams vykdyti konflikte Rytų Ukrainoje, kuriame iš vienos pusės dalyvavo Rusijos valstybė, tačiau teisėjas nustatė, kad iš kitos pusės nedalyvavo jokia kita užsienio valstybė. Jis taip pat nusprendė, kad karo įstatymai ir kovotojo imunitetas dėl ginklų dislokavimo ir veikimo teisiškai gynė Kijevo pajėgas, tačiau nebuvo taikomi Donbaso kariuomenei. Atitinkamai Steenhuisas pareiškė, kad „dėl kovinio imuniteto nebuvimo įtariamieji, kaip ir bet kuris kitas civilis, neturėjo teisės šaudyti į bet kokį orlaivį, įskaitant karinį orlaivį, ir taip nužudyti jame esančių kariškių. Todėl realizuota nusikalstama veika – numušti lėktuvą ir nužudyti jame esančius asmenis – jau buvo įtraukta į pradinį planą“.
„Teismo nuomone, atrodo, kad nors „Buk“ raketa buvo paleista sąmoningai, buvo manoma, kad tai karinis, o ne civilinis orlaivis. Tokiu mastu tai turėjo būti klaida. Tačiau tokia klaida nesumenkina ketinimo ir iš anksto apgalvoto patarimo“.
Iš to išplaukia, kad Nyderlandų teismas nusprendė, jog ukrainiečių ir rusų pasipriešinimas 2014 m. vasario mėn. režimo pasikeitimui Kijeve, po to vykusi ginkluota apsisprendimo kova ir savigyna nuo Ukrainos oro ir sausumos puolimo buvo ir tebėra neteisėti – Rusijos valstybinis nusikaltimas, nes, pasak Steenhuiso, „2014 m. Rusijos Federacija apskritai kontroliavo DLR [Donecko liaudies respubliką]“.
Steenhuisas nurodė „artilerijos apšaudymą Ukrainos teritorijoje, kuris būtų buvęs vykdomas iš Rusijos Federacijos nuo 2014 m. liepos mėn. pradžios. Liudytojai taip pat paliudijo apie Rusijos techniką su Rusijos kariais, kurie kirto sieną, vykdė apšaudymą ir po to išvažiavo atgal“. Jis neužsimena apie Kijevo pajėgų vykdomą apšaudymą ar bombardavimą iš oro.
16 000 žodžių Steenhuiso nutartyje Kijevas apskritai neminimas; neminimas ir Vašingtonas; neminimas ir tuometinis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka (pagrindinė nuotrauka, gale centre); neminimas ir JAV vyriausybės finansavimas, ginkluotė ir kita pagalba karinėms operacijoms Donbase.
Priešingai, prezidentas Vladimiras Putinas, jo patarėjas Vladislavas Surkovas (nuotrauka ant stalo) ir kiti „aukšto rango Rusijos Federacijos asmenys“ teisėjo įvardijami kaip tie, kurie „rūpinosi DLR finansavimu, žmonių aprūpinimu ir apmokymu, ginklų ir prekių tiekimu“. Be to, nuo 2014 m. gegužės vidurio Rusijos Federacija darė lemiamą įtaką užimant aukštus postus DLR ir kišosi į karinių veiksmų koordinavimą, taip pat ėmėsi karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje“.
Teisėjas paskelbė, kad žudymo įrankio įrodymui priima vieną kovinės galvutės šrapnelio gabalėlį, panašų į peteliškę (lentelės centre), kuris, pasak jo, buvo rastas iš pilotų kabinos įgulos nario kūno. Šis Ukrainos ir Nyderlandų valstybinių tyrėjų atradimas liko nedokumentuotas, o fragmento saugojimo grandinė nepatvirtinta. Steenhuisas neturėjo paaiškinimo, kodėl dingo visos kitos 2 600 peteliškės nuolaužų iš raketos kovinės galvutės, kuri, kaip įtariama, sprogo prieš MH17 pilotų kabiną.
Pagal Nyderlandų baudžiamojo proceso kodekso 344a straipsnį : „[teisėjas] negali konstatuoti, kad yra įrodymų, jog kaltinamasis įvykdė kaltinamajame akte nurodytą nusikalstamą veiką išimtinai arba lemiamu mastu, remdamasis rašytine medžiaga, kurioje yra asmenų, kurių tapatybė slepiama, pareiškimų“.
Kaip įstatymą, pagrindžiantį tris apkaltinamuosius nuosprendžius, pulkininko leitenanto Olego Pulatovo išteisinimą, tris laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes ir 16 mln. eurų kompensacijos priteisimą, Steenhuis pristatė Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo koncepciją, vadinamą „funkciniu bendrininkavimu“. Nyderlandų ir tarptautiniai teisininkai pripažįsta, kad tai yra kaltė dėl bendrininkavimo. Jie pažymi, kad pagal tarptautinę, Šiaurės Amerikos ir Didžiosios Britanijos teisę to negalima įrodyti liudytojui duodant slaptus parodymus; įrodymams, surinktiems slaptos grandinės būdu ir ištirtiems slaptai; be kryžminės ekspertų apklausos atvirame teisme; ir vieno teisėjo, kuris remiasi kitu tyrimą atliekančiu teisėju, kurio tapatybė ir bylos nagrinėjimas taip pat liko paslaptyje.
Teisėjas Steenhuis apibendrindamas pareiškė, kad „nėra jokios pagrįstos abejonės“.
„Bendra baudžiamoji atsakomybė yra idėja, kurią amerikiečiai prieš trisdešimt metų bandė panaudoti Jugoslavijos ir Ruandos karo nusikaltimų tribunoluose – tai fiktyvi teisė“, – komentavo Kristoferis Blekas (Christopher Black), Kanados advokatas, atstovavęs kaltinamiesiems, kaltinamiems tuose procesuose.
„Išteisindamas Pulatovą, vienintelį kaltinamąjį, kuriam teisme buvo atstovaujama, – komentuoja olandų jurisprudencijos ekspertas Alfredas Vierlingas, – teismas padarė viską, kad sutrukdytų nuteistiems kaltinamiesiems imtis aukštesnės instancijos teisminių procesų ir užginčyti įstatymą bei apkaltinamuosius nuosprendžius Apeliaciniame teisme.“
Ketvirtadienio popietę Steenhuis beveik dvi valandas skaitė tai, ką jis pavadino teismo sprendimo santrauka. Santraukos dokumentą anglų kalba sudaro kiek daugiau nei 16 000 žodžių, o jo apimtis viršija 70 puslapių.
Po to jis išdalijo dokumentą teismo salėje esantiems advokatams. Vėliau šis dokumentas buvo paskelbtas Nyderlandų teismų interneto svetainėje olandų ir anglų kalbomis atskiromis versijomis kiekvienam iš keturių kaltinamųjų, nurodytų oficialiame kaltinamajame akte. Kiekviena versija apima daugiau kaip 90 000 žodžių ir 159 puslapius.
Archyvinį pakartojimo įrašą su anglų kalbos vertėju žodžiu galima sekti čia.
Hagos apygardos teismo teisėjai (iš kairės į dešinę) Dagmar Koster, Hendrik Steenhuis ir Heleen Kerstens-Fockens išeina iš teisiamųjų suolo pasibaigus lapkričio 17 d. nuosprendžio skaitymui. Koster ir Kerstens-Fockens per 28 mėnesius trukusį bylos nagrinėjimą į protokolą nieko nepasakė. Išsamesnės informacijos apie jų, kaip Nyderlandų ir NATO prokurorų, patirtį rasite čia.
Neaišku, ar šis ilgas teismo sprendimo variantas su išnašomis yra galutinis Steenhuis žadėtas sprendimas. Baigdamas savo skaitymą jis pasakė: „Tekstas, kuris dabar paskelbtas, taip pat bus paskelbtas anglų ir rusų kalbomis teismo interneto svetainėje ne vėliau kaip rytoj po pietų. Visas nuosprendžio tekstas anglų kalba bus paskelbtas po kelių savaičių“.
Pasak teisėjo, pats tekstas yra tik santrauka; visas teismo sprendimas bus paskelbtas tik po kelių savaičių, kaip teigė Steenhuis, „po kelių savaičių“. Kartu jis nurodė, kad terminas, per kurį galima pateikti apeliacinį skundą dėl jo sprendimo, yra vos 14 dienų – gruodžio 1 d.
Visapusiškai, be valstybės įsikišimo, išanalizuoti MH17 bylos įrodymus galima tik trijose spausdinamose knygose:
Kairėje: Eric van de Beek, MH17: de onderste steen : een non-fictie detective (2022 m., olandų k. – „MH17 – nepaliekant akmens ant akmens – negrožinis detektyvas“); centre: Kees van der Pijl, Flight MH17, Ukraine and the New Cold War (2018 m.) ; dešinėje: Johnas Helmeris su Maxu van der Werffu, Liane Theuerkauf ir Samu Bullardu, „Melas, kuris numušė MH17“ (2020).
Steenhuisas teigia, kad Nyderlandų teisėje apkaltinamųjų nuosprendžių pagrindas yra „funkcinis bendrininkavimas“. „Teismas įvertino, ar kaltinamasis gali… būti laikomas atsakingu už kitų asmenų indėlį į dislokavimą. Pastaroji aplinkybė vadinama funkciniu bendrininkavimu. Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo suformuluotos kelios šios funkcinės atsakomybės sąlygos. Trumpai tariant, tai reiškia, kad visų pirma turi būti nustatyta, jog įtariamasis sutinka, kad daromas nusikaltimas, arba kad jis paprastai su tuo sutinka. Antra, turi būti nustatyta, kad įtariamasis gali nuspręsti, ar nusikaltimas daromas, kitaip tariant, kad jis jį kontroliuoja, kad jis gali jį padaryti arba nutraukti… Teismas mano, kad tikslingiau pirmiausia įvertinti galimą asmeninį konkretų įtariamojo indėlį į nusikaltimą. Tik padaręs išvadą, kad kas nors negali būti laikomas nusikaltimo vykdytoju ar bendravykdytoju, teismas priėjo prie klausimo, ar šis įtariamasis tuomet turėtų būti laikomas funkciniu nusikaltimo vykdytoju, nes yra atsakingas už kito asmens indėlį.“
Pasak teisėjo, Girkinas buvo kaltas, nes jis „buvo nuolat informuojamas apie kovų būklę aplink koridorių ir davė su tuo susijusius nurodymus. Pavyzdžiui, jis davė įsakymus dėl tankų tiekimo ir išdėstymo ir nustatė, kas vadovauja. Tačiau Girkinas telefonu nekalbėjo apie „Buk“ ar jo dislokavimą. Būdamas aukščiausias karinis vadas, Girkinas turėjo galimybę nuspręsti, ar dislokuoti „Buk-TELAR“, ar ne. Tokia kontrolė kilo iš jo, kaip gynybos ministro, hierarchiškai viršesnio už Dubinskį ir Charčenką, pareigų, taip pat tai matyti iš Girkino telefoninių pokalbių, kai tapo aišku, kad su „Buk-TELAR“ dislokavimu reikalai klostosi ne taip. Tuomet Girkinas aktyviai kišasi į „Buk-TELAR“ išvežimą į Rusijos Federaciją, duoda reikiamus nurodymus ir palaiko apie tai telefoninį ryšį, kad būtų informuotas, ar tai iš tikrųjų įvyko.“
„Be to, ginkluotos kovos vykdymas buvo svarbi priemonė, ir būtent priemonė, kuri vyko Girkino, kaip aukščiausio karinio vadovo, įgaliojimu, siekiant DLR tikslo. Ginkluotos kovos dalis buvo lėktuvų numušimas. Tai, kad naudojant karines priemones žuvo žmonės, žinoma, žinojo ir Girkinas. Tai neabejotinai pasakytina ir apie priešlėktuvinės technikos panaudojimą lėktuvams numušti; apie tai jau buvo ne kartą kalbėta iki 2014 m. liepos 17 d.“
„Nors byloje nėra įrodymų, kad Girkinas 2014 m. liepos 17 d. žinojo apie galimybę panaudoti „Buk-TELAR“, galima teigti, kad Girkinas neabejotinai pritarė tokiam panaudojimui, kaip 2014 m. liepos 17 d. panaudotas „Buk-TELAR“, dėl kurio žuvo žmonės. Teismas tai daro iš jo vaidmens ir aukštų pareigų, jo prašymo užtikrinti patikimą priešlėktuvinę gynybą, to, kad Girkinas žinojo apie karinių priemonių, kuriomis jau buvo numušti keli orlaiviai, naudojimą, įskaitant dėl to žuvusius žmones, ir niekada nesiėmė jokių veiksmų prieš jas, taip pat to, kad Girkinas aktyviai kišosi į karinę operaciją aplink koridorių 2014 m. liepos 17 d. ir apie ją.“
Nyderlandų teisės ekspertai mano, kad Steenhuisas išplečia funkcinio bendrininkavimo reikšmę gerokai už iki šiol Nyderlandų teismų leistinos apimties ribų; jie taip pat pažymi, kad nėra Nyderlandų statuto, kuriame būtų išaiškinta, kaip „funkciniai bendrininkai“ kariuomenėje, kovojančioje su kita kariuomene, gali būti vertinami kaip dalyvavę veiksmuose, kuriuos jie pripažįsta kaip nusikalstamą nužudymą, o ne savigyną konkrečiomis aplinkybėmis ar nacionalinio išsivadavimo karą apskritai.
Olandijos teisės ekspertai, aptarę funkcinio bendrininkavimo klausimą Olandijos teismų bylose, teigia, kad ši sąvoka atsirado nuo civilinių nusikaltimų, pavyzdžiui, įmonių vadovų, organizuojančių savo darbuotojų darbo saugos taisyklių pažeidimus arba vykdančių komercinį sukčiavimą. Vėliau ji buvo išplėsta, įtraukiant tokius nusikaltimus kaip turto prievartavimas, vagystės ir nužudymai abortų bylose. Bandymai taikyti šią sąvoką siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn už politinių ar karinių veikėjų nusikaltimus Nyderlandų teismuose sukėlė ne apkaltinamuosius nuosprendžius, o ginčus.
Nė vienoje Olandijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ar Amerikos apžvalgoje, kurioje buvo nagrinėjami baudžiamieji persekiojimai prieš karius ar jų vadus ir politinius lyderius dėl to, kad jie veikė kaip funkciniai karo nusikaltimų bendravykdytojai, nenustatyta nė vieno atvejo pilietinio karo ar nacionalinio išsivadavimo karo, kuriame kovojo dvi priešiškos armijos, atveju.
„Nors karinio orlaivio numušimas taip pat nebuvo leistinas, – tvirtino Steenhuisas savo išvadoje, – teismas negali užmerkti akių prieš tai, kad karinio orlaivio numušimas kovų kontekste iš tiesų būtų buvęs kitokio rango nei tyčinis šaudymas į civilinį orlaivį ir dėl to tyčinis 298 vyrų, moterų ir vaikų, neturinčių nieko bendra su kovomis, nužudymas. Nors ketinimas nesumenkina fakto rimtumo, jis nuspalvina kaltinimo rimtumą.“
Blackas, Vierlingas ir JAV teisininkai, besispecializuojantys sąmokslo ir reketo bylose, mano, kad dar niekada nėra buvę baudžiamojo persekiojimo ir apkaltinamojo nuosprendžio dėl tokių slaptų įrodymų, kokius ką tik pripažino Nyderlandų teismas; ir dėl to, kad nebuvo įrodytas nusikaltėlių ketinimas įvykdyti jiems inkriminuojamą nusikaltimą.
Pasak jų, dar niekada nebuvo taip akivaizdu, kad 2014 m. liepos 17 d. danguje virš Rytų Ukrainos vykęs karas buvo jau prasidėjusio ir šiandien tebesitęsiančio karo tarp NATO sąjungininkių ir Rusijos, kuriame Nyderlandų vyriausybė – ir jos teisėjai – stojo prieš Kremlių ir jo karius, dalis.
