R.Baranauskas : „Kodėl I.Šimonytė apsimeta tokia naivia ar kvaila?”
Grybesgauja
Dalios Grybauskaitės gaujos užgrobto ir išvogto „Snoro” banko vienas iš akcininkų Raimondas Baranauskas laiške „Laisvo laikraščio” redakcijai stebisi, kodėl buvusi Finansų ministrė Ingrida Šimonytė apsimeta tokia naivia ar kvaila.
Mat I.Šimonytė taip pat LL aiškino, kad „Snoras” buvo nacionalizuotas teisėtai, nes neva tuomet galioję įstatymai numatė, kad galima banką paimti „visuomenės poreikiams”. Aišku, I.Šimonytė nutylėjo, kad tas pats įstatymas numatė, kad „už visuomenės poreikiams paimtą turtą valstybė turi tinkamai atlyginti”. Tačiau jokio atlyginimo 20 metų kurę „Snorą” verslininkai negavo – Lietuvoje jiems buvo sufabrikuotos baudžiamosios bylos tos pačios grybauskinės teisėsaugos, ir pasilikę Lietuvoje, jie čia būtų ilgiems metams uždayti į kalėjimą.
R.Baranauskui redakcija nusiuntė tokius klausimus:
dar turiu klausimu – I.Šimonytė sako, kad Snoras sunaikintas teisėtai, nes „Nežinau, kokie “dokumentai” jums su aAntonovu ką ir kurioje vietoje “rodo”, bet nieko nėra paprasčiau, kaip patikrinti įstatymų redakcijas. Pridedu originalią Finansinio tvarumo įstatymo redakciją, priimtą 2009 liepą ir ten skirsnis apie akcijų paėmimą visuomenės poreikiams yra nuo pat pradžių ir būtent jis buvo pritaikytas (žiūrėti 8 straipsnį). 2011 11 18 įsigaliojo įstatymo keitimai, susiję su banko padalinimo į “gėrą” ir “blogą” banką procedūra, kuri šiuo atveju vistiek nebuvo pritaikyta, nieko bendra su paėmimu visuomenės poreikiams minėti keitimai neturėjo, nes tai reglamentuojantis straipsnis net kaip nors redakciškai nebuvo keistas. Jeigu netikite iš TAR ištrauktu dokumentu, pasitikrinkite Valstybės žiniose, kurios tuo metu dar buvo leidžiamos”.
Koks jūsų komentaras? Ar tiesa, kad ponas Cooper apmokėjo ir ponios Grybauskaitės rinkimų kampaniją, tai neva nustatė valstybės kontrolė, tačiau minėtas dokumentas, be abejo, yra valstybės paslaptis ?
Gerb. Aurimai,
Siūlau pačiam tikrai nesukoncentruoti dabar į tą Finansinio tvarumo įstatymo pakeitimą, kuris buvo priimtas 2011-11-17 d. Seime arba į kitų 7 įstatymų pataisas, priimtas tada tuo pačiu tik dėl Snoro banko.
Kad I.Šimonytė „nurijo“ šį kabliuką, yra labai gerai. Tik nejaugi, ji yra tokia naivi, ar kvaila apsimeta? Nejaugi, ji galvoja, kad tik su tokiu „kabliuku“ viena žymiausių JAV advokatų kompanijų eitų į Tarptautinį arbitražą ICC Paryžiuje?
Aišku, aš tikrai negaliu ir neatskleisiu ieškinio konkrečių detalių ir informacijos. Tačiau siūlau, esant progai, užduoti A.Kubiliaus buvusiai buhalterei I.Šimonytei keletą papildomų konkrečių klausimų šia tema.
Užduokite, pavyzdžiui, natūraliai kylantį klausimą: kuo gi, iš tikrųjų. 2011-11-16 d. vadovavosi premjeras A.Kubilius ir finansų ministrė I.Šimonytė (šie du buvo aktyviausi dalyviai!) bei kiti konservatorių-liberalų vyriausybės nariai (juk LR vyriausybė jokio savarankiško tyrimo tą pačią dieną nebuvo atlikusi!), po valandos po jau įvykusio Lietuvos banko valdybos posėdžio, patys balsuodami ir priimdami taip pat neteisėtą ir nepagrįstą vyriausybės nutarimą nacionalizuoti AB banką Snoras? Ar ta Lietuvos banko išvada, kurią vyriausybei, matomai, “iš lubų” surašė pats Lietuvos banko pirmininkas V.Vasiliauskas ir toje išvadoje pateiktomis prielaidomis?!
Šis vyriausybės nutarimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir kelia didelių abejonių dėl jo atitikimo LR Konstitucijos 23 straipsniui ir Finansinio tvarumo įstatymo 2 ir 8 straipsniams. Nutarimas priimtas pagal Lietuvos banko vidiniame dokumente (tarnybiniame rašte, 2011-11-16 d. pasirašytame Lietuvos banko dviejų darbuotojų (kurių vienas iš jų net nedalyvavo inspektavime) ir skirtame personaliai asmeniškai Lietuvos banko valdybos pirmininkui V.Vasiliauskui) išdėstytas prielaidas, kurios nebuvo atskleistos net AB banko Snoras vadovams ir pagrindiniams akcininkams. Iki šiol visuomenei nežinomi bei viešai nepaskelbti duomenys, kurie yra užfiksuoti tik šiame Lietuvos banko tarnybiniame rašte. Vyriausybės nutarime nurodyta, jog „yra grėsmė, kad bankas yra nemokus“. Šie teiginiai neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi AB bankas Snoras buvo mokus ir likvidus ir jokių mokumo problemų iki pat banko veiklos apribojimo taip ir nepatyrė. Ką šiuo konkrečiu klausimu paaiškintų I.Šimonytė?!
Minėtame 2011-11-16 d. vyriausybės nutarime parašyta, kad „valstybė tuo siekė imtis veiksmingų, gana reikšmingą rinkos dalį užimančio banko indėlininkų, kitų kreditorių ir klientų interesus bei visos bankų sistemos stabilumą ir patikimumą apsaugančių priemonių“, dėl kurių būtina AB banko Snoras akcijas paimti visuomenės poreikiams (?!).
Paminėtos formuluotės akivaizdžiai byloja, kad LR vyriausybės sprendimas yra pagrįstas tik formaliu teisės akto formuluočių perrašymu, o ne pagrįstas (kaip turėtų būti) faktiniais duomenimis. Praėjus po šio vyriausybės nutarimo priėmimo net keletui metų aukščiausiosios šalies institucijos nesiėmė jokių konkrečių veiksmų, reikalingų bankų sistemos stabilumui ir patikimumui stiprinti, o Lietuvos bankas (valstybinis Lietuvos bankas!) tiesiog inicijavo AB bankui Snoras (nacionalizuotam t.y. valstybiniam Snoro bankui!) bankroto bylos iškėlimą. Taigi jokių deklaruotų efektyvių ir veiksmingų sprendimų, bankų sistemos stabilumui ir patikimumui didinti, nepriimta.
Išeinant iš viso to aukščiau išdėstyto, belieka, gerb. Aurimai, premjerui A.Kubiliui ir jo vyriausybės buvusiai finansų ministrei I.Šimonytei, priminti bei pasiūlyti dar kartą pasiskaityti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir vieną kartą suprasti, jog nuosavybę saugo Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Šį Konstitucijos norma įstatymuose imperatyviai reikalauja įtvirtinti nuosavybės neliečiamumą. Nuosavybė gali būti ribojama tik esant tam tikroms sąlygomis – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad nuosavybė gali būti paimama 1) tik įstatymo nustatyta tvarka 2) visuomenės poreikiams ir 3) teisingai atlyginama. O kur tai buvo padaryta AB banko Snoras atveju?! Ar banko akcininkams buvo atlyginta?
Ne, nebuvo atlyginta! Tad paklauskite I.Šimonytės, kaip vadinasi tokia boševikinė nacionalizacija , kaip privati nuosavybė tiesiog atimama neatlygintai? I.Šimonytė turėtų žinoti, – tai vadinasi turto ekspropriacija!
Teisė į nuosavybės neliečiamumą išsamiai išnagrinėta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose. 1994 m. gegužės 27 dienos nutarime Konstitucinis teismas išskyrė teisę į nuosavybę kaip vieną svarbiausių žmogaus prigimtų teisių. Šį konstitucinė teisė yra neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.
Ir vienas iš svarbiausių momentų AB banko Snoras neteisėto nacionalizavimo istorijoje būtų šis. įsitikinęs, jog į šį klausimą neturėtų atsakymo nei jokių paaiškinimų nei A.Kubilius, nei I.Šimonytė
Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams (eminent domain) – tai administracinio pobūdžio santykis, šio santykio šalys – valstybė ir privačios nuosavybės savininkas (1996 m. spalio 6 d. Konstitucinio teismo nutarimas). Konstitucinis teismas minėtą nuostatą išplėtojo, nurodydamas, kad nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams – tai kiekvienu atveju individualus įstatyme nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačioje nuosavybėje esančio turto paėmimo, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams tuo pat metu 1) turi būti nustatomas ir konkretus atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, 2) tokio atlyginimo išmokėjimo savininkui tvarka, 3) kad apie nuosavybės paėmimą ir apie atlyginimo už ją dydį bei kitas sąlygas savininkui turi būti pranešta dar prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, 4) kad kol institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo ir savininkas nepasieks susitarimo dėl atlyginimo už paimtą nuosavybę ar 5) kol jų ginčo neišspręs teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama.
Pagarbiai,
Raimondas
Visi šie klausimai buvo perduoti kandidatei Ingridai Šimonyeti, iš kurios atsakymų dar nesulaukėme
