Prokurorė Kryževičienė siūlo teismui uždrausti rašyti A.Drižiui straipsnius, L.Stankūnaitės tėvas – pagydyti „psichuškėje“
Kryzeviciene
Prokurorė Kryževičienė siūlo teismui uždrausti rašyti A.Drižiui straipsnius, L.Stankūnaitės tėvas – pagydyti „psichuškėje“
Aurimas Drižius
Vakar, spalio 23 d. Vilniaus apylinkės teisme prokurorė Kryževičienė (nuotr. viršuje) pasiūlė man bausmę už tai, kad parašiau straipsnį „Pedofilijos bylos šaknys – Stasys Stankūnas girtas lupdavo savo dukras, varydavo iš namų, ir šios merginos vėliau jau savo dukras matyt pardavinėjo pedofilams“.
Prokurorė Kryževičiene prašė šio teismo teisėjos teisėjos Mateikienės taikyti „Laisvo laikraščio“ redaktoriui A.Drižiui baudžiamojo proceso priemones – uždrausti jam užsiimti tam tikra veikla – redaguoti laikraščius ir portalus, rašyti straipsnius, galiausiai pasiūlė jį įkalinti 2,3 metų pataisos namuose.
„Nukentėjęs“ Laimos Stankūnaitės tėvas Stankūnas pasiūlė teismui A.Drižiui taikyti „psichines poveikio priemones“ už tai, kad jis nesiliauja rašyti straipsnius. Aš tai supratau, kad Stankūnas mane siūlė gydyti „psichuškėje“.
„Nukentėjusi“ Laima Stankūnaitė siūlė įvesti cenzūrą ir uždrausti „Laisvam laikraščiui“ rašyti apie pedofilijos bylą.
Prokurorė Kryževičienė tam pritarė ir sakė, kad tai nebūtų cenzūra, nes Konstitucija neva draudžia skelbti šmeižtą ir dezinformaciją.
Paklausta, kurioje vietoje „Laisvas laikraštis“ spausdina dezinformaciją, nes visą laiką remiasi faktais ir įrodymais, kuriuos teismas ignoruoja, prokurorė neatsakė, nes teisėja Mateikienė nutarė, kad atsakyti ji neprivalo.
Teismui įrodinėjau, kad jokios dezinformacijos „Laisvas laikraštis“ nespausdino – jis tik spausdino nukentėjusios mažametės Deimantės Kedytės parodymus apklausos prokuratūroje, pas psichiatrus ir teisme metu. Juose mergaitė pasakojo, kaip buvo prievartaujama grupės pedofilų, o net penkios valstybinės psichiatrijos ekspertizės parodė, kad auka kalba tiesą, ir tas jos pasakojimas paremtas jos pačios patirtimi. Prokuratūra bandė paneigti tuos pasakojimus kviesdami vis naujus psichiatrus, tačiau kiekvieną kartą gaudavo tą patį rezultatą – turėjo konstatuoti, kad mergaitė nelikusi meluoti.
Galiausiai, „teisėjų“ kolegija su Cininu priešakyje nusprendė, kad aukos net nereikia apklausti teisme, nes „jos atmintis ištrinta“, ir pareiškė, kad viskas išgalvota, jokios pedofilijos nebuvo.
Tokos teismo elgesys man eilinį kartą įrodo, kad visa Lietuvos „teisinė sistema“ yra perdėm supuvusi ir korumpuota, nes teismas atsisakė vertinti bet kokius pedofilijos įrodymus. Nors tų įrodymų – nors vežimų vežk – antrai aukai, D.Kedytės pusseserei ekspertizė nustatė, kad yra išplatėjusi storoji žarna, ir kad mergaitė galėjo būti prievartaujama analiniu būdu, veikiant „kietu buku daiktu“. Būtent tai ir liudija mažoji Deimantė – kad pusseserė buvo prievartaujama.
Tačiau prokurorė Kryževičienė teisme pasakojo nesąmones, kad neva aukos storoji žarna išplatėjusi ne nuo prievartavimo, o dėl to, kad „viduriai buvo užkitėję“.
„Teismas nustatė, kad jokios pedofilijos nebuvo, reiškia, kad jos nebuvo“, – choru giedojo prokurorė Kryževičienė ir abu Stankūnai.
Jeigu teismas taip nusprendė, tai negalima turėti nuomonės, kad viskas buvo priešingai. Nors mane toks „teismų sistemos“ sprendimas tik dar labiau įtikina, kad visa „teisinė sistema“ yra užvaldyta pedofilų ir žudikų. Teisėjai spjauna ant bet kokių įrodymų, atsisako juos vertinti ir ignoruoja, apsimeta, kad jų nėra, ir tada sako : „jokios pedofilijos nebuvo“. Tai kam tada tie visi įrodymai ir kodeksai, kaip nagrinėti bylą?
Visus Deimantės Kedytės parodymus, liudijimus ir ekspertų išvadas, kad auka nemeluoja prokurorė Kryževičienė vadina „Laisvo laikraščio“ dezinformacija, ir reikalauja, kad aš būčiau dviem metams uždarytas į kalėjimą už savo profesinę veiklą.
Taip pat – kad man teismas uždraustų rašyti straipsnius apie pedofilijos bylą. Teismui priminiau, kad yra toks Alvydas Sadeckas, kurio pavardė dažnai minima pedofilijos byloje, ir kuris teismo rankomis jau man įvedė cenzūrą ir uždraudė rašyti apie jį straipsnius. Nors A.Sadeckas asmeniškai priėmė esminius sprendimus, kam turi atitekti privatizuojamos „Mažeikių naftos“ akcijos, tačiau „teismai“ nusprendė, kad jis niekaip su tuo procesu nesusijęs.
Bylą nagrinėjanti teisėja Ilona Mateikienė (nuotr. viršuje) šį posėdį elgėsi ramiau ir man negrasino, kad jos „kantrybė baigsis“.
Praeitą posėdį ji iš manęs tyčiojosi, klausė, ar tai aš įkėliau į internetą Deimantės Kedytės pasakojimą, kuri į video įrašė jos tėvas Drąsius Kedys. Kai pasakiau, kad skaitytųsi su žodžiais, teisėja man atrėžė, kad jos „kantrybė baigiasi“.
Tada paprašiau teismo pirmininko nušalinti Mateikienę nuo šios bylos svarstymo, nes teisėja labai įžūliai pažeidinėjo visas įmanomas baudžiamojo proceso normas.
Nors baudžiamoji byla man iškelta pagal melagingą Laimos Stankūnaitės pareiškimą, tačiau teisėja Mateikienė nusprendė, kad L.Stankūnaitė neprivalo dalyvauti šioje byloje, ir atsakyti į bet kokius mano klausimus. Kitaip sakant, teisėja Mateikienė pažeidė esmines BPK normas, kurių 22 straipsnis sako, kad : „kaltinamasis turi teisę nagrinėjimo teisme metu duoti parodymus ir užduoti klausimus; duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų“.
Teisėja I.Mateikienė iš manęs atėmė šią teisę, todėl dalyvauti šioje parodijoje, kurią jūs vadinate „sąžiningu teismu“ aš daugiau nematau galimybės. Ji atmetė visus ne išimties mano prašymus išreikalauti dokumentus ir apklausti liudininkus.
Be to, teisėja I.Mateikienė šiame posėdyje pažeidė ir reikalavimą baudžiamąją bylą nagrinėti viešai. T.y. teisėja I.Mateikienė, atėjusi į posėdžių salę, ir pamačiusi, kad į salę susirinko stebėtojai, pareiškė, kad posėdis bus uždaras, ir liepė visiems išsinešdinti. Teisėja I.Matekonienė tokį sprendimą motyvavo tuo, kad jame bus kalbama apie nepilnamečius.
Tačiau BPK 9 straipsnis. Bylų nagrinėjimo teisme viešumas labai aiškiai nustato, kada galima posėdžius skelbti neviešus:
Be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų, leidžiama neviešai nagrinėti teisme bylas dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami arba dėl kurių yra pripažinti nukentėjusiaisiais nepilnamečiai, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylas, taip pat kitas bylas, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai tai būtina siekiant užtikrinti nukentėjusiojo specialius apsaugos poreikius, taip pat kai apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis, kuriems taikomas anonimiškumas.
Ši byla iškelta pagal Laimos Stankūnaitės, ir jos tėvų pareiškimus. Tai yra byla dėl tariamo šmeižto, ir šioje byloje nedalyvauja jokie nepilnamečiai, jie nėra pripažinti nei nukentėjusiais, nei kaltinamais, todėl teisėjos I. Mateikienės sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
Be to, toks teisėjos I.Mateikienės nutarimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotai teisės taikymo ir aiškinimo taisyklei, nurodydamas teisme nagrinėjamos bylos medžiagos pripažinimo nevieša principus. Be kita ko, LAT išaiškino, kad bylos šalys turi argumentuotai pagrįsti prašymą skirti uždarą teismo posėdį ir bylos medžiagą pripažinti nevieša, o teismas, priimdamas sprendimą, turi įvertinti šalių argumentus ir tik išimtiniais atvejais tenkinti prašymą.
„Teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešojo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą“,- konstatavo LAT teisėjų kolegija.
Galutinėje ir neskundžiamoje kasacinio teismo nutartyje pažymima, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, bylos viešumas turi būti ribojamas tik tiek, kiek tai yra būtina norint apginti šalių interesus. Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje turėtų būti skiriamas tik išimtiniais atvejais, kai kitais būdais negalima apsaugoti bylos šalių interesų.
Atkreiptinas teismo dėmesys, kad pats ieškovės Laimos Stankūnaitės kaltinimas man, kad aš ją neva apšmeižiau, mano nuomone, yra nusikalstamas ir melagingas.
Prokuratūra remiasi teismų sprendimais, kuriais neva buvo pasakyta, kad jokios pedofilijos nebuvo, tačiau pamiršta, kad tas pats Vilniaus apygardos teismas buvo nurodęs prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą L.Stankūnaitės atžvilgiu dėl sąvadavimo. Šis teismo sprendimas iki šiol nėra įvykdytas, ir nusikalstamai vilkinamas, o visa ši nusikalstama veikla toliau dengiama. Nesiplėsdamas pabrėžiu, kad Deimantė Kedytė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir įvairioms ekspertizėms pasakojo, kad buvo įvairiausiu būdu prievartaujama, stebint motinai, o net trys valstybinės ekspertizės konstatavo, kad ji kalba tiesą, ir nieko neišsigalvoja
Kitas dalykas, kad teismai veikė nusikalstamai, ir tiesiog ignoravo visus šiuos įrodymus, nieko apie juos nepasisakydami.
Dar vienas pastebėjimas, kad tas pats vadinamas „nukentėjęs“ Stankūną šiame teismo posėdyje davė galimai melagingus parodymus, o kita „nukentėjusioji“ Stankūnienė, prisiekusi kalbėti tiesą, teismui pasakojo, kaip ji mušė savo nepilnametę anūkę Orintą Naruševičiūtę.
Atkreipiamas dėmesys, kad L.Stankūnaitė paprašė teismo įvesti cenzūrą – uždrausti „Laisvam laikraščiui“ rašyti straipsnius apie pedofilijos bylą. Toks prašymas prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, nors Vilniaus apylinkės teismas jau seniai juos ignoruoja ir kitoje byloje man yra uždraudęs rašyti apie A.Sadecko vaidmenį „Mažeikių naftos“ privatizacijoje, o bent 20 šio teismo teisėjų klastojo savo nutartis, dengdami nusikalstamą Sadecko veiklą.
Kitaip sakant, L.Stankūnaitė nori, kad „Laisvam laikraščiui“ būtų įvesta cenzūrą – lygiai tokį patį kelia pasirinko ir kitas veikėjas, minimas pedofilijos byloje, Alvydas Sadeckas. Pagal jo melagingą skundą „Laisvam laikraščiui“ taip pat buvo įvesta cenzūra, kurią draudžia Lietuvos konstituciją, tačiau visa Lietuvos „teisinė sistema“ jau seniai spjauna į bet kokius įstatymus.
Negana to, šiame posėdyje teisėja Matekonienė posėdyje pradėjo įžeidinėti A.Drižių : „Tai ką, patys tą įrašą įkėlėte, ir patys pagal jį dabar rašote?“ (kalba eina apie Drąsiaus Kedžio padarytą vaizdo įrašą, kuriame mergaitė pasakoja apie patirtą prievartą“, ir kuris įkeltas į youtube kanalą, ir kurį peržiūrėjo šimtai tūkstančių žmonių). Dabar teisėja Mateikienė apkaltino Drižių, ir nurodė, kad jis įkėlė minėtą įrašą ir paskui pagal jį rašė straipsnius. Kai teisėjai pasakiau, kad skaitytųsi su žodžiais, ji man pagrasino, kad imsis priemonių, nes jos „kantrybė baigiasi“.
Violetos skundas Vaikų teisių apsuagos tarnybai, kad „tėveliai“ nesivaldo, vartoja alkoholį, muša ir žemina jos seserį Laimutę Stankūnaitę. ‘Tą patį darydavo ir su manimi, kol neišmetė iš namų“, – teigia Stankūnų dukra
Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje Stasys Stankūnas, prisiekęs kalbėti tiesą, buvo paprašytas prisiminti aplinkybės, kodėl abi jo dukros prašė apriboti jų tėvų teises, ir leisti gyventi atskirai.
Mat teismui buvo pateikti įrodymai, kad jo dukra Violeta Naruševičienė parašė pareiškimą teismui, kuriame nurodė, kad
girti tėvai Tatjana ir Stasys Stankūnai nuolat lupdavo savo dukteris, tos bėgdavo iš namų.
Vyresnioji Violeta Stankūnaitė (vėliau ištekėjusi ir tapusi Naruševičiene) dar 2002-07-29 parašė pareiškimą Kauno Vaikų teisių apsaugos tarnybai.
Jame rašoma : „Prašau apsaugoti mano seserį Laimą Stankūnaitę, gyvenančią…, kadangi tėvai labai dažnai vartoja alkoholį ir nesivaldo, muša ir žemina. Tas pats būdavo ir su manimi, kol neišmetė iš namų, kai man buvo 19 metų. Laima Stankūnaitė lanko Petrašiūnų vidurinę mokyklą, mokosi vidutiniškai ir lanko normaliai“.
Ant šio pareiškimo yra tuometės Kauno vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovo parėdymas : „Išsiaiškinti situaciją ir spręsti“.
Vėliau vyresnioji sesuo kreipėsi į teismą, kad Stankūnams būtų apribotos tėvystės teisės ir jaunesnioji Laima galėtų gyventi pas vyresnę dukrą Violetą. Savo pareiškime Violeta nurodė, kad ji, kaip vyresnioji dukra, tėvų buvo dažniau mušama, o sulaukusi pilnametystės, vyresnioji dukra buvo paprasčiausiai išvaryta iš namų, net nepasidomėjus, ar ji turinti kur gyventi, ir iš ko pragyventi.
Violetai išsikėlus iš tėvų namų, su jais liko gyventi jaunesnioji Violetos sesuo Laima, kuri dažnai skųsdavosi seseriai, kad visas tėvų įtūžis, kuris jiems išgėrus būdavo išliejamas ant abiejų dukterų, jai išsikrausčius, tenka jai vienai.
Violeta matydavo ant sesers kūno įvairias mėlynes, kurios, sesers teigimu, būdavo nuo pavartoto smurto jos atžvilgiu šeimoje.
Nuo 2002 m. pradžios Laima Stankūnaitė dažnai bėgdavo pas savo vyresnę seserį, kad ši apgintų ją nuo tėvų smurto.
Nuo 2002 m. pradžios tėvai ne tik kad nevengė fizinio smurto nepilnametės Laimutės atžvilgiu, bet apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų naktimis žadindavo seserį Laimutę ir liepdavo jai eiti parnešti alkoholinių gėrimų ir toks tėvų elgesys tiesiogiai veikė sesers psichiką, įtakojo jos mokymąsi mokykloje.
Beje, smurtą šeimoje Stasys Stankūnas teisinosi, kad ir pats vaikystėje buvo mušamas:
Tačiau šiame posėdyje S.Stankūnas nurodo visai kitas aplinkybes – neva dukros parašė pareiškimą teismui todėl, kad jis nenorėjo, kad Laima Stankūnaitė gyventų su D.Kedžiu, ir tam neva priešinosi.
Tai melagingi parodymai, kadangi juos paneigia mano jau minėti pareiškimai, taip pat faktas, kad S.Stankūnas ir T.Stankūnienė, kai iš jų namų pabėgo jaunesnioji dukra Laima, kai jai buvo 16 metų, nesiėmė jokių priemonių jai surasti. T.y. jie nei kreipėsi į policiją dėl dingusios dukros, nei bandė ieškoti savo dukters. Žinodami, kad 16 metų jų dukra gyvena su suaugusiu vyru, jie tam neprieštaravo, ir nebandė sutrukdyti.
O S.Stankūnas aiškina, kad pareiškimą prieš jį dukra parašė įtakota D.Kedžio. Tai melas, nes ir vyresnioji dukra Violeta pabėgo iš tėvų namų, skųsdamasi smurtu.
Todėl manau, kad būti išieškoti iš Kauno apskrities vaikų teisių tarnybos duomenis, kaip baigėsi sesių Stankūnaičių skundo nagrinėjimas.
Beje, toje pačioje byloje kita „nukentėjusi“ Tatjana Stankūnienė vakar pati papasakojo apie tai, kaip mušė savo anūkę Orintą : teisme – „pliaukštelėjau per užpakalį su ranka, kai neklausė“ – atvirai pasakojo „močiutė“.
Vaikų teisių apsaugos įstatymas aiškiai nurodo, kas yra Smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas.
Tatjana Stankūnienė teisme, prisiekusi sakyti tiesą, pasakojo, kaip mušė savo anūkę, o teisėja Mateikienė niekaip nesureagavo, nors turėjo pareigą pranešti apie tai prokuratūrai.
Remdamasis išdėstytu, prašau nušalinti teisėją Mateikienę nuo baudžiamosios bylos Nr. 1-725-961/2019 nagrinėjimo
Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkas perdavė šį mano prašymą nagrinėti pačiai Mateikienei, o ši vakar nusprendė, kad nėra jokio pagrindo jai nusišalinti.
Mateikienė nusprendė, kad nėra jokio reikalo apklausti Laimą Stankūnaitę, nes ir taip čia viskas aišku, teismai jau priėmė sprendimus, kad jokios „pedofilijos nebuvo“.
Teisėjai Mateikienei parodžiau, kad nors šioje byloje esu kaltinamas Laimos Stankūnaitės šmeižtu, tačiau pats pastarosios pareiškimas dėl šmeižto yra melagingas – L.Stankūnaitė rašo, kad aš paskleidžiau tikrovės neatitinkančią informaciją, kad „mano dukra pasakojo apie dėmę“ (ant Ūso lyties organo).
Tai netiesa , nes Deimantė Kedytė savo parodymuose ne kartą sakė, kad A.Ūso „sysalo“ priekis raudonas.
Tai, kad aš daug kartų buvau nuteistas už teisėtą veiklą – straipsnių rašymą, teisėjams klastojat savo nutartis, tik dar kartą įrodo, kokia banditiška yra visa taip vadinama „teisinė sistema“. Tačiau pedofilijos byloje ši mafija pranoko pati save.
Pateikiu teismui ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko A.Matulevičiaus parodymus Šiaulių apygardos teisme, kur buvo nagrinėjama vadinama „Garliavos patvorinių byla“. Teismo apklausiamas A.Matulevičius sako, kad jis yra įsitikinęs, kad „prieš abi mergaites buvo piktnaudžiaujama, o Ūsas ir Kedys yra nužudyti, tačiau tai įslaptinta informacija“.
Kita vertus, įstatymai nurodo, kad aš turiu remtis faktais, ir pagal šiuos faktus galiu daryti išvadas arba nuomonę. Tų faktų, įrodančių, kad pedofilija tikrai buvo, yra milijonas. Paminėsiu tik svarbiausius.
Aš esu įsitikinęs, kad pedofilija tikrai buvo, ir šį mano įsitikinimą pagrindžia nesuskaičiuojamas kiekis nusikaltimų, kuriuos tirdami šią bylą padarė prokuratūra ir vadinamieji teisėjai:
Tai, kad prokuratūra veikė nusikalstamai, pripažino ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas savo tyrimo išvadose dėl aplinkybių, susijusių DRĄSIAUS KEDŽIO SKUNDŲ TYRIMU, PARLAMENTINIO TYRIMO IŠVADOS. (2010 m. sausio 21 d. Nr. XI-671)
Daugybė faktų, kad prokuratūra sąmoningai klastojo ir nuslėpė esminius faktus pedofilijos byloje
Apie tai pasakoja ir Neringa Venckienė savo knygoje „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“.
.
Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio 2009 m. birželio 9 d. mažametės nukentėjusios apklausos protokolo (5 t., b.l. 85-89), jos metu mažametė nukentėjusioji dar kartą patvirtino jau anksčiau duotus savo parodymus apie tai, jog jai būnant ten, kur gyvena mama, Andrius ją laižydavo kambaryje, tualete ir vonioje, matant jos mamai L. Stankūnaitei. Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji dar kartą patvirtino. jos Andrius jai laižė įvairias kūno vietas, tarp to ir lytinius organus, bei liepė jai laižyti savo kūną, lytinius organus, o tai neginčijamai patvirtina, jog tokiu būdu, tai yra mažametei nukentėjusiajai liežuviu liečiant ¡tariamojo A. Ūso lytinius organus, pastarasis tenkino savo lytine aistrų kitokio fizinio sąlyčio būdu, ir tai visiškai atitinka LR BK 150 str. 4 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius.
Duodama parodymus šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji anksčiau duotus savo parodymus papildė naujomis aplinkybėmis, apie kurias jau buvo pasakojusi savo artimiesiems, – tą patvirtina jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji papildomai parodė, jog A. Ūsas įkišdavo ir ištraukdavo savo „sysalą“ jai į burną, jis kišdavo savo „sysalą“ jai daug kartų. Apklausos metu mergaitė teigė, kad apie tai ji papasakojo savo tėčiui (D. Kedžiui) ir Neringai (N. Venckienei). Tokie mergaitės parodymai visiškai sutampa su nurodytų liudytojų parodymais.
Apklausos metu mergaitė patvirtina, jog tai, ką ji pasakojo, tėtis nufilmavo. Nors ir nenorėdama kalbėti šia tema, mažametė nukentėjusioji dar parodė, jog kai jis (A. Ūsas) kišdavo jai „sysalą“ į burną, tai ji labai kosėdavo. Tuo metu ji būdavo ir apsirengusi, ir nusirengusi. Mergaitė taip pat liudijo, kad kai jai tai buvo daroma (A. Ūsas kišdavo savo „sysalą“ į burnytę), jai labai skaudėdavo burnytę.
Šios apklausos metu mergaitė taip pat parodė, jog ji yra mačiusi Andriaus „sysalą“, tėčio „sysalo“ niekada nėra mačiusi, o mama ir Simonas „sysalo“ neturi. Tai neginčijamai patvirtina, jog mažametė nukentėjusioji „sysalu“ vadina vyrišką lytinį organą. Šios apklausos metu ji dar parodė, jog tas „sysalas“ buvo didelis, tačiau daugiau apie tai vengia kalbėti, užsidengdama veidą. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad ji gėdijasi, nes supranta, kad tai, kas jai buvo daroma, yra negerai. Būtent tai ji patvirtino apklausos metu anksčiau, teigdama, kad vaikams taip daryti negalima.
