Prokuratūra : už žurnalistiką nuteistas A.Drižius nepatyrė didelės žalos, todėl bylą jį nuteisusiems teisėjams nekeltina

Gavau generalinės prokuratūros atsisakymą pradėti tyrimą dėl visos eilės Vilniaus apygardos teismo „teisėjų“ sunkių nusikaltimų.

 

Pasirodo, kad šis teismas, apribojęs spaudos laisę ir įvedęs cenzūrą, galiausiai nuteisęs mane už žurnalistiką, man didelės žalos nepadarė, todėl teisėjams baudžiamoji byla už piktnaudžiavimą nekeltina. Negana to, teisėjai nežinojo, kad Konstitucija draudžia cenzūrą, todėl, to nežinodami, mane nuteisė visiškai netyčia, neturėdami piktos valios. Nepaisant to, kad prokuratūra pripažįsta, kad aš nuteistas už teisėtą veiklą, atnaujinti šią bylą ji vis tiek atsisako.

Kreipiausi į prokuratūrą dėl visos eilės teisėjų tyčinių nusikalstamų veiksmų.

Gen. prokuratūros ONTT vadovas M.Jovaiša nieko gudriau nesugalvojo, kaip paneigti visus mano išdėstytus faktus – tik tiesiog nurodė, kad nieko panašaus, dėl ko aš kreipiausi, niekada nebuvo ir tai nėra realūs faktai. Tokiu būdu prokuroras M.Jovaiša suklastojo dokumentą ir pats padarė nusikaltimą, bandydamas gelbėti nusikaltimą padariusius teisėjus.

Tada kreipiausi ir dėl taip vadinamo prokuroro M.Jovaišos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.

 

Gen. prokuratūros prokurorė Laima Milevičienė (nuotr. ) 2020-08-27 tyrimo medžiagos Nr. M-2-01-00034-20 atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą (visa nutartis pakabinta toliau:

 

mileviciene

Toks prokurorės Milevičienės nutarimas yra neteisėtas ir tolimesnis sunkios nusikalstamos veiklos dengimas.

Prokurorai atkakliai neigia net galimybę, kad teisėjai apskritai gali būti padarę kokį nors nusikaltimą. Nors visas Lietuvos apeliacinis teismas yra įtariamas sunkiais nusikaltimais, tačiau prokuratūra, vietoj to, kad tirtų sunkius teismuose padarytus nusikaltimus, toliau juos dengia.

Tokia praktika pamažu baigiasi, nes teisėjams, kaip ir bet kuriems kitiems LR piliečiams, vienodai taikomi Lietuvos įstatymai – tai garantuoja LR Konstitucija.

Gaila, kad prokuratūra iki šiol nežino pagrindinio šalies įstatymo. Labai dažnai jį pamiršta ir taip vadinami „teisėjai“.

Štai visų nusikaltimų chronologija:

1. Generalinės prokuratūros ONTT vadovas Martynas Jovaiša 2020-08-17 man pateikė raštą Nr. 17.2-3068, į kurį įrašė savo išgalvotus, tikrovės neatitinkančius duomenis, ir taip suklastojo minėtą dokumentą.  Tokiu būdu prokuroras M.Jovaišas, siekdamas padėti išvengti atsakomybės visai didelei gaujai tariamų teisėjų, suklastojo savo raštą ir taip padarė nusikaltimą – dokumento suklastojimas ir piktnaudžiavimas tarnyba.  y. savo skunde prokuratūrai nurodžiau tokias faktines aplinkybes, kurios visos buvo patvirtintos rašytiniais dokumentais – teismų nuosprendžiais ir nutartimis.
2. Panevėžio apygardos teismo teisėja Daina Vaidachavičienė 2020 m. liepos 28 d. priėmė nutartį dėl mano skundo Nr. 1S-108-879/2020. Šiame skunde teisėja D.Vaidachavičienė sąmoningai ir tyčia, žinodama, kad jos pateikti duomenys neatitinka tikrovės ir yra išgalvoti, juos įrašė į savo nutartį, galiausiai juos pati „įvertino“ ir „nustatė“, kad jokių mano minėtų įvykių nėra buvę ir kad aš juos išgalvojau.  įrašydama žinomai melagingus duomenis apie įvykius, kurių ji „nenustatė“, teisėja D.Vaidachavičienė padarė nusikaltimą, įvardijamą kaip „dokumento suklastojimas“ ir tarnybos pareigų neatlikimas ir „piktnaudžiavimas tarnyba“.
3. Visi šie mano aprašyti įvykiai, kuriais grindžiamas mano skundas, yra realiai įvykę – aš esu nuteistas už teisėtą veiklą, teismas yra įvedęs cenzūrą, aš atlikau bausmę už teisėtą veiklą, mano turėtas žemės sklypas buvo parduotas varžytinėse, t.y. man buvo padaryta didžiulė žala. Visi šie įvykiai buvo žinomi ir teisėjai D.Vaidachavičienei, kadangi kartu su skundu buvo pateikti ir bylų numeriai bei vadinamųjų „teismų“ nuosprendžiai, tačiau teisėja D.Vaidachavienė nežinia kokiu būdu „nustatė“, kad nė vieno iš mano paminėtų įvykių nėra buvę, o aš juos išgalvojau.

Akivaizdu, kad tai labai piktybiškas dokumento suklastojimas, todėl prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą ir teisėjos Vaidachavičienės atžvilgiu dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento suklastojimo.

Tai, kad teisėja Vaidachavičienė suprato, kad klastoja dokumentą, patvirtina ir jos argumentas, kad „teismas yra nepriklausomas“, t.y. gali kaip nori klastoti bylos medžiagą.

„Savo teiginius A.Drižius grindžia subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais faktais“, – nurodė teisėja D.Vaidachavičienė.

Tiesa, teisėja byloje matė visus bylos dokumentus – teismo sprendimus, kuriais buvo įvesta cenzūra, taip pat tai, kad A.Drižius nuteistas už cenzūrą mažiausiai šešis kartus. Teisėja taip pat žinojo, kad A.Drižius nuteistas už teisėtą veiklą, nes žurnalistika Lietuvoje dar nėra paskelbta nusikalstama veikla. Ji taip pat žinojo, kad cenzūrą draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas. Ji taip pat privalėjo žinoti, kad Konstitucija numato, kad „negalioja joks teisės aktas, kuris prieštarauja Konstitucijai“, ir kad Drižius buvo daug kartų „atlikęs bausmę“, o jo žemės sklypas parduotas varžytinėse „žalai atlyginti“, nes byloje yra tai įrodantys dokumentai.

 

4. Tačiau teisėja Vaidachavičienė, perskaičiusi, arba ne, visus šiuos dokumentus, man savo nutartimi nurodo, kad viso to nėra, o aš esu pamišėlis, išgalvojęs visus šiuos dalykus.

Čia pat teisėja Vaidachavičienė man išaiškina, kad-„papildomai skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad bylas nagrinėjantys teisėjai yra nepriklausomi, todėl kokių nors poveikio priemonių taikymas už priimtus sprendimus pažeistų esminį teisėjo veiklos garantą – teisėjo nepriklausomumą, kuris yra vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų“.

Kitaip sakant, dokumentų klastojimas, piktnaudžiavimas tarnyba ir nežabotas „teisėjų“ cinizmas, nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą yra „esminės demokratinės teisinės valstybės principai“.

 

5. Savo skunde nurodžiau : šita saujelė žmonių, kurie yra monopolizavę teisingumą ir atvirai tyčiojasi iš teisingumo, įstatymų ir savo aukų.

Savo skunde teismui nurodžiau:

1. Primenu Konstitucijos nuostatą : 110 straipsnis

Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.

 

Mano bylas jau dešimt metų nagrinėja „bešališkas“ teismas, kuris man į veidą juokiasi, kai aš jiems pacituoju įstatymus. ‘Mes aukščiau įstatymo“ – atvirai juokiasi šitie banditai teisėjų mantijomis.

 

6. Kreipiausi į taip vadinamą Vilniaus apylinkės teismą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo.
7. Skunde prokuratūrai nurodžiau, kad minėta Vilniaus apygardos teismo kolegija mane nuteisė už teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.

Tokiu būtu piliečiai M.Striaukas, mane nuteisęs apylinkės teisme, ir A.Cininas, Pakalnytė- Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis – nuteisę apygardos teisme, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.

Vadinamieji teisėjai ilgą laiką vykdo sunkius nusikaltimus, naudodamiesi tuo, kad juos nuo atsakomybės išsuka kiti nusikaltėliai – jų kolegos teisėjai. Tačiau tokia praktika greitai baigsis, nes teisėjams nėra numatyta išlyga, kad jie-yra virš įstatymo, ir kad jie negali būti teisiami dėl padarytų nusikaltimų.

8. y. byloje Nr. Nr. 1A-815-497/2014 buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą. Mat Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Vėliau, kadangi pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.
9. Jau minėti Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai net septynis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymui. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros. T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“, kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
11. Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.4

 

12. Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.

 

13. Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“. Kitaip sakant, visi Sadecko skundai ir parodymai, kad jis niekaip nesusijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, yra melagingi, ir teismai ir prokuratūra jau daug metų dengią šią nusikalstamą Sadecko veiklą.

 

14. Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.

Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako :

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.

Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

7 straipsnis

Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

15. Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.

Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

16. Dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie teisėjas Cininas, Pakalnytė ir Dzedulionis, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, ir tai įrašę net savo nuosprendyje, tačiau vis tiek mane nuteisęs realia laisvės atėmimo bausme.

T.y. buvau nuteistas už tai, kad :

Aurimas Drižius nuteistas už tai, kad jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y. jis, žinodamas, kad 2009-04-J0 priimtu ir 2009-05-10 įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 -jo apylinkės teismo sprendimu, nesusijusio su bausme, civilinėje byloje Nr. 2- 117-734-2009, jam ir UAB .Laisvas laikraštis“ uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu, būdamas UAB „Laisvas laikraštis“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“, kurio redakcija yra Vilniuje, Konstitucijos pr. 23, redaktoriumi, nevykdydamas minėto 2009-04-10 teismo5

 

sprendimo, 2013-06-08 savaitraštyje „Laisvas laikraštis (2013m. birželio 08-14 Nr.

23(430)) straipsnyje „Autoįvykis?“, Alvydą Sadecką siejo su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu, ir viešai paskleidė šiuos teiginius:

<…> „Ekskomisarų biuro“ steigėjas ne tik turi sąsajų su paminėta įmone, bet ir dalyvavo, sprendžiant „Mažeikos naftos” privatizavimo klausimus…

 

17. Pseudoteisėjai puikiai žinojo, kad Konstitucija draudžia cenzūrą

Tai, kad vadinamieji teisėjai puikiai žinojo, kad daro nusikaltimą, ir tyčią ir sąmoningai jį daro, įrodo ir pats nuosprendžio tekstas : :Apeliaciniu skundu nuteistasis Aurimas Dūžius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Apeliantas skunde nurodo, kad spausdinti straipsnius teismas buvo uždraudęs UAB „Laisvas laikraštis“, o ne UAB „Laisvo laikraščio leidyba“, kuri juos spausdino…apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas yra įvedęs cenzūrą jam spausdinti atitinkamus teiginius, o po jų išspausdinimo taikė jam baudžiamąjį persekiojimą. Apelianto manymu, cenzūros taikymas neatitinka nei Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nei Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams, bei pažeidžia žurnalistų teisę informuoti visuomenę apie neigiamus reiškinius. Pasak apelianto, vien už tai, kad jis nepaisė šios cenzūros, ir toliau pateikdamas įrodymus rašė straipsnius apie A. Sadecko ir jo firmos .Ekskomisarų biuras“ dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime bei valdyme, ir buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismas 2009-04-09 sprendimu šioje byloje. Anot apelianto, minėtu teismo sprendimu buvo siekiama kontroliuoti skelbiamos informacijos tūrinį iki jos paskelbimo, ir „Laisvam laikraščiui“ įvesta cenzūra, už kurios pažeidimą buvo nuteistas jau penkiose bylose, A.Sadeckui duodant šioje byloje melagingus parodymus. Tik Vilniaus apygardos teismas 2013-03-15 nutartimi nurodė prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingų A.Sadecko parodymų, tačiau Vilniaus apylinkės prokuratūra net neapklaususi A.Sadecko tyrimą nutraukė…“.

Pseudoteisėjai man nurodė, kad mano skundas atmestinas, nes…cenzūra yra įvesta, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-117- 734/2009 A. Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ buvo uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose A. Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu. Sprendimas įsiteisėjo 2009 m. gegužės 10 d. Tiek iš skundžiamojo teismo nuosprendžio, tiek iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantui yra žinoma apie minėtą 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimą ir jo draudimą (įpareigojimą). Apeliantas šį sprendimą vertina kaip neteisėtą kaip spaudos cenzūrą, tačiau šioje, baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra įrodinėjimo ar ginčo dalykas. Šis sprendimas įsiteisėjęs ir turi būti vykdomas įstatymo nustatyta tvarka. Šioje byloje įrodyta ir pats nuteistasis to neginčija, kad jis žinojo ir suprato šio teismo sprendimo nustatytą draudimą publikuoti minėtus rašinius, tačiau sąmoningai jo nevykdė.6

 

18. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, teisėjai A.Cininas, Pakalnytė- Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir M.Striaukas, šioje byloje mane nuteisdamas už žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus : Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis) : Piktnaudžiavimas nurodo, kad :

* Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine

padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas

Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos,

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

 

19. Dėl teisėjos D.Vaidachavičienės nusikalstamų veiksmų

 

Teisėja Vaidachavičienė savo nutartyje nurodė, kad visų šių mano paminėtų aplinkybių nebuvo. Ji nurodė, kad „.. A. Drižius nenurodo jokių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas.Savo teiginius jis grindžia subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais faktais. Vien tai, kad, pasak pareiškėjo nuomonės, teisėjai M. Striaukas, A. Cininas, V. Pakalnytė- Tamošiūnienė, G. Dzedulionis bei prokurorė D. Kisinienė daro nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą… Tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas, ikiteisminio tyrimo organams ir teismui turi būti pateikti bent minimalūs galimai padarytos nusikalstamos veikos faktiniai duomenys. Šiuo atveju apygardos teismas sprendžia, jog jokių tokių duomenų pareiškėjas nepateikė, o remiantis vien tik A. Drižiaus subjektyvia nuomone pradėti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo…papildomai skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad bylas nagrinėjantys teisėjai yra nepriklausomi, todėl kokių nors poveikio priemonių taikymas už priimtus sprendimus pažeistų esminį teisėjo veiklos garantą – teisėjo nepriklausomumą, kuris yra vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų…iš visų A. Drižiaus teikiamų procesinių dokumentų turinio matyti, kad pareiškėjas ikiteisminio tyrimo pradėjimo būtinumą grindžia deklaratyvaus pobūdžio argumentais apie siekį susidoroti su juo, įvesti spaudos cenzūrą. Šiuos teiginius pareiškėjas argumentuoja subjektyvia faktinių aplinkybių interpretacija, nors iš esmės nesutinka su teisėjų baudžiamojo proceso metu BPK nustatyta tvarka priimtais procesiniais sprendimais. Tačiau vien tai, kad A. Drižiaus netenkina jo atžvilgiu priimti procesiniai sprendimai, kiti dokumentai ir atlikti teisėti veiksmai, nesudaro pagrindo manyti, kad kurie nors pareiškėjo nurodyti asmenys būtų piktnaudžiavę tarnyba, neatlikę ar netinkamai atlikę jiems pavestas pareigas ar padarę kokias nors kitas nusikalstamas veikas“.

 

Akivaizdu, kad „įvertindama“ visus šiuos mano paminėtus įvykius kaip mano išgalvotus, ir „neturinčius realaus pagrindo ir nepagrįstais objektyvais duomenimis“, teisėja Vaidachavičienė suklastojo savo nutartį ir piktnaudžiavo jai suteiktomis tarnybinėmis pareigomis.

20. Tai tos pačios neliečiamos „teisėjų“ gaujos nusikaltimų tąsa – tai, kad teisėjai suprato, kad nuteisia nekaltą žmogų už teisėtą veiklą, jie patys pripažino savo paskelbtame nuosprendyje, nurodę visus mano išvardintus argumentus, tačiau dėl jų nieko nepasisakydami.

Be to, minėtų teisėjų veikla yra ne tik pavojinga ir nusikalstama, tačiau tai yra ir labai pavojingi nusikaltimai, nes tai yra nusikaltimai teisingumui, kurie turi didelę visuomeninę reikšmę. Kadangi Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, tai jiems tenka didžiausia atsakomybė už teisingumo vykdymą, ir teisėjų piktnaudžiavimas tarnyba turėtų būti negailestingai baudžiamas. Tuo labiau, kad savo straipsniuose, už kurių išspausdinimą buvau nuteistas, buvo aprašyti teisėjų nusikaltimai ir piktnaudžiavimas tarnyba.

Visos šios baudžiamosios bylos už teisėtą veiklą yra realios, kaip reali ir man padaryta didžiulė žala – atimtas mano šeimos nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, kuriame norėjome su šeima gyventi – nėra mano haliucinacija, tai realybė, su kuria aš ir mano žmona iki šiol negalime susitaikyti.

 

21. Visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus.

Tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo, įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra. Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja.

Nors teismas nurodė, kad visi teismų sprendimai neva buvo patikrinti aukštesnėje instancijoje instancine tvarka, ir net Aukščiausiojo teismo atrankos kolegija pareiškėjo kasacinių skundų nepriėmė, nutartys Nr. BIK-221/2015, BIK-247/2016, BIK- 513/2016). Tačiau šios aplinkybės kaip tik ir įrodo, kad visa prokuratūros ir teismų sistema yra kontroliuojama Alvydo Sadecko, visa „teisinė sistema“ paklūsta jo nusikalstamiems reikalavimams. Tai, kad aukščiausiojo teismo kolegija nusprendė, kad mano skunde nėra keliama aktualių teisinių problemų, kaip tik ir įrodo, kad net ir aukščiausias teismas paklūsta šiai nusikalstamai ir neteisėtai Sadecko įtakai.

 

22.Dėl prokuroro M.Jovaišos dokumento suklastojimo ir piktnaudžiavimo tarnyba. Jau minėtas prokuroras M.Jovaiša savo rašte man nurodė, kad visos šios mano išdėstytos aplinkybės yra „grindžiamas akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais“, ir kad mano prašymas dėl jame vartojamų užgaulaus pobūdžio įžeidžiamų apibūdinimų, dėl to, kad yra nesuprantamo turinio, neaiškus dėl nekonkrečiai nurodytų aplinkybių bei grindžiamas akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais, paliekamas nenagrinėtu“.

 

Tokiu būdu prokuroras Jovaiša, dengdamas minėtų pseudoteisėjų gaujos nusikaltimus, ir pats padaro nusikaltimą – nurodo, kad visos šios minėtos aplinkybės yra pagrįstos „tikrovės neatitinkančiais faktais“.

Tiesa, prokuroras Jovaiša, puikiai žinodamas, kad visos šios aplinkybės ir faktai yra realiai įvykę ir juos labai lengva patikrinti, nenurodo, kokie faktai neatitinka tikrovės.

Jeigu prokurorui nepatinka terminas „organizuota teisėjų gauja“, tai toks terminas yra nieko neįžeidžiantis ir visiškai teisėtas, apie jį kalba net ir BPK.

BPK 25 straipsnis. Bendrininkavimo formos

1. Bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas.
2. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

 

Susiviejijimas, grupė arba gauja yra sinonimai, ir nieko įžeidžiančio čia nėra. Tuo labiau, kad net STT parnešime rašoma apie apeliaciniame teisme veikusią nusikalstamą teisėjų gaują. Noriu pasakyti, kad visi mano išvardinti teisėjai veikė organizuotoje grupėje, arba gaujoje, todėl ši veikla ir turi būti atitinkamai ištirta ir įvertinta.

 

LAT ne kartą yra nurodęs, kas yra tikrovės neatitinkanti informacija – ‚Duomenys neatitinka tikrovės, kai paskleistos žinios apie asmenį yra melagingos, pramanytos, išgalvotos – iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių nebuvo arba būta kitokių“

 

Šiuo atveju visi duomenys yra tikri ir pagrįsti dokumentais, niekas nėra išgalvota.

Prokuroras Jovaiša man nurodo, kad „Prokuratūra nevykdo teismų priimtų procesinių sprendimų kontrolės“, nors aš ir neprašau, kad prokuratūra kontroliuotų teismą. Aš sakau, kad teisėjai įvykdė sunkius nusikaltimus – mane nuteisė už teisėtą veiklą, žinodami, kad ta veikla teisėta ir cenzūra draudžiama. Tai yra teisėjai padarė sunkius nusikaltimus – piktnaudžiavo tarnyba ir neatliko savo tarnybos pareigų.

 

Todėl akivaizdu, kad tiek minėti teisėjai, tiek ir prokuroras Jovaiša toliau nevykdo savo tarnybos pareigų, klastoja dokumentus ir piktnaudžiauja tarnyba.

Atrodo, kad Lietuvos teisėjai yra šventieji, kurie nėra įvykdę nusikaltimų, todėl tirti jų nusikaltimų negalima. Toks požiūris yra nusikalstamas, nes Konstitucija aiškiai nurodo, kad „įstatymui visi piliečiai yra lygūs“.

Bet kokia teisei prieštaraujanti vadinamųjų teisėjų veikla, ypač kai yra nuteisiami nekalti žmonės, ir jiems padaroma didelė žala, gali būti baudžiama tik pagal BK ir įvardijama kaip „piktnaudžiavimas tarnyba“ ir „tarnybos pareigų neatlikimas“.

Prokuratūra man anksčiau nurodė, kad „kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su baudžiamosios teisės bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Šiuo atveju nei administracinės, nei drausminės ar civilinės atsakomybės teisėjams neįmanoma pritaikyti, kadangi teisėjų savivaldos instancijos niekada nenagrinėja konkrečių teisėjų priimtų sprendimų bylose.

 

Prokuroras nurodo, kad „teisėjo ar prokuroro procesinė veikla ir priimti procesiniai sprendimai galimos baudžiamosios atsakomybės aspektu gali būti vertinami, tik esant duomenų, jog atlikdamas teisėjo (prokuroro) kompetencijai priskirtus veiksmus, pareigūnas ar valstybės tarnautojas padarė tokio pobūdžio ir masto teisės pažeidimus, kurie atitinka nusikalstamos veikos požymius, tuo tarpu nagrinėjamu atveju duomenų apie galimai neteisėtus pareiškime minimų teisėjų ir prokurorės veiksmus Pareiškėjas nepateikė“.

 

Kaip tik tokie duomenys ir buvo pateikti – teisėjai ir prokurorė Kisinienė sąmoningai nuteisė nekaltą žmogų kalėjimo bausme, žinodami, kad jo veikla yra visiškai teisėta ir jokio nusikaltimo jis nepadarė. Būtent šios išvardintos aplinkybės ir atitinka visus nusikalstamos veiklos požymius.

 

Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba? Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.

 

Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla.

 

22. Prokurorė Milevičienė savo nutarime man nurodo, kad negali tirti visų šių nusikaltimų, nes neva nerado teisėjų ir prokurorų tyčios.

Kitaip sakant, prokurorė Milevičienė man sako, kad teisėjai netyčia piktnaudžiavo tarnyba, klastojo dokumentus ir darė kitus nusikaltimus.

„BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-335/2013). Kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta,  jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje numatytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014)“, – teigia prokuratūra.

Buvo kaip tik priešingai – visi minėti teisėjai ir prokuroras Jovaiša veikė sąmoninga tyčia – jie puikiai suprato, kad daro nusikaltimą, nes net į nuosprendį įrašė mano parodymus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija.

Kas kas, bet Vilniaus apygardos teismo teisėjai turėjo suprasti, kad „negalioja joks teisės aktas, prieštaraujantis konstitucijai“.

Jie tai puikiai suprato, tačiau vis tiek mane nuteisė ir darė tai tyčia ir sąmoningai, veikė nusikalstamai ir organizuotoje grupėje. Negana to, teisėjas Cininas man dar atskaitė moralą, kad turėčiau kreiptis dėl cencūros panaikinimo civiline tvarka. Kaip minėjau, visa „teismų sistema“ jau aštuonis kartus, visus kartus klastodama savo nutartis, atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą.

Todėl prokuratūros argumentas, kad visa mano paminėta organizuota gauja teisėjų veikė netyčia, yra visiškai nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuota, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t.y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2009). BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik dėl padarytos veikos atsiradus baudžiamajam įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Nenustačius didelės žalos požymio, veika vertintina kaip drausminis nusižengimas.

Prokuratūra visiškai teisingai nurodė, kad šios nuostatos taikytinos ir sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės už tarnybinių įgaliojimų viršijimą (BK 228 straipsnio 1 dalis). Kaltininkas tyčia viršija įgaliojimus tada, kai suvokia, kad jo veiksmai pavojingi ir peržengia kompetencijos ribas, numato, kad dėl tokio elgesio neišvengiamai atsiras arba realiai gali atsirasti didelė žala, nori tokių padarinių arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia arba netrukdo jiems atsirasti. Piktnaudžiavimas, kaip ir bet koks kitas nusikaltimas, yra ne tik priešinga baudžiamajai teisei veika, bet ir pavojinga tam tikroms valstybėje vertinamoms vertybėms veika. Tai veika, daranti žalą kažkokiems gana svarbiems interesams (vertybėms).

Prokuratūra man nurodo, kad man padaryta žala dėl neteisėto nuteisimo buvo visai nedidelė : „BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, ji reikalauja padarinių – turtinės ar neturtinės žalos valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Didelės žalos požymio konstatavimas nuosprendyje turi būti motyvuotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014). Ar neturtinė žala yra didelė, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Kadangi įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. Asmens užimamos pareigos automatiškai nesuformuoja visuomeninės reikšmės. Didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė. Didelė žala valstybei galėtų būti konstatuojama nustačius, kad dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens poelgio sutriko normali valstybės institucijų veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K- 262/2011).

Iš manęs buvo atimtas ir varžytinėse parduotas 33 arų žemės sklypas Vilniaus rajone – vietoje, kur aš ir šeima ketinome apsigyventi. Sklypas, kurio vertė – ne mažiau 100 tūkst. eurų, buvo parduotas už 3 tūkst. eurų, ir prokuratūra tai vadina nedidelė žala. Akivaizdu, kad prokuratūra bendrininkauja šiai nusikalstamai veiklai.

Visos šios aplinkybės – nusikalstamas piktnaudžiavimas –  atitinka ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų veiklą – jie sugriovė mano, kaip LR piliečio, tikėjimą šia valstybe. T.y. žurnalistas buvo sąmoningai nuteistas už tai, kad sąžiningai atliko savo pareigą – tokiu būdu buvo pakirstas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka.

Taip pat prašau pradėti ikiteisminį tyrimą ir dėl to, kad  ONTT vyriausiasis prokuroras M. Jovaiša ir teisėja D. Vaidachavičienė neatliko tarnybos pareigų.    Visos mano išvardintos aplinkybės kaip tik ir įrodo, kad abu piliečiai tinkamai neatliko pareigų, bet priešingai – darė viską, kad nusikaltimai nebūtų išaiškinti.

Dėl šių jų veiksmų aš patyriau didelės žalos – likau nuteistas, man padaryta didžiulė žala iki šiol nėra atlyginta  (tai yra būtų nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, sudėtis).

Taip pat prokuroras Jovaiša ir teisėja Vaidachavičienė padarė ir dar vieną nusikaltimą – suklastojo dokumentus, nes visus mano pateiktus faktus pateikė kaip mano vaizduotės vaisių ir nurodė, kad nieko panašaus nebuvo įvykę.  Tokiu būdu jie padarė nusikaltimą pagal BK 300 straipsnį, nes man ir toliau daroma didelė žala – aš lieku nuteistas, mano turtas atimtas, jokia žala man nėra atlyginta, o ji ir toliau didėja dėl pseudoprokūratos veiksmų.

BK 300 straipsnio 3 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro dokumento ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą arba netikros asmens tapatybės kortelės, paso, vairuotojo pažymėjimo ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo pagaminimą arba tikrų asmens tapatybės kortelės, paso, vairuotojo pažymėjimo ar valstybiniu socialinio draudimo pažymėjimo suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikros asmens tapatybės kortelės, paso, vairuotojo pažymėjimo ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo laikymą gabenimą, siuntimą panaudojimą ar realizavimą.

Prokurorė  Milevičienė drįsta suklastoti savo nutartį, nurodydama visų mano surašytų įvykių nėra buvę ir kad jie pagrįsti mano „subjektyvia nuomone“.  „Drižius jokių faktinių duomenų, kurie galėtų būti pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą, nenurodė. Pareiškime dėstomi deklaratyvaus turinio teiginiai, kurie grindžiami ne faktiniais duomenimis, bet                             pareiškėjo       subjektyvia     nuomone“, – nurodo prokurorė.

Žinoma, kad tai tebesitęsiantis prokuratūros nusikalstamo veiklos tęsinys.

Visi šie įvykiai yra realiai įvykę ir juos labai lengva patikrinti – tereikia paskaityti mano minėtus teismų sprendimus.

Be to, prokurorė Milevičienė atsisakė vertinti ir teisėjų Striauko, Cinino, Pakalnytės ir Dzedulionio nusikaltimus, nes juos neva jau įvertino prokuratūra ir teisėja Vaidachavičienė.

Tokia nutartis neteisėta, nes aš nurodžiau, kad minėtų teisėjų nusikaltimus ir pridengė teisėja Vaidachavičienė ir prokuroras Jovaiša, patys suklastodami dokumentus.

Todėl turi būti vertinami visos šios gaujos nusikalstama veikla.

Taip pat nepagrįstas ir atsisakymas atnaujinti baudžiamąją bylą už cenzūrą. Kadangi visus mano pateiktus argumentus visa „teisinė“ sistema ignoravo, prašiau atnaujinti baudžiamąją bylą remiantis BPK 451 straipsniu.

Baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pagrindai Baudžiamosios bylos,kurios išnagrinėtos arba paliktos nenagrinėtos kasacinės instancijos teisme, taip pat kurių nuosprendžio ar nutarties nebuvo galima apskųsti arba jie nebuvo apskųsti kasacine tvarka, atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia:

1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti;

Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, o Konstitucinis Teismas savo 2020-03-03 nutartyje nurodė, kad teisėjai negali būti nepagrįstai išskirti iš visuomenės ir turėti pagal Konstituciją draudžiamos privilegijos.

Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs.

Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad

1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus.

Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą žmogų, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.

BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą nurodo, kad byla atnaujinama, kai:

1. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios:

1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas;

2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo;

3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis;

 

Šiame straipsnyje nurodyta, kad byla atnaujinama ir tada, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo.

Remdamasis BPK 444 str. prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą minėtiems teisėjams, nes akivaizdu, kad jie nusikalstamai piktnaudžiavo šioje byloje. Šiomis aplinkybėmis atrodo, kad tik juos nuteisus, galėsiu būti išteisintas šioje byloje.

Negana to, minėta pseudoteisėjų gauja veikė organizuotoje grupėje ir mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką. Tai akivaizdūs piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo pavyzdžiai, todėl teismo prašau :

1. Panaikinti GP atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M—2-01-00034-20.
2. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pseudoteisėjų D.Vaidachavičienės, pseudoteisėjų M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, Vilniaus miesto prokuratūros prokurorės D.Kisinienės ir GP ONNT vadovo M.Jovaišos atžvilgiu dėl nusikaltimų Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis), dokumento suklastojimas.

 

• Pripažinti mane nukentėjusiuoju

 

3. Atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. Nr. 1A-815-497/2014, mane išteisinti, ir panaikinti cenzūrą kaip neteisėtą ir nusikalstamą, prieštaraujančią Konstitucijai ir daug metų dengiama pseudoteisėjų
4. Prašau nuo mano skundų nusišalinti visą Vilniaus miesto apylinkės teismą, nes šis teisas, įvedęs neteisėtą cenzūrą, jau daugiau nei dešimt metų mane persekioja už teisėtą veiklą ir daugiau nei 20 šio teismo teisėjų yra padarę sunkius nusikaltimus mao atžvilgiu.

 

 

LR prezidento prašau – panaikinti teisinę neliečiamybę pseudoteisėjų pseudoteisėjų D.Vaidachavičienės, pseudoteisėjų M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio ir leisti juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn

 

Aurimas Drižius