Prokuratūra : teisėjų nusikaltimai negali būti ikiteisminio tyrimo dalyku

Vilniaus miesto apylink4s teismui

Ikiteisminio tyrimo teisėjui

Pareiškėjas Aurimas Drižius,

Konstitucijos pr. 23B, Vilnius

2020 m. vasario 24 d.

Skundžiamo dokumento numeris Nr. M-2-01-00002-20

Skundas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos Administravimo valdybos viršininko Romualdo Gylio nusikalstamos veiklos – tarnybos pareigų neatlikimo

GeneraIinės prokuratūros prokuroras G.Plioplys nutarimu Nr. M-2-01-00002-20 atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal mano pareiškimą dėl tarnybos pareigų neatlikimo.

Tai neteisėta ir nusikalstama nutartis, puikiausiai iliustruojanti šiuolaikinį prokuratūros lygį.

Pateikiau prokuratūrai visą eilę nusikalstamų teismų sprendimų, nurodžiau, kad tai suklastoti dokumentai, ir kas konkrečiai juose suklastota. Nurodžiau, kad teisėjams nėra suteikta teisė klastoti dokumentus, o už nusikaltimus jie atsako įstatymo numatyta tvarka kaip ir visi Lietuvos piliečiai.

Prokuroras Plioplys visus mano pateiktus faktus vadina mano fantazija ir samprotavimais, ir taip pats daro nusikaltimą įvardijamą kaip tarnybos pareigų neatlikimas.

Toliau pateikiu visą nusikaltimų, kuriuos padarė auikščiausiojo, Vilniaus apygardos ir apylinkės teismo teisėjai:

Kreipiausi į STT, nurodžiau eilę sunkių nusikaltimų Lietuvos aukščiausiame ir Vilniaus apygardos teismuose

Pateikiau chronologine tvarka visą eilę sunkių nusikaltimų, kuriuos atliko taip vadinami Vilniaus apylinkės, apygardos ir Aukščiausiojo teismo teisėjai:

Kreipiausi į generalinę prokuratūrą dėl Aukščiausiojo teismo teisėjų (S.Rudėnaitės, V.Grabinsko, G.Sagačio) nusikalstamos veiklos – dokumento suklastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba
Rugpjūčio 19 d. gavau prokuroro nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal mano skundą, kuriuo aš prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegijos (teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnailės ir Gedimino Sagačio) piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo.
Apskundžiau šį nutarimą Vilniaus miesto apylinkės teismui, nurodžiau, kad minėti teisėjai savo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi Nr. 3P-1352/2019 man nurodė, kad cenzūra Lietuvoje yra visiškai legalizuota, neprieštarauja jokiems teisės aktams, ir kad spaudos laisvė Lietuvoje yra apribota iki minimumo.
Savo skunde teismui nurodžiau, kad cenzūrą draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas ją įvedė „Laisvam laikraščiui“ dar 2009 m. civilinėje byloje Nr. 2-117734/2009, ir per dešimt metų visa mafijai dirbanti „teisinė“ sistema jau aštuonis kartus spėjo atmesti mano prašymus panaikinti cenzūrą. Visais atvejais teisėjai klastojo savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, o Konstitucijos ir įstatymo reikalavimai buvo įvardijami kaip „deklaratyvūs“ teiginiai.
Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas dar 2009 m. kreipėsi į teismą, kad „Laisvam laikraščiui“ būtų įvesta cenzūra – uždrausta rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
Teismas paslaugiai patenkino A.Sadecko prašymą ir įvedė cenzūrą, o mane nuo to laiko nuteisė aštuonis kartus vien už tai, kad rašiau straipsnius ir pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo pagrindinė figūra, privatizuojant „Mažeikių naftą“, o jos visi skundai ir teiginiai melagingi.

7 . Kai galiausiai pateikiau skundą Aukščiausiam teismui dėl cenzūros panaikinimo, ir Lietuvos aukščiausiojo teismo kolegijai buvo pateiktas Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Be to, pateiktas ir Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ vienareikšmiškai konstatuoja: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“

Nors visa teisinė sistema dešimt metų klastojo savo nutartis (esu pateikęs prezidentui G.Nausėdai prašymą iškelti baudžiamąsias bylas 21 Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjams už dokumento klastojimą), tačiau minėta LAT kolegija nusprendė, kad mano skunde „nepagrindžiama. jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla“.

Žodžiu, minėti teisėjai aiškiai pasakė, kad jokios Lietuvos Konstitucijos ir įstatymai jiems negalioja, jų reikalavimai nieko nereiškia, o tai, kad teismai 10 metų pažeidėja pagrindinį šalies įstatymą, nereiškia, kad „galėjo neteisingai būti išspęsta byla“.

Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad tokia instancija, kaip LAT, gali taip drąsiai klastoti savo nutartis, ir legalizuoti nusikalstamą cenzūros įvedimą. Atkreipiau dėmesį, kad pats A.Sadecko skundas įvesti cenzūrą buvo melagingas, nes A.Sadeckas prašė uždrausti jį sieti su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, nors pats asmeniškai sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis turi būti privatizuota minėta įmonė, ir už šią veiklą jo įmonė gavo milijonus litų, kurią Mažeikių rajono prokuratūra įvardino kaip „butaforinės paslaugos“.
Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Vilniaus apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau net aštuonis kartus atsisakydavo panaikinti neteisėtai įvestą cenzūrą, kuri buvo įvesta dar 2009 m. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi.

Esant tokiai padėčiai, jau daugiau nei dešimt metų aš, Aurimas Drižius, savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktorius, žurnalistas ir leidėjas, teismų ir prokuratūros pagalba esu persekiojamas už savo žurnalistinę veiklą buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko (toliau ir – A. Sadeckas), kuris melagingu prevenciniu ieškiniu kreipėsi į teismą ir paprašė įvesti cenzūrą, t.y. uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Minėtą LAT kolegija toliau piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi ir savo nutartimi man bando įrodyti, kad cenzūra Lietuvoje yra teisėta, ir kad cenzūros nedraudžia jokie teisės aktai.

Nors yra priešingai – cenzūrą draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Minėta teisėjų kolegija tai puikiai žinojo, nes kam kam, tačiau LAT teisėjams būtina žinoti bent jau pagrindinį šalies įstatymą – Konstituciją.

Tačiau minėta kolegija padarė dar vieną nusikaltimą, numatytą BK 300 str., nes įrašę žinomai melagingus duomenis, kad neva teisės aktai leidžia cenzūrą, ir ją taip legalizavę, teisėjai suklastojo savo nutartį.

Nurodžiau, kad minėta LAT kolegija, matydama, kad cenzūra, įvesta civilinėje byloje Nr. 2S-835- 565/2018, turi būti panaikinta, nes ji akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, melagingai man nurodė, kad „nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė teisės normas“.

Tai yra akivaizdus dokumento – Aukščiausiojo teismo nutarties – klastojimas, daromas sąmoninga tyčia ir suprantant, kad klastoji teisės dokumentą.

Todėl tvirtinu, kad LAT kolegija labai grubiai pažeidė teisės normas – matydama aiškų teismo sprendimo neatitikimą ir prieštaravimą Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, kolegija nurodė, kad nieko panašaus nėra, o teismai tinkamai taikė teisės normas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja B.Bakanauskaitė savo spalio 30 d. nutartyje Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimus pavadino „deklaratyviais“

Tokiu būdu teisėja B.Bakanauskaitė taip pat padarė nusikaltimą – dokumento suklastojimą, nes kam kam, o teisėjams yra privalu žinoti, kad Konstitucijos ir įstatymo reikalavimai yra imperatyvūs.

Konstitucijos 6 straipsnis aiškiai sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

Šiuo atveju vadinamieji „teisėjai“ grubiai sulaužo priesaiką ir įstatymus, kurie reikalauja, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, klausytų tik įstatymo. Negana to, jie sąmoningai suklastoja savo nutartį, melagingai nurodydami, kad cenzūra neva yra legalizuota ir įteisinta.

Vadinamojo teisėja Bakanauskaitė nurodo, kad „prokuroras pagrįstai ir motyvuotai pasisakė, dėl ko jis mano aprašomoje situacijoje nesant nusikalstamų veikų požymių – pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 9 d. prašyme nėra jokių duomenų ar teisinių argumentų, kurie leistų daryti bent menkiausias prielaidas, jog pareiškėjo nurodyti L AT teisėjai, pagal kompetenciją priimdami sprendimą dėl pareiškėjo kasacinio skundo, galėjo piktnaudžiauti, neatlikti tarnybos pareigų ar padaryti kitus nusikaltimus“.

Tai melas, nes vadinamoji teisėja ignoruoja Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus, ir taip pati daro nusikaltimą. Atkreipiamas teismo dėmesys, kad Konstitucija nenumato jokių išimčių teisėjams atsakyti prieš įstatymą – priešingai, ji nurodo, kad „prieš įstatymą visi lygūs“. O teisėjai išsuka vienas kitą nuo atsakomybės, remdamiesi vadinamąją „nepriklausomybę“. Nors įstatymas numato, kad teismams negalima daryti jokios įtakos, tačiau teisėjai dažnai nusikalstamai piktnaudžiauja šią sąvoka, nurodydami, kad jie yra aukščiau įstatymo, nes „yra nepriklausomi“. Tai nusikalstamas ir sąmoningas įstatymo interpretavimas..

Civilinėje byloje Nr. CIK-1007/2019 LAT 2019 m. liepos 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo (A. Drižiaus) 2019 m. liepos 26 d. kasacinį skundą ir jį grąžino padavusiam asmeniui, konstatavęs, jog kasatorius pažeidė imperatyvius Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 347 straipsnio reikalavimus. Teismas nepasisakė dėl to, kad aš prašiau panaikinti aštuonis kartus, ir visus kartus teismas atmetė mano prašymus, į nutartis įrašydamas melagingus duomenis, t.y. suklastodamas dokumentus.
PK 346 straipsnio (įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai) 1 dalį kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: 1) materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; 2) jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; 3) jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda.

Įvesdamas cenzūrą, teismas sulaužė Konstituciją ir Visuomenės informavimo įstatymą, ir vėliau veikė nusikalstamai, galimai dėl labai įtakingo Alvydo Sadecko neteisėto veikimo ir šantažo. Teismas ne tik nukrypo nuo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, tačiau sąmoningai daugiau nei dešimt metų dengią nusikalstamą A.Sadecko veiklą – jo melagingus skundus, liudijimus ir parodymus, kad jis niekaip nėra susijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu.

Teisėja Bakanauskaitė nurodo, kad mano prašyme ir skunde išdėstyti teiginiai yra deklaratyvūs, pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyvia pareiškėjo nuomone dėl jo netenkinančių procesinių sprendimų priėmusių teisėjų. Teisėja niekaip nepasisakė dėl konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo, tačiau šiurkščiai pažeidė ir Civilinio proceso kodekso normas, kurios numato, kad visi mano pateikti argumentai turi būti paneigti, atmetant skundą. Teismas to nepadarė, tik nurodė, kad Konstitucijos tiesiogiai taikomas reikalavimas dėl cenzūros yra „deklaratyvaus pobūdžio“.
Teisėja Bakanauskaitė nurodė, kad „teisėjų konkretūs procesiniai sprendimai, taip pat juose nurodyti motyvai, tam tikrų aplinkybių konstatavimas, kurių pagrindu priimamas sprendimas, savaime nėra ir negali būti pagrindu teigti, kad teisėjas ar teisėjai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, viršija įgaliojimus, neatlieka savo pareigų ar jas netinkamai atlieka“. Visa tai taip, tačiau atkreipiu teismo dėmesį, kad visa vadinamoji „teisine sistema“ (žmonės ją vadina „mafija“) jau dešimt metų viešai spjauna ant pagrindinio šalies įstatymo ir valosi į jį kojas. Kaip tokiu atveju elgtis piliečiams? Toliau gerbti teismą?
Visi mano pateikti duomenys yra patikimi, raštiškai priimti teismo nutarimai, t.y dokumentai, abejoti tuo teisėja Bakanauskaitė neturi jokio pagrindo.
Mano skundą dėl dokumentų klastojimo aukščiausiame teisme išnagrinėjo ir atmetė tokia Vilniaus apygardos teismo teisėja 2019 m. gruodžio 3 d. Julita Dabulskytė-Raizgienė, kuri taipogi, suklastodama savo nutartį, išgelbėjo šios teisėjų gaujos narius nuo baudžiamosios atsakomybės.
Savo skunde nurodžiau, kad minėta LAT teisėjų kolegija toliau piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi ir savo nutartimi man bando įrodyti, kad cenzūra Lietuvoje yra teisėta ir jos (cenzūros) nedraudžia jokie teisės aktai. Teisėjų kolegija padarė ir nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnyje, nes įrašę žinomai melagingus duomenis, kad neva teisės aktai leidžia cenzūrą ir taip ją legalizavę, teisėjai suklastojo savo nutartį. Minėta LAT kolegija, matydama, kad cenzūra, įvesta civilinėje byloje Nr. 2S-835-565/2018, turi būti panaikinta, nes ji akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, melagingai Pareiškėjui nurodė, jog „nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė teisės normas“. Tai yra akivaizdus dokumento – LAT nutarties – klastojimas, daromas sąmoninga tyčia ir suprantant, kad klastojamas teisės dokumentas. Tokiu būdu, mano įsitikinimu, LAT kolegija grubiai pažeidė teisės normas – matydama aiškų teismo sprendimo neatitikimą ir prieštaravimą Konstitucijai bei Visuomenės informavimo įstatymui, kolegija nurodė, kad nieko panašaus nėra, o teismai tinkamai taikė teisės normas.

20 . Nurodžiau, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja 2019 m. spalio 30 d. nutartyje Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimus pavadino „deklaratyviais“ ir tokiu būdu taip pat padarė nusikaltimą – dokumento suklastojimą, kadangi teisėjams yra privalu žinoti, jog Konstitucijos ir įstatymo reikalavimai yra imperatyvūs. Akivaizdu, kad teisėjai, žinodami, kad Konstitucija yra pagrindinis šalies įstatymas, ir kad negalioja jokie teisės aktai, prieštaraujantys Konstitucijai, man tyčia nurodė, kad mano 2019 m. rugpjūčio 9 d. prašyme nėra jokių duomenų ar teisinių argumentų, kurie leistų daryti bent menkiausias prielaidas, jog pareiškėjo nurodyti LAT teisėjai, pagal kompetenciją priimdami sprendimą dėl Pareiškėjo kasacinio skundo, galėjo piktnaudžiauti, neatlikti tarnybos pareigų ar padaryti kitus nusikaltimus“.

Nurodžiau, kad teisėja Bakanauskaitė man nurodė, kad visi šie teiginiai yra deklaratyvūs, pagrįsti neobjektyviais duomenimis, o subjektyvia nuomone dėl jo netenkinančių procesinių sprendimų priėmusių teisėjų. Teisėja niekaip nepasisakė dėl Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo ir taip pažeidė reikalavimą, kad atmetant skundą turi būti paneigti visi argumentai.
Vilniaus apygardos teismo teisėja Dabulskytė-Raizgienė, priimdama nutartį dėl skundo IBPS-V-2233376, taip pat ją suklastojo, įrašydama žinomai melagingus duomenis.

Teisėja Dabulskytė-Raizgienė man nurodo, kad aukščiausiojo teismo nutartyje „byla nebuvo nagrinėjama iš esmės – šioje nutartyje tebuvo pasisakoma dėl to, ar egzistuoja CPK numatyti kasacijos pagrindai“.

Kitaip sakant, teisėja Dabuslkytė-Raizgienė man nurodo, kad teismo nutartis, įskaitant ir aukščiausiojo teismo, galima drąsiai klastoti, įrašant žinomai melagingus duomenis.

Tai dokumento klastojimas, nes bet kokia teismo nutartis yra teisės dokumentas

“Pagal BK 300 straipsnį dokumentas – tai materialus teisinio fakto liudijimas” (Byla Nr. 2K-290/2008).

“Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas” (Bylos Nr. 2K-426/2006, 2K-16/2010).

“Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas” (Byla Nr. 2K-426/2010).

Teismų praktikoje galima rasti išvadų, jog klastojami gali būti bet kokie dokumentai (privatūs ar oficialūs), jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui.

Tačiau ką reiškia sąvoka „klastojimas“?

Klastojimas gali būti suprantamas kaip asmens veiksmas, kuriuo yra sukuriama neteisinga, melaginga, netikra, informacija ar duomenys.

Būtina atkreipti dėmesį, kad galima suklastoti tikrą ir netikrą dokumentą, tačiau kaip identifikuoti, jog dokumentas, pavyzdžiui, nėra tikras?

Tikrą dokumentą galima suklastoti jame pakeitus tam tikrą informaciją ar duomenis. Pavyzdžiui pakeičiamas tekstas, parašas, šalių rekvizitai ir kt.

BPK 300 straipsnyje

Baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 300 straipsnyje yra nurodyti veiksmai ir sankcijos už kurios asmenims kyla baudžiamoji atsakomybė. t.y tikro, netikro arba žinomai netikro dokumento pagaminimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą asmenys gali būti nubaustas bauda, areštu ar laisvės atėmimu.

Galime pastebėti, jog normoje yra alternatyvus veiksmai, už kuriuos gali kilti baudžiamoji atsakomybė, o jai kilti užtenka bent vieno iš jų atlikimo.

Tai reiškia, jog nėra būtina, kad asmuo pats suklastotų dokumentą. Asmuo gali panaudoti kitų asmenų pagamintą dokumentą arba jį realizuoti perleidžiant kitiems asmenims.

Verta pažymėti, jog baudžiamasis įstatymas kai kuriuos dokumentus (tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą) „saugo“ labiau, o už šių dokumentų klastojimą, nėra numatytos baudos ir asmuo gali būti baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų.

Apžvelgus teismų praktika, galima pastebėti, jog dažnai kyla atvejų, kai formaliai nusikaltimas yra padarytas, tačiau teismui kyla klausimų dėl žalos padarymo ir veikos pavojingumo.

Galima rasti atvejų, kai asmenys yra išteisinti arba atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jos mažareikšmiškumo.

Baudžiamoji atsakomybė

Baudžiamoji atsakomybė, yra kraštutinė, paskutinė priemonė kurią reikia taikyti, kai kitos jau nebepadeda.

Praktikoje esama, kai pasirašomi dokumentai kitam asmeniui leidus ar pasirašomi dokumentai, kurie neturi jokios juridinės galios. Kyla klausimas, ar tokios veikos vertinimas kaip nusikaltimas laikytinas teisingu, už kurį asmeniui kyla teistumas, nekalbant apie galimą laisvės atėmimą?

Yra atvejų, kuomet tik kasacinis teismas, konstatuoja, jog veika yra mažareikšmė ar asmenį išteisiną. Tai nėra iš esmės teisinga praktika, kadangi kasacinis teismas turi taisyti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų klaidas.

Pabaigai, vertinant šių dienų realijas, remiantis teismų nutartimis dažnai dokumentai yra klastojami, tik tam, jog galima būtų pasiekti kitą tikslą, pavyzdžiui, sukčiaujant užvaldyti svetimą turtą ir pan.

Šiuo atveju aukščiausiojo, Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjai S.Rudėnaitė, V.Grabinskas, G.Sagatis, B.Bakanauskaitė, Dabulsytė-Raizgienė suklastojo oficialius dokumentus – teismo nutartis.

Jeigu galima klastoti teismų nutartis sakant, kad teismo nutartis nėra dokumentas, kaip sako Dabulskytė-Raizgienė, tai kas tada yra dokumentas?

Akivaizdu, kad teisėjos Bakanauskaitė ir Raizgienė traukia nuo atsakomybės savo nutartį akivaizdžiai suklastojusius LAT teisėjus.

Tai yra sunkianti aplinkinė, nes teisėjai veikia organizuotoje nusikalstamoje grupėje.

Teisėja Dabulskytė-Raizgienė man nurodo, kad LAT teisėjai, priimdami suklastotą nutartį, „ LAT teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju nenustatė esant kasacijos pagrindų ir kasacinį skundą grąžino jį padavusiam asmeniui. Taigi teisėjų kolegija minima nutartimi išsprendė tik kasacinio skundo priėmimo klausimą. Atsisakymas priimti skundą buvo nepalankus sprendimas Pareiškėjui, po ko pastarasis atitinkamai ėmėsi inicijuoti baudžiamąjį procesą prieš kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendusius teisėjus ir įrodinėja esą jie padarė nusikalstamas veikas, t. y. piktnaudžiavo tarnyba ir suklastojo dokumentą. Pareiškėjo įsitikinimu, teisėjų kolegijos narių piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškė tuo, kad jie savo nutartimi bando įrodyti, jog cenzūra Lietuvoje yra teisėta ir neuždrausta jokiais teisės aktais, o BK 300 straipsnyje numatyta nusikalstama veika pasireiškė tuo, kad teisėjai, įrašę žinomai melagingus duomenis apie tai, kad neva teisės aktai leidžia cenzūrą ir ją taip legalizavę, suklastojo savo nutartį. Visgi aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo Pareiškėjo teiginius vertinti kaip objektyviai pagrįstus ir nulemiančius būtinumą iš naujo spręsti ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimą“.

Čia pat teisėja Dabulskytė melagingai nurodo, kad „teisėjų kolegijos 2019 m rugpjūčio 7 d. nutartyje apskritai nėra pasisakyta dėl teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose nagrinėtų klausimų, ir, pasikartotina, joje buvo sprendžiama tik dėl kasacijos pagrindo“.

Tačiau suklastotoje LAT nutartyje aiškiai parašyta, kad „nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė teisės normas“.

T.y. LAT išnagrinėjo mano skundą, ir nurodė, kad cenzūra yra legali, ir kad jokie teisės aktai tam neprieštarauja, o „teismai netinkamai taikė teisės normas“.

Čia pat teisėja Dabulskytė pateisina dokumentų klastojimą : „Vieno konkretaus asmens nuomonė dėl teismo priimto procesinio sprendimo negali būti pagrindu iniciuoti ikiteisminį tyrimą – priešingu atveju galėtų susiformuoti tokia praktika, kai dėl kiekvieno asmeniui nepalankaus (nepatinkančio) teismo sprendimo būtų pagrindas spręsti klausimą dėl teisėjų baudžiamojo persekiojimo. Iniciuoti baudžiamąjį persekiojimą galima tik tada, kai yra pateikiami konkretūs duomenys, leidžiantys įtarti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Tuo tarpu šiuo konkrečiu atveju Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie LAT teisėjų esą padarytas nusikalstamas veikas. Ta aplinkybė, kad skundą padavęs asmuo, nepaisydamas prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjos pateiktų konkrečių argumentų, toliau kartoja tuos pačius teiginius, dėl kurių, kaip matyti, jau buvo pasisakyta, pateikiant išsamius ir pagrįstus atsakymus, nesudaro pagrindo aukštesniam teismui kitaip įvertinti Pareiškėjo siekį dėl ikiteisminio tyrimo iniciavimo, juo labiau, kreiptis į Lietuvos Respublikos Prezidentą dėl teisėjų teisinės neliečiamybės panaikinimo (dėl teisėjų imuniteto panaikinimo į Seimą arba tarp Seimo sesijų – į Respublikos Prezidentą gali kreiptis tik Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, tačiau tokiam kreipimuisi turi būti objektyvus pagrindas, leidžiantis įtarti nusikalstamos veikos padarymą).

Tai melas, nes nė vienas iš minėtų teisėjų nepasisakė nei dėl Konstitucijos 44 str. nei dėl Visuomenės informavimo įstatymo 44 str. – jie tiesiog apsimetė, kad tokių teisės aktų nėra, nieko apie juos nepasisakė.

Remiantis išdėstytu, prašau panaikinti skundžiamą prokuratūros nutarimą ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnailės ir Gedimino Sagačio, B.Bakanauskaiės, Dabulskytės-Raizgienės piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo.

Iš karto pranešu, kad bet kokie bandymai dengtis „teisėjų nepriklausomybe“ bus nepagrįsti, nes įstatymai nesuteikia teisėjams klastoti dokumentų. Priešingai – Teismų įstatyme aiškiai parašyta, kad „teismas klausosi tik įstatymo“.

Visi šie minėtų teisėjų veiksmai patenka į Specialiųjų tyrimų tarybos įstatymo 3 str. apibrėžimą. Korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos – kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas, kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos: piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, dokumentų ar matavimo priemonių suklastojimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tarnybos paslapties ir komercinės paslapties atskleidimas, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą ar kitos nusikalstamos veikos, kai tokių veikų padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą.

Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė nurodė man dėl teisėjų nusikaltimų kreiptis į STT, tai kad malonėkite pradėti dirbti kada nors

STT Administravimo valdybos viršininkas R.Gylys savo rašte „dėl skundo, registracijos Nr. 5-01-985, dėl teismų sprendimo“ atsisakė net svarstyti tyrimo pradėjimą dėl visų mano nurodytų nusikalstamų veiklų. Nors STT buvo pateikti visi minėti teismų suklastoti dokumentai, tačiau R.Gylys man atrašė, kad „nesant konkrečių duomenų apie korupcinio pobūdžio nusikalstamas veiklas, STT neturi pagrindo priimti sprendimo pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Kitaip sakant, žinodamas apie tai, kad Vilniaus apygardos, apylinkės ir aukščiausiame teisme veikia gerai organizuota nusikaltėlių grupuotė, R.Gylys atsisakė vykdyti savo pareigas ištirti šiuos nusikaltimus ir net nepriėmė sprendimo pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Tokiu būdu R.Gylys padarė nusikaltimą, BK įvardijamą kaip „tarnybos pareigų neatlikimas“. BK 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas nurodo, kad „Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“.

Šiuo atveju valstybės tarnautojas R.Gylys, žinodamas apie sunkią ir organizuotą nusikalstamą veiklą teismų sistemoje, nepadarė nieko, kad šiuos nusikaltimus ištirti. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau daug kartų nuteistas už tai, kad sąžiningai dirbau savo darbą ir rašiau straipsnius apie korupciją ir „Mažeikių naftos“ privatizavimą. Teismas buvo įvedęs neteisėtą cenzūrą ir kriminalizavęs bet kokią žurnalistinę veiklą. Tai gerai organizuota teisėjų nusikalstama veikla.

Įstatymai nesuteikia teisės teisėjams klastoti savo nutarčių, įvedinėti cenzūros, kurią draudžia Konstituciją, ir vėliau dešimt metų mane teisti už teisėtą veiklą.

„ Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, – skelbia Konstitucijos 109 str.

„Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“, – skelbia 110 straipsnis.

Šiuo atveju teisėjai pritaikė ir įvedė cenzūrą, kuri prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymai.

Teisėjai tai padarė tyčia ir sąmoningai, žinodami, kad Konstitucija draudžia cenzūra, jie man nurodė, kad cenzūra visiškai legali ir jokiems teisėms aktams neprieštarauja.

Tai sunkūs nusikaltimai, kuriuos privalo ištirti STT ir prokuratūra.

Remdamas išdėstytu, prašau panaikinti skundžiamą prokuratūros nutarimą ir pradėti ikiteisminį tyrimą STT administravimo valdybos viršininko R.Gylio atžvilgiu dėl nusikalstamos veiklos – „tarnybos pareigų neatlikimas“.

Aurimas Drižius