Prokuratūra : teisėjams galima daryti sunkius nusikaltimus, tai legalu

Aurimas Drižius

Rugpjūčio 19 d. gavau prokuroro G.Plioplio nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal mano skundą, kuriuo aš prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegijos (teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnailės ir Gedimino Sagačio) piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo.

Nurodžiau, kad minėti teisėjai savo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi Nr. 3P-1352/2019 man nurodė, kad cenzūra Lietuvoje yra visiškai legalizuota, neprieštarauja jokiems teisės aktams, ir kad spaudos laisvė Lietuvoje yra apribota iki minimumo.

Nurodžiau, kad cenzūrą draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas ją įvedė „Laisvam laikraščiui“ dar 2009 m., ir per dešimt metų visa mafijai dirbanti „teisinė“ sistema jau aštuonis kartus spėjo atmesti mano prašymus panaikinti cenzūrą. Visais atvejais teisėjai klastojo savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, o Konstitucijos ir įstatymo reikalavimai buvo įvardijami kaip „deklaratyvūs“ teiginiai.

Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas dar 2009 m. kreipėsi į teismą, kad „Laisvam laikraščiui“ būtų įvesta cenzūra – uždrausta rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

Teismas paslaugiai patenkino A.Sadecko prašymą ir įvedė cenzūrą, o mane nuo to laiko nuteisė aštuonis kartus vien už tai, kad rašiau straipsnius ir pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo pagrindinė figūra, privatizuojant „Mažeikių naftą“, o jos visi skundai ir teiginiai melagingi.

Lietuvos aukščiausiojo teismo kolegijai buvo pateiktas Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Be to, pateiktas ir Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ vienareikšmiškai konstatuoja: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“

Nors visa teisinė sistema dešimt metų klastojo savo nutartis (esu pateikęs prezidentui G.Nausėdai prašymą iškelti baudžiamąsias bylas 21 Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjams už dokumento klastojimą), tačiau minėta LAT kolegija nusprendė, kad mano skunde „nepagrindžiama. jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla“.

Žodžiu, minėti teisėjai aiškiai pasakė, kad jokios Lietuvos Konstitucijos ir įstatymai jiems negalioja, jų reikalavimai nieko nereiškia, o tai, kad teismai 10 metų pažeidėja pagrindinį šalies įstatymą, nereiškia, kad „galėjo neteisingai būti išspęsta byla“.

Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad tokia instancija, kaip LAT, gali taip drąsiai klastoti savo nutartis, ir legalizuoti nusikalstamą cenzūros įvedimą. Atkreipiau dėmesį, kad pats A.Sadecko skundas įvesti cenzūrą buvo melagingas, nes A.Sadeckas prašė uždrausti jį sieti su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, nors pats asmeniškai sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis turi būti privatizuota minėta įmonė, ir už šią veiklą jo įmonė gavo milijonus litų, kurią Mažeikių rajono prokuratūra įvardino kaip „butaforinės paslaugos“.

Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Vilniaus apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau net aštuonis kartus atsisakydavo panaikinti neteisėtai įvestą cenzūrą, kuri buvo įvesta dar 2009 m. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi.

Esant tokiai padėčiai, jau daugiau nei dešimt metų aš, Aurimas Drižius, savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktorius, žurnalistas ir leidėjas, teismų ir prokuratūros pagalba esu persekiojamas už savo žurnalistinę veiklą buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko (toliau ir – A. Sadeckas), kuris melagingu prevenciniu ieškiniu kreipėsi į teismą ir paprašė įvesti cenzūrą, t.y. uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Minėtą LAT kolegija toliau piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi ir savo nutartimi man bando įrodyti, kad cenzūra Lietuvoje yra teisėta, ir kad cenzūros nedraudžia jokie teisės aktai.

Nors yra priešingai – cenzūrą draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Minėta teisėjų kolegija tai puikiai žinojo, nes kam kam, tačiau LAT teisėjams būtina žinoti bent jau pagrindinį šalies įstatymą – Konstituciją.

Tačiau minėta kolegija padarė dar vieną nusikaltimą, numatytą BK 300 str., nes įrašę žinomai melagingus duomenis, kad neva teisės aktai leidžia cenzūrą, ir ją taip legalizavę, teisėjai suklastojo savo nutartį.

Nurodžiau, kad minėta LAT kolegija, matydama, kad cenzūra, įvesta civilinėje byloje Nr. 2S-835- 565/2018, turi būti panaikinta, nes ji akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, melagingai man nurodė, kad „nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė teisės normas“.

Tai yra akivaizdus dokumento – Aukščiausiojo teismo nutarties – klastojimas, daromas sąmoninga tyčia ir suprantant, kad klastoji teisės dokumentą.

Todėl tvirtinu, kad LAT kolegija labai grubiai pažeidė teisės normas – matydama aiškų teismo sprendimo neatitikimą ir prieštaravimą Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, kolegija nurodė, kad nieko panašaus nėra, o teismai tinkamai taikė teisės normas.

BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą, ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista.

Pagal BPK 168 str. prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės.

Tačiau prokuroras, matydamas, kad minėta LAT kolegija taip akivaizdžiai suklastojo savo nutartį, man įrodinėja, kad teisėjai padarė ne sunkų nusikaltimą, ir kad neva nėra rimto teisinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą:

Prokuratūra man įrodinėja, kad baudžiamoji byla už dokumentų klastojimą yra kraštutinė poveikio priemonė ginant visuomenę nuo teisei priešingų veiksmų.

Tačiau prokuroras pamiršo, kad kiekvieną kartą, kai aš parašydavai straipsnį apie A.Sadecko vaidmenį privatizuojant „Mažeikių naftą“ ir pateikdavau įrodymus, man būdavo keliama baudžiamoji byla ir aš būdavau nuteisiamas už tariamą „teismo sprendimo nevykdymą“.

Cenzūra buvo legalizuota „teismo sprendimu“, ir aš buvau nuteistas net aštuonis kartus, man padaryta didžiulė moralinė ir materialinė žala, mano šeimos turėtas nekilnojamas turtas buvo parduotas varžytinėse.

Visais atvejais teismas klastojo savo nutartis, ir teisė mane už teisėtą veiklą, kol galiausiai tik išplėstinė LAT kolegija 2015 m. spalio 1 d. nutartimi mane išteisino, nurodydama, kad negalima žmogaus teisti už teisėtą veiklą.

Tačiau lieku nuteistas dar septyniose žalose, man padaryta žala niekaip nėra atlyginta. Kiekvienu atveju prokuratūra man kėlė baudžiamąsias bylas už teisėtą veiklą, ir jokie bandymai įrodyti, kad žurnalistika yra teisėta veikla, niekam nebuvo įdomūs.

Prokuroras man įrodinėja, kad LAT kolegija, suklastojusi savo nutartį, ir įteisinusi cenzūra, nepadarė nusikaltimo, ir kad aš turėčiau matyt kreiptis civiline tvarka : „baudžiamoji byla turi būti keliama tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima“.

Toks sprendimas yra ne tik neteisėtas, tačiau ir prasilenkia su bet kokia logika.

Kartoju, jau aštuonis kartus kreipiausi dėl cenzūros panaikino, ir aštuonis kartus teismas atmetė mano skundus, galiausiai LAT man nurodė, kad „cenzūra neprieštarauja jokiems teisės aktams“.

O prokuratūra man įrodinėja, kad „minėtos LAT nutarties turinys ir forma patvirtina, kad joje net nėra informacijos, dėl kurios įrašymo į teismo nutartį pareiškėjas prašo pradėti ikiteisminį tyrimą“.

Tai dar vienas melagingas teiginys, nes LAT nutartyje aiškiai pasakyta, kad „skunde nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla“.

T.y. kolegija man nurodė, kad cenzūra yra legali ir teisėta.

Tai akivaizdus dokumento klastojimas, nes mano išvardinti teisės aktai labai aiškiai, nedviprasmiškai ir konkrečiai nurodo: „CENZŪRA UŽDRAUSTA“.

To nesuprasti gali tik korumpuotas arba nusikalstamai veikiantis teisėjas, kaip šiuo atveju veikia ir LAT kolegija.

O mano prašymas priversti teisėjus dirbti savo darbą, pagaliau nustoti klastoti savo nutartis prokuratūra vadina „bandymu kerštauti“.

Aš ne bandau kerštauti, tačiau siekiu teisingumo, tik gaila, kad teismai iš inercijos vis dar klastoja savo nutartis, o prokuratūra tam pritaria, taip pat, matyt, iš inercijos.

Prokuratūra man nurodo, kad „nėra jokių duomenų ar teisinių argumentų, kurie leistų daryti bent menkiausias prielaidas, jog pareiškėjo nurodyti LAT teisėjai, pagal kompetenciją priimdami sprendimą dėl pareiškėjo kasacinio skundo, galėjo piktnaudžiauti, neatlikti tarnybos pareigų ar padaryti kitus nusikaltimus“.

Mano išvardintos aplinkybės vadinamos „deklaratyviomis“.

Tada kam iš viso reikalingi įstatymai ir Konstitucija, jeigu bet kokį jų imperatyvų nurodymą galima pavadinti „deklaracija“?

Toks teismų ir prokuratūros požiūris griauna pačią teisinę valstybę, skatina žmonių nepasitikėjimą savo valstybe.

Nurodoma, kad „teisėjų konkretūs procesiniai sprendimai, taip pat jose nurodyti motyvai savaime nėra ir negali būti pagrindu teigti, kad teisėjas ar teisėjai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, viršija įgaliojimus, neatlieka savo pareigų ar jas netinkamai atlieka“.

Prokuratūra nurodo, kad prokuroras neturi teisės ar įgaliojimų vertinti teismų priimtus sprendimus jų teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tokia prokuratūros pozicija – „teisėjai daro kokius nori nusikaltimus, nes jokie įstatymai jiems negalioja“ – taip pat yra nusikalstama ir neteisėta.

Nes įstatymai nenumato, kad teisėjams taikomos išimtys ir kad jie laisvai gali klastoti savo nutartis.

Tačiau tai vėlgi nėra tiesa – matydamas akivaizdžiai suklastotą dokumentą, prokuroras privalo pradėti ikiteisminį tyrimą, o ne išsisukinėti ir vengti atlikti savo pareigą. Įstatymas tik prokuratūrai suteikė teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, todėl ji turi nevengti savo pareigos.

Be to, minėtos teisėjų kolegijos padaryti nusikaltimai atitinka net trys BK straipsnius : 228 str., 229 str., 300 str. dėl LAT teisėjų piktnaudžiavimo tarnyba, dokumentų klastojimo, tarnybos pareigų neatlikimo.

BK 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas aiškiai sako, kad „Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“.

Šiuo atveju teisėjai Virgilijus Grabinskas, Sigita Rudėnaitė ir Gediminas Sagatys, žinodama, kad cenzūra Lietuvoje draudžiama įstatymų ir Konstitucijos, neatliko savo pareigos – jos panaikino ir priėmė priešingai teisei sprendimą, kad cenzūra neva įteisinta. Dėl to aš patyriau didžiulę žalą, buvau daug kartų nuteistas, varžytinėse parduotas mano šeimos nekilnojamasis turtas.

228 straipsnis. Piktnaudžiavimas aiškiai sako, kad Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo,

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų“.

Šiuo atveju teisėjai Virgilijus Grabinskas, Sigita Rudėnaitė ir Gediminas Sagatys, žinodami, kad cenzūra Lietuvoje draudžiama įstatymų ir Konstitucijos, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi – įstatymas tik teismui suteikė išsikirtinės teises vykdyti teisingumą. Tačiau užuot vykdę teisingumą ir panaikinę cenzūrą, minėti teisėjai piktnaudžiavo tarnyba ir nurodė, kad cenzūra yra visiškai teisėta ir jokiems teisės aktams neprieštarauja.

BK 300 str. Dokumento suklastojimas – minėta teisėjų kolegija, žinodama, kad cenzūra Lietuvoje yra uždrausta ir neteisėta, suklastojo savo jau minėtą nutartį ir nurodė, kad cenzūra neprieštarauja jokiems Lietuvos teisės aktams.

Įstatymai nesuteikia teisėjams teisės klastoti savo nutarčių, įrašant į jas žinomai melagingus duomenis, ir vėliau pasirėmus savo haliucinacijomis, priimti teisei prieštaraujančius sprendimus. Priešingai – Konstitucija aiškiai nurodo, kad prieš įstatymus visi lygūs.

Tokiu būdu teisėjai Virgilijus Grabinskas, Sigita Rudėnaitė ir Gediminas Sagatys padarė nusikaltimus net pagal tris BK straipsnius, veikė sąmoninga tyčia, norėdami man pakenkti – kad likčiau nuteistas už teisėtą veiklą, ir kad valstybei bei teisėjams nereikėtų atlyginti man padarytos žalos. Remdamasis išdėstytu, prašau panaikinti skundžiamą prokuratūros nutarimą.