Procesinė naujovė Lietuvoje: kreipkitės į teismą be jokio pridedamo įrodymo (Teisėja Vida Agurkienė, Kauno apylinkės teismas)

Kristina Sulikienė

Visi žinome, kad signataras Zigmas Vaišvila buvo paduotas į teismą 2,4 mln. eurų sumai, ir prie ieškinio nebuvo pridėtas joks įrodymas, teismas priėmė tokį pareiškimą, nors jis neatitiko LR CPK 111 str. reikalavimų.

Šių metų sausio mėnesį į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu, o ne su mama, kreipėsi UK gyventojas Laimis Lukšas – jis padavęs buvusią žmoną Editą Gvozdevę į teismą, kaip rašėme, nepridėjo nei vieno dokumento. Teisėja Laimutė Kriaučiūnaitė tokį „ieškinį“ priėmė, ir netgi priėmė preliminarią nutartį – parašė, jog aišku, kad tėvas turi sąlygas (prie ieškinio buvo pridėta pasibaigusi namo 1 asmeniui nuomos sutartis), pajamas (nepridėtas joks įrodymas), ir todėl vaikas jau bylos nagrinėjimo metu priteistinas gyventi su tėvu.Iki ieškinio nagrinėjimo teismo posėdžių salėje ieškovataip ir nesugebėjo pateikti nei vieno įrodymo, o duktė Eligija, paaiškėjo, pažeidžiant vaikų teisių apsaugos konvenciją, ne tik kad neturi normalių gyvenimo ir mokymosi sąlygų, bet visus mokslo metus iš viso nelankė jokios mokyklos, būdama jau beveik 14 metų, liko beraštė – vos su pradiniu išsilavinimu.

Teismai, vadinasi, turi vidinius ne Lietuvos Respublikos kodeksus, kuriais galime mes visi piliečiai irgi naudotis. Nauja formuojama praktika rodo, jog LR CPK iš viso negalioja, yra jau naujas rytojus, ir nauji anarchiniai įstatymai – tai yra, jokių įstatymų.

Liūdnai pagarsėjusi teisėja Vida Agurkienė (kai kartą kreipiausi į teismą dėl neteisėto atleidimo, ji man liepė įrodyti, kad mane iš tikrųjų atleido (nebuvau gavusi jokio pranešimo, rašytinio įrodymo, tiesiog žinojau, nes man grasino, ir tikėjau, kad grasinimą įvykdė – neturėjau laiko rinkti įrodymus, kad mane atleido, nes ieškinio padavimo terminas labai trumpas – vos 30 dienų) – nors teisėjas pats darbo bylose privalo surinkti visus įrodymus, taip numato kodeksas ir teismų praktika). Tada pasipiktinusi tokiu teisėjos elgesiu, aš pareiškiau jai nušalinimą, gavau kitą teisėją, ir bylą laimėjau.

Vida Agurkienė vienoje byloje, kurią stebėjo didelis skaičius visuomeninkų, irgi aiškiai palaikė neteisėtai direktorią atleidusį darželį, o ieškovei net neleido pasisakyti.

Teisėja Vida Agurkienė pasižymėjo ir Andrejaus Gvozdevo bei Vilmos Gvozdevienės skyrybų byloje – į skyrybų nutartį privėlė tokių klaidų, kad iš Andrejui Gvozdevui tekusio garažo faktiškai sukūrė naują objektą, gerai, kad naujoji būsimoji žmona Edita Lukšienė- Gvozdevė pastebėjo, ir surašė kreipimąsi dėl rašybos apsirikimų ištaisymo – žmogus, kuriam priteistas garažas, būtų jo netekęs, nes teisėja Vida Agurkienė sukūrė naują objektą, neva „suklysdama“ Tai rodo, jog teisėjai yra gavę tikslias instrukcijas, kaip vesti bylas, o jų vidinis kodeksas yra priimtas tikrai ne Seime – ir tuo kodeksu, akivaizdu, jog vadovaujamasi, neišgėręs nesuprasi, o išgėręs dar labiau – labai sunku įeiti į teisėjų, kurie nevengia išgerti ir per pietus, kaip Kauno apygardos teisėja Rūta Palubinskaitė, galvas… Neringa Venckienė negirtuokliavo – todėl buvo išvaryta iš klano, o štai teisėjas Birštonas nuvirto girtas nuo laiptų, bet buvo tų, kurie jį atkakliai gynė.

Dabar teisėja Vida Agurkienė, tokiai firmai Lindorff OY kreipusis su pareiškimu be nei vieno pridedamo dokumento, kliaudamasi tuo niekur nematytu VIDINIU KODEKSU, kuris reglamentuoja, jog teisėjai dirba TIKĖJIMO pagrindu (išvardytos bylos irgi rodo, jog teisėjai TIKI, panašiai kaip Vatikane „laimingi tikintys nematę“), o ne kliaujasi galiojančiu kodeksu.

Jūsų teismui prieštaravimas į absurdišką teisėjos jau priimtą 2017 10 03 teismo įsakymą, kuriuo iš mano vyro, taigi, ir iš manęs, jau priteista pusė tūkstančio eurų – bet visiškai neaišku, už ką ir kodėl: nes pareiškėjas nepridėjo jokio pagrindžiančio įrodymo.

Kauno apylinkės teismui

Teisėjai Vidai Agurkienei

PRIEŠTARAVIMAI DĖL TEISMO ĮSAKYMO 2017 10 03 BYLOJE NR. eL2-26567-752/2017

Reikalavimo suma 364,91 eur.

2017 10 19

Teismas priėmė teismo įsakymą pagal pareiškėjo pareiškimą, prie kurio nepridėtas nei vienas dokumentas. Pareiškėjas, kuris negali pagrįsti jokio nei prievolinio, nei deliktinio ryšio su manimi, nurodo:

“Prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami”.

LR CPK 435 str. 2 d. 1 p.

“Teismas atsisako priimti pareiškimą,jeigu pareiškimas neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, ir šio kodekso 433 str. numatytų reikalavimų”.

Bendrieji proceso reikalavimai yra šie:

Lr CPK 111 str. 2 d. 4 p.:

Kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti: aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką , IR ĮRODYMAI, PATVIRTINANTYS ŠIAS APLINKYBES.

Kodeksas galioja visiems vienodas, ir pareiškėjas privalėjo pateikti bent vieną įrodymą savo reikalavimui, kuris nėra mažas, jis viršija minimalią mėnesio alga, bei 3 MGL (svarbu baudžiamojoje teisėje, apibrėžiant vagystės sumą, nuo kurios kyla baudžiamoji veika). Nepagrįstas pareiškimas, viršijantis 3 MGL, yra veika artima baudžiamajai – nekalbant jau apie procesinį piktnaudžiavimą.

Toks pareiškimas iš viso neatitiko CPK 111 str., LR CPK 435 str. 2 d., ir todėl neaišku, kaip teisėja, nematydama nei vieno dokumento, galėjo apie juos pasisakyti, ir nutartyje nurodyti, jog tie dokumentai, kurių niekas nematė, yra reikalavimo pagrindas, bei išieiškojimo pagrindas.

Teisėja Agurkienė 2017 10 03 nutartyje nurodė:

“Išieškojimo pagrindas: 2010 m. rugpjūčio 4 d.d. UAB “Cgates” (buvusi UAB “Mikrovisatos TV”) Duomenų perdavimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 153670, 2015 m. lapkričio 01 sąskaita Nr. 6534779, 2015 m. 19 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartis”.

Nors teisėja į nutartį įrašo šiuos tris dokumentus kaip egzistuojančius, pareiškėjas aiškiai nurodo:

“Prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo joks įrodymas nepridedamas”.

Skaitant nutartį, galima susidaryti įspūdį, jog išieškojimo pagrindai yra – išvardijami kažkokie dokumentai (kurių byloje nėra), netgi kai kurie turi kažkokius registro numerius o štai reikalavimo perleidimo sutartis, kuri neva suteikė pagrindą kreiptis į teismą, neturi jokio registro numerio, tik datą. Vadinasi, tokia sutartis nėra remiantis įstatymais, įforminta įmonės sutarčių registro žurnale, todėl ji nėra pasirašyta, yra niekinė ir negaliojanti, – todėl pareiškėjas jos pateikti ir negali. Pareiškėjas tik neteisėtu būdu perėmė mano asmeninius duomenis, ir naudoja mano asmens diskreditavimui, reputacijos žlugdymui, teismams sudarymui įspūdžio apie mane kaip nepatikimą – gal ruošiamas kelias panašioms byloms, kur kreipsis dar kas nors be nei vieno pridedamo dokumento. Tokia praktika ydinga, ji yra nukreipta į asmenis, o ne vadovaujantis galiojančiais įstatymais formuojama.

Be to, pareiškimas neatitinka LR CPK 56 str. keliamų reikalavimų, nes pareiškėjas nepridėjęs jokio jam atstovavimo teisę suteikiančio dokumento iš jo minimų įmonių UAB Mikrovisata ir Cgates, kurios yra atskiros įmonės, ir veikiančios iki šios dienos, pareiškėjas aiškina, jog jos pakeitė viena kitą, tačiau įmonių registras rodo ką kita. Šios įmonės veikiančios, ir jos turi civilinį procesinį veiksnumą, pareiškėjas nėra nei bankroto administratorius, nei pasamdytas atstovas, todėl kyla klausimas iš viso apie procesinę galimybę kalbėtis su tokiu asmeniu, kuris veikia kažkieno vardu visiškai neįgaliotas – nes įgaliojimas įformijamas Lietuvoje raštu, arba pavedimo sutartimi.

Tuo pačiu pagal tai, kaip kalba pareiškėjas,

tampa visiškai neaišku, ar įmonės nėrabankrutavusios (nes kažkokia trečia įmonė kalba dviejų įmonių vardu), nes bankrutavusių įmonių sutartys, bei po bankroto iškėlimo turtinių teisių perleidimas nėra įmanomas. Pareiškėjas vardija, jog tariamas pradinis kreditorius bent vieną kartą keitė valdymo formą – bet vėlgi neprideda jokio dokumento, o teismas nė netikrina, ar kažkokie perleidimai iš viso galėjo įvykti – nes bankrutavusios ar likviduotos įmonės jokių teisių vykdyti veiklą nebeturi.

Teisėja nepaaiškina, iš kur ji mato, jog tokie dokumentai yra, nes aš nematau, yra aiškiai parašyta, jog absoliučiai niekas nepridedama, ir tai yra LR CPK 111 str. 2 d. 4 p. pažeidimas, bei neatitinka LR CPk skyriaus dėl teismo įsakymo išdavimo reikalavimų – o būtent LR CPK 435 str. 2 d. 1p. taip pat nenurodoma tariamo kreditoriaus atstovavimo pagrindas – nors minima perleidimo sutartis, ji nepridedama, ji neturi jokio registracijos numerio, neegzistuoja, o tokiu būdu padarytas LR CPK 435 str. 2 d. 4 p. pažeidimas, nes visų šių aplinkybių visuma leidžia teigti, jog pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas – nėra nurodytas kreipimosi pagrindas, nepridėti įrodymai apie reikalavimo dalyką, pagrindą, nepagrįstos reikalavimo aplinkybės, nėra jokio pridedamų dokumentų sąrašo, yra tik subjektyvus pasakojimas, ir juo teismas patiki net nematęs, ar iš viso kokie nors dokumentai egzistuoja, tokiu būdu yra diskredituojamas mano asmuo, esu šmeižiamas, neva padaręs kažkam skolą žalą, nors tokių aplinkybių nėra, o pareiškėjas net nenurodo, kas jam suteikė pagrindą kreiptis prieš mane su pareiškimu, nes aš tokio pareiškėjo nepažįstu, ir jokių reikalų su juo neturėjęs.

Lietuvos Respublikoje galioja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, kur aiškiai parašyta, jog skola arba deliktas gali kilti iš sutarties, arba iš prievolės.

Vartotojų teisių apsauga, kuri remiasi Europos Sąjungos teise, ir tas pats civilinis kodeksas reglamentuoja, jog paslaugų teikimo sutartys Lietuvos RZespublikoje sudaromos RAŠTU. LR 1.72 str. numato ir žodines sutartis, tačiau paslaugų teikimo sutartys į tokias neįeina. Kadangi pareiškėjas negali pateikti jokio dokumento, vadinasi, jis kalba apie kažkokią žodinę sutartį, tačiau Lietuvoje elektroninių ryšių teikimo paslaugų žodinė sutartis nenumatyta. Taip pat sudarytos sutartys turi būti dvišalės, turi būti išreikšta asmenų valia. Pareiškėjas kalba apie kažkieno kažkada galimai prisigalvotą kažkokią sutartį, ar paslaugą, kurios atsakovui nereikėjo ir nereikia, ir jis jos neužsakė, tokiu atveju pareiškėjas kalba apie vienašalį sandorį, tačiau vienašaliai sandoriai yra dovanojimas, įgaliojimas – tai ribotas sąrašas sandorių, ir paslaugų teikimo sutartys į tokią apibrėžtį nepatenka.

Toks sandoris, apie kurį nėra jokių duomenų, bei dėl kurio įvykdymo, jeigu jis ir egzistuotų, yra suėjusios absoliučios senatys, o LR CK 6.366 str. irgi nenumato tokių paslaugų, apie kurias kalba pareiškėjas, sutarčių sudarymo kitokiu, negu rašytiniu būdu – yra vėlgi ribotas sąrašas daiktų, kuriuos galima parduoti naudojant ryšio priemones, jeigu kalba eina apie tai. Vis tiek ryšio priemonėmis pardavus daiktą, vėliau per 14 dienų sutartis turi būti įformijama raštu, nes taip reikalauja Europos Sąjungos teisė, jeigu vartotojas nepasirašė sutarties, laikoma, jog jam paslauga nereikalinga, ir mutatis mutandis jis daiktą (tačiau šiuo atveju nebuvo jokių daiktų ir jokio pirkimo) grąžina pardavėjui. Taip reglamentuoja kodeksai, o kuo remiasi pareiškėjas – man yra nesuprantama. Nes prie pareiškimo nepridedamas joks dokumentas, tiek teismas, tiek aš turime tikėti pasakojama istorija – nors įrodymų nėra.

LR CPK 435 str. 3 d. reglamentuoja:

“Jeigu šio straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės paaiškėja po pareiškimo priėmimo, teismas, atsižvelgdamas į pareiškimo trūkumų pobūdį, pareiškimą palieka nenagrinėtu arba bylą nutraukia, taip pat panaikina teismo įsakymą, jeigu jis yra priimtas”.

Deja, prie pareiškimo nepridėtas joks įrodymas – koks dokumentas įrodo tariamą mano skolą ir dargi kažkokius delspinigius už neaišku ką. Pareiškimas, remiantis LR CPK 435 str. 2 d. 1 p. iš viso turėjo būti nepriimtas ir grąžintas pareiškėjui.

Dar daugiau – pareiškėjas pats susigalvoja savo kažkokias senatis, nors ieškinio senatis skaičiuojasi ne nuo ieškinio/pareiškimo padavimo atgal, o nuo prievolės atsiradimo pirmyn laike. Pareiškėjas aiškina, jog kažkokia sutartis, kurios kopijos neprideda, sudaryta dar 2010 metų rugpjūčio 4 dieną, taigi, senatis suėjo 2011 02 01, o sąskaita neva išrašyta 2015-11-01, nors tariamas įsiskolinimas perimtas neva anksčiau, negu išrašyta sąskaita: pirma perima įsiskolinimą, 2015-03-19, po to rašo sąskaitą. Visas pasakojimas yra fantazijų rinkinys, nes pareiškėjas negali pateikti jokio tai įrodančio dokumento, o jo faktų išdėstymas yra anachronizmas: pirma perleidžiamas įsiskolinimas, kurio nėra, vėliau išrašoma sąskaita.

Nenurodoma, apie kokias paslaugas eina kalba, ir kreditorius kalba apie kažkokias netesybas, tai jų senatis yra pusė metų LR CK 1.125 str. 5d., o jeigu kalba eina apie kokias nors baudas, tai penkeri mketai yra senatis LR CK 1. 125 str. 9 d., dabar nuo tariamo sutarties sudarymo praėję net 7 metai. Nors kreditorius reikalauja išieškoti palūkanas, tačiau LR CK 1.125 str. 9 d.aiškiai nurodo, jog tokiam reikalavimui taikoma 5 metų ieškinio senatis, taigi, ir pareiškimui taikomi tie patys procesiniai kriterijai, kaip ir ieškiniui, turi atitikti LR CPK 111 str. reikalavimus.

Kreipiantis į teismą, galioja Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas, ir aš nors nesu teisininkas, bet tik istorijos 2 kurso studentas, moku susirasti tą kodeksą, ir matau, jog pareiškimas neatitinka LR CPK 111-115 str. reikalavimų, ir negalėjo būti priimtas (absoliutus LR CPK 435 str. 2 d. 1 p. nepaisymas. , taip pat yra LR CPK 137 str. 2 d. 8 p. pagrindai: pareiškėjas nepateikia jokio įrodymo, jog pradinis kreditorius jam suteikė teisę kalbėti jo vardu, teismas turi tikėti be jokio pridedamo dokumento, ir kažkodėl tiki, nors Lr CPK 435 str. 2 d. 3 p. aiškiai apibrėžia tokią situaciją, ir imperatyviai nurodo pareiškimo iš viso nepriimti.

Nėra pridėtas joks įrodymas, jog Lindorff Oy gali turėti kokių nors pretenzijų mano atžvilgiu, neturiu jokių santykių su šia įmone. Tas pats ir dėl tariamo pradinio kreditoriaus – kadangi nepridedamas joks įrodymas, aš net nežinau, apie ką kalbama, ir negaliu tinkamai atsikirsti, nors teismas manęs ir neįpareigoja. Tačiau pažymėtina, jog teismas pareiškimą priėmė pažeisdamas LR CPK 435 str. 2 d. 1 p. taip pat šalių procesinės lygybės principą (LR CPK 17 str.). Taip pat teismui nereikalaujant iš pareiškėjo pateikti įrodymus – nurodyti, apie ką jis konkrečiai kalba, pažeistas LR CPK 12 str.

Aš neturiu jokios galimybės atsikirsti į man metamus absurdiškus kaltinimus, nes elementariai – prie poareiškimo nepridėtas joks dokumentas. Pareiškėjas tik pasakoja savo versiją, o teismas tiki, nutartyje dėl teismo įsakymo įrašo neegzistuojančius dokumentus, kurių byloje iš viso nėra, tokiu būdu per nutartį bandoma legalizuoti tai, ko iš viso nėra. Jokių sutarčių aš nepasirašinėjau, ir jokios sąskaitos niekas man neįteikė – nes pareiškėjas negali pateikti, vadinasi, tokio dokumento tiesiog nėra. Todėl aš nežinau, apie ką čia yra kalbama, o teismas turėjo tokio pareiškimo iš viso nepriimti, nes jis neatitinka procesinių reikalavimų.

O būtent, kad visiems pareiškimams, ar tai būtų pareiškimas, ieškinys, ar

toks pareiškimas dėl teismo įsakymo, galioja tokios pačios procesinės taisyklės: tai būtent kad reikalavimas turi būti suformuluotas, o jam pagrįsti turi būti pridėti įrodymai.

Tai, jog teismas neanalizuoja įrodymų pagrįstumo, rodo, jog prie pareiškimo normaliai būna pridedami įrodymai: tiesiog teismas mato pridedamus įrodymus, ir pagal juos priima nutartį.

Dabar teismas nurodo netgi 3 dokumentus, pagal kuriuos priima nutartį – bet kokiu būdu teismas galėjo su jais susipažinti, jeigu jie nepridėti prie bylos – lieka neaišku. Čia gi pareiškėjas nurodo, jog jis nieko iš viso neprideda.

Teismas, tarsi koks stebukldarys, turi tikėti pareiškėjo pateiktomis fantazijomis, jog aš neva kažkam skolingas. Jeigu netyčia neparašysiu paprieštaravimo, tai vieną dieną rasčiau jau ir areštą sąskaitose, ir tada gali aiškintis, ir jau bus per vėlu, nes juk teismo įsakymas, kaip parašyta jame, nei apeliacine, nei kasacine tvarka nekundžiamas.

Šiek tiek apie teismo įsakymo institutą. Nors nesu teisininkas, tačiau iš bendro išsilavinimo žinau, jog ši supaprastinta teisena naudojama tada, kai ginčas yra a priori aiškus: kai egzistuoja neapmokėta sąskaita, kuri yra grįsta paslaugų teikimo sutartimi. Todėl šioje byloje trūksta tokių mano minimų dviejų dalykų – paslaugų teikimo sutarties bei sąskaitos. Jokių panašių dalykų nesu pasirašęs, ir jokios sąskaitos, kurią neva turėjau apmokėti, nesu gavęs. O iš to, kad pareiškėjas negali šių įrodymų pateikti, sprendžiama, jog tokių įrodymų ir nėra.

Pareiškimas paduotas labai grubiai pažeidžiant proceso reikalavimus, neatitinka pamatinių LR CPK ir LR CK principų, tai melagingas pareiškimas, negrįstas jokiais įrodymais, todėl pareiškėjas turi būti nubaustas bauda, lygia sumai, kurios iš manęs melagingai reikalauja. Procesines baudas už procesinį piktnaudžiavimą numato galiojantis Civilinio proceso kodeksas, LR CPK 440 str.

Toks pareiškimas net negalėjo būti priimtas (LR CPK 435 str. 2 d. 1 p.). O teismo įsakymas priimtas be jokio pagrindo, nes pareiškėjas nepridėjo jokio pagrindžiančio dokumento – jokios sutarties ar sąskaitos, pagal kurią neva kildina mano tariamą prievolę jam mokėti.

Pareiškėjas toks neužtikrintas savimi, jog rašo, kad turi grąžinti teismas jam 8 eurus, jeigu paliks pareiškimą nenagrinėtą, taigi, puikiai žino, jog aš, nors nesu teisininkas, bet žmogus raštingas, ir susirašysiu atsikirtimus, ir toliau procesas bus neįmanomas, nes paduoti ieškinį be nei vieno dokumento pareiškėjaqs negalės, gal ir nedrįs, todėl numato į priekį bylos baigtį – pareiškimo palikimą nenagrinėto. Pareiškėjo prašymas grąžinti 8 eurus yra visiškai nepagrįstas: nes pareiškimas yra absoliučiai nepagrįstas, ir nusimato netgi bauda, tą nurodo LR CPK 440 str.

Tokie ir panašūs veiksmai yra klasikinis piktnaudžiavimas procesu, todėl teismas turi imtis labai griežtų priemonių, kad tokie ir panašūs dalykai ateityje nepasikartotų.

Byla nebus vedama per advokatą, visus procesinius dokumentus siųsti per EPP.

Remiantis išdėstytu, teismo prašau:

Teismo įsakymą 2017 10 03 panaikinti, ir pareiškimą palikti nenagrinėtu arba bylą nutraukti (LR CPK 435 str. 3 d.), nes neatitinka LR CPK 111-115 str. reikalavimų (nėra pagrįstas jokiais įrodymais).

Remiantis LR CPK 440 str., skirti pareiškėjui (tariamam kreditoriui) įstatymų pagal LR CPK 440 str. nustatytą baudą dėl aiškiai nepagrįsto pareiškimo (nes nepridėtas joks įrodymas, yra pažeista LR CPK 435 str. 2 d. 1 p.)

Albertas Sulikas