Prokuratūros metodai – kankino tėvą ir jo paauglį sūnų, tėvui žadėjo vaiką išprievartauti, jeigu neprisipažins
Morka1
LL jau rašė apie beribę prokuratūros fantaziją ir apie tai, kaip slaptas liudininkas Lūkiškių kalėjime girdėjo, kaip Trakų gyventojas Č.Kuncevičius prisipažino nužudęs per kalėjimo kanalizacijos vamzdį.
Tokį prisipažinimą rimtais veidais nagrinėjo visa Lietuvos „teisinė sistema“, ir nusprendė, kad jo pakanka įtariamojo kaltei nustatyti.
Prokuroras N.Kozliakas darbo vietoje – klauso prisipažinimų per unitazo vamzdį
Dabar noriu išskirti vieną, mano galva, nežmoniškiausių tardymo būdų prieš Č.Kuncevičių. Apie tai ne vienoje laidoje užsiminė dienraščio Lietuvos rytas žurnalistės Laima Lavastė bei Daiva Žeimytė, pabrėždamos, kad baisiausia, kai pareigūnai peržengia elementarias žmogiškumo ribas ir tam, kad kad pasiekti savo tikslą, savo darbo metodams naudoja net vaikus.
Kad ir ką tyrėjai bedarytų, Č.Kuncevičius teigė, kad jis nekaltas. Tardant, ne kartą vyr. tyrėjas M.Markelis Č. Kuncevičiui sakė, kad jis ir pats žinąs, kad Č.Kuncevičius nekaltas, bet juos jau spaudžia laikas, ir reikia kuo skubiau užbaigti bylą. O užbaigti bylą, taip ir nesuradus tikrojo nusikaltėlio, jiems negalima. Todėl būtina kažką kuo skubiau daryti. Kai pareigūnams nepadejo nei gudrūs meilikavimai, nei fizinis smurtas, tada buvo pradėta ieškoti to, kas Č.Kuncevičių vis dėlto galėtų palaužti. Tyrėjai pradėjo apklausinėti jo artimuosius bei pažįstamus. Ir pagaliau – bingo! Galbūt, pagaliau rado būdą, kaip priversti Č.Kuncevičių prisipažinti. Iš artimųjų pareigūnai sužinojo, kad Č.Kuncevičius be galo myli savo sūnų, kurį po skyrybų augino vienas, ir dėl kurio padarytų bet ką. Ir čia pareigūnai ėmėsi darbo…
Vieną ankstų pavasario rytą, prisistatė pareigūnai Č.Kuncevičiaus sūnų, trumpai apklausę Trakuose, išsivežė į Vilnių, visiems žinomą areštinę, esančią Kosčiuškos gatvėje. Ten pasirodė ir prokuroro N,Kozliako vadovaujamos ikiteisminio grupės LKPB NT I-os valdybos vyr. tyrėjas Mindaugas Markelis. Paauglį Kosčiuškos areštinėje pralaikė net 10 parų ! Tai, ką pareigūnai išdarinėjo su Kuncevičiaus vaiku ramiai reaguoti sunku.
Visų pirma, būtina pažymėti, jog paauglys, iki šiol neturėjęs jokių reikalų su teisėsauga, buvo įmestas į bendrą patalpą su benamiais, čigonais ir kitais nusikaltusiais, neaiškiais prasmirdusiais asmenimis. Čia jau buvo padarytas pirmasis pareigūnų pažeidimas. LR bausmių vykdymo kodekse labai aiškiai numatyta, jog tarp sulaikytųjų asmenų yra išskirti asmenys, kurie turi būti izoliuojami ir laikomi atskirai. Tame tarpe ir asmenys, kurie pirmą kartą papuola į tokią aplinką. Tačiau tyrėjui M.Markeliui tai buvo visiškai neįdomu. Prieš vaiką buvo naudojamos tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas. Tardymo metu tyrėjas M.Markelis bandė įkalbėti Kuncevičiaus sūnų, kad jis patvirtintų jų sugalvotą ir surašytą ant lapo nusikaltimo versiją, kaip jo tėvas, neva, padarė nusikaltimą. Kai pamatė, kad vaikis nesutinka, uždarė jį patalpoje, virš kurios yra kamera, kur buvo laikomas jo tėvas. Tą pareigūnai padarė specialiai, kad sėdint kameroje, paauglys girdėtų, kaip kiekvieną dieną mušamas jo tėvas. Taip jie norėjo psichologiškai palaužti vaikį. Visas 10 dienų, ateidavo pas jį su lapu, kad jis jį pasirašytų jų siūlomą versiją. Jei Kuncevičiaus sūnus bus geras ir pasirašys, tėvo daugiau nebemuš. Tokia buvo tyrėjo M.Markelio sąlyga. Pats Kuncevičiaus sūnus pasakojo, kad kai tik išgirsdavo, kad tėvą pradeda mušti, įšokdavo į lovą, užsidengdavo ausis pagalve, kad tik daugiau nebegirdėtų tų baisių garsų, t.y. savo tėvo mušimo ir kitų šauksmų.
Na, o tyrėjas M.Markelis, atėjęs į kamerą pas patį Č.Kuncevičių, pamosikavęs jam lapu po nosimi, pasakė: „tavo sūnus pas mus. Ar žinai, kas bus tavo sūnui, jei dabar jį įmesime į gaidyną?“ Ir ką, jūsų manymu, turi išgyventi tėvas, išgirdęs tokius dalykus?
Po ilgų, atrodo, visa amžinybę, besitęsiančių 10-ies parų, pamatę, kad vaikio neprivers kalbėti prieš tėvą, išmetė jį į gatvę…Be pinigų, be telefono. O juk Kuncevičius su sūnumi gyveno ne Vilniuje. Iškankintas paauglys, su pamėlusiais paakiais, prisiprašęs gerų žmonių, kad duotų paskambinti savo artimiesiems, kad kas nors jį parvežtų namo.
Štai tokie vadovaujamos prokuroro N.Kozliako ikiteisminio tyrimo grupės darbo metodai. Net vaikai tampa įrankiu, kad gauti medalį už išnagrinėtą bylą…
Apačioje žiūrėkite nuorodą, kurioje yra reportažas, kuriame pats sūnus papasakoja, ką jam teko išgyventi
Tęsiame ikiteisminio tyrimo darbo ypatumus Unitazo byloje. Kaip ir buvo anksčiau paminėta, jog šioje byloje ikiteisminį tyrimą vedė tyrėja Neringa Lipskienė, prokuroras N.Kozliakas bei dar nepaminėtas operas Mindaugas Markelis.
Dabar pakalbėsime apie tamstos Neringos Lipskienės ir prokuroro Kozliako atminties praradimą. Pateikiame ištrauką iš kaltinamojo akto, kuris buvo pateiktas teismui. Apklausą atliko tamsta Lipskienė. Kaltinamąjį aktą surašė taip pat ji. Prokuroras Kozliakas tik padėjo savo auksinį parašą. Kaltinamajame akte labai aiškiai parašyta, kad anoniminis liudininkas, kalinys recidyvistas, savo parodymuose nurodo, jog girdėjo, kaip Lukiškių TĮ pasivaikščiojimų kiemelyje Kuncevičius prisipažįsta kitam asmeniui, kaip jis įvykdė nusikaltimą. Tiesiog išgirdo jų pokalbį.
Tačiau po kurio laiko, teismo posėdžio metu, anoniminis liudininkas keičia savo parodymus, ir atsiranda jau kita vieta – Lukiškių vietos ligoninė, palata ir kanalizacijos vamzdis. Lipskienei ir Kozliakui ir šita pasaka tinka.
Netikėtai ir Lipskienė, ir Kozliakas praranda atmintį, ir neprisimena, jog kaltinamajame akte užfiksuoti kitokie parodymai, kiemelio versija.Kaip tikri komjaunuoliai, tampa kanalizacijos vamzdžių ekspertais ir padaro tikrą šou, kurį nufilmuoja.
Tik turbūt, reikėtų pastebėti, jog, jeigu Lipskienė ir Kozliakas staigiai būtų atgavę atmintį, ir pažiūrėję, kas parašyta LR baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 d. dėl melagingų parodymų davimo, būtų iškarto aišku – liudininkas kažkur meluoja, juk pateikė 2 skirtingas versijas. O dar tas liudininkas ir kalinys, kuris nuteistas iki gyvos galvos už 4 žmogžudystes. Ir nereikėtų tada, tamstai Lipskienei kaišioti savo gražios nosytės į smirdintį unitazą ir vartant savo dailias akeles, bandyti mums visiems įrodyti, kaip gerai jinai viską girdi per tą kanalizacijos vamzdį, kuriame kliuksi vanduo. Bet ne – tiek Lipskienei, tiek Kozliakui tai buvo beprotiškai patikimas liudininkas, ir kaip matėme video medžiagoje, kaip tikri aktoriai, linguodami savo galvomis prie kanalizacijos vamzdžio, įrodinėjo absurdą.
Priminsime – Č.Kuncevičius nuteistas vadovaujantis tik vienintelio liudininko parodymais bei netiesioginių įrodymų visuma. Tiesioginių įrodymų byloje nerasta jokių.
Kyla klausimas – kokius sapnus, pzv., sapnuoja Lipskienė? kaip turi jaustis žmogus, kuris prisidėjo prie nekalto žmogaus gyvenimo sudaužymo? Man, kai žmogui su sąžine, būtų bemiegių naktų serija…
Tęsiame ikiteisminio tyrimo darbo ypatumus Unitazo byloje. Kaip ir buvo anksčiau paminėta, jog šioje byloje ikiteisminį tyrimą vedė tyrėja Neringa Lipskienė, prokuroras N.Kozliakas bei dar nepaminėtas operas Mindaugas Markelis. Apie šią personą bus atskiras skyrelis, nes pasakyti apie jį tikrai bus ką, jau turime ne vieną bylą, kurioje M.Markelis pasižymėjo žiauriais savo darbo metodais, vykdant tardymą.
Taigi, kaip ir minėjome, Lipskienė, Kozliakas ir Markelis, nesuradę jokių tiesioginių įrodymų prieš Kuncevičių, netikėtai „atrado“ anoniminį liudininką, kalinį nuteistą iki gyvos galvos. šis kalinys Lukiškėse vadinamas „etatiniu liudininku“, ir dažnai gelbsti pareigūnus iš beviltiškų situacijų.
Šis kalinys, nuteistas iki gyvos galvos už 4 žmogžudystes, nuo kurio nusisuko visa šeima, turi kažkokiu būdu išgyventi kalėjime. Karts nuo karto kalinys recidyvistas pasiskundžia viešai dėl blogų gyvenimo sąlygų kalėjime. Taip pat labai tiki pareigūnų pažadu, kad už „gerus“ darbus, kada nors išeis į laisvę. Jo vardas bei pavardė taip pat mums žinomi, tai Linas Venckevičius, nes teismo posėdžio metu tiek pats prokuroras, tiek pats kalinys patvirtino jo tapatybę. Taigi, toks pelningas pasiūlymas kaliniui tikrai tinkamas. Taip pat vertėtų paminėti, jog mums buvo suteikta informacija, kiek kainavo pareigūnams nupirkti šias kalinio paslaugas Kuncevičiaus byloje. Č.Kuncevičiaus byloje tapus anoniminiu liudininku, kalinys gavo: televizorių, radijo imtuvą, telefoną bei į jo sąskaitą buvo pervesta pinigų. Štai tiek kainavo Kuncevičiaus 12 metų gyvenimo.
O tai, kad pareigūnai tikrai užsiima tokiais reikaliukais, žiniasklaida tai parodė atskirame reportaže, kuriame nufilmuota, kaip pareigūnai,su šalia sėdinčia prokurore, išsikviečia kalinį, siūlo jam tapti liudininku ir derasi, kiek jiems kainuos tokios paslaugos. Tokiu būdu buvo nupirktos ir Kuncevičiaus slaptojo liudininko paslaugos.
Reportažą, kokiu būdu vyksta kalinių pirkimas, kad jie taptų slaptais liudininkais, galima pažiūrėti čia:
