Prioritetai keliuose ir gyvenime

Keliaudamas gyvenimo keliu kiekvienas pagalvoja, kodėl jis dažnai su duobėmis ir staigiais posūkiais nuokalnėmis, grioviais, o laimės žiburį pasiekti gali tik gerokai apsivogęs ir parsidavęs morališkai ir dažnai fiziškai pilietis esantis …prie valdžios…

Vaikystės idealams ,kurių lieka vis mažiau dėl tėvų bedvasio gyvenimo arba pedagogų buvimo ne savo profesijoje-dažnai nelieka –nelemta pildytis, o jaunajai kartai sudaryta sąlygos anksti degraduoti-gyventi ne tuo gerų pasakų pasauliu, o nūdienoje tenka sutikti daug kvailių save vaidinančių bokštais…

Taip ir tikrovėje: koks nors meras mano ,kad jam galima viskas, prezidentas padedamas ypatingų patarėjų ir struktūrų visas jėgas skiria ne tautai, jos gerovei, o kitų valstybių propagandai..arba bailių sapnų aiškinimui. Taip tautos valdžia nusuka klystkeliais, ir paskui save veda dar vis nuo nuotykių neišsiblaiviusią tautą. Nuotykiai prasidėjo dar po to ,kai paskelbė –laisvę visiems ir visur, tik ne tvarką, pareigą sau ir kaimynui, pareigą prieš Valstybę, ne valdininkus, kurie vėliau susitapatino su nugirdytos tautos haliucinaciniais rinkimais ir neaiškių tyrimų –reitingų kūrimo agentūromis.

Žuvis visgi puvo nuo galvos. Dar sovietmečiu išugdyta prisitaikymo kultūra buvo įskiepyta šiuolaikinei visuomenei arba didžiąja jos daliai, net su užsienio iškrypėlių kapitalo pagalba. Kam reikalinga savęs negerbianti tauta.?

Nuo vaikų darželio prasidedanti auklėjimo kultūra-žemina tautos garbę ir orumą. Dažnai girdisi bažnyčios nukrypimų skandalai. Vienas Dievas mato ir teis visų lygių iškrypėlius, kurie naikina tautos dvasią ir Valstybes.

Kur matyta-bemokslis –seime, vykdantis oligarchų užsakymus. Kiek bebūtų seime narių, nei vienas nekelia Valstybinių susidariusių krizinių problemų į dienos šviesą, o tik asmenines problemas-primeta, kaip Valstybines. Po rinkimų iš viso būna štilis (poilsis)ir visos šalies problemos neturi prasmės jų galvose-tik asmeninis biznis, gerbūvio sau kūrimas.

Todėl tauta važiuodama begaliniai remontuotinais ir apmokestintais keliais, net nežinanti savo teisių-ir ar jų beliko, kad nugyventi čia ir dabar pilnavertį –pilietišką gyvenimą. Tautą blokuoja neišmanėliai valdžioje sąmoningai, o jėgos struktūros, gesina gaisrus ,kur jų net nekyla. Teismai teisia laisvamanius ,disidentus, bet ne žmogžudžius, vagis, kitokius iškrypėlius toje pačioje valdžioje.

Kokia čia giminės Valstybė-čia grynas LKP palikimas. Čia tos LKP dalies ,kuri persivertė tarnauti ne tautai, o kitoms struktūroms -formuojama politika ,kuri jau baigia sunaikinti sąžinę, atsakomybę, pasiaukojimą.

Taigi, keliuose ,kuriais važiuojame milijardai investicijų, kurios daro eismą nesaugų-taip ir gyvenime, investicijų į žmogų nėra, valdžia –stabiliai neprofesionali.

Apie kelius galima pasakyti labai daug, ypač tuos ,kuriais judame paskutiniais metais: jie taip pat siaurinami, kaip ir žmogaus-išsilavinusio piliečio galimybės ,ką nors keisti VALSTYBĖJE. Mokėti rusų ir anglų kalbą dar nieko nereiškia-jei negali užėmęs vieną ar kitą postą padaryti nors mažą matomą prasta akimi gerą darbą.

Smaugimas visokiais apribojimais judėti, mąstyti, blaivėti yra nusikaltimas prieš ŽMONIJĄ, ne tik prieš tautą. Kad ir oro tarša įvairiais būdais, kuri taip pat įtakoja klimatą -dėl ginklavimosi ,o ne dėl taikos yra nepateisinama niekur ir niekada. Tuos milijardus skirimas alkaniems pasaulio piliečiams būtų mažiau kenksmingas visų mūsų egzistencijai.

Taigi šimtas keturiasdešimt vienas ar daugiau ar mažiau –egoistų seime nesprendžia nieko, kad Valstybė pasirinktų Suomijos, Švedijos klestėjimo kelią. Savo klestėjimo kelias dar nėra Valstybės kelias-ir rasis žmonių, kurie tą kelią pataisys ir net istorijoje neliks bedvasių mankurtų-smaugusių Lietuvos nepriklausomybę daugelį metų.

O geri darbai bus įvertinti iš aukščiau, o ne svetimų Valstybių vadovų, kurie siūlo pasenusius projektus-išnykti.

JJKM