Prezidento A.Brazausko mama Sofija Brazauskienė gelbėjo žmones nuo tremties ir mirties

Kristina Sulikienė

Man labai atsibodo skaityti tas pasakas, kokie nuostabūs buvo mūsų miško broliai, nes į tas pasakas yra ir istorikų atsakymas:

„Manytina, kad žuvo nuo 7000 iki 10 000 civilių gyventojų, tai yra žmonių, kurie nebuvo nei partizanai, nei valdžios pareigūnai, nei partijos aktyvistai.

Daugiausiai jų žuvo nuo partizanų rankos, bet dalis buvo paprastų plėšikų, stribų ir sovietų saugumo aukos. Nors partizanai turėjo savo „teismus“, įspėdavo valdžios rėmėjus ir įtariamus šnipus, jų sprendimai, pasak A. Žuvinto, „ne visada buvo pagrįsti“. Žuvo nekalti vaikai bei senukai, be pagrindo įtarti žmonės, neteisingai kaimynų įskųstieji.

NEKALTŲ ŽMONIŲ ŽUDYMAS YRA NEPATEISINAMAS NET YPATINGOMIS VIDAUS KARŲ APLINKYBĖMIS“.

(Istorikas, politologas Kęstutis K. Girnius. „Partizanų kovos Lietuvoje“. „Mokslo“ leidykla, „Atgimimo“ bendrovė“, 1990, p. 361)

Taigi, atsikūrusi Lietuva dar leido tokias knygas, kuriose buvo rašoma istorinė tiesa. Po kurio laiko išsigimė istorijos, politologijos mokslai ir per leidyklų spaustuves ėmė eiti gryna propaganda.

Taip iki galo nėra aišku, kodėl partizanai neatsikratydavo NKVD agentų, kaip, tarkime, poeto Kosto Kubilinsko, NKVD pravarde „Varno“, nors būryje buvo žinoma, kad jis užverbuotas. Ir „paprasti“ partizanai buvo perspėję būrio vadovybę. Vadai neklausė – ir visi žuvo, išsigelbėjo tik agentai ir pora partizanų, kurie, aišku po to buvo kankinami, teisiami. O tereikėjo mąstyti galva, ir neprisiimti užverbuotų asmenų.

Kaip šiokia tokia karo strategijos mėgėja – specialistė pasakysiu, jog toks aplaidumas nepateisinamas, nes yra taisyklė snaiperių pasaulyje – „jeigu snaiperis pats lenda į ugnį, niekas jo nebegina“.

Todėl jeigu gyventojai, kaip ir palaimintasis arkivyskupas Teofilijus Matulionis matė, jog partizanai rizikuoja ne tik savo, bet ir bendruomenės ir netgi Bažnyčios atstovų gyvybėmis – žmonės ir nebepadėjo, nes karas yra karas, o snaiperio taisyklė viena – gelbėkis pats, jeigu esi toks kvailas, ir pats rizikuoji pirmiausia savo gyvybe. Jeigu tu rizikuoji savimi – tu negelbėsi ir visų kitų. Mūsų miško broliai juk veikė panašiai kaip arabų kraštų savižudžiai – o akyli žmonės juk tai matė.

Šią knygą radome išmestą kažkuriame Kauno antikvariate, už 1 litą – nes ji ideologiškai „neteisinga“ – joje rašoma tiesa. Aprašytas ir atvejis, kaip vienas kraštotyrininkas vaikščiojo po mišką, rinko medžiagą apie piliakalnius, ir jį nušovė miško broliai, nes jiems pasirodė, jog čia šnipas. Paranoja buvo įsigalėjusi, tačiau miško brolių nusikaltimus ir paranoją mums bandoma primesti ir pateikti kaip didvyriškumą, taip pat visą laiką pasakojama, jog nebuvo kitokios išeities.

Tokiu būdu vengiama Holokausto, nusikaltimų prieš žmogiškumą temos – kad kai kuriems miško broliams tikrai nebuvo kitokios išeities – nes už savo nusikaltimus jie nenorėjo važiuoti į sunkiųjų darbų lagerius, pasirinko pašaudymus miškeliuose, imituodami kovas už laisvę. Numirus Stalinui, jau ir sušaudymas nebegrėse – teismai buvo atidūs, spręsdami bylas. Tačiau prie Holokausto, mūsų laikų herojai buvo prisidėję jau ir nusikaltimus prieš taip vadinamuosius tarybinius žmones – todėl jie tikrai nebeturėjo kitos išeities, tik sprogdintis. Apgailėtinos dabar vykdomos bylos, kur savižudžių – žudikų mirtys pateikiamos kaip „nusikaltimas žmogiškumui“ – kraugerių žudikų suiminėjimas, matote, buvo genocidas. Na o jų veikla, pasišaudymai miškeliuose, kaip rašo istorikai, visiškai nekaltų vaikų, senelių žudymai – čia ne genocidas, čia didvyriškumas.

Dėl Vatikano iniciujuotos šventės pabaigos sugadinimo pasisakiau apie kolaborantę, raudonąją Dalią, kuriai vienas kunigas neseniai siūlė nulipti nuo tanko ir nueiti pasižiūrėti, kas dedasi kareivinėse.

Kas ten dedasi, aiškiai visa Lietuva ir pasaulis pamatė per sekmadienį iš Katedros aikštės vykusią TV transliaciją: net pasaulinio įvykio akivaizdoje kariai su laipsniais nemoka elgtis, nepagarbiai laikė rankas, susiglamdžiusios uniformos buvo bet kaip užsimautos, kariai nerodė jokios pagarbos palaimintajam, kaip kokiame piknike juokavo, krykštavo, gėraliojo mineralinį vandenį (tuo metu buvo filmuojami, galėjo bent pavaidinti, kad yra rimti Lietuvos kariai).

Vadinasi, kareivinėse ne tik skleidžiama, kad reikia diskredituoti visur ir visada Lietuvos kariuomenę ir valstybę, bet netgi įteigta, jog tai daryti reikia intensyviau, jeigu filmuojama.

Kaip televizininkų dukra nuo vaikystės žinau, jog jeigu filmuoja ar fotografuojama, būtina pasitempti, kad nesugadintum operatoriui darbo, nes jis gal turi vieną tik juostelę atsargoje.

Kodėl kritikuoju Dalią Grybauskaitę, o nekeikiu Algirdo Mykolo Brazausko?

Visų pirma, minėtas Prezidentas nepaisant Vytauto Landsbergio pasipūtimo, ir melagingo titulavimo savęs prezidentu, nors juo niekada nebuvo, nes pirmasis Nepriklausomos Lietuvos parlamentas rinkosi 1992 metų rudenį, o ne 1990 metais, kaip yra meluojama – surinko absoliučią daugumą Lietuvos simpatijų, ir buvo visuotiniame balsavime išrinktas, netgi labai intensyviai rinkimus klastojant pagal visas demokratines technologijas – gerai, kad ne maidaunines.

Tiesa, Brazausko išrinkimas buvo labai didelis smūgis Vytautui Landsbergiui, Audriui Butkevičiui, Algirdui Vaclovui Patackui ir kitiems didiesiems patriotams, todėl pagal kažkieno komandą (tik niekas neprisipažįsta, kieno) į miškus pasitraukė Lietuvos kariuomenės savanoriai.

Kad niekas nesužinotų, kas juos išsiuntė į miškus, buvo duota komanda juos visus sušaudyti, neva pasipriešino. Sušaudymui turėjo padėti suvadovauti A. V. Patackas – viena iš dešiniųjų V. Landsbergio rankų, kaip buvo rašoma Stungurio straipsniuose.

Sužinoję apie tai VSD vadovai susitiko su Algirdu Mykolu Brazausku, ir jam išaiškino, jog savanorių sušaudymas bus labai baisus įvykis, ir reikia jį stabdyti.

A. M. Brazauskas pasakė, kad ir kokie būtų vaikinai, kad ir kaip suklydo – jie neverti sušaudymo, todėl tikrai reikia stabdyti.

A. M. Brazauskas buvo iš gelbėtojų šeimos – todėl jis gelbėjo savanorius, liepė stabdyti susidorojimą su jais,nekelti jiems bylų, viską ramiai užbaigti.

Ramiai niekas nesibaigė – daugiau nei pusė savanorių mirė neaiškiomis „savaiminėmis“ mirtimis, o priartėjęs prie landsbergistinės tiesos Juras Abromavičius buvo tiesiog susprogdintas. Laikinoji Seimo komisija nors ir buvo nustačiusi, jog viena iš partijų veikė teroristiniais metodais, bet tai partijai ir dabar Anūkui amžinai esant parlamente, jokie panašūs tyrimai nebeįmanomi.

„Magnolija“ arba Raudonoji Dalia slepia savo šeimą, savo biografiją, jai netiko, kad Rūta Janutienė surado jos brolį, kad ir pusiau brolį, bet vis tiek juk šeima, – net Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas įpareigojo mūsų Magnoliją rūpintis broliu, o ne liepti jį „prižiūrėti“ taip, kad „tik su niekuo nebendrautų“.

Didžiosios politikierės vengia savo šeimos dėmių.

Algirdas Mykolas Brazauskas niekada nieko neslėpė ir nevengė.

O Izraelyje, prie Raudų sienos atsiprašė už Lietuvą, ir sukėlė baisų „patriotų“ įtūžį.

Kai buvau Osvencime, ir pamačiau, jog vienintelė valstybė, kuri neturi atminimo lentos savo kalba, esame mes, Lietuva, paėmiau ir atsiprašiau už mūsų Judus – žydų žudikus. Juk nėra sunku. Juk nusikaltėliai niekada to nepadarė ir nepadarys. Kažkuo su Brazausku esame panašūs.

Mūsų namuose kabėjo nuotrauka, kur viename priėmime mano mama ir Prezidentas labai draugiškai kalbasi. Kartą paklausiau, kodėl ji tokia, kaip matosi iš nuotraukos, prielanki A. M. Brazauskui – juk jis komunistas?

Mama atsakė:

„Tačiau jo šeima išgelbėjo mano mamą, tavo močiutę, aš jam apie tai ir pasakiau – ir padėkojau“.

Buvo keista tai girdėti – juk nuo mažų dienų daugiausia girdėjau, kaip komunistai tik engė ir persekiojo lietuvius, ir kad kas tik komunistas – tai nei vieno gero žmogaus nėra jų tarpe.

Tačiau Žmonių gelbėjimas yra visose pasaulio religijose pripažįstama taip:

„Jeigu tu išgelbėjai vieną žmogų – tu išgelbėjai visą žmoniją“. Tai yra citata iš judaizmo religijos knygų, tą patį sako Islamas:

„Jeigu tu nužudei vieną žmogų – tu nužudei visą žmoniją“.

Na o mes katalikai, juk sakome:

„Ką padarėt vienam/ iš mažiausiųjų brolių/ tą padarėte man“.

Pokario metais kaimynai skundinėjo turtinguosius ūkininkus, kuriems tebuvo palikta vienas kambarys jų pačių sodybose, ir menkas sklypelis pasisodinti bulvėms. Panemunių kaimo ūkininkai Kubiliai turėjo 42 hektarų žemės. Prosenelė Anastazija Kubilienė vadovavo moterų organizacijai, nors buvo neraštinga. Moterys turėjo tautinius rūbus, visos juos buvo nusiaudusios. Greičiausiai mano promočiutės vadovaujamas moterų komitetas pasitiko iš lagerių tarpukaryje vežamą namo palaimintąjį Teofilijų Matulionį – nes toks faktas minimas knygoje apie jį, kad Rokiškio apylinkėse geležinkelio stotyse pasitikdavo moterų organizacijos, ir jį sveikino. Kubilių šeima, kaip ir Smalsčių, buvo religinga – nepraleisdavo nei vieno sekmadienio mišiose, į mišias važiuodavo gražia brikele. Tai turėjo kelti pavydą, kuris pokaryje išsiveržė nepagrįstu suskundimu – nors per pirmuosius trėmimus šeima išvengė represijų.

Kai stribai jau pokaryje 1947 m. atėjo Kubilių šeimos Panemunių kaime, mano senelis Ragelių mokytojas Alfredas Kligys paslėpė mano močiutę Donatą Kubiliūtę – suvyniojo į šiaudų kūlį, išskraidino į Vilnių, papirkęs „kukurūznyko“ lakūną.

Vilniuje nakčia atėjusius į Vargdienių seserų vienuolyną pas mano močiutės pusseserę vienuolę Anastaziją Smalstytę nuo Kamajų kaimo, kuri įstojo į šią Palaimintojo Jurgio Matulaičio įsteigtą seseriją per speigą (spaudė apie 40 laipsnių šaltukas), ir vokiečių metais (po Nastutės mirties seserys kalbėjo, jog „užvestina beatifikacijos byla“, bet po to nutilo – Lietuvai juk nereikia šventųjų – šventi tik žmones žudę – į duobes vertę partizanai)- ji davė kaldras, pagalves, ir tada pagalvojusi, nuėjo, grįžo ir padavė mano seneliui savo pasą.

„Imk, jums labiau reikia“.

Senelis, kaip pasakojo močiutė savo atsiminimuose (monografijoje apie Panemunėlio valsčių, užrašė mano dingęs brolis R. J. Apanavičius, 2012 m.), sugebėjo kažkokiu būdu suklastoti minėtos vienuolės metrikus, ir ją pačią pajauninti. O vienuolė informavo, kad pametė pasą, ir išsiėmė naują – jau be įrašo apie vienuolystę. Močiutė staigiai ištekėjo, ir tapo Anastazija Kligiene.

Tačiau naujo paso gavimui (pase buvo parašyta, kad Anastazija Smalstytė yra „kulto tarnaitė“) reikėjo tikrai atrodančių nuorašų.

Ir kas juos pagamino?

Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko mama Sofija Brazauskienė, kuri dirbo Rokiškio notarinėje.

Rokiškio notarė tikrai žinojo visus aplinkui, pažinojo. Prezidento motinai nesudrebėjo nei vienas veido raumuo, tvirtinant suklastotus dokumentus, dedant parašą „tikra“.

„Tais laikais daug kas gyveno su ne savo dokumentais.“- pasakojo močiutė.

„Bet reikėjo drąsos juos patvirtinti, žinant, jog tai yra klastotė“.

Apie Magnolijos šeimą nieko panašaus nesame girdėję, ir neišgirsime.

Kas ją išrinko – nežinau. Gal demokratinės technologijos, su komunizmo garbintoju priešakyje? (Zenonas Vaigauskas jau Lietuvai išsivadavus iš komunizmo, gynėsi disertaciją kažkokia stalinistine tematika.)

Ji skiriasi nuo Algirdo Mykolo Brazausko – numiręs jis nebuvo įleistas į Katedrą, kurią grąžino tikintiesiems.

Jo žmona, našlė Kristina Brazauskienė kaip paskutinis benamis išmesta iš namų su teismo sprendimu – nors ta pati Magnolijos administracija skundžiasi, jog „labai daug kainuoja išlaikyti tuščius stovinčius prezidentūros pastatus Turniškėse“. Magnolija rėžė kalbą per palaimintojo Teofilijaus Matulionio paskelbimo palaimintu ceremoniją, pati negalėdama parodyti – ką ji kada nors gero padarė, ir kas yra jos šeimos nariai.

Rūta Janutienė atskleidė, jog prezidentė meluoja, kai sako, kad jos ir tėvas, ir senelis tremtiniai. Senelis buvo teisiamas dėl pagalbos naciams. Tėvas buvo infiltruotas į partizaninį judėjimą, po to kažko nepadarė iki galo, ir buvo išvežtas. Dar bėgo iš tarnybos, ir todėl buvo sučiuptas. Priklausė NKVD, nors ji visur meluoja, kad buvo „tik gaisrininkas“. Pokaryje gaisrininkai buvo kariškiai, ir priklausė „tik NKVD“.

Prezidentas A. M. Brazauskas niekada nieko neslėpė. Kaišiadoryse yra Brazauskų ekspozicija, priklausanti Kaišiadorių muziejui.

Ten turėtų atsirasti lenta „Žmonių gelbėtojai“.

O joje turėtų būti įrašyti VARDAI. Nes mano močiutė turi 3 vaikus, 9 anūkus ir proanūkių jau net suskaičiuoti sunku – 8 turbūt (viena – Paryžiaus priemiesčio globos namuose, nes matote, netinkama VISA giminė globoti. Yra prietrankų, kurios būna tą parašo netgi viešai – kad mes visi – visa giminė – esame per prasti Deimilei Rimantei Apanavičiūtei auginti, todėl ją augins Prancūzijos globos įstaigos. Matyt, bent tiek gali atsikeršyti visur sulindę partizanų ainiai mūsų giminei – šeimai, kuri ir taip dėl pagalbos jiems nukentėjo…) Labai daug žmonių išgelbėjo Sofija Brazauskienė, amžina pagarba Jai. Į Vorkutlagą išvežta mano prosenelė Anaztazija Kubilienė mirė badu, o mano močiutės sesuo Valerija niekada nebesukūrė šeimos, kai tik pasimirus Stalinui galėjo grįžti į Lietuvą- bet panašiai kaip šventa vienuolė A. Smalstytė, tapo Bažnyčios tarnaite – tik be vienuolės statuso, ir pratarnavo iki žilos senatvės Šiauliuose. Prasidėjus Atgimimui, aš labai susidomėjau tikėjimu, ir iš močiutės sesers gavau katekizmą, ir maldaknygę – mūsų namuose niekada nebuvo panašios literatūros. (Dar bibliją paveikslėliuose padovanojo mamos sesuo Aurelija.) Tėvai labai saugojosi KGB, niekada mūsų nevedė į bažnyčią, nekrikštijo, nemokė melstis. Kad niekas nesusietų su šventa Vargdienių seserų vienuolijos (vienuolynai veikė nelegaliai), įkurtos palaimintojo Jurgio Matulaičio, vienuole Anastazija Smalstyte. Kurios suklastotus metrikus patvirtino Lietuvos Prezidento mama Sofija Brazauskienė – tam, kad būtų sukurtas dublikatinis asmuo, ir kuris buvo išgelbėtas, vėliau skubiai sukūrus naują legendą, ir suteikus naują pavardę, bei gimimo metus. Močiutė dėl suklastotos tapatybės turėjo dar kartą pabaigti mokyklą bei dar kartą pabaigė Pedagoginį institutą. Laikė valstybinį egzaminą pas tą pačią dėstytoją, kuriai nesudrebėjo nei vienas raumuo, egzaminuojant studentę, kurią jau buvo išleidusi su diplomu…Iki tremties mano močiutė dirbo Ragelių mokytoja – dėstė ne tik matematiką, bet ir gimnastiką, su mokiniais dalyvaudavo spartakiadose. Koks sovietų buvo bukumas, – tremti savus mokytojus, o po to dejuoti „nėra kam dirbti“…

Mano močiutė Donata Kubiliūtė – Anastazija Kligienė universitetą baigė du kartus…5 metus dėl dokumentų trūkumo negalėjo dirbti. Valdžia pripažintų šiuos metus kaip nukentėjimą – tačiau močiutė atsisakė ieškoti tremtinio, nukentėjusiojo statuso (nors visuose trėmimų sąrašuose ji yra įrašyta – net išleistose knygose). Ir tokia yra visa mūsų giminė – mes nepernešame, kai kas nors garsiai tais statusais giriasi.

„Tas, kas išgelbėjo vieną žmogų – išgelbėjo visą žmoniją“. Žydų išmintis (Jad Vašemo pagrindinis šaukinys.)

STRAIPSNIS SKIRIAMAS ŽMONIŲ GELBĖTOJŲ BRAZAUSKŲ ŠEIMAI