Prezidentas paguodė „basas mamas“ : „Džiaukitės, kad dar nesate lageryje“
Dar niekada nebuvo taip, kad įžengiu į Naujus metus ir neturiu jokio konkretaus plano, tikslo… Planas – gyventi pagal sąžinę ir širdį ir daryti viską, ką tik manysiu esant teisinga ir reikalinga.
Paskutinę anų metų dieną skambinau Prezidento patarėjai. Šįkart atsiliepė. Išgirdau, kad mūsų atsiųsti teisiniai argumentai buvo perskaityti, bet juos aptarti plačiau, „kol kas nėra prasmės“.
Tik priminsiu, kad susitikimo su Prezidentu Basos mamos pasiekė tikrai nelengvai – net 4 kartus stovėdamos basos prie Prezidentūros. Susitikimo metu pavyko sutarti, kad bus atsiųsti ir aptarti teisiniai argumentai. Ačiū teisininkams, kurie juos parengė. Nusiuntėme juos iškart po Kalėdų. Tačiau nors buvo žadėta aptarti gyvai, Prezidentas ir jo patarėjai susitikimą atšaukė. Ir iškart po susitikimo su žmonėmis, kurie pristatė peticiją prieš gp, viešai pranešė, kad į Konstitucinį teismą nesikreips.
Mums beliko, kaip ir jums, tik išgirsti šį verdiktą Nepaisant jo, Prezidentas lyg ir paliko mažą viltį, „kad stebės, kaip vyksta vaikų testavimas“. Neskamba man čia nei patraukliai, nei viltingai, bet suprantu, kad politiškai jam reikėjo taip pasakyti.
O mes tuo tarpu jau tarpušvenčiu sulaukėme žinučių apie paauglius, kurie grasina nusižudyti, nes „draugai pasiskiepijo, noriu ir aš, kad galėčiau su jais susitikti“. Apie vaikus, kurių neįleido nusipirkti žaislų į parduotuvę ir jie prašinėjo prie įėjimo suaugusių, kad šie nupirktų. Apie mergaitę, kuri negalėjo nueiti į koncertą su tėvais, nes bilietai buvo pirkti iš anksto, kai dar nebuvo vaikiško (ne) galimybių paso.
Prezidentui visa tai neatrodo problemos? Susitikimo metu man jis papasakojo istoriją, kad jo tėvas būdamas 14 metų lageryje valgė žiurkes. Todėl Prezidentui nesuprantama, kad kažkam gali trukdyti tokios smulkmenos kaip gp.
Išvada – ką gali planuoti, kai gyveni valstybėje, kur valdžioje nulis empatijos, nulis realybės suvokimo? Patarimas visiems valdžiažmogiams, jei norite suprasti, kaip gyvena tauta, nuvažiuokite į kaimą neįspėję, užeikite į paprastą mokyklą, aplankykite senelių namus, užsukite į vaikų globos įstaigas, paklauskite, ką apie jūsų politiką mano kaimo felčerė, pensininkė Onutė ir penkių vaikų mama Rima. O tada jau spręskite.
Nes visi pasipuošę ir jums žemai besilankstantys veikėjai, su kuriais jūs susitinkate, tikrai neperduoda nei realios nuotaikos, nei skausmo.
P.S. Geriau basas, bet su sąžine.
O matėt, koks spektaklis vakar vyko karaliaus rūmuose?
Vos tik karalius po rytinės kavutės nusprendė ramiai perversti žurnalą „Žmonės“, liokajus pranešė, kad į rūmų vartus beldžiasi stipriausias karalystės žmogus Giedrūnas su klajojančio teatro artistais. Karalius net antakį kilstelėjo – ko čia tam stipruoliui dabar prisireikė? Bet kadangi kątik Giedrūno veidą (kartu ir palydovų veidelius) matė žurnale, iškart nusprendė geriau susitikti. Nes kai beldžiasi „garsūs žmonės“, atsakyti negalima!
Rūmų durys buvo plačiai atvertos ir Giedrūnas su palyda išdidžiai žingsniavo menėmis, kol pasiekė karaliaus kabinetą. Karalius pakėlė karūnos prislėgtą galvą nuo įdomių žurnalo komiksų ir it stabo ištiktas įsistebeilijo į Giedrūną. Šis rankose laikė įstabaus dydžio pergamentą, prirašytą, priraizgytą. „O varge! – pagalvojo sau karalius. – Dabar šitas stipruolis visą šitą skaitys balsu, matyt“.
Bet netrukus teko lengviau atsikvėpti.
„Jūsų didenybe! – kreipėsi atėjūnas. -Turime didžiulę garbę Jums pristatyti kaimiečių surinktus parašus. Net 113 tūkstančių šitų bėdžių pasirašė, jog panaikintumėte šį rudenį įvestą naująjį lažą – pavadinimu „gausenybių pasas“.
„Mielas Giedrūnai, – tarė jam valdovas. Nors esi vyras tikrai stiprus ir gali pakelti visus šiuos vargšelių parašus net viena ranka, bet vis tiek -karalius esu aš! O ir aukštesnis aš už tave. Todėl jokio savo sprendimo aš nekeisiu ir prievolės kaimiečiams nepanaikinsiu“.
„Tai ačiū, kad nors priėmei didysis valdove! Žinok, mes čia su artistais iš klajoklių teatro tikrai iškilmingai viską nešėme. Matėme, kad ir filmavo mus, ir Tavo, valdove, didį kilnumą parodys metraštininkai. Visi karalystės gyventojai pamatys, kaip mums duris atvėrei iškart“, – mandagiai padėkojo Giedrūnas ir kiek pagalvojęs pridūrė – Mums net basomis nereikėjo išsiauti…“ Pamatęs besiniaukiantį valdovo veidą, suprato, kad bus kažką negero jam priminęs ir žvilgsniu davė ženklą savo palydovams kuo greičiau apleisti menę.
Skubiai išeidamas dar tarstelėjo: „O šituos pergamentus ar tau palikti, o didysis karaliau?“
„Palik. Gal nebus labai sunku skaityti. Štai basos kaimietės mamos užvakar atnešė kur kas mažesnį pergamentą, bet skaitau jau antrą vakarą prieš miegą ir vis prisnūstu – nes ten labai daug teisinių abrų kadabrų prirašyta. Vargina“, – pasiguodė valdovas.
Giedrūnas žemai nusilenkęs atbulas traukėsi durų link. O ištrūkęs į lauką lengviau atsikvėpė: „Uf! Viską nunešėm visai lengvai ir net buvome garbingai priimti. Tik nežinau, ar gerai padarėm, kad nepasakėm aukštajam karaliui jog jis visai nuogas, tik su karūna, už stalo sėdėjo?“
Pasaka ir jos herojai išgalvoti. Bet koks panašumas su realiais asmenimis atsitiktinis.
Nuotrauka nugvelbta iš kito spektaklio kitoje karalystėje.
Vitalijos liudijimu, pagaliau išėjęs susitikti su „basomis mamomis“, Prezidentas paporina graudžią istoriją apie savo tėvą, kuris, keturiolikmetis, lagery valgė žiurkes. Kitaip tariant: ko skundžiatės? Dar ne lagery gi, o lagery dar ne taip bus!
Čia – viskas, ką reikia apie jį žinoti, ir galutinis štrichas jo portrete. Tegul pamato kuo daugiau žmonių.
Facebook komentarai
