Prezidentas neturi konstitucinių įgaliojimų naujojo Seimo daugumai diktuoti Vyriausybės sudėties

Tomas Dapkus

Prezidentas neturi konstitucinių įgaliojimų naujojo Seimo daugumai diktuoti Vyriausybės sudėties. Tai esminis Konstitucijos principas, kuris dabar ignoruojamas ir paminamas.

Du esminiai momentai:

Pirma, Respublikos Prezidentas dabar, šiame etape, turi teisę tik tvirtinti visos naujos Vyriausybės in corpore sudėtį, kurią jam pateikė paskirtoji Ministrė Pirmininkė ir neturi įgaliojimų skirti ar neskirti atskirų ministrų.

Konstitucija numato, kad atsižvelgdamas į rinkėjų valią ir naujos Seimo daugumos siūlymą, Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas (tai padaryta lapkričio 25 dekretu). Tada paskirtasis Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo (1) pristato Seimui savo sudarytą ir (2) Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir (3) pateikia svarstyti jos programą. Visi trys veiksmai per 15 dienų.

Prezidentas dabar neturi konstitucinių įgaliojimų atmetinėti atskirų, konkrečių kandidatų į ministrus, nes turi tvirtinti visos Vyriausybės sudėtį.

Prezidentas gali veikti tik politiškai: susitikti, kalbėtis su kandidatais, aiškintis jų požiūrį, programines idėjas, reputaciją, patarti, derėtis su paskirta Premjere ir daugumos politinėmis partijomis. Veikti korektiškomis politinio poveikio priemonėmis. Bet neturi tiesioginės konstitucinės teisės tiesiog vienasmeniškai atmesti konkretų kandidatą į ministrus. Jeigu pasiekiamas tarp Prezidento ir paskirtojo Ministro Pirmininko kažkoks kompromisas, premjeras turi net teikti naują teikimą su pilna nauja Vyriausybės sudėtimi Prezidentui ir ji visa in copore turi būti tada jo tvirtinama.

Antra, Prezidentas tvirtinti privalo visą paskirtos Premjerės sudarytą ir jam tvirtinti pateiktą Vyriausybę su visais (keturiolika) ministrų, o ne dalį jos (tarkim 14 minus n).

Prezidentas per Konstitucijoje numatytą laikotarpį turi patvirtini visą, o ne dalį Vyriausybės. Nes būtent iš piliečių per Seimą (Tautos atstovybę) naujoji Vyriausybė gauna įgaliojimus įgyvendinti konkrečią programą ir ją įgyvendinti solidariai įsipareigoja visi (!) Vyriausybės nariai (ministrai).

Ginant šitą esminį demokratijos principą, kai rinkėjai išrenka savo atstovus į Seimą (kuris leidžia įstatymus ir kontroliuoja vykdomąją valdžia) bei duoda įgaliojimus formuoti Vyriausybę ir jai veikti (kuri vykdo Seimo patvirtiną politinę programą) ir egzistuoja konstitucinė nuostata, kad Vyriausybėje pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų, reikia iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą.

Prezidentas Gitanas Nausėda dabar visą Vyriausybės tvirtinimo procesą privedė iki absurdo, kai kviečiasi po vieną kandidatus, po to viešai žemina, o jiems prieš tai Prezidentūroje slapta ir antiįstatymiškai siūlomi kandidatai į viceministrus ir patarėjus, aiškinama ką tie jų „nuleisti” žmonės turės kuruoti, grasinama atskirų kandidatų „neskirti” ir taip peržengiama konstitucinių Respublikos Prezidento įgaliojimų riba.

Jeigu Prezidentas vis dėlto po šito nevykusio viešųjų ryšių spektaklio netvirtins visos pilnos Vyriausybės sudėties, naujai politinei daugumai vertėtų iškart Seimo nutarimu kreiptis į Konstitucinį Teismą ir gauti išaiškinimą dėl procedūrų konstitucingumo.

Priminsiu, kad darbą baigianti laikinoji Vyriausybė jau yra (po Seimo narių grupės išnagrinėto skundo) Konstitucinio Teismo pripažinta kaip neteisėta, nes įgaliojimų Vyriausybei suteikimas iš naujo buvo atliktas taip, kad prieštaravo Konstitucijai bei konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams. Ji veikia tik išimtine tvarka Konstituciniam Teismui atidėjus savo sprendimo galiojimą iki gruodžio 23 dienos.

Todėl naujos politinės daugumos interesas neabejotinai yra būti tikriems, kad jų Ministrų kabinetas bus suformuotas griežtai laikantis Konstitucijos ir netapts galimo konstitucinio ginčo ateityje įkaitu, kurį galėtų inicijuoti kas nors Seime ar per kitus teisinius procesus kreipdamasis į Konstitucinį Teismą.

Aiškumas čia itin svarbus tiek ilgalaikio politinio stabilumo prasme, tiek padedant tašką dabartiniam Prezidento daromas absurdui, bet ir valstybei apsaugoti nuo tokių neleistinų situacijų ateityje apskritai.

Galimi Konstitucijos pažeidimai praeityje, nėra joks argumentas šią praktiką tęsti dabartyje.