Pranešimas STT dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Faustos Vitkienės, Jolantos Vėgelienės, Zojos Monid, Nidos Vigelienės ir Vilniaus apygardos teismo teisėjos Rūtos Petkuvienės ir Gintaro Dzedulionio piktnaudžiavimo tarnyba, dokumentų klastojimo

Specialiųjų tyrimų tarnybai

Pranešimas apie masinę korupciją Vilniaus apylinkės ir apygardos teismuose

Pareiškėjas Aurimas Drižius, a.k

Konstitucijos pr. 23b, Vilnius

2018 m. birželio 18 d.

Skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Faustos Vitkienės, Jolantos Vėgelienės, Zojos Monid, Nidos Vigelienės ir Vilniaus apygardos teismo teisėjos Rūtos Petkuvienės ir Gintaro Dzedulionio piktnaudžiavimo tarnyba, dokumentų klastojimo, tarnybos pareigų neatlikimo

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė A.Širvinskienė man nurodė raštu Nr. S-2018-4600 (pridedamas), kad dėl masinės teisėjų korupcijos turėčiau kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybą, ką ir darau.

Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Sadeckas dar 2008 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas įvesti cenzūrą, ir uždrausti man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vancevičienė patenkino šį prašymą ir civilinėje byloje Nr. 2-117 734/2009 įvedė cenzūrą – uždraudė man rašyti straipsnius apie Sadecko indėlį minėtame privatizavime.

Nuo to laiko buvau nuteistas septynis kartus dėl cenzūros, kuri kažkodėl buvo pavadinta „teismo sprendimu nevykdymu“, ir aš buvau nuteistas dėl tokio tariamo nusikaltimo, kol galiausiai Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija B. byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 mane visiškai išteisino šioje byloje, nurodžiusi, kad negalima žmogaus teisti už savaite teisėtą veiklą.

Tačiau iki šiol lieku nuteistas dar šešiuose bylose, nes tas pats Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai atsisako panaikinti cenzūrą. Nors jau šešis kartus kreipiausi dėl cenzūros panaikinimo, ir visus šešis kartus minėtų teismų teisėjai atsisakė cenzūrą panaikinti, klastodami savo nutartis ir piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi.

Nors visuose prašymuose įrodinėjau, kad pilietis A. Sadeckas, būdamas Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, dar 2008-01-21 kreipėsi į teismą melagingu skundu, kad man, Aurimui Drižiui, būtų uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ skelbti straipsnius, kuriuose pilietis A. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu bei Gedemino Kiesaus nužudymu. Nors pats A.Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas, ką ir pats deklaravo, tačiau jis asmeniškai ir neteisėtai pakeitė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymus, kad šią įmonę galėtų įsigyti Rusijos kompanija Jukos. Tačiau teismas patenkino šį piliečio A. Sadecko skundą ir uždraudė man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ spausdinti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

T.y. Vilniaus apylinkės teismo teisėja R.Vancevičienė, patenkinusi piliečio A. skundą, šioje civilinėje byloje jo prašymu įvedė spaudos cenzūrą, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Vien už tai, kad nepaisiau šios cenzūros, ir toliau rašiau straipsnius ir pateikiau dokumentus apie piliečio A. ir jo privačios firmos dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime bei valdyme, ir pateikiau įrodymus, buvau nuteistas net septynis kartus, ir šiuo metu esu teisiamas dar trijose bylose. Visuose šiose bylose pilietis A. Sadeckas davė melagingus parodymus, kad jis niekaip nesusijęs ir niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime. Galiausiai teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra : “Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”.

Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.

Jau daugiau nei dešimt metų esu neteisėtai persekiojamas vadinamos Lietuvos „teisėsaugos“ ir vadinamų „teisėjų“, kurie klusniai vykdo buvusio LR Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovo Alvydo Sadecko neteisėtus ir nusikalstamus skundus bei parėdymus.

Visuose šiose bylose įrodinėjau, kad A. Sadecko skundas ir parodymai melagingi, o pats „prevencinis ieškinys“ yra niekas kitas, kaip tik cenzūra ir bandymas nutildyti spaudą. Teismai niekaip nevertino mano pateikiamų įrodymų, apie juos tiesiog nieko nepasisakydavo, kol galiausiai Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015, kurioje vėl buvau teisiamas dėl cenzūros, mane išteisino, nurodžiusi, kad negalima teisti už savaime teisėtą veiklą.

Teisėja Vancevičienė atsisakė vertinti mano pateiktus įrodymus, o taip pat tai, kad A. Sadecko dalyvavimas „Mažeikių naftos“ privatizavime buvo viešai žinoma informacija – apie tai viešai prabilo ir tuometis VRM sekretorius Jonas Liaudankas. Nors žiniasklaida neatsako už politikų žodžius, tačiau teismas vis tiek nusprendė įvesti cenzūrą o dėl viešų Liaudansko pasisakymų teisėjas Vancevičienė taip parašė : „Dėl šių pačių argumentų atmestinas atsakovo paaiškinimas, jog jis, rašydamas apie ieškovą, rėmėsi oficialaus asmens VRM sekretoriaus Jono Liaudansko išsakyta nuomone“.

Kai teismui šioje civilinėje byloje pateikiau pačio A. Sadecko pateiktą viešųjų ir privačių interesų derinimo deklaraciją, kurioje jis pats įrašė save kaip ‚Mažeikių naftos“ akcininką, todėl paprašiau panaikinti cenzūrą, pirmą kartą mano prašymą atnaujinti civilinę bylą Nr. 2-5322-501/2010 nagrinėjęs Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Zaluba atmetė mano prašymą nustatęs, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su AB „Mažeikių nafta” ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės”, todėl viešai žinomų aplinkybių skelbimas yra nusikaltimas.

Tai yra prašiau atnaujinti civilinę bylą Nr. 2-117-734/2009, panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-04-10 sprendimą įvesti cenzūrą ir iškelti suinteresuotam asmeniui A. Sadeckui baudžiamąją bylą už melagingų parodymų davimą teismui. Savo reikalavimą dėl proceso atnaujinimo grindžiau:

– 2000-06-01 sutartimi Nr. 814 tarp UAB „Ekskomisarų biuras“ ir „Wiliams International“ interesus atstovaujančios UAB „ British&Baltic kur A. Sadeckas įvardijamas kaip konsultantas, o sutartis sudaryta dėl saugos paslaugų“.

– Be to, 2010-04-20 pareiškėjas Seimo archyve susipažino su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto medžiaga apie AB „Mažeikių nafta“ privatizavimą, iš kurios paaiškėjo, kad A. Sadeckas dalyvavo svarstant AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo klausimus, teikė savo pasiūlymus ir nuomonę dėl šio privatizavimo, savo parašu patvirtino komisijos sprendimą.

– Pareiškėjui tapo žinoma, kad A. Sadeckas nuosavybės teise turi AB „ Mažeikių nafta akcijų, apie ką pats įrašė savo privačių interesų deklaracijose. Tačiau teismas nusprendė, kad tai nėra naujos aplinkybės, todėl cenzūrą naikinti atsisakė.

Kai teismui pateikiau įrodymus, kad A. Sadeckas buvo „Mažeikių naftos” privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą atnaujinti bylą Nr. 2-117-734-2009, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis”. Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą apie juos žinoti anksčiau, nei jie buvo įvykę, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Tai dokumento klastojimas – jokie teisės aktai manęs neįpareigoja turėti pareigos „aktyviai ypatingai domėtis Seimo archyve esančia medžiaga“, o teisėja F.Vitkienė, negalėdama sugalvoti kitos labiau įtikinamos priežasties tiesiog suklastojo savo nutartį, įrašydama žinomai melagingus duomenis apie mano tariamą pareigą „domėtis Seimo archyvu“.

Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A. Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta” privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A. Sadecko, nei prokuratūros”, kreipiausi dar kartą – jau trečią kartą – kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A. Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos” privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią bylą Nr. 2-117-734-2009, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.

Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A. Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu”. T.y. teisėja J. Vėgelienė nurodė, kad aš 2009 m., nagrinėjant šį A. Sadecko skundą, turėjau žinoti, ką 2013 m. nuspręs Vilniaus apylinkės teismas ir prokuratūra. Tokią pat nutartį surašė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Janovičienė 2013 m. kovo 14 d. nutartimi.

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A. Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta” ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime. Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime” – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas”. O A. Sadeckas asmeniškai atliko visus „Mažeikių naftos” privatizavimo sandorius ir per savo įmonę „Ekskomisarų biuras” valdė „Mažeikių naftą”, t.y. teikė valdymo paslaugas.

Kai pateikiau teismui skundą, prašydamas panaikinti cenzūrą ir nurodydamas, kad minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Z. Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos”. Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą. Teisėja Z. Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A.Drižiaus paminėtos aplinkybės, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio”.

Kai apskundžiau šį Z. Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja R. Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais.

T.y. Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Petkuvienė savo nutartyje atsisakyti atnaujinti civilinę bylą Nr. Nr. 2-117-734-2009 melagingai nurodo, kad „…Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl cenzūros (T.4, b.l. 126) inter alia buvo analizuota Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje (T.4, b.l. 126-135). Taigi ji taip pat nėra nauja aplinkybė tik dėl todėl, kad naudojama kitame kontekste, o apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl prašymo atnaujinti esmės, pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi ar dar kartą spręsti šį klausimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl spręstina, jog pirmosios…”. T.y. teisėja R. Petkuvienė, negalėdama paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimo, sąmoningai suklastoja savo nutartį, ir parašo, kad dėl šių argumentų jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas savo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi. Tačiau šioje nutartyje nėra nė vieno žodžio apie cenzūrą, net rašydamas skundą aš dar neturėjau Konstitucinio teismo išaiškinimo, kas yra cenzūra. Jį gavau tik vėliau, todėl negalėjau jo panaudoti ir tuo labiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje negalėjo nieko pasisakyti dėl cenzūros, nes ji nebuvo paminėta mano skunde. O teisėja R. Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad negali paneigti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, melagingai nurodo, kad šie argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti. Tai yra sąmoningas dokumento klastojimas, įrašant į jį žinomai melagingus duomenis. Teisėja Petkuvienė intelektualiai suklastojo dokumentą, sąmoningai įrašydama į jį melagingą informaciją, ir tai patvirtindama savo parašu.

Vilniaus apygardos teismo teisėjai Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka, priimdami 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį atsisakyti panaikinti cenzūrą civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009, taip pat ją suklastojo, įrašydami į ją žinomai melagingus duomenis. T.y., šioje nutartyje rašoma : „..Atmestinas apelianto argumentas, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nepasisakė dėl pagrindinio argumento, jog tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pripažįsta, kad pilietis A. Sadeckas nuo 2002 m. iki 2008 m. buvo Seimo nariu ir vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo, rengiant įstatymus dėl AB „Mažeikių nafta” privatizavimo, ir visada buvo žinoma, kadangi pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą argumentą pažymėjo, jog teismas prevenciniu ieškiniu uždraudė skleisti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta, kaip tikrovės neatitinkanti informacija. Kadangi prevencinio ieškinio esmę sudarė duomenų skleidimas apie neva neteisėtą ar nusikalstamą piliečio A. Sadecko veiklą AB „Mažeikių nafta”, tai pareiškėjo nurodytos aplinkybės – teisėjų argumentų nurodymas priimtose nutartyse dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą piliečio A. Sadecko atžvilgiu, neįtakoja įsiteisėjusio teismo sprendimo…”.

T.y., šioje nutartyje teigiama, kad teismas uždraudė skelbti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta kaip neatitinkanti tikrovės. Tačiau tai vėlgi melas – nėra jokio teismo sprendimo, kuris sakytų, informacija, kad pilietis A. Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta”, neatitinka tikrovės. Pats pilietis A. Sadeckas deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kad buvo „Mažeikių naftos” akcininku, o paskui melagingu skundu pareikalavo, kad man būtų uždrausta rašyti straipsnius apie jo ryšius su šia įmone.

Visos šios aplinkybės yra esminės, apribojančios mano, kaip žurnalisto teisės gauti ir skelbti informaciją. Atvirkščiai – esu persekiojamas dėl to, kad sąžiningai atlieku savo, kaip žurnalisto pareigą informuoti visuomenę apie tokius veikėjus, kaip jau minėtas A. Sadeckas.

LR Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė. LR VIĮ 5 str. 1 d. l p. buvo nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. Taigi, ieškovas reikalavo uždrausti kasatoriui naudotis teisėmis, kurias jam suteikia teisės aktai. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad prevencinio ieškinio tenkinimo sąlyga yra neteisėti veiksmai ateityje, sukeliantys realią žalos grėsmę, todėl prevenciniu ieškiniu negali būti reikalaujama nutraukti savaime teisėtus veiksmus, nes prevencinio ieškinio tenkinimo viena iš sąlygų – realus pavojus daryti žalą.

Remdamasis Konstitucija, kad negalima remiantis jos 44 str. įvesti masinės informacijos cenzūrą, ir apie tai labai aiškiai pasisakė LAT 2015 10 01, aš ir kreipiausi su prašymu atnaujinti bylą. Teismas kaip įprasta atsisakė, įvedęs senaties terminą Konstitucijai.

Dėl nusikalstamos Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Nidos Vigelienės veiklos

Negana to, teisėja Nida Vigelienė nuteisė Aurimą Drižių, net savo nuosprendyje baudžiamojoje byloje nr. Nr. 1-1034-576/2013 pripažinusi, kad jis sakė tiesą, tačiau tai „nėra teisiškai reikšminga”.

Tačiau šiuo atveju svarbu yrą kas kita – teismas A.Drižiui ir „Laisvam laikraščiui“ buvo įvedęs cenzūrą, nes neva jo rašiniai šmeižia, neatitinka tikrovės ir žemina Alvydą Sadecką. Šiuo atveju pati teisėja pripažįsta, kad A.Drižius parašė tiesą, tačiau tai „nėra teisiškai reikšminga“.

N.Vigelienė savo nuosprendyje rašo : „Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjimo teisme ribas nustato kaltinamasis aktas. Šiuo atveju A.Drižius kaltinamas nevykdęs teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, pagal LR BK 245 str., todėl kaltinamojo A.Drižiaus pozicija, kad jis kaltinime nurodytu teiginiu išsakė tiesą, esant įsiteisėjusiam ir nepanaikintam 2009-04-10 teismo sprendimui, nėra teisiškai reikšminga“.

Savo nuosprendyje teisėja N. Vigelienė nurodė, kad neturi pagrindo netikėti specialisto parodymais, tačiau kažkodėl nieko nepasisakė apie tai, kad ta pati specialistė Laima Kalėdienė, Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, habilituota daktarė, profesorė, atsakė, ką reiškia terminas “dalyvauti privatizavime” – t.y. “atlikti veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas”.

Nors teisėjai Vigelienei buvo pateikta dešimt dokumentų, kokius veiksmus A.Sadeckas atliko, privatizuojant “Mažeikių naftą”, tačiau teisėja apsimetė, kad nebemoka lietuvių kalbos, ir savo nuosprendyje parašė, kad “dar pažymėtina, kad nukentėjusysis ASadeckas duodamas parodymus teisme šioje byloje buvo įspėtas už melagingų parodymų davimą, prisiekė nustatyta tvarka ir priesaiką pasirašė. Teismas nenustatė, kad Alvydas Sadeckas melagingai liudijo teisme ar tyčia pateikė tikrovės neatitinkančias žinias”.

Specialistė sako, kad terminas “dalyvauti privatizavime” reiškia “atlikti veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas”, A. Sadeckas prisiekęs sako, kad jis niekaip šiame privatizavime nedalyvavo, A. Drižius pateikė įrodymus, kokius veiksmus A. Sadeckas atliko šiame privatizavime, tačiau teisėja N.Vigelienė pamiršta lietuvių kalbos žinias, ir vėl išsuka A. Sadecką nuo baudžiamosios atsakomybės už melą, nurodydama, kad jis nemelavo.

Tai yra sąmoninga tyčinė teisėjos N.Vigelienės veiklą, suvokiant, kad ji teisia ir nuteisia tiesą sakantį kaltinamąjį A. Drižių pagal melagingus “nukentėjusiojo” A. Sadecko parodymus ir skundą.

Nors LT Konstitucijos 44 str. 1 d. numato, jog masinės informacijos cenzūra draudžiama, o šio str. 2 dalis nurodo, jog draudžiama valstybės įstaigoms, taigi, ir teismams, uzurpuoti informacijos kontrolę, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja, veikdama Lietuvos Respublikos vardu tarsi nutarė, jog Lietuvos Konstitucijos 44 str. prieštarauja Konstitucijos 25 str. – tačiau į Konstitucinį Teismą nesikreipė, kad išaiškintų, kaip sistemiškai šie du straipsniai taikomi įstatymų įgyvendinime, ir teisminėje praktikoje, ir ar tikrai jie vienas kitam prieštarauja.

Teisėja N. Vigelienė tiesiog nutarė, jog Konstitucijos 25 str. reiškia absoliučią minčių, sąžinės, informacijos kontrolę, rašymo cenzūravimą, ir nusprendė, jog LR Konstitucijos 44 str. šiame ginče neaktualus. Pasirėmė užsienio šalių praktika, nors Jungtinė Karalystė yra teisminio precedento (angį. Common law) šalis, o Lietuva tokia nėra (Lietuva – civilinės teisinės sistemos šalis), ir Lietuvoje, teismas priimdamas sprendimus, vadovaujasi visų pirma teise – įstatymu, o ne precedentu, ir dar užsienio šalies. Aukščiausias šalies įstatymas yra LR Konstitucija, ir ja nesivadovauti, o vadovautis Jungtinės Karalystės teismų praktika – tai ne nekompetencija, o tyčinė ir piktybinė veika, kuria padaryta man žala, nes teisėjai žinojo ar turėjo žinoti, jog remiantis Konstitucija, kuria jie nesivadovavo, teisėjai Lietuvoje klauso pirma įstatymo – o Jungtinės Karalystės teisminė praktika neįeina į Lietuvos teisės, įstatymų, poįstatyminių aktų, sąvadą.

Minėta teisėja taip pat visiškai tyčia nevertino mano pateiktų dokumentų, jog prokuratūra atsisakė tęsti bylą ne dėl to, jog A.Sadeckas nepadarė nusikalstamos veiklos, bet kad nuo prevencinio ieškinio pridavimo praėję 5 metai, ir neva suėjusi veikos senatis. Teisėja, veikdama valstybės vardu, tyčia diskredituodami Lietuvos Respubliką, ir darydami jai žalą, išaiškino tuos teismų sprendimus ir prokurorų nutarimus visiškai kitaip, negu ten yra parašyta – taip tyčia veikė, norėdami daryti žalą valstybei, ir teisingumui, ir man, laikraščio leidėjui.

Dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo G.Dzedulionio persekiojimo už kritiką

Tačiau prokuratūra ir teismai jau daugiau nei aštuoni metai klastoja savo nutartis A. Sadecko naudai, todėl pasiekti, kad jis būtų nuteistas dėl melagingų parodymų – neįmanoma misija. „Visa teismų sistema klastoja savo nutartis A.Sadecko naudai“, – pripažino mano nuomonę kaip pagrįstą Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas G.Rainys kitoje byloje, kurioje A.Sadeckas taip pat kaltino mane šmeižtu.

Galiausiai Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dzedulionis, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1A-369-365/2016, ir atmetęs mano skundą, 2016 m. birželio 9 d. man žodžiu išaiškino, kodėl aš šiame teisme visada esu nuteisiamas – tik todėl, kad kritikuoju „teisėsaugą“.

Tačiau šioje byloje svarbu kas kita – teisėjas G.Dzedulionis man nepatingėjo paskaityti moralo, iš kurio aš supratau, kad vienintelė priežastis, kodėl aš esu nuteistas – kad „per aštriai kritikuoju teisėsaugos institucijų darbą“. „Gal jums reikėtų truputį pakeisti savo poziciją“, – tiesiai šviesiai man pasakė teisėjas G.Dzedulionis.

Sėdėjau ir netikėjau savo ausimis – teisėjas man tiesiai šviesiai pasakė, kad jam nerūpi jokie įstatymai, nors įstatyme parašyta, kad „teisėjas klauso tik įstatymo, niekas negali jam daryti įtakos“. Nors LR Konstitucija sako, kad „draudžiama persekioti už kritiką“, teisėjas G. Dzedulionis tai daro, ir tai atvirai deklaruoja.

Čia pirmą parką G. Dzedulionis man teisinosi, kad „teisėjai irgi žmonės“, jie bandė žiūrėti į mano situaciją per „įvairias prizmes, tačiau kolegija vis dėlto nutarusi, kad turi mane nuteisti. Beje, įdomu, kad apie mano argumentus, kodėl aš manau, kad esu nuteistas pagal melagingus A. Sadecko parodymus, minėta „kolegija“ nepasisakė nė žodžio.

Toliau pažodžiui pateikiamas teisėjo G. Dzedulionio moralas, birželio 9 d. skaitant šio teismo nutartį:

„Vilniaus apygardos teismo nutartis. Apygardos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjo nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A.Drižius buvo nuteistas bauda pagal BK str. Teisėjų kolegija nutaria : nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinį skundą atmesti. Norėčiau A.Drižiui paaiškinti spendimo motyvus – jus savo apeliacinį skundą motyvavote tuo, kad buvo prokurorės Kisinienės ir teisėjos Norkūnaitės nutartys, kuriuose buvo išsakyta nuomonė, kad A.Sadecko parodymai neatitinka tikrovės. Nenoriu aš ginčytis su tomis aplinkybėmis ar su savo kolegomis, tačiau aš noriu pasakyti, kad šiuose bylose tas klausimas nebus niekada nagrinėjamas. Kolegija žiūrėjo į tą jūsų skundą per tą prizmę, kurią nurodė apygardos teismas, ji žiūrėjo ir per tą nuostatą, kurią išsakė Aukščiausiasis teismas. Tai yra ne per tą draudimą, o kitaip tariant, kad tai yra žmogaus teisės rašyti apie teisėsaugos institucijų darbą. Mes bandėme žiūrėti į šią visą situaciją ir per šią prizmę. Bet, užkliuvo vienas momentas, kurio mes niekaip negalėjome išspręsti. Bet kurie jūsų straipsniai, kurie yra rašomi apie teisėsaugos institucijų darbą, jie akcentuoja labai didelį dėmesį į jūsų ir A.Sadecko tarpusavio santykius. Tos aplinkybės, jos dominuoja bet kokį straipsnį jūs berašytumėte. Gal jums reiktų biškį pakeisti savo poziciją, nes…čia gal ne mūsų nutarties dalykas, bet toks pastebėjimas. Po Aukščiausiojo teismo nutarties keičiasi požiūris į tą jūsų situaciją, po bižki. Gal būt, jums nereikia taip aštriai akcentuoti viso dėmesio, rašant apie teisėsaugos institucijų darbą. Va tokia yra situacija.

– A.Drižius : Jūs žiūrėkite įstatyme, kaip parašyta, o ne mano santykių su Sadecku. Žiūrėkite, kaip parašyta įstatyme, o jūs dabar teisinatės prieš mane, baikite tas nesąmones.

– Teisėjų kolegija yra gyvi žmonės, kurie žiūri normaliai į tą situaciją. Taip nebuvo, kad viens du ir priėmė nutartį.

– Taigi aš suprantu, kad jūs atsiskaitote tam Sadeckui? Tai ne naujiena.

– Aš Sadecko nesu matęs akyse.

– Tai sakote, kad Sadeckas niekaip nesusijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu? Jūs galite man įrodinėti, kad juoda yra balta, tačiau aš vis tiek matysiu, kad juoda yra juoda.

– Ponas Drižiau, aš pilnai pritariu Norkūnaitės išvadoms dėl to, bet šioje byloje šie klausimai nėra nagrinėjami.

Beje, tai pačiai teisėjų kolegijai buvo pateikti įrodymai, kad A. Sadeckas asmeniškai taisė „Mažeikių naftos“ reorganizavimo įstatymą, po kurio jis buvo privatizuotas ir iš jo dingo „Nacionalinio saugumo pagrindų“ įstatymo nuostata, kad strateginės Lietuvos įmonės gali būti parduodamos tik NATO šalyse registruotoms įmonėms, be to, daug kartų svarstė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo pakeitimus, pats juos asmeniškai taisė, tačiau teisėjo D. Dzedulionio nutartyje aiškinama, kad A. Sadeckas niekaip nesusijęs su minėtu „Mažeikių naftos“ privatizavimu.

Vienintelė teisėja Baltušytė nurodė pradėti ikiteisminį tyrimą A. Sadecko atžvilgiu baudžiamoje byloje Nr. PK-1599-754/2015:

„LR BPK 409 str. 4 d. numatyta, jeigu nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamas asmuo galimai padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, privataus kaltinimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui. Privatus kaltintojas pagal priešpriešinį skundą Aurimas Drižius prašo Alvydą Sadecką patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 235 str., t. y. dėl veikos, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas (LR BPK 409 str. 4 d.). Iš Alvydo Sadecko ir Aurimo Drižiaus skundų ir paaiškinimų taikinamuosiuose posėdžiuose matyti, kad jų nurodytos ir prašomos kvalifikuoti pagal LR BK 154 str. 2 d. bei 235 str. veikos yra tarpusavyje susiję, todėl turi būti nagrinėjamos vienoje byloje.

Alvydo Sadecko skunde nurodytos veikos, dėl kurių prašoma Aurimą Drižių traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 154 str. 2 d., turi visuomeninę reikšmę, nes veikų aprašyme nurodyta, kad internetinio tinklapio www.laisvaslaikraštis.lt ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“ 2015-02-02 – 2015-03-05 publikacijose rašoma: „Kaip A. Sadeckas valdo absoliučiai korumpuotą teismų sistemą“, „Visiškai parsidavęs Vilniaus miesto apylinkės teismas, …teismo teisėjai klastoja savo nutartis A. Sadecko naudai“, „Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė Loreta Braždienė: „Tai, kad šio teismo teisėjai masiškai klastoja dokumentus ir ignoruoja įstatymus, nėra pagrindas nušalinti teismą““, todėl yra pagrindas prokurorui pradėti baudžiamąjį procesą pagal LR BPK 409 str. 1 d.“.

Visi išvardinti teisėjai padarė didelę žalą man ir valstybei, nes jie ne tik kad mane nuteisė, tačiau niekaip nevertino „nukentėjusiojo“ A.Sadecko melagingų parodymų. Be to, nuosprendyje buvo formuluojama, jog rašymas, žurnalistika prilyginama nusikalstamai veikai.

Remdamasis išdėstytu, prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų Faustos Vitkienės, Jolantos Vėgelienės, Zojos Monid, Nidos Vigelienės ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų Rūtos Petkuvienės ir Gintaro Dzedulionio dėl piktnaudžiavimo tarnyba, dokumentų klastojimo, tarnybos pareigų neatlikimo.

BK 228 straipsnis. Piktnaudžiavimas

1. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų.

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas

Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Piktnaudžiavimas savo esme yra drausminis nusižengimas. Tačiau piktnaudžiavimas gali tapti nusikalstama veika, jei dėl to kyla tam tikri pavojingi padariniai, padaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. BK 228 straipsnyje numatyta, jog piktnaudžiavimas tampa nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę tuo atveju, jei dėl to didelės žalos patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizaciją juridinis ar fizinis asmuo. Įstatymas baudžiamąją atsakomybę sieja su žalos padarymu, ir būtent, ne su bet kokia žala, o su didelės žalos atsiradimu.

14Pažymėtina, jog didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamojo pobūdžio. Tai reiškia, kad apie žalos pobūdį ir dydį kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje sprendžiama, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Visų mano paminėtų teisėjų nusikalstama veikla atitinka net tris BK straipsnius – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, dokumentų klastojimas ir tarnybos pareigų neatlikimas. Visi tie žmonės nusikaltimus darė sąmoninga tyčia, nes turėjo įstatymų ir Konstitucijos išaiškinimus, ir žinojo, kad jie savo veiksmais pažeidžia įstatymą, tačiau nieko nepadarė, kad būtų atstatytas teisingumas. Dėl to man buvo padaryta didžiulė žala – buvau daug kartų nuteistas, varžytinėse parduotas mano sklypas Vilniaus mieste, iki šiol esu persekiojamas šios mafijinės teisėsaugos.

Remdamas išdėstytu, prašau pradėti ikiteisminį tyrimą minėtų teisėjų atžvilgiu.

Priedas – Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės raštas

Aurimas Drižius