Politinės žmogžudystės Lietuvoje – tabu

 

 

Aurimas Drižius

 

Generalinės prokuratūros tradicija – tiesiog išsityčioti iš nužudytų aukų, ypač iš tokių, kurie žuvo atlikdami savo pareiga Lietuvos valstybei. Prokuratūra imasi tiesiog negirdėtų triukų, kad apšmeižti tokius žmones, ir pateikti jų nužudymus kaip kažkokius nelaimingus atsitikimus arba atsitiktinumus.

 

 

Per daugelį nužudymų eina Generalinės prokuratūros prokuroro Urbelio pavardė – jis pridengė tiek VSD pulkininko V.Pociūno, tiek ir Gedmino Kiesaus ir jo sūnaus nužudymo bylas. 

 nuotr. prokuroras Urbelis

Nužudytas Seimo narys Rimantas Ružas

 

Seimo narys socialdemokratas Rimantas Ružas nužudytas 2002  m. rugsėjo 30 d. – jam į galvą suduoti keli smūgiai „kietu buku daiktu“. 

 

Žudikai ir prokuratūra viską organizavo taip, kad R.Ružo nužudymas atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas – oficiali versija, kad R.Ružas žuvo autoavarijoje. 

 

Kaišiadorių teismas pripažino Seimo narį R.Ružą vežusį vairuotoją Saulių Mazolį kaltu, kai jis 2002 metų rugsėjo 30 dieną kelyje Vilnius-Kaunas ties Žiežmariais padarė avariją. Nustatyta, kad vairuotojas pažeidė kelių eismo taisykles, Seimo kanceliarijos automobilis kliudė ta pačia kryptimi važiavusį vilkiką.

Ant užpakalinės sėdynės sėdėjęs R. Ruzas buvo sunkiai sužalotas, o po kelių dienų ligoninėje mirė.

 

LL šaltiniai sako, kad R.Ružas žuvo nuo kelių smūgių į galvą metaliniu strypu. Juokingiausia, kad avarijos metu R.Ružas neva sėdėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės, kai jis rėžėsi į vilkiko galą. Juokinga tai, kad R.Ružo vairuotojui nieko  nenutiko, jis net nebuvo įdrėkstas, o ant užpakalinės sėdynės sėdintis R.Ružas žuvo nuo kelių smūgių į galvą. 

 

Kaip rašė spauda, liko neaišku, kodėl patyręs Seimo kanceliarijos vairuotojas nepastebėjo ta pačia kryptimi važiavusio sunkvežimio ir į jį rėžėsi. Liudininkų teigimu, eismo sąlygos kelio ruože, kur įvyko avarija, pirmadienį apie 16 val. buvo geros, kelio danga – visiškai sausa. Kelyje ties Žiežmariais maksimalus leistinas greitis – 70 km/h.

 

Seimo narys avarijos metu sėdėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės dešinėje pusėje. Per susidūrimą jis galva trenkėsi į metalines kėbulo konstrukcijas.

 

Nužudytas „Mažeikių naftos“ generalinis direktorius Gediminas Kiesus su sūnumi

 

 

Buvęs AB „Mažeikių nafta“ direktorius Gediminas Kiesus kartu su sūnumi ir vairuotoju buvo pagrobtas ir po kelių dienų nužudytas 2000 m. vasarą.

 

Prieš tai jis buvo atleistas iš šios įmonės vadovo pareigų, kai pareiškė, kad ir pats norėtų privatizuoti „Mažeikių naftą“.

 

„Kodėl B.Lubiui buvo galima privatizuoti „Achemą“, o man – negalima?“, – stebėjosi G.Kiesus.

 

Šiandien neabejotina, kad G.Kiesus buvo nužudytas todėl, kad surinko informaciją apie tai, kas prisidengęs JAV kompanija „Williams“, iš tikrųjų ir užgrobė „Mažeikių naftą“, nesumokėjęs nė lito į Lietuvos valstybės biudžetą.

 

 

Neabejotina, kad apie G.Kiesaus nužudymo aplinkybes  nemažai informacijos turi ir tuometis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, pasinaudojęs suklastota pažyma, kad apkaltinti G.Kiesų vagystėmis iš „Mažeikių naftos“. 

 

Dar 1999 m. pabaigoje, likus kelios dienoms iki sutarties tarp Lietuvos vyriausybės ir „Williams“ pasirašymo, V.Landsbergis Seime spaudos konferencijoje pareiškė, kad G.Kiesui valdant „Mažeikių naftą“, iš jos buvo vagiami šimtai milijonų litų, ir kad tai neva nustatė „tyrimą atlikę karo analitikai iš Didžiosios Britanijos Sandhersto karo akademijos“.

 

Didžiosios Britanijos ambasada Vilniuje kitą dieną paneigė V.Landsbergio žodžius, pareiškusi, kad joki britų valstybinė įstaiga neatliko tyrimo dėl „Mažeikių naftos“. Tada ir paaiškėjo, kad V.Landsbergis, nežinia, tyčia ar ne, tačiau šmeižė G.Kiesų, besiremdamas suklastota pažyma. Kas tą pažymą parašė ir kas bandė G.Kiesų apšmeižti? Prokuratūra net nebandė aiškintis, tačiau G.Kiesus savais kanalais sužinojo šios „pažymos“ autorius, ir norėjo apie juos paskelbti. Tačiau nespėjo – buvo pagrobtas ir nužudytas, prokuratūra paskelbė, kad tai buvo Algimanto Vertelkos vadovaujami „tulpiniai“, tenorėję pasiplėšikauti. Jokio politinio nužudymo pėdsako prokuratūra netyrė, viską suvertė „tulpiniams“.

 

 

„Jei kas atidžiau perskaitytų Henriko  Daktaro knyga, tas surastu idomiu detaliu, – pasakoja LL šaltiniai, – H. Daktaras ne karta buvo susitikes su Artūru Paulausku miške kur buvo pravedami pokalbiai. Kai Okulicius issaude tulpiniu narius, jis ne tik kad nebuvo nuteistaa uz tycines zmogzudystes, bet A. Paulauskas net apdovanojima jam suteike. Vadinasi tuometine teisesauga valde grupuotes, jomis naudojosi savo tikslams pasiekti, o veliau, kai valstybines mafijos karusele isisuko, grupuotes ir ju narius pradejo naikinti. Dabar valstybine mafija greiciausiai varto milijardus“.

 

Tokios pat nuomonės laikosi ir Algimantas Vertelka, su kuriuo LL kalbėjosi Lūkiškių kalėjime.

 

Interviu LL du kartus iki gyvos galvos nuteistas ir “tulpinių” gaujos vadeiva įvardijamas Algimantas Vertelka neigė savo kaltę ir sakė, kad tikrųjų buvusio „Mažeikių naftos“ direktoriaus Gedimino Kiesaus žudikų reikia ieškoti tarp politikų, privatizavusių minėtą įmonę. Jis atkreipė dėmesį, kad G.Kiesaus žudikus buvo galima nustatyti pagal dienraščio „Lietuvos ryto“ straipsnį apie tai, kad rasti jo, jo sūnaus ir vairuotojo kūnai, ir kad šis straipsnis pasirodė likus dviem dienoms iki to, kada šie kūnai buvo iškasti. 

 

2001 m. lapkričio 24 d., kada pasirodė šis „Lietuvos ryto“ straipsnis, Kiesų lavonai dar nebuvo rasti – pagal įvykio vietos apžiūros protokolą, kūnai buvo surasti ir iškasti tik lapkričio 25 d. Todėl gal galit pasakyti, iš kur “Lietuvos rytas” lapkričio 23 d. (kada parengė spausdinimui laikraštį ir nusiuntė maketus į spaustuvę) žinojo, kad lapkričio 25 d. bus rasti Kiesų kūnai, ir kad tie kūnai bus be galvų?”. “ Šitą straipsnį “Lietuvos ryte” užsakė ir išspausdino tas, kas žinojo, kur yra užkasti lavonai, ir kas žinojo, kad jie yra be galvų”, – įsitikinęs A.Vertelka.

 

“Teismas atmetė mano prašymą išsiaiškinti, kas parašė šį straipsnį, nes pasakė, kad „špargalkėmis“ nesivadovausime, – pasakojo A.Vertelka, – tada paprašiau, kad iškviestų dienraščio vyr. redaktorių, kuris pasakytų, iš kur jie gavo tą informaciją, ir kas parašė tą straipsnį. Teisėjas Žukauskas tą laikraštį prijungė prie bylos, nes iš pat pradžių jis tą bylą normaliai nagrinėjo. Tačiau bylai įpusėjus, teisėjui buvo pasiūlyta tapti Apeliacinio teismo teisėju. Ir bylos nagrinėjimas baigėsi”.

 

A.Vertelka sakė matantis daug paralelių tarp G.Kiesais nužudymo ir vadinamosios Kauno pedofilijos bylos ir sakė manantis, kad tikrieji G.Kiesaus žudikai paaiškės tada, kai jie tarpusavyje “išsipjaus dėl pinigų”.

 

 A.Vertelka pats atsakė į LL klausimus:

– Ką žinote apie garsųjį policijos “darbo” planą su “tulpinių” gauja, pagal kurį policija turėjo išduoti nusikaltėliams ginklus neva savigynai?

– Aš galiu pasakyti, kaip buvo. Kai Panevėžyje prasidėjo žmonių šaudymas (tuos nužudymus dabar nori ant mūsų “nurašyti”), nors tuos dalykus atliko tie patys žmonės, apie kuriuos aš ir klausiau. Tuo metu buvo Lietuvoje grupė žmonių, kurie buvo suinteresuoti žinomesnius žmones nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tas sėkmingai ir buvo padaryta Panevėžyje. Tiek su Baltušiu, tiek ir su Krivicku. Prokuroras man net teisme pasakė, kad “aš tavęs nekaltinu, kad tu “padarei” Kavaliauską ar Paužą (“tulpinių” gaujai priskiriamos aukos). O jau kiti nužudymai tai atsieit mūsų rankų darbas. Tai kai prasidėjo tie šaudymai, tie žmonės, į kuriuos buvo kėsinamasi, parašė policijai prašymus, kad jiems būtų išduoti ginklai savigynai. Ir tie leidimai buvo išduoti, trys ar keturi žmonės įsigijo šautuvus “vinčesterius”. Oficialiai buvo parašyti prašymai, ir oficialiai išduoti leidimai. Tačiau tuos šautuvus leido turėti ne ilgiau dviejų mėnesių – iš pradžių policija juos išdavė, o paskui iš visų surinko. Ir viskas, daugiau jokių kontaktų su policija nebuvo. 

– Tame plane policija buvo numačiusi įgyti “tulpinių” gaujos pasitikėjimą, organizuoti susitikimus konspiraciniuose butuose ir t.t.?

– Tai yra melas iš didžiosios raidės. Paklausk nors vieną tuo metu dirbusį pareigūną, ar iš tikrųjų taip buvo. Tik paksui prasidėjo visos tos nesąmonės, o policijos komisaras Poliakas parašė pažymą apie mane, kurioje mane kaltino, kad aš darau nusikaltimus beveik pagal visus BK straipsnius (ši pažyma yra mano byloje), nors tuo metu aš nebuvau nei teistas, nei man pareikšti kokie nors įtarimai. Neturėjau problemų su policija iki 2000 m. vasaros, kai man policija Nidoje pakišo narkotikus ir sulaikė.

– Tuo metu kaip tik buvo dingę Gediminas Kiesus su sūnumi ir vairuotoju, ir pradžioje jūs buvote įtariamas jų pagrobimu. Tačiau policija neturėjo jokių įrodymų, todėl pakišo narkotikų į kelnes, ir jus sulaikė, vėliau teko gėdingai paleisti. Kodėl išsirinku jus, o ne ką nors kitą?

– Todėl, kad aš tuo metu dirbau su “Mažeikių nafta”, ir jie nieko daugiau negalėjo pasirinkti. Aš tarpininkavau vienai rusų firmai, kuri atgabendavo naftą į Mažeikius, ten ją perdirbdavo, ir išsiveždavo naftos produktus. Kiekiai buvo nemaži, ir aš gaudavau procentus už tarpininkavimą, Aš suvedžiau tuos rusus su “Mažikių naftos” direktoriumi G.Kiesumi.

– Tai su G.Kiesumi jus turėjote kontaktų?

– Pirmas mano kontaktas buvo tada, kai atvažiavau į “Mažeikių naftą”, mano vizitas buvo įregistruotas, apsauginiai mane palydėjo iki G.Kiesaus kabineto. Jam išdėsčiau minėtos rusų firmos pasiūlymą, tačiau G.Kiesus atsakė, kad jis tų klausimų nesprendžia, o tai daro jo tuometinis pavaduotojas Kličmuradovas. Susitikau su Kličmuradovu, išdėsčiau jam pasiūlymą. Kitą kartą į Mažeikius atvažiavau jau su minėtos rusų firmos atstovais. Susitikime dar dalyvavo ir “Mažeikių naftos” vyr. Finansininkė. Tai vyko 1994-1996 m. Dar kartą buvau susitikęs su G.Kiesumi “Mažeikių naftos” atstovybėje Vilniuje, kai viena rusų kompanija norėjo pirkti Būtingės terminalą. Tačiau tame susitikime buvo tik iš tuščio į kiaurą papilstytą, ir viskas tuo baigėsi. 

– Tai kas turėjo motyvą pašalinti G.Kiesų?

– Motyvas buvo tai, kas Rusijoje įvardijama kaip “čiornoje reiderstvo”, kai įmonę perki su suklastotais dokumentais, žudai konkurentus ir privatizuoji įmones. Būtent taip ir vyko “Mažeikių naftoje”. Tu pats gi viską žinai, “Laisvas laikraštis” apie tai rašė, pagal tą suklastotą pažymą gi ir vyko “Mažeikių naftos” privatizavimas.

– Turite omenyje suklastotą pažymą, kurią V.Landsbergis pristatė kaip Didžiosios Britanijos Sandhersto karo akademijos studiją apie grobstymus “Mažeikių naftoje”?

– Taip. Reikia tik atsekti, kas klastojo tą pažymą, ir bus žinoma, kas privatizavo “Mažeikių naftą”, ir G.Kiesų. Toje akademijoje mokėsi ir Audrius Butkevičius, kuris vėliau iš manęs “perėmė” tą žmogų, kuris norėjo pirkti Būtingės terminalą. Man jis nieko nesakė, kad susitikinėja su A.Butkevičiumi, tik kai pasakė, kad susitinka, aš nuvažiavau pažiūrėti, galvojau tuo metu, kad jis po stalu palis. 

– Taip, tačiau V.Landsbergis niekam nesako, kas jam davė tą suklastotą pažymą?

– Prie ko čia tas V.Landsbergis? Atsimink, kai “Williams” privatizavo “Mažeikių naftą”, V.Landsbergis tuo laiku buvo išsiųstas į užsienį. Kai jis grįžo, ėmė kelti vėją, kaip čia viskas įvyko be manęs. Tada jam pinigėlių į burnytę įkišo, ir V.Landsbergis užsičiaupė. Tokių dalykų, žinoma, neįrodysi, tačiau aš girdėjau, kad toks faktas įvyko. 

– Tai kas tada tikrasis “Mažeikių naftos” pirkėjas?

– Nežinau, gal tas kuris pasiėmė tuos 70 mln. dolerių, kuriuos “Williams” atsiet sumokėjo už “Mažeikių naftos” akcijas. Tačiau niekas nesako, į kokią sąskaitą tie pinigai nuplaukė. O kas paksui darėsi “Mažeikių naftoje” (kai buvo išplauta dar 700 mln. litų valstybės garantuotų užsienio kreditų), tai jau kita istorija, ir ten jau sukosi visai kiti žmonės. Tačiau ar kas nors matė tuos 70 mln. dolerių, kuriuos turėjo sumokėti įmonės pirkėjas? Tai buvo žmonės, kurie tuo metu buvo valdžioje, ir kurie pasidalino pinigus, kad neišlįstų galai. O G.Kiesus viską matė, ir kai jį iškvietė į Mažeikių prokuratūrą, ten apklausė, tai po apklausos G.Kiesus savo draugui, pavardė Rapolas, kuris tai ir paliudijo, pasakė, kad “jeigu jie su manimi taip, tada aš viską klosiu ant stalo”. Po to jį pradėjo sekti ir pagrobė.

– O tai ką G.Kiesus galėjo žinoti, kad jį pagrobė ir nužudė?

– Jis viską žinojo, nes buvo “Mažeikių naftos” generalinis direktorius. Jis turėjo visus dokumentus apie privatizavimą. Dėl ko prokuroras Stepučinskas norėjo įpiršti mintį tam mūsų “ožiukui” Stačkauskui, kad jam reikia pasakyti, kad jie būtinai tarp G.Kiesaus daiktų ieškojo “diplomato” su dokumentais. Mačiau tą filmuotą medžiagą, vos nenugriuvau iš juoko. Prokurorai sukūrė motyvą, kad neva Kiesus turėjo konspiracinį butą Vilniuje, kuriame laikė 3 mln., ir mes neva norėjome juos pagrobti. Byloje yra toks dokumentas.

– Tačiau toks dalykas niekur nebuvo paviešintas?

– Tačiau toks motyvas yra byloje. Paskui mums inkriminavo, kad paėmėme pinigus iš Kiesaus banko kortelių Latvijoje, tačiau teisme rodė tik filmuotą medžiagą, kurioje matosi bankomatas, gatvė, tačiau jokių žmonių net nesimatė..Filmavimo kameros nenufilmavo nė vieno žmogaus, imančio pinigus iš bankomato. Teisme tik buvo parodytos iš toli nufilmuotos gatvės ir pasakyta, kad ten ir ten stovi bankomatai. Tačiau jokių žmonių, imančių iš jų pinigus, nebuvo nufilmuota.

– Ir vis tiek jums inkriminavo, kad „tulpiniai“ paėmė pinigus iš G.Kiesaus sąskaitų?

– Inkriminuoti gali ką nori. Mums inkriminavo ir G.Kiesaus nužudymą, nors pagal teismo medicinos ekspertizę jo mirties priežastis yra nenustatyta. Skačkauskas sako, kad Baltušis nukirto G.Kiesui galvą su kirviu, tačiau ekspertizės išvadoje parašyta, kad jo galva yra nupjauta su kažkokiu įrankiu, o ne nukirsta. G.Kiesaus byloje ir daugiau tokių „vėjų“, nes įsivaizduok tokį paprastą dalyką – mus kaltina, kad mes nužudėme G.Kiesų ir užkasėme jo kūną. Tačiau tu man pasakyk – ar aš esu durnas, ar ką? Įsivaizduok, kokio dydžio yra Krekenavos miškai. Mus kaltina, kad mes nepaslėpėme G.Kiesaus kūno Krekenavos miškuose, kur net velnias koją nusisuktų, o vežėme dešimt kilometrų nuo sodybos, kur jie neva buvo laikomi, ir užkasėme lavonus prie vieškelio, kur juos ir atrado.  Dabar pasakyk – kam mums reikėjo užkasti lavonus dešimt metrų nuo vieškelio? Ar tam, kad juos kas nors surastų? Prokurorai sako, kad aš nužudytųjų galvas kažkur paslėpiau, nes taip neva liudijo Skačkauskas.  Tik jis nežino, kiek galvų buvo nukirsta, nežino, kad kūnai buvo nurengti, nežino, kaip kūnai buvo suguldyti. Skačkauskas nieko to nežino, tačiau liudija, kad aš neva tas galvas kažkur paslėpiau. Filmuotoje medžiagoje matyti, kad kai aš pradedu jam uždavinėti klausimus, Skačkauskas prisipažįsta, kad su manimi jis apskritai nebendravo, nei planavo, nei kažką darė. 

– Tai reiškia, kad Kiesus nužudė kažkas kitas, o ne „tulpiniai“?

– Dabar tu man pasakyk – jeigu prokurorai būtų norėję sąžiningai ištirti šį nusikaltimą, ar jie būtų uždavę klausimą – kiek laiko kūnas išbuvo po žeme ir koks yra tikslus jų mirties laikas? Kuris klausimas yra svarbesnis? Tačiau atsakymo į šiuos klausimus nėra. Ir kai ekspertas Paliulis (tas pats, kuris „nustatė“, kad D.Kedys mirė nesmurtine mirtimi – aut. pastaba), ir aš pradedu jam uždavinėti klausimus pagal aukų kūnų supuvimo laipsnį, jis apsakė, kad gali pasakyti, kada jie buvo nužudyti, mėnesių ir savaičių tikslumu, tačiau negali pasakyti tikslios datos, kada Kiesai buvo nužudyti. 

– Ką tuo norite pasakyti?

– Kad toks neva tyrimas ir buvo atliekamas ir kad aš labai abejoju, ar ten tikrai G.Kiesaus kūnas. Ekspertai pasakė, kad jie negali patvirtinti tokių dalykų. Yra tomografinė ekspertizė, kuri po mirties parodo, kokios operacijos žmogui buvo darytos. Išvadoje parašyta, kad aukoms jokių operacijų nebuvo atlikta. O aš tiksliai žinau, kad G.Kiesui buvo padaryta menisko ir dar kažkokio organo operacija. Tai buvo surašyta jo ligos istorijoje, tačiau tomografinė ekspertizė tų operacijų ženklų nepastebėjo.  Paliulis irgi nepastebėjo tų operacijų požymių, tačiau savo išvadose parašė, kad jos buvo padarytos. Ir kodėl tada DNR tyrimai buvo perduoti  Policijos departamento Kriminalinių tyrimų biurui?

– Ar jums prokurorai siūlė prisipažinti dėl Kiesaus nužudymo, ir už tai mainais ką nors siūlė?

– Siūlė tą pačią pirmą dieną, kai buvau sulaikytas, pakišus narkotikus Nidoje. Man į kelnes policininkai įdėjo narkotikus, sulaikė, tačiau byloje narkotikų laikymo dar nebuvo.  Tuomet jie man pasakė – čia slypi dideli pinigai, tu mums patvirtink, ką mes pasakysime, ir būsi laisvas. 

– O ką reikėjo patvirtinti?

– Jie man to nesakė. Du policininkai – vienas buvęs STT darbuotojas, dabar advokatas Saulius Žentelis man pasakė, kad jeigu aš neprisipažinsiu, tai man bus tas pats, kas nutiko Kiesui.  Paskui  į areštinę paskambino komisaras Alijevas, ir pasakė, kad jeigu jis nesutinka prisipažinti dėl Kiesaus nužudymo, tai mes jam sukursime bylą dėl narkotikų.  Jie mane „naglai“ sekiojo po Nidą, ten kur aš sustodavau, išbėgdavo toks „frajeris“ ir mane fotografuodavo.  Paskui aš sužinojau, kad tai Sadecko žmogus, kad jo sūnus buvo prisidirbęs milicijoje, ir kad Sadeckas jam padėjo. Paskui, kai mane paleido, aš vėl nuvažiavau į Nidą, pradėjau domėtis, kas kaip ir ką, tai sužinojau, kad vienas žmogus už pagalbą sūnui dirbo Sadeckui. Visi apie tai žinojo.

 

– Ar galvojate, kad pavyks apsiginti nuo kaltinimų nužudžius Kiesus?

– Baikite (juokiasi). Kaip aš galiu apsiginti? Atnešiu kaltinamąjį aktą ir nuosprendį – jie yra vienodi, tekstas surašytas pažodžiui. Nors teisme toks liudininkas Degutis sakė, kad jis taip nesakė, kaip surašė prokurorė, ir jam visą laiką buvo sakoma, kad tuos nusikaltimus padarė pati žiauriausia grupuotė – „tulpiniai“. Dėl kitų liudininko – Ivanausko  aš įrodžiau, kad jis meluoja, tačiau teismui tai neužkliuvo. 

– Tačiau jūs, matyt, vis tiek planuojate savo ateitį ir turite kažkokių vilčių, nors ir būdamas beviltiškoje situacijoje?

– Kokių aš galiu turėti vilčių? Viskas priklauso nuo įstatymų ir požiūrio. Dabar D.Grybauskaitė „užlipo“ ant tų teisėjų, gal kažkas ir pasikeis į gerą pusę.

– Manau, kad teisėjai nebegalės daryti tokių nesąmonių, kaip anksčiau?

– Kaip negali? Jie ir toliau daro tokias pat nesąmones.  Jeigu aš jiems sakau, kad parašyta kitaip, nei jie perskaito, jie man atsako, kad „nebūk gudrus“.  Dabar norėjau nušalinti visą Apeliacinio teismo kolegiją, kuri nagrinėja mano skundą dėl Kiesų nužudymo, tačiau ji nenusišalino, nors ir pasakė, kad „žiūrėsim, mes viską matome“.  Rugsėjį bus skelbiamos baigiamosios kalbos, ir išgirsime verdiktą. Priėjome iki tokio absurdo, kad nors ekspertizės akte parašyta, kad Kiesaus mirties priežastis nenustatyta, tačiau prokuroras Urbelis, kaip geras ekspertas, pasakė, kad buvo šauta su tokiu ir tokiu ginklu, parodo ginklą, ir jo kalibrą, į galvą G.Kiesui, buvo sužalota jo kaukolė.

– Kaip jis gali tai sakyti, jeigu aukų galvos net nerastos?

– Prokuroras Urbelis sako, kaip viskas vyko, nežinau, iš kur jis žino. Kai mano byla dar buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, teisėjas Žukauskas gal ir būtų ją išnagrinėjęs objektyviai, tačiau kai prokurorai pamatė, kad jis per daug gilinasi į tą bylą, jam pasiūlė karjerą – eiti dirbti į Apeliacinį teismą.  O Seime tuo metu surengė spektaklį – viena teisėja taip pat buvo siūloma į Apeliacinį teismą, tačiau jam prikišo EBSW bylą, ir nepatvirtino. O Žukauskas buvo paskirtas į šį teismą, ir kai tik tai įvyko, ir baigėsi Kiesų nužudymo bylos nagrinėjimas. Žukauskas apklausė visus liudininkus, viską matė ir girdėjo, prijungė prie bylos ‚Lietuvos ryto“ straipsnį apie nužudytus Kiesus, parašytą tada, kai tie kūnai dar net nebuvo rasti.  2001 m. lapkričio 24 d. “Lietuvos rytas” parašė: “Lietuvos rytui” pavyko sužinoti, kad pareigūnai Lietuvoje rado žiauriai sudarkytus trijų vyriškių lavonus. Oficialiai dar nepatvirtinta, jog surasti būtent šių praėjusių metų liepą dingusių mažeikiškių kūnai, mat jie – be galvų”. Tačiau – lapkričio 24 d., kada pasirodė šis straipsnis, lavonai dar nebuvo rasti – pagal įvykio vietos apžiūros protokolą, kūnai buvo surasti ir iškasti tik lapkričio 25 d. Todėl gal galit pasakyti, iš kur “Lietuvos rytas” lapkričio 23 d. (kada parengė spausdinimui laikraštį ir nusiuntė maketus į spaustuvę) žinojo, kad lapkričio 25 d. bus rasti Kiesų kūnai, ir kad tie kūnai bus be galvų?”. “ Šitą straipsnį “Lietuvos ryte” užsakė ir išspausdino tas, kas žinojo, kur yra užkasti lavonai, ir kas žinojo, kad jie yra be galvų”. Pažiūriu, kas šito “ekstrasensinio” straipsnio autorius – jo nėra. Straipsnis pasirašytas kaip “Lietuvos ryto” informacija”. „Lietuvos rytas“ žinojo, kur užkastos aukos, kad jos be galvų, nuogos, ir visas kitas detales vieną dieną anksčiau, nei tie lavonai buvo iškasti. Iki to momento, kol nebuvo iškasti kūnai, šių detalių byloje nebuvo. Tik po to Skačkauskas pasakė, kad jam atrodo, kad galvos aukoms buvo nukirstos kirviu. Tuomet man ir kyla klausimas – kas tuomet žinojo vietą, kur paslėpti kūnai? Kūnai neiškasti, o spauda jau žino visas detales ?

– Ir ką teismas dėl tokio  „Lietuvos ryto“ straipsnio?

– Teismas atmetė mano prašymą išsiaiškinti, kas parašė šį straipsnį, nes pasakė, kad „špargalkėmis“ nesivadovausime. Tada paprašiau, kad iškviestų dienraščio vyr. redaktorių, kuris pasakytų, iš kur jie gavo tą informaciją, ir kas parašė tą straipsnį. Tada ir žinosime, kas jam suteikė tas žinias. Prokuroras šoko prieš : „Mes ne su spauda bylinėjamės“. Likau nesupratęs. Teisėjas Žukauskas tą laikraštį prijungė prie bylos, nes iš pat pradžių jis tą bylą normaliai nagrinėjo. Tačiau bylai įpusėjus, teisėjui buvo pasiūlyta tapti Apeliacinio teismo teisėju. Ir bylos nagrinėjimas baigėsi. Turėsiu laiko, parašysiu knygą apie tai, kur pateiksiu visus faktus.  Viduryje bylos teisėjas Žukauskas padarė karjerą ir bylos nagrinėjimas baigėsi. Tik prokurorai perdavė kitam teisėjui kompaktinį diską su kaltinimu, šis parašė, kad tai nuosprendis, ir išspausdino nieko nekeisdamas.  Tiek kaltinamasis aktas, tiek ir nuosprendis sutampa žodis žodin.

– Tai kas tada siautėjo Panevėžyje tuo metu, jeigu ne „tulpiniai“, kuriems buvo priskirta apie 30 žmogžudysčių?

– Aš nežinau, ar prisipažins toks žmogus, kuriam buvo siūlyta, tačiau jis atsisakė. Ta tema reikėtų pakalbėti su tokiu Panevėžio apygardos vyr. prokuroru Pupka. Tuo metu jis buvo apylinkės  prokuroras, ir tada atvažiavo iš Vilniaus, aš nevardinsiu pavardžių, su ta nuostata, kad reikia nuo žemės paviršiaus nušluoti atitinkamus asmenis, kad įbauginti visą Lietuvą, ir kad daugiau nebūtų nei grupuočių, nei kokių nors susivienijimų.  Tada Pupka ir pasakė „ne“ kai kuriems Generalinės prokuratūros atstovams, kurie šiuo metu jau nebedirba. Ir tada prasidėjo šaudymai. Žiedį  kaip nušovė – per Motinos dieną jis stovėjo parke, kur buvo pilna žmonių. Policijos ekipažas stovėjo tiesiai prieš įvažiavimą į parką, kur įvyko šaudymas. Žiedis tik atvažiavo, apsisuko, o policijos ekipažas pastovėjo ir nuvažiavo.  Po to į tą pačią vietą atvažiavo žudikas su automatu, sušaudė Žiedį, ir nuvažiavo į tą pačią pusę, į kurią nuvažiavo policijos automobilis. Gal tai sutapimas?

– O ką žinote apie Rimo Okuličiaus bylą?

– O kas jis toks? Man jis neįdomus.

– O prokuroras Sereika?

– Nežinau, man buvo keista, kad ir mane norėjo į tą istoriją „pripaišyti“. Tačiau manęs tuo metu nebuvo Lietuvoje, todėl nurašė ant Blinkevičiaus, kuris po kiek laiko kalėjime pasikorė. Tačiau antiek pasikorė, kad jo nagai net buvo nulupti.  Pats pasikorė, o paskui nagus nusilupo. Aš norėjau į teismą kviestis  vieną Panevėžio rajono policininką, kuris prižiūrėjo Baltušį, ir matydavo, kokį apsvaigintą Baltušį atveždavo į policiją. Tai tas policininkas irgi netyčia pasikorė, tik išgirdęs, kad aš jį noriu kviesti liudininku. Kai tai sužinojo, tas žmogus baigė darbą, paskambino žmonai, kad eina namo, ir ant turėklų pasikorė.  Tačiau mes čia tuščiai kalbamės. Norint tau kažką parašyti, reikia dėti dokumentus ant stalo. Čia viskas susiję su buvusiais atstovais, kurie šiandien sėkmingai tebedirba, kraunasi pinigėlius ir t.t.

– Tačiau tie žmonės jau nebe valdžioje – rinkėjai jų nebeišrinko?

– Kas iš to, kad jie ne valdžioje, tačiau visur dirba jų žmonės. Netgi Artūras Paulauskas  laidoje „Sąmokslo teorija“  išdavė A.Sadecką, sakydamas, kad „tas, kas vadovauja Nacionalinio saugumo komitetui, tas valdo visas spec. struktūras, ir gali susitvarkyti taip, kaip nori“. Tai išgirdęs, aš net užsirašiau šią auksinę Paulausko frazę. Jis pats prisipažįsta, kaip viskas vyko. 

– O kaip manote, ar kada nors paaiškės, kodėl buvo nužudytas Kiesus?

– Aš manau, kad ta tiesa vis tiek kada nors paaiškės, kada jie tarpusavyje susipjaus. Šiuo metu viskas remiasi jų bendru pinigų katilu. Tačiau kai jie pradės nepasidalinti pinigais, tada pradės viskas ir lįsti.

– Aš manau, kad viskas pradės keistis po Seimo rinkimų, nes ta pati publika yra įsivėlusi ir į Kauno pedofilijos bylą?

– Tuo aš net neabejoju. Stebėjau visą Kauno pedofilijos bylą – tie patys ekspertai, tokios pat ekspertizės nuorodos. Tie patys prokurorai. Viskas sutampa. Netgi tokia kvalifikuota teisininkė, kaip Neringa Venckienė, ir ji nieko negali padaryti. Dėl to, kad yra klanai, ir prieš tą sistemą tu niekaip nepakovosi.  Jie patys supranta, kad kitaip elgtis jie negali. Jeigu jie padarys ką nors kitaip, nei reikia klanui, juos pačius suvalgys. Toks teisėjas Birštonas nebebuvo reikalingas – pasiūlė jam išgerti, tas ir nukrito girtas nuo laiptų. – Nieko nebus. Turi praeiti mažiausiai dešimt – penkiolika metų, kad atsirastų kažkokie pokyčiai. Jie turi vienas kitą suvalgyti. Ir kai jie pradės vienas kitą valgyti, tada gal ir bus pokyčių. Vyras advokatas, žmona teisėja arba prokurorė. Kaip galima tokiais atvejais nagrinėti bylas? Todėl tų pokyčių greitu laiku ir nenusimato, nes prokurorai yra „prisirišę“ praktiškai visus teisėjus.  Visi žino – teisėjai gauna kažkokias pajamas, prasuka kokius biznelius, prokurorai sužino, atneša, padeda jam ant stalo įrodymus ir sako „štai, mes nufilmavome, dabar dirbsi mums“. Ir viskas. Kas nepapuola ant tokio kabliuko, tą paskatina, padeda lipti karjeros laiptais. Už tai tas teisėjas jaučiasi skolingas. Reikia paklausti, kaip ekskomisarai įsitvirtino į „Mažeikių naftą“, kaip iš ten išstūmė vietinius apsauginius. Nors Kiesaus draugai sakė, kad jis buvo nusistatęs prieš ekskomisarų biurą. Daug ką apie Kiesus galėtų pasakyti jo žmona. Ji buvo užsakiusi kažkokį detektyvą, kuris prisikapstė prie kažkokios spec. tarnybos. Tada Kiesaus žmonai pasakė, kad už visą darbą reikia ar tai 100 tūkst. Litų. Tačiau ji atsakė, kad jai to darbo jau nebereikia, nes ją perspėjo, kad jeigu ji ir toliau ieškos teisybės, tai neturės nei namų, nei mašinų, nei verslo. Todėl teisme ji man ir pasakė: „Algi, aš tikiu tavimi, o ne prokurorais“. Ir išėjo. Dėl ko iš Galminienės reikėjo imti jos kraują?  Todėl ir klausiau Paliulio – ką turi bendro vyras ir žmona, ir kam reikėjo imti žmonos kraują. Tai yra užfiksuota byloje. Jis man nieko nepasakė. Tačiau aš suprantu, kam to reikėjo – kad suklastoti ekspertizę ir pateikti teismui. Netgi prokuroras Urbelis, ir tas bylos pabaigoje paneigė, kad toje vietoje, kur neva buvo laikomi pagrobti žmonės, buvo kraujo.  Neva toje vietoje ant šviesaus parketo buvo rasta Galmino kraujo. Atseit toje vietoje, ant šviesaus parketo, po pusantrų metų rado didelę kraujo dėmę. Nors šeimininkė tas grindis per savaitę plaudavo du kartus. Ir galiausiai pats Urbelis pripažino, kad tikriausiai tos kraujo dėmės nebuvo. Jo klausiau – jeigu pats pripažįsti, kad tos kraujo dėmės nebuvo, iš kur tada ekspertizės aktas? Paprašiau iškviesti į teismą Galminienę, kad ji pasakytų, kam iš jos buvo paimtas kraujas. Filmuotoje medžiagoje matyti, kaip prokuroras Stepučinskas klausią Skačkausko  – ten buvo daug kraujo, ar ne? Skačkauskas sako: „jo, gal ir buvo ten daug kraujo“. Prokuroras pasakinėja, ką turi pasakyti liudininkas. Prokuroras sako, kad Skačkauskas neturi motyvo manęs apkalbėti, tačiau nė viename epizode jis nėra pasakęs, kad aš kažką dariau. Yra pasakyta, kad jis kažkur buvo ir aš jį mačiau. Imame visus epizodus iš eilės – pvz., prokuroras sako, kad Vertelka išbėgo iš priekio automobilio ir pradėjo šaudyti. Sakau, kad teisingai. Tada teisėjas klausia, ar aš prisipažįstu. Sakau, kad taip, ir pasiūliau atsiversti teismo medicinos ekspertizės išvadas, kur pasakyta, kad nors aš neva šaudžiau iš aukų priekio, tačiau visos kulkos į kūnus susmigo iš nugaros pusės. Sakau – kaip čia gali būti, gal vamzdis buvo užlenktas? Kita liudininkė, kuri mane pažįsta visą gyvenimą, pasakoja tokį epizodą. Viskas vyksta liepos 23 d. Prokurorai sako, kad aš, neva pasikabinęs automatą, po gyvenamojo namo kiemą vaikščiojau pusantros valandos, ir niekas manęs nepamatė, nors dar tik dešimtą vakaro. Ir kad aš neva paskui tą Krivicką pirmą valandą nakties aš ir nušaunu. Ir ta liudininkė, kuri teisme pasakojo, sakė, kad tą naktį iš teisiamųjų nebuvo nė vieno panašaus, o šaudė visai kiti žmonės. Ji juos matė iš dviejų metrų atstumo, papasakojo, kaip jie atrodo. Ekspertizė paneigė viską, ką sakė prokuroras. Tačiau tai niekam neįdomu. Baltušis papasakojo, kad šaudė Vertelka, ir tada mašina atsitrenkė į sieną. Nors iš tikrųjų pagal dokumentus automobilis atsitrenkęs į kitą mašiną, 5 metrai nuo sienos. Jeigu bent vienas teisėjas išdrįstų patempti už bent vieno bylos siūliuko. Bent vieno siūliuko, ir ta byla subyrėtų. Tačiau tada ta medžiaga išlįstų į paviršių, ir tada prokurorams tektų atiduoti ir butus, ir ordinus, ir žemės sklypus, ir premijas. Kada Baltušis neva nušovė Žydrių 1994 m. gegužės 1 d., tai tuo metu Baltušis buvo taip stipriai sužeistas, kad niekas negalvojo, kad jis gali išgyventi. Jis tris dienos buvo komoje, aštuonias valandas darė operaciją. Ir paskui, balandžio 23 d. jį iš Panevėžio išvežė gydyti į Vilnių. Prokuroras pateikia teismui gydytojų pažymą tiki iki balandžio 23 d., kad jis tą dieną buvo išrašytas iš Panevėžio ligoninės. O kitos pažymos, kad Baltušis tą dieną buvo pervežtas į Vilnių, prokuroras jau bijo. Prašome iškviesti gydytojus, kurie tomis dienomis gydė Baltušį Vilniuje. Teismas nekviečia, nes supranta, kad jeigu mes įrodysime, kad tuo metu, kai Žydrius buvo nušautas, Baltušis buvo ligoninėje Vilniuje, visa byla subyra.

 

Prieš 12 metų galingas sprogmuo mirtinai sužalojo Klaipėdos rajono politiką ir verslininką Juozapą Paliaką. Pagal oficialią versiją jis pripažintas neatsargiu savižudžiu. Tačiau ir šiandien dar neišsklaidytos abejonės, kad tikrasis žudikas pasislėpė Rusijoje, o nusikaltimo užsakovai tebegyvena Lietuvoje.

Netikėta išpažintis

J.Paliako mirties aplinkybės ir praėjus keliolikai metų po jo žūties ramybės neduoda ne tik šeimai, bet ir kai kuriems pareigūnams, kurie tyrė šią bylą.

Vieno jų pasiteiravus, ar tai išties galėjo būti nelaimingas atsitikimas, jis net neabejodamas atsakė: tikrai ne.

„Kodėl jūs apie tai rašote? Vėl atnaujins tyrimą, atsidursime nepavydėtinoje situacijoje. Žmogaus juk nebėra. Jo mirtis slegia mūsų sąžinę, nespėjome visko padaryti, kaip reikiant. Žudikas pabėgo iš Lietuvos, ir neliko tiesioginių įkalčių. Jo susigrąžinti praktiškai neįmanoma, užsakovai nenubausti. Visuomenei pateikta priimtina versija, šeima palikta su savo tragedija“, – pripažino pareigūnas.

Ekspertai ištyrė sprogmenų sudėtį, išsiaiškino asmenis, kas pagamino ir pardavė tuos sprogmenis. Žinoma ir tai, kad sprogmuo buvo detonuotas per atstumą, kai šis atsidūrė J.Paliako rankose.

Tačiau esą nusikaltimas nesusijęs su politika, tai – verslo reikalai.

Tiki savo išvadomis

Vis dėlto buvęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamento prokuroras Aidas Mažeika, praėjus daugiau nei 12 metų nuo J.Paliako mirties, dienraščiui teigė, kad galutinė išvada, jog žuvusysis pats užsakė sprogmenį ir žuvo nuo jo, nekelia jokių abejonių.

„Nuoširdžiai sakau: man nebuvo nė menkiausios abejonės. Aš operatyvines bylas varčiau, ten viskas taip gražiai dėliojosi, kad nė menkiausios abejonės nekyla dėl visų aplinkybių. Kryptis jau buvo žinoma po visų tų įvykių ir ja buvo kryptingai einama, kol prieita iki šitos logiškos pabaigos“, – tvirtino A.Mažeika.

„Jis gi paprašė pagaminti sprogmenį, kad ažiotažą sukeltų ir dar paklausė to žmogaus, kuris pagamino: kur čia geriau pasprogdinti, kad išgarsėtų, kad būtų atkreiptas dėmesys. Tai tas sprogmens gamintojas jam pasiūlė, kad ten, kur mažiau bus nuostolių“, – teigė buvęs prokuroras.

Liudytojai, kurie tikino, kad J.Paliakas užsisakė sprogmenį, pareigūnams esą nesukėlė abejonių.

A.Mažeikos pasiteiravus, ar galėjo būti, kad pareigūnus kažkas sąmoningai suklaidino ir jie iš pat pradžių vykdė tyrimą ne ta kryptimi, buvęs prokuroras atsakė: „Tai buvo materialūs daiktai, kurie negalėjo kitur nei nukreipti, nei atkreipti, nei perkreipti. Negaliu atskleisti operatyvinio tyrimo detalių, bet tai – objektyvūs įrodymai, kurių nelabai suklastosi“.

Rado atpirkimo ožį?

Įsidėmėtina tai, kad praėjus dvejiems metams po J.Paliako žūties buvo teisiamas klaipėdietis, buvęs Afganistano karo dalyvis K.

Jis pripažintas kaltu gaminęs ir pardavinėjęs sprogmenis, sprogdinęs ir sukėlęs aplinkiniams pavojų. Teisme vyras tikino, kad su politiko žūtimi jis niekaip nesusijęs.

Kai pareigūnai pradėjo jį kaltinti pagaminus ir pardavus sprogmenį politikui J.Paliakui, K. laikėsi savo pozicijos: „Man nėra taip svarbu, kiek metų teks kalėti, svarbiau įrodyti savo tiesą – aš nekaltas, visas kaltinimas paremtas spėjimais ir gandais“.

Afganistane kovojęs vyras puikiai nusimanė apie ginklus, šaudmenis bei sprogmenis. Jo bute ir garaže kratos metu rastas visas arsenalas.

K. dar teisme žadėjo jo neapšmeižusiems žurnalistams papasakoti tikrąją tiesą apie tikruosius sprogdintojus.

Tačiau kol kas tyli ir jis.

2 psl. >> Žurnalistinio tyrimo metu „Klaipėda“ apklausė žmones, kurie tada vienaip ar kitaip buvo susiję su J.Paliaku.

Jo bičiuliai ar kolegos tikino, kad per pirmines apklausas ir vėliau juto pareigūnų spaudimą, kad liudytojai pripažintų, jog J.Paliakas domėjosi ne tik šaunamaisiais ginklais, bet ir sprogmenims.

Kai kurie dienraščio apklaustieji tikino, kad tuo veikiausiai buvo siekiama pasėti abejones, jog velionis nebuvo padorus, sąžiningas žmogus.

Sprogimas įvyko 14.25 val. Raudonojo Kryžiaus ligoninės reanimacijos palatoje J.Paliakas mirė praėjus maždaug valandai po sprogimo.

Netgi to, kokie buvo paskutinieji mirtinai sužeisto J.Paliako žodžiai, irgi liko dvi versijos.

Gydytojas, prie kurio mirė J.Paliakas, perdavė našlei, jog paskutinieji jos vyro žodžiai buvo skirti žmonai, kad ši saugotų vaikus.

Prokuroras, tada apklausęs 20-metį studentą žuvusiojo sūnų Imantą, baigiantis pokalbiui, jaunuolio lyg tarp kitko paklausė: „Ar žinai, ką prieš mirtį pasakė tavo tėvas? Py…iec. Tai buvo jo paskutinis žodis“.

Kodėl žuvusiojo sūnui reikėjo tai pasakyti? Gal tai tam tikras spaudimo būdas, gal siekis priversti jį suabejoti tėvo reputacija?

Kratos be rezultatų

Pirmoji krata J.Paliako šeimos namuose Veiviržėnuose buvo atlikta dar patį žūties vakarą, apie 22 val.

„Ieškojo ir esą buvusių sprogmenų likučių. Bet jų nerado nei namuose, nei automobilyje. Paėmė mašinos kilimėlius, ėmė mėginius. Pas mus namuose kratą darė kelis kartus, paskutinį sykį – gal kokie 8 žmonės su šunims, mus visus išvarė, ir kažko ieškojo, nežinau, ar rado“, – daugiau nei 12 metų senumo įvykius prisiminė Imantas.

„Mano tėvas buvo medžiotojas, turėjo ginklų, domėjosi jais, bet būdavo ypač atsargus elgdamasis su jais. Ir kai bandoma įrodyti, kad jis užsisakė sprogmenį, jį nešėsi ir susisprogdino per neatsargumą, tai tolygu absurdiškai versijai, kaip kad ir saugumo pareigūno Vytauto Pociūno iškritimas pro langą“, – savo nuostatos lig šiol laikosi J.Paliako sūnus.

Šeima prašė atnaujinti bylą, tačiau nesėkmingai.

Benamis liudytojas dingo

Prieš žūtį J.Paliakas ir jo verslo partneris Vytautas Zigmantas (mirė prieš trejus su puse metų) konfliktavo su uostamiesčio verslininkais broliais S.

Esą kaip tik tuo metu ir sumanyta inscenizuoti pasikėsinimą bei parodyti, kokie pavojingi konkurentai.

„Po sprogimo įvykio vietoje rasta vyriškos rankinės rankena. Tėvas tokio daikto niekada neturėjo. Kitas dalykas – po sprogimo mašina rasta įjungtu varikliu, atviromis durimis. Tėvas tikrai ne toks žmogus, kad būtų palikęs automobilį taip neatsakingai, juolab turint galvoje, kad netoli įvykio vietos buvo abejotinos reputacijos parkelis, kur nuolat slankiojo visokie valkatos. Galbūt jis, pamatęs, kad kas nors mėtosi, nuėjo pakelti“, – svarstė I.Paliakas.

Buvo dar vienas svarbus asmuo, bene vienintelis žinomas to įvykio liudytojas – benamis, tačiau jis mįslingomis aplinkybėmis dingo ir vėliau byloje apie jį jokios informacijos neliko.